Google

Kas demokratiškesnis: pasaulinis gigantas "Google" ar mūsiškė LRTK

92
(atnaujinta 22:25 2019.08.19)
Ar galima šiais informacinių technologijų ir socialinių tinklų laikais sustabdyti prieigą prie informacijos ir kas turi teisę į monopoliją demokratijai?

Didžiosios technologijų kompanijos, tokios kaip "Google" ar "Facebook", ne kartą buvo krikštytos ir kaip demokratijos nešėjos, ir kaip jos žlugdytojos. Socialiniai tinklai buvo varomoji "Arabų pavasario" Tunise, Egipte, Jemene ir Libijoje jėga. "Brexit" referendumas, rinkimai JAV ar Prancūzijoje parodė neigiamą technologijų pusę, pasėjo pagrįstą skepsį ir iškėlė klausimą, kiek technologijos praturtina, o kiek grasina demokratiniams procesams.

Tačiau klausimą galima suformuluoti ir kitaip. O kas turi monopoliją demokratijai? Ir internetui. Šiais globalizmo ir socialinių tinklų viešpatavimo laikais...

Lietuvai, turinčiai tvirtą vertikalią biurokratinę struktūrą, vis sudėtingiau kontroliuoti socialinę žiniasklaidą, horizontalius socialinius tinklus. "Facebook'e", "Instagram'e", "Twitter'yje" publika spontaniškai susiorganizuoja, publikuoja, komentuoja, replikuoja. Šie socialiniai tinklai peržengia Lietuvos ir kitų valstybių laiko ir erdvės ribas. Šie socialiniai tinklai išsklaido savo galią į visus visuomenės sluoksnius, paversdami centralizuotą Lietuvos valstybės kontrolę neefektyvia ir net beprasmiška. Valstybei lieka prievartos instrumentai.

Bent vienu socialiniu tinklu per paskutinius 3 mėnesius Lietuvoje naudojosi 77 proc. gyventojų, o Z kartoje tokių vartotojų net 99 proc., rodo naujausias "Kantar Digital" tyrimas. "Facebook" toliau išlieka populiariausiu visose amžiaus grupėse, jaunimo gretose pastebimas "Twitter" populiarėjimas.

"Facebook'u" naudojasi beveik 7 iš 10 Lietuvos gyventojų. Socialiniai tinklai iš esmės yra horizontali dinamika. Žmonių poreikis socialiai jungtis yra galingas, nesuvaldomas ir būtinas tam, kad sutvarkytum savo reikalus. Tačiau ar tu pajėgsi susitvarkyti reikalus "teisingai"? Ar nebūsi indoktrinuotas? Baimė prarasti kontrolę stipresnė už demokratinių vertybių "puoselėjimą".

Liepos mėnesį Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimą blokuoti Rusijos valstybinės naujienų agentūros "Sputnik" lietuvišką portalą dėl neva autorinių teisių pažeidimų. Tuomet kuriam laikui Lietuvos interneto tiekėjai užblokavo domeno vardą https://sputniknews.lt/.

Viešai buvo pabrėžiama, kad šis sprendimas nėra susijęs su "Sputnik" skleidžiamu turiniu. Nors taip pat viešai Lietuvos žvalgyba jau pernai skelbė, jog šis portalas yra "vienas Rusijos įrankių vykdyti informacinę politiką šalyje".

Kyla natūralūs klausimai: ar "Sputnik" buvo blokuotas dėl to, kad "pažeidė" autorių teises, ar dėl to, kad yra "vienas Rusijos įrankių vykdyti informacinę politiką šalyje"? Kitaip tariant, "Sputnik" yra tas žinių šaltinis, kuris sako, ką kiti tyli. Todėl buvo pabandyta nutildyti.

Tačiau ar galima šiais informacinių technologijų ir socialinių tinklų laikais sustabdyti prieigą prie informacijos šaltinių ir pačios informacijos? 

