Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, archyvinė nuotrauka

Lietuvos politikoje kažkas ne taip: Nausėda ieško alternatyvios nuomonės

63
(atnaujinta 18:22 2019.09.04)
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda sukvietė politologus į susirinkimą pasikalbėti apie užsienio politikos aktualijas, taip pat apie Baltarusiją. Ką tai galėtų reikšti?

Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pripratino visus prie to, kad ji protingiausia pasaulyje ir jai nereikalingi patarėjai — tik Jos Ekscelencijos įsakymų vykdytojai. Todėl žinia, kad naujasis valstybės vadovas nusprendė pasitarti su užsienio politikos ekspertais, maloniai nustebino.

Tuo pat metu krito į akis tai, kad viena iš svarbiausių pokalbio temų tapo Baltarusija. Kodėl ji, o ne, pavyzdžiui, Ukraina? Kodėl dabar? Trumpai tariant, minėtas susitikimas verčia pakapstyti giliau, tuo labiau, kad jis nebuvo nurodytas oficialioje prezidento darbotvarkėje.

Kompetencijos trūkumas ar tiesos paieška?

"Pikti liežuviai" galėtų pasakyti, kad pusiau slaptas prezidento bendravimas su tarptautinių santykių specialistais reiškia, kad jam pačiam sunku suprasti šią problematiką ir jo komanda per silpna, kad tinkamai paaiškintų jam, kas vyksta ir ką reikia daryti.

Tačiau manytina, kad tai būtų neteisingas situacijos vertinimas. Joks žmogus negali žinoti visko, ir pasitarti su tam tikros srities ekspertais yra normalu. Klausimas — kam tartis su "pašaliniais", juk yra patarėjai, Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir taip toliau?

Vienoje savo publikacijoje šio straipsnio autorius rašė, kad po įvykusių užsienio vizitų Nausėda kaip normalus žmogus turėjo pajusti, kad nusistovėjusi Lietuvos užsienio politika turi nemažai trūkumų ir neturi daug šalininkų — net artimiausių partnerių tarpe. Tačiau visi valstybinės sistemos atstovai jam, greičiausiai, sako: "Tu nesijaudink, viskas gerai".

Bet Nausėda, kaip normalus žmogus, matyt, vis tiek abejoja, ir todėl nusprendė pasikalbėti su žmonėmis "iš šalies", galvodamas taip — jeigu ir jie kaip nepriklausomi specialistai man pasakys, kad viskas gerai, reiškia, be reikalo abejojau, o jeigu jų nuomonė bus kitokia, vadinasi, teisingai jaučiu, kad kažkas negerai ir kažką reikia keisti ar bent jau koreguoti.

Trumpai tariant, tai, kad naujasis Lietuvos prezidentas, turbūt, leido sau kritiškai pažvelgti į šalies užsienio politiką, yra pozityvus momentas. Tai, kad jis nusprendė pasikalbėti apie savo abejones su pilietinės visuomenės atstovais, irgi didelis pliusas. Tačiau klausimas, ar tie atstovai pateikė jam objektyvų tikrovės vertinimą?

Problema ta, kad lietuviškas ekspertinis diskursas jau seniai susitapatino su valstybės pozicija. Kitaip tariant, didesnė dalis vadinamųjų "nepriklausomų" tarptautinių santykių žinovų sako tai, ką sakė Grybauskaitė ir toliau sako konservatoriai. Vieni tai daro todėl, kad iš tiesų taip mano (turi teisę), kiti — nenorėdami problemų, nes jei, neduok Dieve, pakritikuosi Ameriką/NATO/ES/Ukrainą/Lietuvos užsienio politiką ar pagirsi Rusiją, iš karto būsi išvadintas "naudingu idiotu" ar "Kremliaus agentu" ir gali turėti problemų darbe.

Šiame kontekste belieka tikėtis, kad bent už uždarų durų kas nors iš pakviestų politologų išdrįso pasakyti prezidentui, kad Lietuvos užsienio politika iš tikrųjų neideali. Tačiau, greičiausiai, niekas nenorėjo tapti "balta varna", kad kolegos po to už akių tyliai nesakytų: "Kažkoks jis ne toks". Todėl arba Nausėdai reikia ieškoti tikrai nepriklausomų ekspertų, arba po kurio laiko sistema privers jį patikėti tuo, kad viskas "konservatorijoje" gerai.

