Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, archyvinė nuotrauka

Lietuva vykdo žvalgybą "Baltarusijos fronte"

95
(atnaujinta 17:36 2019.08.30)
Su Rusija Vilniui viskas aišku. O ką daryti su Baltarusija? Vilniaus padėtis su ja ne ką geresnė nei su Maskva. Iš Briuselio ir Vašingtono regioninių komitetų buvo gauta užduotis — skubiai išjudinti "Minsko Maidaną"

Lietuvos žiniasklaida praneša, kad prezidentas Gitanas Nausėda surengė uždarą susitikimą su pagrindiniais politologais tolimesnių santykių su Baltarusija tema.

Užsienio politikos ekspertai kartu su valstybės vadovu bandė rasti išeitį iš "Baltarusijos aklavietės", link kurios Lietuvą atvedė buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė ir prieš Minską nukreipta dešiniųjų konservatorių retorika.

Na, su Rusija viskas aišku, kaip prezidentas Gitanas Nausėda palaikys "dialogą". Jokių santykių aukštame lygyje. Daugiausia, kas gali būti padaryta, — galbūt bus sutrumpintas Rusijos artistų ir pramogų verslo atstovų, kuriems uždrausta įvažiuoti į Lietuvą, sąrašas. Žinoma, nekalbame apie Aleksandrovo dainų ir šokių ansamblį ar dainininką Olegą Gazmanovą. Na, gal vis dėlto bus leista traukinio Maskva-Kaliningradas keleiviams be vargo išlipti Vilniuje ir taip sutaupyti (dėl bilietų kainų skirtumo) keliaujant Rusijos viduje ir užsienyje. Toliau — visiškas ignoravimas ir dar aktyvesnė Rusijos šnipų paieška nuo statybviečių iki Seimo ir vyriausybės.

Bet ką daryti su Baltarusija? Vilniaus padėtis su ja ne ką geresnė nei su Maskva. Iš Briuselio ir Vašingtono regioninių komitetų buvo gauta užduotis — skubiai išjudinti "Minsko Maidaną". Ir, pageidautina, efektingesnį nei Kijeve. O kaip? Patarsime?

Na, visų pirma, Lietuvos žemėje reikia aktyviau ruošti "vaikų" kovinius būrius. Laimei, čia yra nuostabi mokymo vieta — Europos humanitarinis universitetas. Jis apmoko vadovaujamojo personalo darbuotojus Belmaidanui ne tik už "spalvotųjų revoliucijų" rėmėjų pinigus, bet ir už Lietuvos aukas, paimtas iš šalies vaikų ir pensininkų.

Tuomet sugalvoti aštrią idėją, kuri tuo pačiu metu Minske ir Vilniuje pradės judinti valtį. Puikiai tinka siaubinga Astravo AE istorija, kurią 90-ųjų Lietuvos Maidano genijus Vytautas Landsbergis pavadino ne kuo kitu, kaip atomine bomba netoli sienų su ES. Baltarusijos "aktyvistai iš EHU" turėtų papasakoti savo motinoms ir tėvams, seneliams istorijas apie naująjį Černobylį, kuris ruošiasi pakilti Astrave. Kvieskite infantilius baltarusius į protestus ir mitingus.

Yra dar viena tema, kurią "Ukrainos revoliucijos" kūrėjai pradeda kultivuoti. Ji panaši į Ukrainos "nepriklausomybę". Tai yra autokefalinė Baltarusijos stačiatikių bažnyčia, kurią globoja fanatiškas Turkijos pilietis patriarchas Baltramiejus ir Ukrainos unijos. Šiomis dienomis jau švystelėjo žinia, kad Minske surengtos Ukrainos ir Baltarusijos stačiatikių bendros pamaldos. Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus įsteigtos Ukrainos Šventosios bažnyčios atstovai pasitarnavo Baltarusijos autokefalinės stačiatikių bažnyčios sektai, kuri turi tik vieną pogrindinę parapiją.

Bet tai tik pradžia. Svarbiausia, kad viename taške jiems pavyko surinkti Ukrainos ir Baltarusijos rusofobus. O kitam susibūrimui galima pasirinkti Vilnių, kur yra unitų katedra, kurią lanko keli nuolatiniai parapijiečiai ir keliolika Ukrainos uždarbiautojų, atvykusių be vizų.