Autorines teises reikia gerbti, jas reikia ginti. Autoriams už jų kūrinius turi būti teisingai atlyginta. Tai neginčijama.

Bėgo nuo vilko — užlipo ant meškos. Taip būtų galima apibūdinti situaciją tarp autorines teises ginančios asociacijos LATGA ir populiarios failų dalijimosi platformos "Linkomanija".

Liepos mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) įpareigojo interneto paslaugų tiekėjus uždrausti savo klientams pasiekti failų dalijimosi interneto svetainę linkomanija.net. Tai jie ir padarė. Dar anksčiau "Linkomanijos" administracija išplatino instrukciją, kaip šiuos draudimus apeiti. Šia instrukcija buvo aktyviai dalinamasi ir socialiniuose tinkluose. Taigi, nors oficialus svetainės draudimas ir egzistuoja, norintieji ir toliau gali naudotis "Linkomanija".

Dar žiemą, po pirmo oficialaus uždraudimo "Linkomanijos" lankytojų skaičius ženkliai išaugo: jei prieš blokavimą minėtą svetainę per dieną aplankydavo apie 45 tūkst. unikalių vartotojų, po blokavimo šis skaičius buvo išaugęs iki 75 tūkst., vėliau smuktelėjo iki 60–65 tūkst. lankytojų per dieną.

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) pirmininkas Mantas Martišius šių metų birželio pabaigoje yra sakęs, kad interneto technologijų kompanija "Google" nemato techninių galimybių riboti Lietuvoje draudžiamų tinklalapių, tarp jų — linkomanija.net pasiekiamumo.

Tokią poziciją "Google" atstovai iš JAV pristatė gegužę vykusiame susitikime su LRTK Vilniuje. Komisijos ir interneto kompanijos atstovai tuomet aptarė klausimą dėl galimybės apriboti informacijos pasiekiamumą per "Google" DNS serverį, kad LRTK sprendimai dėl interneto svetainių blokavimo būtų sunkiau apeinami ir efektyviau įgyvendinami.

Pasaulinis "Google" pasirodė demokratiškesnis nei mūsiškė provinciali LRTK.

Lietuviškas "Sputnik" buvo užblokuotas tik Lietuvos teritorijoje. Kad, neduok Dieve, Lietuvos teritorijoje Jūs nebūtumėte indokrinuotas. O Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Vokietijoje, visame likusiame pasaulyje? Rankos per trumpos. O juk ten gyvena, dirba, mokosi, augina vaikus emigrantai iš Lietuvos. Ir jie be abejo bendrauja su savo artimaisiais Lietuvoje. Taip pat ir per socialinius tinklus. Bendrauja be Lietuvos valdžios vertikalės pagalbos, bendrauja horizontaliai.

Dabar dominuoja greitai vartojamas, dinamiškas, besikeičiantis turinys. Aktualiausia informacija tampa ne globalios naujienos, o tai, kas svarbu man: draugai, artimieji, žinomi žmonės, kurie imponuoja.

Jaunoji karta susiranda dominančią informaciją ir skaito naujienų portalus, tik juose apsilanko tais atvejais, kai kažkas iš pažįstamų pasidalina aktualia nuoroda socialiniuose tinkluose. Arba pareklamuoja kaip "uždraustą".

Dar jokiai valdžiai, jokiais pretekstais, net ir demokratijos "puoselėjimo" pretekstu, nepavyko apriboti šio virtualaus bendravimo horizonto, informacijos apytakos. Juo labiau uždrausti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

92
Tegai:
demokratija, Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK), Google
Dar šia tema
"Visiškas nonsensas": Federacijos taryba atsakė į Baltnews.lv blokavimą Latvijoje
LRTK atnaujina prieigą prie "Sputnik Lietuva" interneto svetainės
Rusijos ambasada išjuokė Latvijos sprendimą nubausti "Rossija 24" transliuotojus
Lavrovas užstojo agentūrą "Sputnik" ir TV kanalą "RT"
Džo Baidenas