Baltarusijos fronte kas nors naujo?

Keli įdomūs sutapimai. Žiniasklaidoje pasirodo informacija, kad rugpjūčio pabaigoje Baltarusijos prezidentui bus pristatytas integracijos su Rusija planas. Tuo pat metu su Aleksandru Lukašenka susitinka JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džonas Boltonas. O Lietuvos prezidentas su ekspertais kalba apie Astravo atominę elektrinę, Baltarusijos identiteto klausimus ir Minsko santykius su Maskva.

Ar tai reiškia, kad artėja reikšmingas Rusijos suartėjimas su Baltarusija, ir Vakarai (taip pat Lietuva), siekdami jį sustabdyti, ketina keisti — minkštinti — savo poziciją Minsko atžvilgiu?

"Aš esu įsitikinęs, kad mes neturime pirkti elektros iš nesaugiai pastatytos elektrinės, nes tai yra grėsmė mūsų žmonėms, tai yra grėsmė mūsų saugumui. Bet jeigu įmanoma pagerinti santykius esant štai šitai dedamajai, šitam veiksniui, aš esu pasirengęs tai daryti", — pasakė Nausėda, pridūręs, kad dar nepriėmė sprendimo, ar dialogas su Minsku gali vykti aukščiausiuoju lygiu.

Todėl Prezidentūroje dar svarstoma, ką iš Baltarusijos valdžios kviesti į lapkritį numatomą 1863-1864 metų sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremoniją Vilniuje.

Akivaizdu, kad pagerinti santykius su Baltarusija Lietuvai būtų naudinga. Tačiau pragmatiška logika jai jau seniai svetima. Todėl, nors Nausėda dialoge su Minsku pasiliko tam tikrą laisvę veikti, vargu ar kas nors reikšmingai pasikeis. Nebent iš Vašingtono ateis signalas draugauti su Lukašenka, kad jis išduotų Rusiją. Tačiau toks signalas, greičiausiai, neateis, nes Vakarai supranta, jog Baltarusija — ne Ukraina, ir Boltonas, turbūt, norėjo tik sužinoti, kiek glaudi bus Minsko integracija su Maskva.

Po susitikimo su Lukašenka jis pasakė labai aiškiai — jokių rezultatų nėra. Atitinkamai, patarėjai ir "nepriklausomi" politologai, turbūt, patars Nausėdai susilaikyti nuo aukščiausiojo lygio kontaktų su Baltarusija, ir tuo visi manevrai šia kryptimi, matyt, pasibaigs.

Apskritai, galima pasidžiaugti tuo, kad naujasis Lietuvos prezidentas, atrodo, pajuto, jog kažkas su šalies užsienio politika yra negerai, ir ieško alternatyvios nuomonės. Bėda ta, kad tos nuomonės Lietuvos politiniame, biurokratiniame, žurnalistiniame ir akademiniame diskurse nelabai yra, o ta, kuri yra, sėdi tyliai ir neieško problemų. Todėl labai tikėtina, kad po kurio laiko Nausėdos tiesos paieškos pasibaigs, ir jis taps antrąja (tik kiek ramesne) Grybauskaite.

Nors taip norisi tikėti, kad lengvai jis nepasiduos...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

63
Tegai:
politologas, Gitanas Nausėda
Dar šia tema
Nausėda sako suprantantis Kaljulaid susitikimo su Putinu priežastis
Europa nebegali aklai kliautis JAV dėl savo saugumo, pareiškė Nausėda
Nausėda įvertino Palionio veiksmus dėl ŽŪM perkėlimo į Kauną

Vakcina ir beždžionės: britų klastotė apie "Rusijos klastotę"

(atnaujinta 11:13 2020.10.25)
Britų žiniasklaida atskleidė dar vieną informacinį Rusijos sabotažą prieš žmoniją. Kelias dienas tai buvo pagrindinė Albiono naujiena

Tik pagalvokite, kiek problemų dabar yra JK: šalyje yra baisi padėtis su pandemija, ištisi regionai sukyla prieš naujas vyriausybės taikomas karantino priemones, derybos su Europos Sąjunga dėl "Brexit" pasiekė aklavietę, o tai gresia ekonomikos žlugimu artimiausiu metu, idėjos dėl Škotijos pasitraukimo palaikymas pasiekė maksimalų lygį, o tai gali sukelti šalies žlugimą. Šiomis sąlygomis Didžiosios Britanijos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose skelbiama pagrindinė naujiena: "Pašėlę Russkies skelbia, kad vakcina pavers mus šimpanzėmis".