Šis bažnyčios susibūrimas gali būti derinamas su kitu "Laisvosios Rusijos" forumu, kuriame garsiai įsteigiamas "Laisvosios Baltarusijos" forumas.

Dėl šimtmečių istorinio lietuvių ir baltarusių tautų artumo, bet kuri priežastis taip pat turėtų būti naudojama nesantaikai tarp Minsko ir Maskvos sukelti. Čia — puiki priežastis. Rudenį numatyta iškilminga gedulo ceremonija, skirta perlaidoti sukilimo prieš carinę Rusiją 1863–1864 metų dalyvius. Vienas to sukilimo lyderių buvo baltarusis Konstantinas Kalinovskis.

Panašu, kad (lyg ir) jo palaikus istorikai neseniai atrado Gedimino kalne, o rudenį jie bus iškilmingai palaidoti su Lietuvos didvyrių palaikais. Ceremonija žada būti ne mažiau pompastiška nei neseniai perlaidojant "miško brolių" vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus.

Taigi, bus priežastis prigauti baltarusius priešiškumo Maskvai pagrindu. Jei aukščiausia Baltarusijos vadovybė atsakys į oficialų kvietimą ir išsiųs aukšto rango pareigūną į Vilnių, tai bus suvokiama kaip dar vienas pleištas, nukreiptas į Baltarusijos ir Rusijos draugystę. O ten, žiūrėk, galbūt pats prezidentas Aleksandras Lukašenka vėl gali būti pakviestas į Lietuvą su oficialiu vizitu, kaip tai padarė Dalia Grybauskaitė prieš dešimt metų.

Taigi, bus parengta naujojo Minsko Maidano Europos ideologinė bazė. JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džonas Boltonas tuo pačiu metu vyksta į Minską, norėdamas "paruošti dirvą" Minsko Maidanui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

95
Tegai:
Vašingtonas, Briuselis, santykiai, Maskva, baltarusis, Lietuva
Baltijos šalių URM vadovai Edgaras Rinkevičius (kairėje), Eva-Marija Liimets, Gabrielius Landsbergis (dešinėje)

Šiomis dienomis ar net anksčiau. Lietuva padės Ukrainai, tačiau kada neaišku

(atnaujinta 12:52 2021.04.16)
Po pranešimų apie planuojamą JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai nuvyko į Kijevą, kad suteiktų moralinę paramą prezidentui Zelenskiui. Bet su išlygomis

Iš karto trijų užsienio reikalų ministrų kelionė į Ukrainą — tai garsus perspėjimas Rusijai, neva, nežaiskite su ugnimi! Lietuva, Latvija ir Estija atsakys simetriškai, jei Kremlius užpuls Ukrainą.

"Labai įdėmiai žiūrime į situaciją ir, neslėpsiu, su nerimu. Nes stebime kažką panašaus į tai, kaip buvo 2014 metais, prieš Rusijai užgrobiant Krymą ir pradedant karinius veiksmus Donbase", pareiškė Lietuvos prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė.

O Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis patvirtino, kad Baltijos šalys nepaliks Kijevo vienu su pavojingu agresoriumi, kuris jau septynerius metus ketina pulti Ukrainą ir vykdo pratybas gretimose teritorijose.

"Tiek aš, tiek mano kolegos norime patvirtinti — Ukraina tokiu sunkiu metu nelieka viena. Jos draugai yra kartu", — prieš vizitą į Kijevą pasakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Savo kolegą iš Lietuvos palaikė Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius ir Eva-Marija Liimets. Jie patvirtino, kad Ryga ir Talinas aktyviai palaiko Kijevo reformas euroatlantinės integracijos kelyje, o Rusija šiems planams grasina didelių karinių darinių koncentracija pasienyje su Ukraina.

Tiesa, likus kelioms minutėms iki lipimo į lėktuvą Gabrielus Landsbergis padarė išlygą, kad "dabar jis nesikreips dėl Ukrainos narystės NATO veiksmų plano". Kaip tai? Juk tai yra sena Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio svajonė. Būtent to ašarodamas maldavo iš NATO visuomenės iš Ukrainos ginkluotųjų pajėgų apkasų, esančių kontaktų su nepripažintomis Donecko ir Luhansko Liaudies respublikomis linijoje.