Kokiu tikslu susitikinėti su Baidenu

(atnaujinta 13:46 2021.04.19)
Paskutinį jau konfrontacinių Rusijos ir JAV santykių mėnesį galima pavadinti absurdo teatru - kurį atliko Vašingtono aktoriai

Pirmiausia, Baidenas vadina Putiną žudiku (atsakydamas į tai jis nori sveikatos ir atšaukti Rusijos ambasadorių iš Vašingtono), tada eskaluojama situacija dėl "Rusijos invazijos į Ukrainą grėsmės", po to JAV prezidentas išvadina Putiną "žudiku" ir siūlo susitikti artimiausiu metu, o kitą dieną jis pasirašo dekretą dėl naujų sankcijų Rusijai.

Galiausiai, jis eina kreipiasi į žiniasklaidą ir kalba apie savo nenorą "pradėti dar vieną vakcinų ciklą ... eskalavimą ir konfliktus su Rusija", kad JAV yra suinteresuotos bendradarbiauti su Rusija ir apskritai nori stabilių, nuspėjamų santykių, dėl kurių sukūrimo ji su "prezidentu Klutinu ... Putinu" turėtų susitikti vasarą kažkur Europoje. Uždanga.

Nejuokinga? Žinoma, bet, tiesą sakant, nėra ko juoktis, net iš  ​​Baideno nusišnekėjimų juoktis nebeįdomu. Tačiau taip pat neteisinga įsivaizduoti, kad Vašingtonas nežino, ką daryti su Rusija, todėl jie bando veikti pasitelkdami "rykštės ir meduolio" metodą. Ne, Baltuosiuose rūmuose ir aplinkiniuose rajonuose dirba tikrai ne kvailiai - jie gana aiškiai suvokia, ko nori pasiekti, taip pat ir Rusijos atžvilgiu. Ar jie turi tam galimybę ir kiek teisinga yra strategija Amerikos interesų požiūriu (o tai tiesiogiai priklauso nuo JAV padėties pasaulyje vertinimo tinkamumo)? Ne - bet tas suvokimas yra svarbus Kremliui, tačiau taktine prasme dabar įdomu yra kai  kas kita: kaip Putinas turėtų reaguoti į tai, kas įvyko? Arba dar kitaip - ar jam dabarderėtų susitikti su Baidenu?

Atrodytų, kad deryboms amerikiečiams dabar tikrai reikia labiau nei Rusijai, todėl kilo siūlymas, kad savo daugialypiais veiksmais Baidenas sąmoningai verčia Putiną susitarti dėl susitikimo, "verčia surengti viršūnių susitikimą". Ir manoma, kad jokiu būdu negalima leistis vedamiems amerikiečių - reikia atsisakyti ir išlaikyti pauzę.

Amerikiečiams labai nepatinka, kai jų norų nepaisoma, įskaitant ir nesutikimą derėtis. Ir kartais tokia taktika yra visiškai pagrįsta - taip Iranas ir KLDR elgiasi ilgą laiką. Šiaurės Korėja po dar vieno nedraugiško JAV veiksmo (ir dėl to, kad jie nesiėmė jokio judėjimo, kad palengvintų sankcijas), jau metus nepalaiko jokių ryšių su amerikiečiais. Ir visai ne dėl koronaviruso karantino apribojimų. Iraniečiai ne kartą atsisakė tiesioginių ryšių su amerikiečiais, taip pat ir aukščiausiu lygiu. Tai yra ori, adekvati ir, svarbiausia, visiškai pagrįsta elgesio linija, tačiau būtent šioms šalims jų santykių su valstybėmis kontekste. Rusijos atveju mastai ir kontekstas skiriasi.