Beveik visuose laikraščiuose buvo skelbiami juokingi koliažai, kuriuose Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Boriso Džonsono nuotrauka buvo paversta ječiu, o prie jos pridedama antraštė: "Aš myliu savo sniego žmogaus vakciną". Cituojant šaltinį, visos šios žiniasklaidos priemonės nurodė, kad tokios nuotraukos buvo sukurtos ar išplatintos Rusijos valstybės ar Rusijos pareigūnų nurodymu kaip bendros dezinformacijos kampanijos, kuria siekiama apšmeižti būsimą Didžiosios Britanijos koronaviruso vakciną ir paskelbti, kad ši vakcina žmones pavers beždžionėmis, dalis.

Pirminis visų šių įtarimų šaltinis buvo laikraštis "The Times", kuris, prisidengdamas savo paties "tyrimu", išleido keletą sensacingų medžiagų šia tema. Neva nuotraukas redakcijai pateikė "kažkas, įtrauktas į (dezinformacijos — Sputnik) kampaniją, susirūpinęs dėl žalos, kurią ji gali padaryti visuomenės sveikatai". Šis labiausiai "nerimaujantis kažkas" teigė, kad jis kažkaip susijęs su juokingais paveikslėliais.

Bet ką bendro su tuo turi Rusijos valstybė? Šį klausimą pateikė "The Times", palaipsniui sukdamas intrigą. Redakcija pareiškė: "Neaišku, ar šį propagandos bandymą tiesiogiai leido Kremlius, tačiau yra įrodymų, kad kai kurie Rusijos pareigūnai dalyvavo ją organizuojant ir platinant".

Tačiau pagrindiniame straipsnyje teiginys nėra toks kategoriškas: "Kampanija prieš Oksfordo tyrimą galėtų būti siejama su Rusijos valstybės pareigūnais. <...> Šių asmenų dalyvavimas nebūtinai reiškia, kad Kremlius įsakė, patvirtino ar žinojo apie šį propagandos bandymą". Apskritai daugeliui laikraščio skaitytojų taip ir nebuvo paaiškinta pagrindinė intriga, pasirodžiusi beveik visų laikraščių antraštėse (kad visa tai daro Rusija). Mainais jie buvo paraginti nueiti į laikraščio svetainę ir klausytis 40 minučių trukmės tinklalaidės šia tema — neva, viskas ten paaiškinta ir išsamiai įrodyta.

Panašu, kad kitos žiniasklaidos priemonės (tiek Didžiosios Britanijos, tiek Amerikos) taip toli nenuėjo ir pasitikėjo "The Times" tvirtinimu, kad šioje tinklalaidėje yra visi įrodymai apie Rusijos pareigūnų dalyvavimą kuriant interneto "memus", kurie diskredituoja dar neegzistuojančią britų vakciną. Todėl pasirodė daug leidinių, kuriuose ši "Rusijos dezinformacijos kampanija" buvo pristatyta beveik kaip "karinė Gerasimovo doktrinos" dalis — Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko Valerijaus Gerasimovo strategiją Vakarų žiniasklaida mėgsta nurodyti be jokios priežasties.