"Viena iš NATO stiprybių yra vienybė. Turime siųsti signalą ne tik iš šalių, kurios jaučiasi arčiau Ukrainos, bet ir iš paties Aljanso. Aljansas tvirtai remia Ukrainos siekius (į NATO — Sputnik) <...>, tačiau buvo nuspręsta, kad geriau turėti tą bendrą žinią iš viso Aljanso, ne tik iš kelių šalių", — pasakė  Landsbergis ir padarė išlygą, kad "šiuo metu toks kreipimasis (palaikyti Ukrainos narystę NATO — Sputnik) nėra numatytas".

Matyt, prieš pat lipant į lėktuvą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovui padėjėjai parodė JAV valstybės departamento vadovo Entonio Blinkeno pareiškimą.

Rusijos vėliava
© Sputnik / Виталий Тимкив

"Mes norėtume turėti nuspėjamus ir stabilius santykius su Rusija. O tam mums reikia veikiančių komunikacijos kanalų. Tai leis mums aiškiai išreikšti savo nuomonę, patikslinti savo poziciją, išreikšti nesutikimą su Rusijos veiksmais. Tai padės išvengti neteisingo situacijos vertinimo", — spaudos konferencijoje Briuselyje pasakė Blinkenas.

O Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Europos reikalams Klemanas Bonas ketvirtadienį pareiškė, kad penktadienį numatytą Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio vizitą į Paryžių nereikia vertinti kaip signalą apie Ukrainos įstojimo į ES perspektyvą.

Taigi trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų vizitas Kijeve bus tik "simbolinis gestas" — savotiškas papliaukšėjimas prezidentui Zelenskiui ir užsienio reikalų ministrui Kulebai per petį. Neva, jūs laikykitės. Vakarai jums padės! Kada nors ir kažkaip. Svarbiausia, tikėkite tuo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva, Baltijos šalys
Degalinė Vokietijoje

Nuostabus rytojus. Kas yra ne taip ES vandenilio strategijoje ir bendro su tuo turi RF

(atnaujinta 19:50 2021.04.15)
Per dešimt metų, praėjusių nuo energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo paaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties ir kiek užtruks parengti "kelių žemėlapį". Vandenilio strategiją galima tik spėti

Nuo 2020 metų vasaros vandenilio energijos tema tapo viena populiariausių žiniasklaidoje, nes liepos 8 dieną Europos Komisija oficialiai paskelbė galutinę ES vandenilio strategijos versiją. Pagrindinė tema: ES turi sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir iki 2050 metų pasiekti neutralų anglies dioksido lygį.

Europos energetikos komisarė Kadri Simson, komentuodama leidinį, teigė: "Klimato neutralumą iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti".

Tai skamba, žinoma, įspūdingai, bet pabandykime išanalizuoti, ką tai reiškia. Per ateinančius 30 metų ES ketina visiškai panaikinti savo teritorijoje visas transporto priemones, kurios naftos produktus ar gamtines dujas naudoja kaip variklių kurą — suspaustą metaną, propano-butano mišinį ir SGD.

Tas pats pasakytina apie geležinkelių ir oro transportą, jūrų ir upių laivus, visą šilumos ir elektros energijos gamybos sistemą, skirtą pramonės ir žemės ūkio sektoriams, visam viešajam ir komerciniam nekilnojamam turtui bei gyvenamajam sektoriui. Visos minėtos sritys iki 2050 metų turėtų pereiti tik prie kuro vandenilio pagrindu ir elektros naudojimą, kuriuos gaminti turėtų tik atsinaujinantys energijos šaltiniai — įvairių rūšių biokuras, rūšiuotų komunalinių atliekų deginimas ir, galbūt, branduolinė energija (apie pastarąją vis dar diskutuojama).

ES politikų iškeltos užduoties apimtys prilygsta, o gal net didesnės nei pirmųjų TSRS penkmečių planai, ypač atsižvelgiant į tai, kad, šių ponų ir ponių nuomone, saulės ir vėjo jėgainės turėtų tapti naujos ES energetikos sistemos "šerdimi", o visas nutrūkstančios, netolygiai gaminamos elektros energijos problemas teks spręsti vadinamosios žaliosios vandenilio energijos sąskaita. Tačiau pačiame strategijos tekste nėra naudojama "žaliojo vandenilio" sąvoka, taip pat nėra jokio kito "spalvoto" vandenilio tipo. Vietoj to naudojami šie terminai:

— "elektrolizinis vandenilis" (angl. electricity-based hydrogen)

— "atsinaujinantis vandenilis" arba "grynas vandenilis" (renewable hydrogen)

— "iškastinis vandenilis" (fosilinis vandenilis, fossil-based hydrogen)

— "iškastinis vandenilis su anglies sąranka". (fossil-based hydrogen with carbon capture).