Esmė net ne tame, kad pats Putinas pirmasis pakviestų Baideną susitikti, nors tai buvo padaryta atsakant į skandalingą interviu ir įtraukus pasiūlymą surengti diskusiją tiesiogiai. Putinas pasirengęs kalbėtis su bet kuo - nieko asmeniško, tik šalies interesais. O kokie jie dabar Rusijoje? Susitarti su Amerika, kad būtų lengviau supriešinti? Raskite bendrą kalbą apie bet kurią svarbią regioninę problemą - Vidurinius Rytus, Afganistaną, Irano branduolinį susitarimą, KLDR branduolinių raketų programą? Nubrėžti raudonas linijas amerikiečiams Ukrainos kryptimi?

Ne - visa tai yra vietinės užduotys. Irano kryptimi Maskva dar 2015 metais suteikė maksimalias sąlygas susitarimo su JAV dalyvavimu galimybei - ir jokiu būdu nepadarys spaudimo iraniečiams dabar. Korėjos klausimu apskritai nieko neįmanoma padaryti, ir tai net ne apie Kim įtikinimą atsisakyti branduolinių raketų programos (tai iš esmės yra nerealu), o paprasčiausias dalykas - pokalbiai ir derybos. Kol Jungtinės Valstijos nesutiks sušvelninti sankcijų spaudimo Pchenjanui, nebus net galimybės jokioms deryboms, kuriose dalyvautų KLDR.

Pabandykite derėtis su amerikiečiais dėl "Nord Stream 2"? Tai nenaudinga ir kodėl, jei europiečiai gana sėkmingai susitvarko (ir susitvarkys) su savo interesų gynimo užduotimi.

Ukraina? Bet kol kas joks susitarimas, net ir santykinis, čia neįmanomas - kol Vašingtonas nesupras, kad Rusijos erzinimas su Ukrainos atlantizavimu yra geriausias būdas jį prarasti dar greičiau.

Kalbėti su Baidenu apie Kiniją? Paklausykite jo pasakojimų apie tai, kaip Kinija pavojinga Rusijai ir kuo užsiima Brežnevas. Ar jis tai turėjo galvoje (Baidenas, kuris niekada nebuvo susitikęs su Brežnevu, yra pakankamai protingas, kad apie tai pasakytų Putinui)? Vėliau juoktis iš to su Xi Jinpingu.

Tačiau visos šios problemos, nepaisant jų svarbos, nėra priežastis susitikti su Bidenu. Daug svarbiau yra grynai žmogiškas interesas: juk Putinui tai jau penktasis Amerikos prezidentas, ir visa jų iki šiol vykusi pažintis akis į akį virsta vienu ne per ilgu (ir labai nesėkmingu) susitikimu Baidenui prieš dešimt metų. Ir nors tada Baidenas suteikė Putinui gerą galimybę analizuoti savo asmenybę, tokių įspūdžių niekada nebūna daug. Ir jie yra labai svarbūs - ne pasaulio lyderių personažų kolekcijai, bet praktiniam darbui pasaulio scenoje.

Rusijos geopolitinė strategija, mūsų užsienio politikos žaidimas - dėl to aukščiausiojo lygio susitikimas yra pageidautinas. Rusija ne tik teigia dalyvaujanti formuojant XXI amžiaus pasaulio sistemą - ji jau aktyviai tuo užsiima. Ir ne žaisdama pagal amerikiečių taisykles (apie kurias vis dar svajoja mūsų būsimi patriotai, nuolat dejuodami, kad vyriausybė negali apginti, bet netgi suformuluoti mūsų nacionalinius interesus), bet kurdama iš esmės naują daugiapolio pasaulio pagrindą. Taip, Rusija dirba kartu su Kinija, tačiau jų interesai čia visiškai sutampa. Taip, Rusija labai atidžiai analizuoja JAV veiksmus ir reaguoja į juos - bet kaip gali būti kitaip situacijoje, kai tikslus pasaulio dekonstravimas amerikietišku būdu (iš jėgos pozicijos )yra pagrindinis visų revizionistų (iš amerikiečių) uždavinys?