Tačiau, paklausius "The Times" tinklalaidės, paaiškėja, kad praktiškai visos transliacijos metu skamba pažadas: dabar mes jums įrodysime Rusijos valstybės dalyvavimą. Ir štai, kalbant apie organizatorius, skamba Rusijos tiesioginių investicijų fondo generalinio direktoriaus Kirilo Dmitrijevo pavardė. Laikraščio žurnalistai su etatinias "kremlinologais" diskutuoja apie Dmitrijevo asmenybę, jo fondą ir net kelia klausimą, ar pats Vladimiras Putinas žinojo apie jų organizuojamą kampaniją. Iš to galima daryti prielaidą, kad "The Times" pagaliau atsekė būtent šių atsakingų už nuotraukų apie "jetį Džonsoną" kūrimą pėdsakus. Bet tada skamba tiesiog nuostabi frazė: "Kirilas Dmitrijevas nėra minimas mūsų turimuose liudijimuose. Ir nėra užuominos, kad jis dalyvavo dezinformacijos kampanijoje". Štai ir viskas! Čia ir baigiasi paslaptingų "Rusijos pareigūnų" pėdsakas, kurį žadėjo laikraštis. Galbūt ekspertas Markas Galeottis, pagarsėjęs savo paviršutiniškomis knygomis apie nusikalstamumą Rusijoje, pateikia nuomonę, kad už kampanijos gali stovėti kai kurie "Kremliaus kunigaikščiai ir baronai". Ar tai ne "įrodymas"?

Tada atsiranda dar viena "slapta informacija iš vidaus": jie sako, kad kai kuriais Rusijos valstybiniais kanalais netgi buvo ruošiamos klastotės apie tai, kad du britų vakcinos bandymo dalyviai mirė, tačiau jų mirtis esą yra kruopščiai slepiama. Ir, neva, tai yra įrodymas, kad vakcina tinka tik beždžionėms, bet ne žmonėms. Tiesa, jie iškart pareiškia: "Kampanija dar neprasidėjo. Galbūt to buvo per daug net Rusijos televizijai". Tai yra, niekas to niekur neskelbė, ir mes nežinome, iš kur šią informaciją gavo tinklalaidės autoriai. Tačiau po to — "The Times" "faktų patikrinimas", kuriame jie "paneigia" neskelbtą "sensaciją". Tai yra kažkas naujo solidžios žurnalistikos praktikoje — pristatyti pasauliui dar negirdėtą gandą, o paskui įnirtingai jį ginčyti.

Iš tiesų vienas iš savanorių, išbandžiusių Didžiosios Britanijos bendrovės "AstraZeneca" vakciną, šią savaitę mirė Brazilijoje. Bet apie tai pranešė pasaulio naujienų agentūros. Ir tai sunku priskirti "Rusijos dezinformacijai".

Taigi, nė vienoje medžiagoje nėra nė vieno fakto, įrodančio Rusijos valstybės, Rusijos pareigūno ar neoficialaus asmens dalyvavimą rengiant juokingus "memus" apie Džonsoną ir COVID. Internetas yra tikrai pilnas šių nuotraukų. Bet bandymas rasti jų pirminį šaltinį visada veda prie paties "The Times" numerio, kuriame jos pirmą kartą buvo paskelbtos. Mes nežinome, ar jos buvo išleistos kažkur anksčiau, tačiau būtent šis laikraštis paskatino jų platinimą pasaulyje.

Jis teigia, kad kai kurie panašūs "memai" buvo išleisti trijuose kukliuose šaltiniuose — dviejuose Didžiosios Britanijos ir viename Briuselio. Tiesa, "EUReporter" svetainėje galite rasti tik vieną netiesiogiai su tuo susijusį vaizdą (visiškai skirtingą). Pasirodo, "The Times" tapo pagrindiniu tokių koliažų platintoju. Net jei manytume, kad kažkas norėjo diskredituoti Didžiosios Britanijos vakciną, pavadindamas ją "tinkamą tik beždžionėms", jis rado efektyviausią ir pigiausią metodą: paprasčiausiai įmetė jį į garsaus britų laikraščio redakciją ir pateikė kaip "Rusijos dezinformacijos įrodymą". Ir viskas — tada "memai" pasklido po internetą. Neįtikėtinas efektas. Bet jei taip yra, paaiškėja, kad "The Times" tapo dezinformacijos (ir greičiausiai ne Rusijos) sklaidos įrankiu.