Tačiau su painiava, kurią sukelia ši terminologija, mes susitvarkysime šiek tiek vėliau, pirmiausia svarbu suprasti, kas tai yra. Būtų keista manyti, kad ES vandenilio strategija yra vienintelis dalykas, kuris dabar lemia šios ekonominės asociacijos energetikos sektoriaus plėtrą. Be strategijos, yra ir 2009 metais priimta direktyva dėl atsinaujinančių išteklių, pakeista ir pataisyta 2018 metais.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, 2030 metais visos ES pagaminamos elektros energijos 32 proc. turi būti pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Šios AEI pataisos prieštarauja 2014 metais priimtai ES klimato ir energetikos sistemai iki 2030 metų, pagal kurią atsinaujinanti energija iki 2030 metų turėtų sudaryti 27 proc. visos energijos. Be to, 2011 metais ES priėmė Energetikos strategiją iki 2050 metų (ES 2050 m. energetikos strategija), kurioje buvo nurodytas tikslas — iki 2050 metų atsinaujinančios energijos dalis turėtų siekti 70 proc.

Net šio ES strateginių dokumentų išvardijimo, mūsų nuomone, visiškai pakanka suprasti, kad Europos Sąjungoje dar nėra suformuotas vieningas požiūris į energetikos plėtrą, pagrįstą subalansuota esamos padėties analize. 27 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2030 metų ar 32 proc.? 70 proc. atsinaujinančios elektros energijos ar visiškai neutralus klimatas iki 2050 metų?

Atsakymų į šiuos klausimus nėra, lygiai taip pat nėra nė vieno iš išvardytų variantų galimybių studijos ženklų. Vienintelis dalykas, kuris yra — prognozuojamos investicijų į naujos ES elektros energijos tinklo infrastruktūros formavimą energetikos strategijos tikslams pasiekti apimtys — nuo 1,5 iki 2,2 trln. eurų. 50 procentų tikslumo įvertinimas yra viskas, ką šiandien sugebėjo Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas.

Jei pati Europos Komisija sąlyginai laikoma "Europos Sąjungos vyriausybe", tai šis direktoratas yra analogiškas Energetikos ministerijai. Kaip įvertinti šios "ministerijos" darbą? Atsižvelgiant į tai, kad vandenilio strategija jau patvirtinta ir tik dabar Europos Sąjungos energetikos įmonės pradėjo tirti vandenilio transportavimo naudojant magistralines ir skirstomąsias dujotiekio sistemas bei technines galimybes, ji neveiks — net dvejetas penkių balų sistemoje neišeis. Jei per dešimt metų, praėjusių nuo oficialaus energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo išaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties, tai mes galime tik spėlioti, kiek užtruks vandenilio plėtros strategijos planas.

ES vandenilio strategija tarptautinių santykių fone

Akivaizdu, kad tam prireiks daug laiko. Štai citata iš vandenilio strategijos: "Tik vandenilis, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra ilgalaikis ir tvarus. Mūsų tikslas yra naudoti atsinaujinantį vandenilį, palaikyti greitą jo rinkos augimą ir sukurti tinkamas vertės grandines." Verta paminėti, kas šioje citatoje "paslėpta tarp eilučių" — šio dokumento autoriai pasirodė labai drovūs.

Nuo pat to momento, kai buvo priimta 2009 metų atsinaujinančių išteklių energijos direktyva, daugelis pramonės ekspertų ne kartą įspėjo, kad "vežimas pastatytas prieš arklį": žmonija neturi technologijos, leidžiančios reguliuoti debesuotumą ir vėją, masinis įvedimas iš esmės pertraukiamo generavimo SPP ir WPP neišvengiamai destabilizuos sujungtas energijos sistemas, vienintelis būdas to išvengti yra ne mažiau masinis pramoninių energijos kaupimo technologijų vystymas.

Būtent saugojimo įrenginių technologijas — pigiausias, saugiausias ir tuo pačiu talpiausias — pirmiausia reikėjo sukurti ir įsisavinti, o tik po to imtis pertraukiamos alternatyvios kartos. Europos politikai nieko nenorėjo girdėti, Europos Komisija ir ES valstybių narių vyriausybės masiškai rėmė saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybas, tuo pačiu demonstruodamos neįtikėtiną pasitikėjimą, kad kaupimo problemos bus sprendžiamos be didelių pastangų. Taip, daugelio šalių laboratorijos bandė išrasti naujus cheminius ir mechaninius energijos kaupimo įtaisus, tačiau iki šiol nebuvo pasiekta jokių pastebimų ir ekonomiškai pagrįstų rezultatų.