Baidenas teisus, kad Rusija kišasi į Amerikos reikalus - tik ne per rinkimus. Beje, nenaudinga ginčytis šia tema su "Vašingtono pelke": jos gyventojams tai jau seniai tapo svarbiu vidaus ir užsienio politikos strategijų elementu. Be to, apskritai tai yra daug naudingiau pasaulio visuomenės nuomonės akimis - juk Rusija kuria super įtakingos valstybės įvaizdį, ne tik išstumiančią išeinantį hegemoną pasaulio arenoje, bet ir pakertant ją iš vidaus.

Taip, Rusija iš tiesų kišasi ir "pažeidžia JAV interesus" - tik mes kalbame apie jų pasaulinius interesus, apie jų pačių paskelbtą teisę "ganyti tautas". Ko valstijos nebegali pakelti ne tik morališkai (tai nėra susijęs su nepasitikėjimu jomis visame pasaulyje - joms nerūpi, tai yra pačių amerikiečių požiūris į savo pasaulinę misiją), bet ir fiziškai. Rusija, kuri yra materialiai (ne tik ekonomiškai) daug silpnesnė už Ameriką, vis dėlto turi vieną pagrindinį pranašumą.

Ji yra dešinėje istorijos pusėje - tai yra, ji kuria savo taktiką, remdamasi strategiškai iš anksto nustatytomis pasaulinės jėgų pusiausvyros ir visos pasaulinės architektūros raidos tendencijomis. Tiesą sakant, Rusija veikia kaip pokyčių lyderė, kaip pagrindinis viso nebaigto Atlanto pasaulinės tvarkos Babelio bokšto ardymo proceso vadovas. Šiame vaidmenyje yra prasmė susitikti net su Bidenu, net su Kamala Harris, net su bet kokio galingiausio pasaulyje, bet pasmerkto "miesto ant kalno" atstovu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Džo Baidenas
Kelio ženklai kontroliniame punkte Džankoj Rusijos ir Ukrainos pasienyje

Kaip Sibiras atsidūrė Ukrainos pasienyje

(atnaujinta 13:02 2021.04.19)
"Rusija ruošiasi pulti Ukrainą", "Rusija nori sunaikinti Ukrainą" — tokių paniškų antraščių galima rasti įvairiose praėjusios savaitės Vakarų žiniasklaidos priemonėse

Analitikai ir atsargos generolai skelbia savo prognozes apie tai, ar Maskva ketina užgrobti visą Ukrainą, ar tik dalį jos, tuo pat metu koziriuoja geografiniais pavadinimais, pirmą kartą matytais žemėlapiuose. Na, o tada eina jau beveik šiokadieniai samprotavimai apie tai, ar ryšium su tuo prasidės trečiasis pasaulinis karas, ar ne, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.

Normandijos ketverto susitikimas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Никольский

O prasidėjo šis Vakarų gyventojo įgąsdinimas Rusija nuo daugybės pranešimų apie "Rusijos ginkluotųjų pajėgų perkėlimą prie Ukrainos sienos". Be to, "Ukrainos siena" buvo paskelbtos didžiulės teritorijos Rusijos gilumoje. Pavyzdžiui, Voronežo gyventojai sužinojo, kad jie taip pat gyvena kordone. Pranešant, kad poligone netoli šio miesto Rusija rengia smogiamąją grupę atakai prieš Ukrainą, niekas iš Vakarų žiniasklaidos priemonių ir politikų net neuždavė sau klausimo: kodėl šiam tikslui Maskvai nesutrauktų savo kariuomenės, tarkime, į teritoriją šalia Belgorodo, nuo kurio iki Charkovo lieka tik 40 kilometrų?