Tačiau net jei nėra bent kažkokių įrodymų, kad bent kas nors iš Rusijos yra susijęs su visa šia istorija, mes jau matome piktą oficialaus Londono reakciją. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Dominikas Rabas jau apkaltino Maskvą dėl Oksfordo vakcinos diskreditavimo. Netoli iki naujų sankcijų. Net nesvarbu, kad pats "The Times" teigia, jog vargu ar Kremlius dalyvaus šioje istorijoje. Didžiosios Britanijos ministrai neprivalo skaityti viso straipsnio — užtenka antraštės.

Svarbiausia, kad į klausimą "kam to reikia Rusijai?" laikraščio redakcija atsako paprastai: siekiama pakirsti "pasaulinį pasitikėjimą visomis vakcinomis". Tačiau Rusijai tiesiog neapsimoka pakenkti pasitikėjimui vakcinacija, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu ji yra vienintelė šalis pasaulyje, jau turinti vakciną nuo koronaviruso. Bet kam šiuo atveju Vakaruose rūpi logika?

Rusijos ambasada Didžiojoje Britanijoje iškart paaiškino, kad prielaida, jog Rusijos valstybė gali vykdyti bet kokią propagandą, siekdama pakenkti britų vakcinos patikimumui, "savaime yra dezinformacijos pavyzdys". Bet atkreipkite dėmesį, kad joks socialinis tinklas neblokuoja šių "sensacijų" iš Didžiosios Britanijos spaudos, netvirtina, kad jas "reikia papildomai patikrinti". Tai nėra skandalas dėl Hanterio Baideno elektroninių laiškų, kuriais diskredituojamas jo tėvas, JAV kandidatas į prezidentus. Šiuo atveju socialiniai tinklai veikė greitai ir griežtai, užblokuodami "New York Post" puslapius, kurie išdrįso paskelbti šią kompromituojamą medžiagą. Tačiau niekas neblokuoja nuorodų į tą patį laikraštį, kuris paskelbė britų "sensaciją" apie Rusiją, vakciną ir beždžiones. Jei čia kalbama apie rusus, tada galima platinti visokius absurdiškus kaltinimus.

Kyla dar vienas logiškas klausimas: kam visa tai britų žiniasklaidai? Tiesą sakant, atsakymas pateikiamas pačioje straipsnio pradžioje. Bent porą dienų visuomenė yra atitraukta nuo diskusijų apie tikrąsias šalies problemas ir dejuoja dėl šių rusų klastingumo. O kai praeis straipsnių apie "beždžionių vakciną" poveikis, į pirmuosius puslapius galima bus įmesti naują "sensaciją", pavyzdžiui, kad tie patys klastingi rusai bandė sužlugdyti 2020 metų Olimpines žaidynes, o drąsios Didžiosios Britanijos specialiosios tarnybos užkirto kelią šiam sąmokslui. Dar porai dienų garantuotas triukšmas ir skandalai. Kad tik niekas nepradėtų reikalauti: tada pateikite bent vieną liudytoją ar įrodymą. To jau per daug.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, vakcina, Didžioji Britanija, Rusija
Temos:
Vaistų ir vakcinos nuo COVID-19 sukūrimas
Dar šia tema
Rusijoje įvardytas pergalės prieš koronavirusą faktorius
Epidemiologas papasakojo apie galimą šalutinį vakcinos nuo COVID-19 poveikį
JAV ambasada Kijeve atmetė Ukrainos galimybę įsigyti Rusijos vakciną
Į Venesuelą pristatyti rusiški vaistai nuo koronaviruso
Baltieji rūmai, archyvinė nuotrauka

Galingas smūgis Amerikos priešams: vienintelis Rusijos rūpestis

(atnaujinta 16:44 2020.10.24)
Panašu, kad šalis pagaliau pateko į paranojišką "apgultos tvirtovės" būseną

Užuot sprendusi vidaus problemas (ir jų yra daug, įskaitant stichinių nelaimių padarinius, masinius protestus, policijos žiaurumą, nusikalstamumą ir siaubingą koronaviruso statistiką), valdžia kovoja su užsienio propaganda, tarsi nebūtų kitų reikalų.

Jūs, žinoma, suprantate, apie kurią šalį kalbame.