"Vandenilis, gaminamas remiantis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip vienintelė tvari perspektyva", ES strategijoje yra tam tikras "pasidavimo aktas", pripažįstant, kad energijos kaupimo technologijos liko nepasiekiamos. Tačiau Europos politikai ketina kapituliuoti savo pačių sąlygomis — ne plėtodami branduolinę energiją, tobulindami nuolatinės srovės elektros perdavimo technologijas, sinchronizuodami Europoje veikiančias skirtingas sujungtas energetikos sistemas (priminkime, kad šiandien yra šešios tokios IES), integracijos projektai tarp Europos BES ir buvusių TSRS šalių BES ir aptartos Vandenilio strategijos sąskaita.

Priežastys, kodėl ES pasirinko būtent tokį pasirinkimą, yra skaidrios, ir jas nurodė Europos energetikos komisaras: "Visi partneriai, tiekiantys mums tokio tipo kurą, turėtų į tai atsižvelgti". Europos politikai, pasirinkdami konfrontacinį požiūrį į santykius su Rusija, bando atsisakyti iškastinių energijos išteklių importo iš mūsų šalies derindami "atsinaujinančius energijos šaltinius ir atsinaujinantį vandenilį".

Akylai stebima JAV Europos Sąjunga pradeda vis labiau nutraukti santykius su Kinija —šalimi, kurios branduolinės korporacijos pastaraisiais metais padidino savo kompetenciją statant 3+ kartos atomines elektrines, kurios atitinka Fukušimos saugos reikalavimus ir tapo tikrais "Rosatom" konkurentais, jie ir toliau aktyviai bendradarbiauja siekdami bendrai kurti naujausias technologijas.

Tuo tarpu Europos valstybės ir įmonės dėl savo neteisingų skaičiavimų prarado kompetenciją statant reaktorius, o proatlantinių Europolitikų antirusiški ir antikiniški siekiai atima iš ES galimybę siekti anglies neutralumo pasitelkiant atominių elektrinių naudojimą. Tos pačios aplinkybės taikomos ir bet kokiems bandymams sukurti cheminio elektros energijos kaupimo technologijas — bet kuriam iš jų reikia naudoti retųjų žemių metalus, kurių gamyboje Kinija yra beveik 100 % monopolija.

Jei trumpai: dėl Europos politikų veiksmų po pagarsėjusio Atlanto solidarumo kurso, Europos energetikos pramonė pateko į situaciją, kai galimų jos plėtros būdų pasirinkimas buvo dirbtinai susiaurintas iki ribos — tai neišvengiama atsisakant lygiateisiško bendradarbiavimo, kuris visada buvo ir tebėra naudingas abiem pusėms. Politikai pasisako ne už technologijų plėtrą, o už negailestingą išnaudojimą ir bandymus išlaikyti esamą status quo — Europos rinka išlieka likvidžiausia, mokiausia.

Bet ar tokia padėtis išliks ilgą laiką, priklauso ne tik nuo Europos Sąjungos ir jos užjūrio siužeto, bet ir nuo to, kaip reaguos visų kitų pasaulio regionų šalys. Per daug žmonių netenkina Žemės rutulys, kuriame egzistuoja tik Europa ir Šiaurės Amerika.

Žinoma, Europos Sąjungos vandenilio strategijos analizė čia negali pasibaigti, jos tęsimo pagrindas bus paprastas faktas: 2020 metais tarp viso vandenilio gamybos ES kiekio atsinaujinantis vandenilis sudarė 0,1 proc.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ES, Rusija
Nord Stream-2

Ekspertas įvertino Baideno teiginius apie "Nord Stream-2"

(atnaujinta 11:33 2021.04.16)
JAV ketvirtadienį įvedė sankcijas Rusijai. Vėliau per spaudos konferenciją JAV prezidentas Džo Baidenas, paklaustas, kodėl nebuvo įvestos papildomos sankcijos "Nord Stream-2", teigė, kad projektas yra sudėtingas klausimas, paliečiantis sąjungininkus Europoje

VILNIUS, balandžio 16 — Sputnik. Jungtinės Valstijos suprato, kad sankcijos negalės sustabdyti "Nord Stream-2" statybų, tačiau dabar ji bandys užkirsti kelią dujotiekio veikimui visu pajėgumu, RIA Novosti sakė Nacionalinio energetinio saugumo fondo vadovo pavaduotojas Aleksejus Grivačas.