Nejaudino gaugybės komentatorių ir karių perkėlimo ir neva "pasienio" bazių, kuriose tie vykdė savo pratybas, atvirumas. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos televizijos kanalo "Sky News" filmavimo grupė nepatyrė jokių sunkumų, kad patektų į poligoną netoli Voronežo ir nufilmuoti jį iš visų pusių. Siužeto autorė Diana Magnai pabrėžė, kad Rusijos kariškiai visiškai netrukdė filmavimui. Tačiau ji nufilmavo "visiškai slaptus" kadrus, matyt, įrodančius "pasiruošimą agresijai": vienas iš kareivių darė atsispaudimus ant lygiagrečių. Žurnalistė su džiaugsmu atkreipė dėmesį į tai: "Mes matome, kaip jie naudoja vietinę žaidimų aikštelę treniruotėms". Tokiu būdu bet kokią treniruotę treniruokliuose Maskvos fitneso klube galima pateikti kaip "puolimo į Ukrainą rengimą".

Be to, vaizdo siužete kanalas nusprendė nerodyti esminių vietos gyventojo paaiškinimų, kuriais jis pasidalijo su reportažo autoriais: "Čia visada pratybos, kiekvieną vasarą. Nutraukite visas šias kalbas apie karą". Patys suprantate, kad šie žodžiai niekaip netelpa į pavojaus scenarijų, todėl auditorijai geriau jų negirdėti.

Kad įrodytų rengiamą "Rusijos agresiją", Vakarų autoriai ignoruoja sveiką protą, geografiją, faktus. Viename straipsnyje lengvai gali būti teiginių, kad "Rusijos kariuomenė įsiveržė į Ukrainą 2014 metais" ir kad dabar "Rusijos kariuomenė traukiasi prie Ukrainos sienų". Niekas nepaaiškina, kada jau "įsiveržusios" kariuomenės padaliniai buvo išvesti iš Ukrainos, kad dabar trauktųsi prie jos.

Visų toliausiai nuėjo britų laikraštis "Daily Mirror". Savo tinklalapyje jis paskelbė filmuotą medžiagą su baisiu užrašu: "Rusija didina savo kariuomenės padalinių skaičių netoli sienos su Rytų Ukraina". Bet pačioje nuotraukoje buvo parodytos Novosibirsko srityje vykusios pratybos, kurias filmavo televizijos kanalas "Zvezda". Tik po protesto iš kanalo pusės nuotrauka buvo pašalinta. Tačiau laikraštis, žinoma, neatsiprašė už savo netikrą naujeną. Taip "Mirror" skaitytojai, matyt, ir mano, kad Sibiras yra kažkur Ukrainos pasienyje.

Tačiau visų šių paniškų straipsnių ir vaizdo įrašų autorius vienija visiškas nepaisymas fakto, kad dar gerokai prieš Rusijos karinių dalinių perkėlimą prasidėjo demonstratyvus Ukrainos karinės technikos judėjimas į konflikto zoną Donbase, kuris tęsėsi ir vasarį, ir kovą. Tai periodiškai fiksavo ESBO stebėjimo misija, tačiau mes nematėme pranešimų apie tai Europos žiniasklaidoje, negirdėjome iš Vakarų lyderių viešų reikalavimų Kijevui paaiškinti šį perkėlimą. O Kijevo politikai atsakė į Rusijos susirūpinimą, kad Ukraina "turi teisę perkelti kariuomenės dalinius savo teritorijoje savo nuožiūra". Kas iš tikrųjų netiesa: Minsko susitarimai nustato apribojimus Ukrainos pusei dėl šarvuotų transporto priemonių ir artilerijos buvimo šalia kontaktinės linijos.