Jungtinių Valstijų valstybės departamentas dar šešias Kinijos žiniasklaidos priemones savo teritorijoje paskelbė "užsienio misijomis", nes jas, pasak JAV vyriausybės, "didžiąja dalimi arba visiškai kontroliuoja Kinijos valstybė". Taigi, kinų leidinių, kuriems taikoma ši apibrėžtis, skaičius išaugo iki 12.

Tuo pat metu valstybės sekretorius Maikas Pompėjas sakė, kad jo departamentas "neplanuoja nustatyti jokių apribojimų, ką šios žiniasklaidos priemonės skelbs JAV": "Mes tiesiog norime padaryti taip, kad Amerikos žmonės, informacijos vartotojai, galėtų atskirti laisvosios spaudos parašytas naujienas nuo Kinijos komunistų partijos skleidžiamos propagandos. Tai nėra tas pats". Jis pridūrė, kad šiuo žingsniu siekiama "sužlugdyti Kinijos komunistinės propagandos pastangas".

Apie tai, kad nėra apribojimų, valstybės sekretorius pasakė ne visai teisybę. Neabejotinai atsiras Kinijos žurnalistų darbo apribojimų, pradedant reikalavimais sumažinti maksimalų atstovybių skaičių (nuo 200 iki 160) ir baigiant tuo, kad Kinijos žiniasklaida bus priversta laikytis tų pačių reikalavimų kaip ir diplomatinės atstovybės. Pavyzdžiui, be Valstybės departamento pritarimo šios žiniasklaidos priemonės negalės nusipirkti ar išsinuomoti biuro patalpų; visi pasikeitimai darbovietėje, darbuotojų samdymas turės būti užregistruoti Valstybės departamente.

Jums ir man, žinoma, nėra nieko naujo — tai tik Kinijos eilė: pirmosios oficialios "raganos" su vėlesne jų medžiokle buvo kaip tik Rusijos žurnalistai.

Vienintelis skirtumas yra tas, kad su Rusijos "propaganda" kovojo ankstesnės — demokratinės — Amerikos valstybinės administracijos atstovai, o su Kinijos — respublikinės administracijos atstovai.

Bet išdrįskime manyti: kaip ir Trampas nepagerino Amerikos valstybės požiūrio į Rusijos žiniasklaidą (iš tikrųjų RT jau buvo pripažinta užsienio agentu jau vadovaujant Trampui), taip pat Baidenas (jo pergalės atveju, arba, jei jis negalės dirbti dėl medicininių priežasčių, Kamala Haris) neatšauks priemonių, kurių Amerika ėmėsi prieš KLR žiniasklaidą. Trampas, ne kartą pavadintas "Putino marionete", buvo pasmerktas įrodyti priešingai. Baidenas, apkaltintas ryšiais su Kinija, taip pat bus pasmerktas būti nuolankesniu už patį Trampą Kinijos atžvilgiu.

Žinoma, neįmanoma rimtai laikyti Kinijos žiniasklaidos veiklos Amerikoje komunistine propaganda. Šalis, kurioje yra keturi šimtai milijardierių (daugiau nei šeši šimtai vien tik Jungtinėse Valstijose) ir tūkstančiai didelių privačių korporacijų, jau seniai nebepropaguoja privačios nuosavybės ir žmonių nuosavybės skirtumų panaikinimo. Kai "trampistai" kalba apie "komunistinę propagandą", jie paprasčiausiai vartoja terminą, kuris, remiantis sena atmintimi, turėtų išgąsdinti dalį Amerikos rinkėjų, kurie vis dar užstrigę Šaltajame kare ir su Reiganu įsisavinę kalbas apie "Blogio imperiją" ir tokius filmus kaip "Raudonoji aušra" (kubiečiai ir rusai užpuola ir okupuoja Ameriką, norėdami sušaudyti pusę žmonių ir atimti iš jų Dievo suteiktas teises).

Be to, Kinijos žiniasklaidos auditorija Amerikoje yra tokia maža, kad neturi reikšmingos įtakos Amerikos vidaus politikai.

Todėl turime Amerikos vidaus elito politinių ginčų ištraukimą į išorinį pasaulį. Ir tai jau yra problema — tiek pasauliui, tiek (visų pirma) pačiai Amerikai.