"Manau, kad Jungtinės Valstijos supranta, kad dujotiekis bus baigtas ir pradėtas eksploatuoti. Bandymai to išvengti yra nenaudingi ir neproduktyvūs santykiuose su Vokietija ir visa ES, nes intervencija aiškiai rodo amerikiečių nepagarbą Europos suverenitetas", — sakė jis.

"Tačiau yra inercija, vidinė politinė kova, lobistai, kuriems buvo sumokėti pinigai, ir noras išgelbėti naujosios administracijos veidą. Todėl jie negali paprasčiausiai atsisakyti spaudimo. Bet dabar jie bandys susikoncentruoti į tai, kad neleistų dujotiekis veikti visu pajėgumu", — ekspertas.

JAV ketvirtadienį įvedė sankcijas Rusijos nacionalinei skolai. Vėliau per spaudos konferenciją JAV prezidentas Džo Baidenas, paklaustas, kodėl nebuvo įvestos papildomos sankcijos "Nord Stream-2", teigė, kad projektas yra sudėtingas klausimas, paliečiantis sąjungininkus Europoje. Tačiau jis pridūrė, kad dėl naujų sankcijų dujotiekiui vis dar diskutuojama.

"Nord Stream-2" numato dviejų dujotiekio linijų, kurių bendras pajėgumas siekia 55 milijardus kubinių metrų dujų per metus, statybą nuo Rusijos pakrantės per Baltijos jūrą iki Vokietijos.

Šiam projektui aktyviai priešinasi JAV, siekiančios tiekti savo suskystintas gamtines dujas į ES, taip pat Ukraina ir kelios Europos šalys, įskaitant Lietuvą. Jungtinės Valstijos 2019 metų gruodį įvedė sankcijas dujotiekiui. Vokietijos Federacinė Respublika remia dujotiekio užbaigimą ir pasisako prieš vienašališkas JAV ekstrateritorines sankcijas.

Rusijos Federacija ne kartą pareiškė, kad šis projektas yra komercinis ir naudingas Europai. Kremlius pareiškė, kad Rusijos "Nord Stream-2" projekto partneriai nuosekliai ketina jį užbaigti, o Rusijos užsienio reikalų ministerija pažymėjo, kad JAV sankcijos nesustabdys statybų.2019 metų gruodžio pabaigoje Rusija ir Ukraina pasirašė susitarimų paketą dėl dujų tranzito per Ukrainą tęsimo, įskaitant penkerių metų tranzito sutartį, pagal kurią "Gazprom" garantuoja 65 milijardų kubinių metrų dujų perpumpavimą pirmaisiais metais ir po 40 mlrd. per ateinančius ketverius metus. Šie susitarimai užtikrino tranzito tęsimą nuo 2020 metų sausio 1 d., pasibaigus ankstesnei sutarčiai.

Šių metų kovo pabaigoje "Gazprom" direktorių tarybos vadovas Viktoras Zubkovas pareiškė, kad nebus peržiūrėta dujų tranzito sutartis su Ukraina. Jis priminė, kad teisiškai visi susitarimai tarp Rusijos ir Ukrainos galioja, o dabar svarbiausia įmonei yra užbaigti "Nord Stream-2", kuris jau yra paruoštas 90–92 proc., ir tiekti per Ukrainą sutartyje numatytus dujų kiekius.

Pagal protokolą dėl bendradarbiavimo dujų srityje "Gazprom" ir "Naftogaz" gali apsvarstyti tiesioginius dujų tiekimus į Ukrainą su nuolaida nuo Europos mazgo kainos, atsižvelgiant į apimtis. Tačiau kol kas apie tokias derybas nebuvo pranešta. 2015 metų lapkritį Ukraina nustojo pirkti dujas iš Rusijos ir po to nenaudojo rusiško kuro ruošdamasi šildymo sezonui, perpumpuodama į saugyklas Europoje reversu įsigytas dujas.

Nord Stream-2
© Sputnik
"Nord Stream-2"
Tegai:
Nord Stream-2, Rusija, JAV
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba