Darbininkas, archyvinė nuotrauka

Ukrainos darbininkai Lietuvoje broliai ar vergai?

105
(atnaujinta 10:51 2019.08.13)
Propagandinių kalbų apie lietuvių ir ukrainiečių brolybę mūsuose netrūksta. Bet ką toji brolybė reiškia praktiškai, kaip ji reiškiasi ne vien politikierių kalbose ar Maidano banditams siunčiamoje ginkluotėje, o pačios liaudies gyvenime?

Pasižiūrėkime, kaip pas mus gyvena Lietuvon plūstantys Ukrainos darbininkai, ir gausime atsakymą.

Žmogžudys ar neteisybės auka?

Kaip pavyzdį paimkime šviežią, neseniai portale tv3.lt pasirodžiusią istoriją. Štai vienas toks neįvardijamas darbininkas dabar teisiamas už dvigubą nužudymą. O prasidėjo viskas nekaltai, dar prieš gerus metus, kai jis su grupe kolegų susidomėjo galimybe porą mėnesių padirbėti Kaune, kur ukrainiečiams buvo žadami tūkstantiniai atlygiai.

Tačiau atvykęs Marijos žemėn, šis būrelis tegavo ankštą kambarėlį nakvynei ir vos 100 eurų bendram pragyvenimui skirtų mėnesinių "dienpinigių". Vyrai kasdien vargo, žadėtąjį atlygį matydami kaip savo ausis. O kai vieną dieną lietuvis darbdavys visų kitų darbininkų akyse šios istorijos herojui numetė tą mėnesinę šimtinę, pareikšdamas, kad dabar jis turėsiąs būti atsakingas, žodžiu, tvarkyti bendro jų pragyvenimo reikalus, prasidėjo įtarimai ir intrigos.

Esą darbdavys visiems už akių jam mokėdavęs papildomus pinigus, kol štai kitiems tekdavę arti lyg jaučiams besitenkinant vos keliolika eurų siekdavusiais trupiniais. Nors kaltinimai buvę neteisingi, ilgainiui keli kolegos ne juokais supyko ir įsidrąsinę fiziškai užsipuolė savo tariamąjį skriaudiką, ketindami jį nužudyti. Besigindamas, pastarasis pats du jų užmušęs ir taip patekęs teisman ir dabar laukiąs įkalinimo. Tuo tarpu juos samdęs lietuvis kaip gyveno, taip toliau ramiai sau gyvena, lobdamas svetimo darbo ir vargo sąskaita...

Istorija — ne iš gražiųjų. Bet labai daug pasakanti apie Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių darbo migrantų situaciją, jų gyvenimo realijas. Dar daugiau, ji leidžia paklausti — ar toks žmogus tiesiog žudikas, ar vis dėlto socialinės neteisybės auka? Mat tokios žudynės tikrai pasitaiko ne kasdien, bet prie jų privedusios sąlygos — tai pilkų pilkiausia, kasdienė daugybės čia dirbančių ukrainiečių tikrovė.

Darbo jėgos rezervas

Kad suprastume juos, turėkime omeny, kad patys lietuviai, kaip ir kitų rytinių ES kraštų piliečiai, ekonominių sunkumų genami atsivėrus sienoms pasirinko emigraciją į Vakarus. Jau ne vienas dešimtmetis, kaip tokie "antrarūšiai europiečiai" teikia tam tikrą pigios darbo jėgos rezervą senstančioms vakarų Europos valstybėms. Kai kurie migrantai ilgainiui "prasimuša", bet dalies jų laukia išties nepavydėtinos gyvenimo sąlygos.

Po 2014 m. įvykusio perversmo Ukrainai susitarus su ES, sienos atsidarė milijonams ukrainiečių. Tai natūraliai paskatino migracijos bangą. Šių, 2019-ųjų metų, pradžioje skaičiuota, kad pas mus jau apie 17 tūkst. ukrainiečių. Tai buvo net 42% daugiau nei praėjusiais, 2018-ais, metais. Aišku, Europos mastu — tai tik lašelis jūroje. Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje šiemet jų skaičiuojama per 2 mln.

Didžioji šių migrantų dauguma — darbininkai. Ypač statybininkai ir vairuotojai. Dirbdami legaliai, pagal visas taisykles, jie dažniausiai gauna apie 50% vietinių darbuotojų užmokesčio. Čia anksčiau minėtą istoriją primenančių atvejų net neminėsime. Bet kad ir tokiomis sąlygomis — ukrainiečių netrūksta. Štai vien statybvietėse sezoniniu laikotarpiu galima pamatyti objektų, kuriuose per pusė dirbančiųjų bus migrantai iš Ukrainos.

Iš tiesų čia veikia negailestinga ekonominė logika. Štai Airijoje lietuviškas atlyginimas reikš grašius. Tuo tarpu Lietuvoje panašiai bus su ukrainietišku. Šalys šiuo požiūriu patenka į tam tikrą pasaulinio kapitalizmo hierarchiją, arba "mitybos grandinę". Aukščiau stovinčios šalys lobsta žemiau stovinčių sąskaita, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasinaudodamos jų teikiama pigesne darbo jėga.

Taip yra ir čia. Ukraina, kaip daugelį metų stekenta šalis, dabar yra tapusi didžiuliu pigios ir lengvai prieinamos darbo jėgos ES rezervu. Kaip ES dalis, į šią schemą neišvengiamai įeina ir Lietuva, kurioje vietinių įmonių savininkai aktyviai naudojasi tokia galimybe pasipelnyti.

Kam broliai, kam — vergai

Būtų naivu manyti, kad tarp Lietuvos ir Ukrainos esama tik kokio Petro Porošenkos "Roshen" firmos saldainių. Reikalas tas, kad pats migracijos procesas tampa pelningu verslu. Pavyzdžiui, ukrainieciai.lt ir panašios agentūros organizuoja darbininkų iš Ukrainos įvežimą. Kaip tarpininkai, jos pelnosi pačios paimdamos dalį to, kas šiaip turėtų būti ukrainiečių darbo užmokesčio dalimi.

Tuo tarpu darbininkų realijos kitos. Jie vyksta į ES sotesnio duonos kąsnio. Bet toli gražu ne visada tokį randa. Tiesa, dar baigiantis 2018 metams prieita prie abipusio valdžių sutarimo, kad Lietuvoje dirbantiems ukrainiečiams priklausytų bent minimalus lietuviškas darbo užmokestis. Tačiau statybų darbuose, kur normalus atlyginimas tikrai viršija "minimalkę", tai mažai ką keičia. Ukrainiečiai apie vietinių gaunamas algas dažniausiai tegali svajoti.

Vadinamoji lietuvių ir ukrainiečių brolybė reiškiasi labai konkrečiame ekonominiame kontekste. Štai lietuviškų įmonių savininkai džiaugiasi pigia darbo jėga. Tuo tarpu Ukrainos elitas emigraciją verčia tam tikru "apsauginiu vožtuvu", kuriuo nusikratoma nereikalingų gyventojų, taip išvengiant priešingu atveju tikėtino socialinio sprogimo. Kad tokia technika veikia, rodo 2008 m. krizę sekusi lietuvių emigracijos patirtis.

Taigi, kažkas panašaus į brolybę yra. Bet tik tarp Lietuvos ir Ukrainos visuomenės viršūnių. Čia, jei ne broliai, tai nors konkrečių ekonominių interesų vienijami politikos ir verslo partneriai. Tuo tarpu paprasti ukrainiečiai, kaip kad Lietuvon plūstantieji darbininkai, čia tėra pigi darbo jėga. Žodžiu, samdomi vergai, kurių išnaudojimas savo ruožtu padeda truputėlį atpiginti ir vietinės darbo jėgos kainas.

Tokie yra faktai. Tokia yra gyvenimo tiesa. Kaip tai pavadinti — ar "brolybe", ar paprasčiausiu išnaudojimu — spręskite patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

105
Dar šia tema
"Mes plušame nemokamai". Kaip ukrainiečius Baltijos šalyse parduoda į vergovę
Lietuvos ekonomiką ir demografiją pagerins ukrainiečiai
Lietuvos vergvaldžiai laukia ukrainiečių
Raketa

"Abejotinas užmojis": išbando amerikiečių jūreiviai

(atnaujinta 11:10 2020.11.28)
Karinis jūrų laivynas pirmą kartą sunaikino TBR, pranešė JAV priešraketinės gynybos agentūra. Bandomieji paleidimai buvo vykdomi penkis kartus, dalis jų buvo nesėkmingi

VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Pridengti JAV rytinę pakrantę nuo tarpžemyninių balistinių raketų, apsieinant su "mažai kraujo", — Pentagonas pranešė apie sėkmingus priešraketinės "Standard Missile-3 Block IIA" bandymus. Įstaigos atstovų teigimu, ji gali būti bazuojama visuose "Aegis" sistemą turinčiuose naikintuvuose ir gali numušti bet kokią TBR. Apie tai, ar perėmėjas susitvarkys su Rusijos "Jars" ir "Avangards" — RIA Novosti medžiagoje rašė autorius Nikolajus Protopopovas.

Ramiojo vandenyno riba

Naujovė buvo išbandyta Ramiajame vandenyne į šiaurės rytus nuo Havajų salų. "Arleigh Burke" klasės naikintuvas USS John Finn apšaudė taikinį, imituojant tarpžemyninės balistinės raketos kovinę dalį.

Karinis jūrų laivynas pirmą kartą sunaikino TBR, pranešė JAV priešraketinės gynybos agentūra. Priminsime, kad "SM-3 Block IIA" integruotas į ginkluotę 2010-ųjų viduryje. Bandomieji paleidimai buvo vykdomi penkis kartus, dalis jų buvo nesėkmingi. Tiesą sakant, perėmėjas buvo skirtas sunaikinti vidutinio nuotolio raketas, tačiau dabar jie nusprendė jį nukreipti ir į TBR.

"SM-3 Block IIA" priklauso "RIM-161 Standard Missile 3" zenitinių raketų klasei. Šiandien tai yra moderniausia modifikacija — skrenda toliau, aukščiau ir greičiau nei ankstesnės versijos. Kovinėje galvutėje nėra sprogstamojo užtaiso, taikinys sunaikinamas kinetiniu poveikiu, tai yra, sviedinys į jį tiesiog atsitrenkia. Pavyzdžiui, tokias raketas galima dislokuoti antžeminėje Amerikos priešraketinės gynybos sistemos bazėje Rumunijoje, kur amerikiečiai perkėlė universalius paleidimo įrenginius "Mk 41".

JAV priešraketinės gynybos agentūros viceadmirolas Džonas Hilas paskutinius bandymus pavadino "neįtikėtinu pasiekimu ir nauju visos "Aegis" sistemos vystymo etapu". Kartu jis pažymėjo, kad laivai su "SM-3 Block IIA", galės veikti kartu su antžeminėmis raketinės gynybos sistemomis, įsikūrusiomis Aliaskoje.

Pentagonas tikina, kad naujosios priešraketinės raketos yra skirtos perimti Šiaurės Korėjos TBR, kurios potencialiai gali pasiekti JAV rytinę pakrantę. Beje, SM-3 buvo išbandytas beveik iškart po to, kai neseniai buvo demonstruojama didžiausia tarpžemyninė raketa iš Pchenjano arsenalo.

Šaudymas tuščiai

Tačiau, nepaisant Amerikos kariuomenės optimizmo, perspektyvi raketa gali pasirodyti visiškai neveiksminga prieš naujas KLDR branduolinio arsenalo kovines galvutes, jau nekalbant apie strateginius Rusijos ir Kinijos viršgarsinius ginklus. Kaip iš visa Amerikos sistema "Aegis".

"Amerikiečiams nesiseka su Korėjos raketomis, — interviu RIA Novosti sakė karo ekspertas Aleksejus Leonkovas. — Jas galima paleisti iš bet kur — iki šiol niekas nežino, kur yra paleidimo įrenginiai. Ir radarams aptikus TBR paleidimą, yra rizika, kad priešraketinės gynybos sistema paprasčiausiai nesuveiks. Štai kodėl japonai atsisakė "Aegio" pakrantės sistemos. Visi prisimename, kaip Šiaurės Korėjos balistinė raketa skrido virš Japonijos ir nukrito į Ramųjį vandenyną. Amerikos gynyba nepadėjo".

Pasak eksperto, pastaraisiais metais JAV priešraketinė gynybos sistema buvo pritaikyta pasaulinio momentinio smūgio koncepcijai. Jai buvo paskirta balistinių raketų, paleistų iš išlikusių šachtinių, mobiliųjų ar jūrinių paleidimo įrenginių, sulaikymo funkcija po pirmojo nuginklavimo reido.