Praktiškai nė viena Vakarų žiniasklaidos priemonė "nepastebėjo" šio užsitęsusio reikšmingų Ukrainos armijos pajėgų judėjimo. Išskyrus neseniai "CNN" paskelbto skandakžlingo siužeto, neva nufilmuoto "fronto linijoje". Amerikiečiai iš tikrųjų parodė filmuotą medžiagą apie Ukrainos tankų perkėlimą, kuri pasirodė internete balandžio pradžioje. Tiesa, tai buvo pateikta kaip Rusijos šarvuotų transporto priemonių judėjimą "Ukrainos sienos link". Jų net nesudrumstė šiame vaizdo įraše esantys mėlyni ir geltoni vagonai su trišakiai, kas neabejotinai nurodė filmavimo vietą. Tik po to, kai oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova nurodė į šią primityvią netikrą naujieną, "CNN" pašalino šiuos kadrus iš siužeto. Tačiau, kaip ir "Daily Mirror" netikrų naujienų atveju, amerikiečiai neatsiprašė ir nepateikė paneigimų.

Kaip ir nebuvo gauta jokių viešų užklausų iš Vokietijos ir Prancūzijos (juk jos yra Minsko susitarimų garantai) jų ukrainiečių globotinių atžvilgiu su prašymu paaiškinti šarvuotų transporto priemonių judėjimą Donbase. Bet kažkodėl  Vokietijos gynybos ministrė Anegret Kramp-Karenbauer susidomėjo Rusijos kariuomenės padalinių perkelimu Rusijos gilumoje. "Jei Rusija neturi ko slėpti, tada ji galėtų lengvai paaiškinti, kokie kariuomenės padaliniai juda, kur ir su kokiu tikslu", — su žaviu naivumu savo smalsumą paaiškino gynybos departamento vadovė.

Bet kai JAV Šeštojo laivyno atstovas Kailas Reinsas buvo paklaustas apie planuojamo karo laivų įplaukimo į Juodąją jūrą tikslus, atsakymas buvo toks: "Vykdomos politikos ribose mes neaptariame būsimų operacijų ar) laivų (judėjimo) tvarkaraščių". Tai yra, pagal Vakarų logiką Rusija yra įpareigota atsiskaityti apie kariuomenės judėjimą net po savo teritoriją, tačiau Amerikos kariuomenės priartėjimas prie Rusijos sienų neturėtų nieko jaudinti.

Šioje netikrų naujienų ir absoliučiai nelogiškų išvadų sangrūdoje yra įdomus dar viena įbaiginančių straipsnių "Rusijos grėsmės" tema iš Vakarų kremlinologų ypatybė. Beveik kiekvienas iš jų pradėjo baigtis daugiau nei keistu surišimu tarp įvykių Donbase ir padėties aplink Taivanį.

Štai tik keletas pastarųjų dienų citatų:

— "Kinija stebi. Jei Vakarai praleis Ukrainą, kas bus su Taivanu?" (britų kremlinologas Edvardas Lukasas, "The Times");

— "Kalbama ne tik apie Ukrainą — pavojuje yra svarbesni tarptautinės sistemos elementai. Neabejotina, Kinija atidžiai stebi, kaip Vakarai sureaguos Rytų Europoje, nes JAV dabar siekia remti Taivano nepriklausomybę" (Amerikos admirolas Džeimsas Stavridisas, buvęs NATO pajėgų Europoje vyriausiasis vadas, "Bloomberg");

— "Kinija ir Rusija išbando mūsų sanglaudą. Jos tai daro šiandien Rusijos ir Ukrainos pasienyje ir Taivano sąsiauryje. Jos elgiasi taip, kad sąmoningai pakenktų mūsų transatlantiniam saugumui" (veikiantis JAV admirolas Maiklas Gildėjus, "USNI News");

— "Nors nei Rusijos invazija į Ukrainą, nei Kinijos išpuolis prieš Taivanį neatrodo labiausiai tikėtinomis jų ginklų žvanginimo pasekmėmis, tai nemažina šių situacijų rizikos. Abiem atvejais taip yra dėl to, kad Jungtinių Valstijų, mūsų interesų ir sąjungininkų statymai yra labai aukšti, o mūsų veiksmingos galimybės yra ribotos. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad abiem atvejais mūsų priešininkų karinių veiksmų galimybė nėra lygi nuliui" (Amerikos politologas Devidas Rotkopfas, "Daily Beast");

— "Ukraina, kaip ir Taivanas, — yra viena iš nedaugelio šalių, kuriai nuolat gresia daug galingesnio kaimyno invazija" (Amerikos karo analitikas Devidas Eksas, "Forbes").