Apgaulė ta, kad pagarsėjusi pasaulinė Amerikos lyderystė — įskaitant informacinę — iš pat pradžių buvo ne tik galingas Amerikos pranašumas, bet ir gana sunki, nepatogi ir atsakinga našta.

Džiaugdamiesi 2000-ųjų pabaigoje ir 2010-ųjų pradžioje, kaip šaunūs Amerikos socialiniai tinklai skverbiasi į išorinį pasaulį, atnešdami Amerikos tiesos balsą visų nedemokratiškų šalių gyventojams ir išprovokuodami jose "spalvotąsias revoliucijas", Amerikos mokslinių tyrimų centrai aiškiai praleido vieną akivaizdų momentą.

Ogi tą, kad šiuolaikinė informacinė erdvė iš prigimties nėra vienpusis garsiakalbis, kabantis ant stulpo virš kiekvieno planetos gyventojo. Tai taip pat visada ir mikrofonas, dėl kurio informacijos judėjimas yra dvipusis.

Tuo tarpu "naujosios žiniasklaidos priemonės" pagal apibrėžimą sugeba išlaikyti savo pasaulinę įtaką tik tol, kol jose esantis informacijos judėjimas lieka laisvas.

Norint suprasti, kaip Amerikos informacinės struktūros pasirodė tikrai laisvo žodžio pasaulyje, pakanka perskaityti dramatišką cenzūros raidos istoriją Facebook. Kaip spalio viduryje rašė "The New York Post", 2004 metais Facebook draudimų sąrašas buvo surašytas viename puslapyje, o moderatorių buvo 12. 2015 metais tinkle dirbo 4,5 tūkst. moderatorių, o draudimų vadovas kelis kartus padidėjo. 2020 metais Facebook dirba 15 tūkstančių moderatorių, o draudimų talmudas išaugo iki 12 tūkstančių žodžių su daugybe punktų ir papunkčių. Akivaizdu, kad moderatorių legionas tik augs (iš tikrųjų pagal senovės Romos standartus jų jau yra trys legionai). Tų dalykų, kurių negalima parašyti Facebok, sąrašas tik plėsis ir plėsis.

Reikšminga tai, kad beveik iškart po šio straipsnio parašymo "The New York Post" patyrė precedento neturinčią tiek iš Facebook, tiek iš Twitter cenzūros akciją — jos sensacija apie garsųjį Hanterio Baideno nešiojamąjį kompiuterį buvo ne tik ignoruojama pagrindinių Amerikos žiniasklaidos priemonių, bet ir buvo negailestingai išimta iš abiejų pagrindinių amerikiečių socialinių tinklų (iš esmės galų gale tai ir tapo sensacija).

Paradoksalu, bet būtent Amerika pasirodė esanti pagrindinė laisvės, kurią ji taip ilgai ir įkyriai propagavo pasauliui, auka. Pasirodo, kad būtent Rusijoje (autoritarinėje, nedemokratinėje Rusijoje) užsienio žiniasklaida — įskaitant Europos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos, taip pat, atvirai vyriausybiškai nusiteikusi ir labai antirusiška — gali nepatirti jokių problemų ir dirbti be menkiausio valstybės spaudimo.

O pačiai Amerikai galimybė iš tikrųjų laisvai skleisti informaciją buvo šokas, sukėlęs siautulingą priešų paiešką ir atvirai kvailų draudimų barstymą į dešinę ir kairę.

Dėl to matome nepaprastai pamokantį dalyką. "Žodžio laisvės skelbėjai" bando chaotiškai nutildyti prieštaraujančius balsus pačioje Amerikoje. Pakeliui valstybė bando užčiaupti tuos, kuriuos paprasčiausiai gali pasiekti savas įstatymas, tai yra, užsieniečius (praėjusį sezoną madoje buvo tik Rusija, dabar prie jos prisidėjo Kinija).