Tačiau visos priešraketinės sistemos, kuriomis šiandien puikuojasi amerikiečiai, nesvarbu, ar tai jūrinis "Aegis", ar antžeminė THAAD, veikia tik su balistiniais taikiniais. Tuo tarpu šiuolaikinės Rusijos TBR ir viršgasinės raketos, sukurtos po 2002 metų, Kai JAV pasitraukė iš ABM sutarties, yra aprūpintos manevrinėmis kovinėmis galvutėmis. Perimti jas praktiškai neįmanoma — anot ekspertų, net pati pažangiausia priešraketinė gynybos sistema nesugeba numatyti tokios kovos galvutės skrydžio trajektorijos.

"Kai tik objektas pradeda manevruoti, jis tampa itin sunkiu taikiniu, — paaiškina Leonkovas. — Priešraketinės sistemos turi tiksliai apskaičiuoti tašką, kur "kinetinis" sviedinys susitiks su raketa. Ir jei kovinė galvutė keičia savo trajektoriją, tai yra labai sunku. Ženkliai padidėja ir raketų sąnaudos. Remiantis skaičiavimais, pavyzdžiui, norint perimti vieną Rusijos viršgarsinę raketą, reikės apie dvidešimt SM-3 vienetų".

Amžina priešprieša

Buvęs Strateginių raketų pajėgų pagrindinės būstinės generolas-pulkininkas Viktoras Jesinas pažymėjo, kad apie Amerikos bandymus buvo žinoma iš anksto. Pentagonas juos anonsavo prieš kelerius metus.

"Žinoma, JAV raketinės gynybos galimybės išsiplės — laivai, stovintys netoli pakrančių, turės tam tikrą potencialą sulaikyti TBR kovines galvutes besileidžiančiomis trajektorijomis", — pabrėžė generolas. — Tačiau viduriniame skrydžių segmente, 1500-1700 kilometrų aukštyje, sistema SM-3 negali jų perimti. Tai gali padaryti tik GBI (Ground-Based Interceptor), dislokuoti Aliaskoje ir Kalifornijoje. O amerikiečiai turi tik 44 tokius paleidimo įrenginius".

Jesinas taip pat pridūrė, kad amerikiečių jūreiviai šaudė ne į tikrą kovinę galvutę, o į gana primityvų taikinį be priešraketinės gynybos priemonių. "Visi mūsų TBR turi apgaulingus taikinius nuimamose galvutėse, — patikslino jis. — Tokiame "debesyje" labai sunku atskirti tikrąją kovinę galvutę".

Pavyzdžiui, raketų komplekso "Jars" galvutės dalyje — nuo trijų iki šešių kovinių galvučių po 300 kilotonų. Jos yra padengtos specialia medžiaga, sugeriančia radaro spinduliuotę, todėl jie jau tampa praktiškai nematomi radarams. Be to, po atskyrimo kovinės galvutės lydi daugybę netikrų kovinių galvučių, kurios veikia kaip priešraketinių raketų masalas.

Kalbant apie naujos sistemos kryptį, akivaizdu, kad amerikiečiai gudrauja, sutelkdami dėmesį į KLDR kylančią grėsmę. Paleidimo įrenginiams ir nukreipimo sistemoms nesvarbu, kokios raketos atakos — Šiaurės Korėjos ar, pavyzdžiui, Rusijos.

Jesinas pabrėžė, kad dabartinė JAV priešraketinės gynybos sistema nėra pajėgi atremti didžiulį raketų smūgį, o amerikiečiai negalės padidinti savo galimybių bent iki 2020-ųjų pabaigos.

Ekspertai sutinka, kad tik priešraketinės gynybos kosminio ešelono — 1600 palydovų su smūgio sistemomis — dislokavimas iš tikrųjų pakeis jėgų pusiausvyrą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
balistinė raketa, raketos, JAV
Dar šia tema
Kremlius paaiškino, kodėl priėmė Baku atsiprašymą dėl numušto sraigtasparnio Mi-24
Rusijos gynybos ministerija nufilmavo, kaip parašiutininkai šokinėja iš lėktuvo L-410
Nufilmuotas smogiamųjų lėktuvų Su-25SM mūšis su "priešu"
Po karo veiksmų Stepanakerte

Sirijos turkmanai Karabache: kelionė į karą ar didysis persikėlimas?

(atnaujinta 18:15 2020.11.27)
Sirijos samdiniai gali tapti pokario Kalnų Karabacho realybe. Istorijoje yra analogijų: albanų persikėlimas į Serbijos Kosovą pagal Osmanų imperiją. Turkijai ši organizuota migracija yra papildoma galimybė rimtai ir ilgam įsitvirtinti Pietų Kaukaze

Ginkluotas konfliktas Kalnų Karabache priviliojo kelis tūkstančius Sirijos samdinių, kurie tarpininkaujant Turkijai atvyko į karo zoną ir veikė Azerbaidžano pusėje.

Rusijos taikdariai Kalnų Karabache
© Sputnik / Илья Питалев

Pasibaigus trišaliam susitarimui ir pasibaigus karui, iki šių dienų nieko nežinoma apie teroristų-turistų grįžimą į gimtinę. Labai tikėtina, kad sirai apsigyvens su šeima Azerbaidžane grąžintose vietovėse.

Pasak televizijos kanalo "Sky News Arabia", Turkijos vyriausybė, siekdama pakeisti regiono demografiją, skatina turkomanų šeimų migraciją iš šiaurės rytų Sirijos į Kalnų Karabacho regionus (migrantams žadama Azerbaidžano pilietybė). Turkija jau turi panašią transformacijos patirtį Afrino mieste (Sirijos šiaurės rytuose), kur šiandien gyvena mažiau nei 7% čiabuvių.

Šiaurės rytų Sirijos autonominės administracijos atstovas Shafanas al-Khaburi interviu "Sky News Arabia" patvirtino informaciją apie Turkijos vyriausybės iniciatyvą perkelti Sirijos šeimas į Kalnų Karabacho regioną. Jis pabrėžė, kad Turkijos vadovybė nepamiršta apie tai, jog 1923–1929 metais Karabacho teritorijoje buvo įsikūrusi "Raudonosios Kurdistano Respublikos" sostinė Lachino mieste.

Šiame projekte nėra nieko per daug fantastiško. Naujakuriai-turkomanai (Viduriniųjų Rytų turkų įsikūrimo bangų palikuonys prieš Osmanų imperijos susikūrimą), turintys teroristinės patirties, atstovauja visiškai apmokytam "kariniam kontingentui", už nedidelius pinigus jie pasirengę dalyvauti karo veiksmuose, nesvarbu kur ir prieš ką. O hipotetinis Karabacho virsmas savotišku "Kaukazo Kosovu" leis Ankarai bet kada ginti brolišką tautą. Turkijos parlamentas jau patvirtino karių siuntimą į Azerbaidžaną, ir tai yra tik didžiulio geopolitinio žaidimo Pietų Kaukaze pradžia — jame dalyvavo teroristinės organizacijos "Jabhat al-Nusra", "Firkat Hamza", Rusijoje uždraustas sultonas Muradas ir ekstremistinės kurdų grupės.

Nauji Kaukazo "janyčarai"

Turkijos pusė oficialiai neigia samdinių siuntimą į Azerbaidžaną ir deklaruoja Kurdistano darbininkų partijos  kovotojų, dešimtmečius kovojusių su Turkijos valdžios institucijomis, palaikymą Armėnijoje. Baku tvirtina, kad samdiniai iš Sirijos ir Libano yra Armėnijos pusėje, o tai technologiškai įmanoma, bet nebėra aktualu. Trapus pasaulis laiko išbandymą. Reikia ieškoti diplomatinės išeities iš Karabacho aklavietės, o ne ten apgyvendinti abejotinos praeities Artimųjų Rytų "kolonistus".

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Priminsiu, kad Latakijos ir Alepo provincijose gyvena apie 100 tūkstančių Sirijos turkomanų, kurie yra susiję su daugeliu teroristinių organizacijų ir daugelį metų kovojo su vyriausybės SAR pajėgomis. Turkijos valdžia palaiko ginkluotus turkomanų darinius.

Lapkričio 23 dieną "Afrinpost" žiniasklaidos šaltinis pranešė, kad Turkijos valdžia kurdų regiono centre, Sirino šiaurėje, Sirijos centre atidarė du biurus šeimoms, norinčioms užsiregistruoti persikelti į Kalnų Karabachą, "į Azerbaidžano armijos okupuotą teritoriją". Ir turkomanų šeimų (daugiausia iš Homso provincijos) eilės jiems jau išsirikiavo. Tikriausiai visi šie žmonės sugebėjo motyvuoti. Prieš siųsdama migrantus į Kalnų Karabachą, Turkijos žvalgyba įveda jų duomenis į savo bazę.

Pasak Azerbaidžano kurdų kultūros centro "Ronai" vadovo Fakhraddino Pašajevo, šiandien Azerbaidžane gyvena apie 240 000 kurdų, tačiau Turkija ketina perkelti į Kalnų Karabachą ne Artimųjų Rytų kurdus, o išimtinai turkomanus (su šeimomis). Ar tai bus naudinga Azerbaidžanui, jau nekalbant apie Armėnijos gyventojus?

Remiantis 1923 metų surašymu, armėnai sudarė 9 proc. Kalnų Karabacho autonominio regiono, 6 proc. daugiausia atstovavo azerbaidžaniečiai. Kurdai ir rusai liko aiškioje mažumoje. Sovietų valdžios metais Karabacho armėnų gyventojų dalis sumažėjo iki 77%, o azerbaidžaniečių tapo daugiau nei 21%. Dešimtojo dešimtmečio pradžios karas padarė savo korekcijas. Demografinę ateities sudėtį sunku numatyti.

Kariuomenės kasdienybė

Rusijos taikdarių grupė Kalnų Karabacho armėnų dalyje daro viską, kas įmanoma, kad pagerėtų pokario gyvenimas. Inžinerijos ir išminuotojų padaliniai atlieka inžinerinę žvalgybą, kelių išminavimą, sudegusios įrangos evakuaciją iš viešųjų kelių. Stepanakerte atkurtas eismas, elektros ir vandens tiekimas į civilinės infrastruktūros ir gyvenamųjų pastatų socialinius objektus, veikia humanitarinis centras, dislokuotos mobilios ligoninės. Rusijos taikdariai lydi autobusus su pabėgėliais, o keli tūkstančiai vietinių gyventojų jau grįžo namo.

Pagal trišalį pareiškimą remiantis lapkričio 9 dieną Azerbaidžano Respublikos prezidento, Rusijos Federacijos ir Armėnijos Respublikos ministro pirmininkų pasirašytu dekretu, lapkričio 25 dieną Azerbaidžano kariuomenės daliniai įžengė į Kelbajaro regioną, lapkričio 20 dieną teritorijos perkėlimas į Azerbaidžano pusę — tarpininkaujant Rusijos taikdariams — nenumato skubaus 1992 metų pabėgėlių grąžinimo.

Tolesnis Karabacho likimas labai priklauso nuo Azerbaidžano Respublikos kariuomenės ir karinės-politinės vadovybės. Septynių rajonų transformacija iš armėnų "saugumo zonos" į vienodai retai apgyvendintą ir pavojingą Azerbaidžano zoną yra nepageidautina. Yra tikimybė, kad Sirijos turkomanai apgyvendins septynis regionus. Po 28 metų sugrąžinti šimtus tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, kurie jau apsigyveno naujoje vietoje, yra labai sunki užduotis. Taip gali įvykti "žmogaus sukurtas" vienų žmonių pakeitimas kitais.

Anksčiau Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas susitikime su Turkijos gynybos ministru Hulusi Akaru užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu, žvalgybos vadovu Hakanu Fidanu ir sausumos pajėgų vadu Umitu Dundaru kalbėjo apie Rusijos ir Turkijos "vienodus vaidmenis" sprendžiant konfliktą. Turkijos kariniai patarėjai yra plačiai atstovaujami šalyje.

Jų reikšmingas skaičius Nachičevano autonomijoje, nutolusioje nuo Karabacho, bet besiribojančiame su Armėnija, liudija apie pirminį Baku ir Ankaros pasirengimą dideliam karui visame "Armėnijos fronte". Rusija nutraukė kovas lygiomis sąlygomis, ir ne visi tuo patenkinti.

Turkijos gynybos ministras Hulusi Akaras lapkričio 24 dieną sakė, kad derybos su Rusijos Federacija tęsiasi ir pasiekus trišalį susitarimą, planuojamas Turkijos patruliavimas tarp stebėjimo postų Karabache ir, ko gero, svarbiausia: "Mes tai vykdysime remiantis derybomis su Azerbaidžanu".

Akivaizdu, kad tai nėra jungtinis stebėjimo centras. Ankara yra pasirengusi elgtis priešingai regiono interesams ir konfliktuojančių šalių sutaikymo logikai. Galbūt "naujasis pasaulis" Karabache kam nors yra didelė kliūtis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Turkija, Kalnų Karabachas
Pinigai, archyvinė nuotrauka

Keisis mokesčiai paveldimą ar dovanojamą turtą

(atnaujinta 12:45 2020.11.28)
Registrų centrui nuo spalio pradėjus taikyti naujus įkainius, išaugo mokesčiai, ypač paveldint mažos vertės turtą

VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Šią savaitę Vyriausybė pritarė Teisingumo ministerijos iniciatyvai mažinti padidėjusius mokesčius, praneša spaudos tarnyba.

Nuo spalio 1 dienos Registrų centro pradėti taikyti įkainiai itin padidėja tais atvejais, kai registruojama nuosavybės teisė į nedidelės vertės nekilnojamuosius daiktus. Pavyzdžiui, iki spalio 1 dienos nuosavybės teisės įregistravimas į paveldėtus 15 nedidelės (5300 eurų) vertės objektus kainavo 46 eurus, o nuo spalio 1 dienos – 258 eurus.

"Kadangi žmogui mokestis itin išauga tuomet, kai registruojama nuosavybės teisė į mažavertį turtą, pavyzdžiui, seną namą, ūkinius, kitus pastatus, turime pakoreguoti tokį ydingą  reglamentavimą, – teigia laikinai teisingumo ministro pareigas einantis Elvinas Jankevičius. – Bus nustatytos žemesnės atliekamų veiksmų "lubos", kurios lemia mažesnius atlygio dydžius”.

Dabar už nuosavybės teisės į keletą paveldėtų nekilnojamųjų daiktų registravimą, numatytas  mažesnis mokestis – reikėtų mokėti tik vieno jų registravimo atlygį.

Paveldėjęs namą ir ūkinius pastatus žmogus privalo užregistruoti nuosavybės teisę į šį turtą Registrų centre. Nepriklausomai nuo nekilnojamųjų daiktų skaičiaus, vienodai kainuotų įteisinti visus paveldimus pastatus,– 32,63 euro. Pavyzdžiui, paveldėjus gyvenamąjį namą su 4 papildomais pastatais,  ši suma mažėtų beveik 4 kartus:  nuo 119 eurų dabartinės sumos – iki 32,63 euro. Jeigu tai būtų 10 nekilnojamųjų daiktų, 224,78 euro registravimo mokestis mažėtų apie 7 kartus.

Nuosavybės teisės liudijimo įteisinimas taip pat kainuotų fiksuotą sumą – 19,22 euro. Šiuo metu 5 pastatų liudijimo įteisinimas žmogui kainuoja tris kartus daugiau – 63,34 euro, o 10 nekilnojamųjų daiktų –  beveik 6 kartus –  118,49 euro.

Mažės ir išlaidos registruojantiems bendrosios nuosavybės teisę į paveldėtus ar dovanojimo sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus. Numatyta, kad bendra suma po lygiai bus paskirstyta kiekvienam bendraturčiui. Pavyzdžiui, jei 3 bendraturčiai norėtų įteisinti 3 paveldėtus pastatus, kiekvienas turėtų mokėti tris kartus mažiau – vietoje dabar mokamų 76,14 euro, įkainis mažėtų iki 25,38 euro.

Šioje situacijoje tiek pat kartų mažėtų ir paveldėjimo teisės liudijimo įregistravimo paslauga. Kiekvienas iš 3 paveldėjimo teisę turinčių asmenų vietoje dabar nustatytų 228, 42 euro mokėtų 76,14 euro.

Numatyti pakeitimai padės geriau išspręsti tokias  situacijas, kai paveldimas ar dovanojamas turtas lieka tos pačios šeimos nariams, tačiau jo registravimo sumos išauga keletą kartų.

Tegai:
Registrų centras, mokestis, mokesčiai
Dar šia tema
Nuo pandemijos nukentėjusiam verslui VMI suteiks mokestines paskolas
Pusė finansų rinkos dalyvių laikėsi reikalavimų dėl pranešimo apie komisinius mokesčius