Ir tokių citatų pastarosiomis dienomis yra daugybė. Noromis nenoromis kila mintis apie vieningas "nuorodas" Vakarų spaudai. Šių teiginių autoriai net nesusimąsto, kaip skirtingai atrodo jų požiūris į situaciją Donbase ir Taivane. Juk jie savo kritikoje Rusijos atžvilgiu remiasi "Ukrainos vienybės ir suvereniteto principais", taip pat "separatizmo", kurio įsikūnijimas yra nepripažintos Donbaso respublikos, pasmerkimu. Ir jie net nepastebi, kad Kinijos atveju jie elgiasi iš tiesiogiai priešingų pozicijų, reikalaudami palaikyti būtent nepripažintą Taivaną, tai yra "separatistus". Juk JAV ir kolektyviniai Vakarai oficialiai palaiko "vienos Kinijos" ideologiją.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Ukraina, Rusija
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuva gali paremti Ukrainą tik "geru žodžiu"
Amerikos generolas pasakojo, kas laukia Ukrainos karo su Rusija atveju
Ukrainos ambasadorius šalies įtraukimą į NATO vadina Vokietijos atsakomybe
Kijevo politologas pasiskundė NATO nenoru priimti Ukrainą
Lietuvos policija

Lietuvoje šiemet registruota 23% mažiau nusikalstamų veiklų

(atnaujinta 14:57 2021.04.19)
Tačiau sausio-kovo mėnesiais padaugėjo nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis skaičius

VILNIUS, balandžio 20 — Sputnik. Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje užregistruota 9311 nusikalstamų veikų (t.y. 23,5 proc. mažiau nei pernai, per tą patį laikotarpį), ištirta 64,3 proc. visų nusikalstamų veikų, tai rodo Informatikos ir ryšių departamento duomenys.

Kaip pabrėžiama, sumažėjo automobilių vagysčių (64 proc.), viešosios tvarkos pažeidimų (42 proc.), plėšimų (42 proc.), vagysčių (42 proc.), nesunkių sveikatos sutrikdymų (38 proc.), turto sunaikinimo atvejų (37 proc.), nužudymų (7 nužudymais, arba 29 proc. mažiau), fizinio skausmo sukėlimo (24 proc.), sunkių sveikatos sutrikdymų (23 proc.), sukčiavimų (22 proc.), grasinimų nužudyti (8 proc.), sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (3,5 proc.).

Tuo tarpu, per tris mėnesius registruotas analogiškas nusikaltimų elektroninėje erdvėje skaičius kaip pernai per tą patį laikotarpį.

Be to, sausio-kovo mėnesiais padaugėjo nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis (24 proc.) skaičius. Eismo įvykiuose žuvo 37 žmonės (14 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį).

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, iki balandžio 18 dienos šalies keliuose įvyko 488 eismo įvykiai, kuriuose nukentėjo žmonės (28 proc. mažiau), sužeista 561 žmogus (27 proc. mažiau).

Taip pat buvo priminta, kad mažiau nusikaltimų buvo registruota ir praėjusiais metais. 2020 metais registruota 46 306 nusikalstamų veikų (t.y. 10 proc. mažiau nei 2019 metais).

Tegai:
nusikalstamumas, policija, Lietuva
Dar šia tema
Švenčionių rajone po savadarbėmis akėčiomis rastas miręs vyras
Pas girtą Lietuvos gyventoją rastas aparatas naminukei gaminti
Šiuo metu Lietuvoje vakcinuota beveik 40 procentų pareigūnų