Kodėl JAV pasirodė esanti silpna laisvės grandis? Aš turiu tik vieną versiją: dėl labai atokios geografinės padėties, apsuptos poros silpnų kaimynų, taip pat dėl ​​šimtmečių senumo vienos gyventojų grupės su tvirtu vertybių ir taisyklių rinkiniu dominavimo pačioje šalyje, Amerika paprasčiausiai nesivargino sukurti tikro vidinio dialogo mechanizmus. Ne, ginčų buvo, įskaitant ir ideologinius, bet jie apskritai buvo toje pačioje "baltojoje protestantų tikrovėje", ta pačia sąvokų kalba.

Tačiau globalizacija, kuriai pradėjo vadovauti Amerika, pakeitė pačią Ameriką. Ji pati (dėl imigracijos, demografinių pokyčių, neišvengiamo vidinės įvairovės didėjimo) pradėjo kalbėti skirtingomis konceptualiomis kalbomis. O kai atėjo pirmoji tikra vidinė konfrontacija, paaiškėjo, kad ji visiškai nesupranta pati savęs. Todėl Amerikos visuomenės stabilumas ir jos sugebėjimas "paversti visų spalvų ir įsitikinimų žmones vienodais amerikiečiais" pasirodė esąs tik mitas apie save.

O 2020-ųjų krizė, kuri sukrečia ištisas šalis, pasak amerikiečių ideologų, turėtų sutriuškinti "autoritarinius" režimus ir jokiu būdu nepakenkti demokratinėms valstybėms, tačiau vietoje to kažkodėl pagrindinė pasaulio demokratija karščiuoja ir blaškosi tarp anarchijos ir šaltos cenzūros.

O Rusija, žiūrėdama į tai, jaudinasi tik dėl "peršalimo jos laidotuvėse".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
žodžio laisvė, Rusija, JAV
Lietuvos Konstitucija

Lietuvos Konstitucijos dienos proga Seimas pasidalino svarbiausiais jos faktais

(atnaujinta 15:21 2020.10.25)
1992 metais priimta Konstitucija yra ketvirtoji nuolatinė Konstitucija Lietuvos istorijoje, be to, ilgiausiai veikianti Konstitucija

VILNIUS, spalio 25 — Sputnik. Sekmadienį, spalio 25 dieną, Lietuvoje minima Lietuvos Konstitucijos diena. Šia proga Seimas savo Facebook paskyroje pasidalijo svarbiausiais jos faktais.

Seimas priminė, jog Konstitucija buvo priimta 1992 metų spalio 25 dieną, o įsigaliojo 1992 metų lapkričio 2 dieną. Ji yra ketvirtoji nuolatinė konstitucija Lietuvos istorijoje, be to, ilgiausiai veikianti konstitucija.

Iš viso Konstitucijoje yra 154 straipsniai. Per 28 metus buvo pakeisti tik 9 straipsniai.

Seimo teigimu, paskutine priimta pataisa Lietuvos piliečiams suteikta galimybė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Konstitucija — svarbiausias ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio šalių įstatymas, užtikrinantis žmogaus teises, laisves ir pareigas valstybėje.

Spalio 25-ąją Lietuvoje vyksta Seimo rinkimai. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda įvardijo "puikiu sutapimu" tą faktą, kad antrasis Seimo rinkimų turas vyksta Konstitucijos dieną.

"Juk būtent Konstitucijos dėka kiekvienas mūsų turime teisę, kurios trokšta ir dėl kurios kovoja kai kurių kaimyninių valstybių gyventojai. Mes galime demokratiškai, slaptai ir nevaržomai rinkti savo valdžią — o po to reikalauti jos atsakomybės", — pareiškė šalies vadovas savo Facebook paskyroje.

Kartu su tuo, kaip pažymėjo prezidentas, tai, kad daugelis Lietuvos gyventojų "nusprendžia nepasinaudoti šia teise, man yra ženklas, kad savo šalyje vis dar turime pernelyg daug nusivylimo".

"Tikiuosi, kad naujasis Seimas, kurį netrukus išrinksime, ne tik proginėse kalbose, bet ir praktiniame gyvenime vadovausis konstituciniu atsakingo valdymo principu. Tik taip gali būti atkurtas žmonių pasitikėjimas tiek šia ypatingai svarbia valdžios institucija, tiek ir visu įstatymų leidybos procesu", — parašė Nausėda.

Tegai:
Seimas, Lietuva, Konstitucijos diena