Vilnius, archyvinė nuotrauka

Kas valdo Lietuvą: liaudis ar verslas?

129
(atnaujinta 16:38 2019.09.04)
Kaip dauguma pasaulio valstybių, Lietuva save vadina demokratine. Bet suaktyvėjus kai kurių veikėjų diskusijoms dėl verslo sluoksnių įtakos politikai, verta paklausti, kokia ir kieno toji "demokratija"?

Pradėkime nuo to, kad neseniai pasirodžiusiame laidos "Delfi diena" siužete Lietuvos pramonininkų konfederacijos pirmininkas Robertas Dargis ir "Swedbank" Lietuvoje vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis, patys būdami stambaus kapitalo atstovai, atvirai prabilo apie vis augančią verslo įtaką politiniams procesams, lyg tai būtų labai didelė naujiena.

Verslo viešpatavimas ― ne naujiena

Geruoju ar piktuoju, bet iš tiesų čia nieko naujo. Vos 1991 metais žlugus TSRS, buvusių sąjunginių respublikų, tame tarpe Lietuvos TSR, teritorijoje prasidėjo privatizacija. Tiek buvę nomenklatūrininkai, tiek spekuliantai ir eiliniai nusikaltėliai staiga iškilo, sudarydami naują, buržuazinį kapitalo savininkų sluoksnį, pralobusį grobstant anksčiau buvusią valstybinę ir kooperatinę nuosavybę.

Šiam sluoksniui į savo rankas perėmus krašto ekonominių reikalų kontrolę, didžiulė dalis Sąjūdžio šūkiais patikėjusių piliečių tiesiog liko "ant ledo". Dar iki XXI amžiaus pradžios Lietuvoje susiformavęs skurdas ir socialinė nelygybė jau rėžė akį. Tačiau po 2004 metų prasidėjusios ES fondų piniginės įplaukos, kaip ir masinės emigracijos banga, padėjo situaciją gerokai sušvelninti.

Tačiau 2008 metų pabaigoje į valdžią atėjus konservatoriams ir prasidėjus vadinamajai pasaulinei finansų krizei, yla greitai išlindo iš maišo. Andriaus Kubiliaus "naktinė reforma", kaip ir prie Seimo įvykęs kruvinas susidorojimas su 2009-ųjų sausio 16-osios demonstrantais aiškiai parodė, kad sunkmečio našta su visišku valdžios palaiminimu kris pirmiausia ne ant verslo, bet ant paprastų darbuotojų pečių.

Po minėtųjų įvykių emigracija tik tęsėsi ir intensyvėjo. Tai veikė kaip "apsauginis vožtuvas" Lietuvos liaudies garui nuleisti bei socialinei taikai užtikrinti. Tuo tarpu situacijai ėmus stabilizuotis, vadinamieji verslo sluoksniai nusprendė žengti kitą, anksčiau kiek per drąsiai pasirodyti galėjusį žingsnį. Tai yra, įteisinti "liberalią", ne darbui, o būtent kapitalui palankią Darbo kodekso reformą.

Iš pradžių su LSDP (2015 m.), o paskui jau LŽVS (2016 m.) vyriausybių palaikymu, taip ir buvo padaryta. Palyginti menkas oficialiųjų profsąjungų pasipriešinimas didelės reikšmės neturėjo. Be to, daugiau ar mažiau analogiškus sprendimus priiminėja tiek "kairiosiomis", tiek "dešiniosiomis" įvardijamos vyriausybės visame pasaulyje. Nuo JAV iki ES, nuo Pabaltijo iki Rusijos ir t. t.

Ekonomika ir politika

Visa tai, be abejo, yra palanku verslui, o tiksliau, kapitalui. Jo savininkai, kad ir būdami visuomenės mažuma, faktiškai lemia valstybės politiką. Tai yra dėl tos, atrodytų, banalios priežasties, kad ekonomika pirmiau apsprendžia politiką, o ne atvirkščiai. Paprasčiau tariant, ekonomiškai viešpataujanti visuomenės klasė vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai įtvirtina ir politinį savo viešpatavimą valstybės pavidalu.

Demokratija čia nesudaro išimties. Pavyzdžiui, senovės Atėnuose buvo demokratija, bet visuomenė gyveno vergovinėje santvarkoje. Tad nors "demokratija" reiškė "demoso", arba "liaudies" valdžią, "liaudis" čia buvo palyginti negausus privačių savininkų sluoksnis. Valstybė, kaip ir jos užtikrintos demokratinės teisės bei laisvės, pirmiausia priklausė šios vergvaldžių klasės atstovams.

Šiandien daug kas kitaip. Bet esmė nelabai skiriasi. Nuo 1990-ųjų Lietuva tvarkosi kapitalizmo pagrindais. Ekonominė galia čia priklauso būtent privačiam verslui. Todėl politinė valstybės valdžia ― atitinkama. Piktintis tuo galima. Bet ypatingai stebėtis perdėm naivu, nes tai reiškia nesupratimą kone elementarių visuomeninės raidos dėsningumų, kuriuos dar XIX amžiuje aiškiai parodė marksizmo klasikai.

Kas ir kaip valdo?

Viešpataujantieji sluoksniai, žinoma, nėra vienalyčiai. O ir savo valdymą vykdo skirtingomis formomis. Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose, kaip tam tikroje "ramybės salelėje", socialdemokratinio modelio pavidalu per daugelį dešimtmečių nusistovėjo tam tikras darbo ir kapitalo kompromisas. Tuo tarpu kitose valstybėse kapitalas tiesiog viešpatauja atvirai. Klausimas tik tas ― ar tiesiogiai, ar per savo politinius atstovus.

Štai 2016 m. JAV prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trampas, tikrų tikriausias kapitalo savininkų klasės atstovas. Bet, kaip matyti, jo politika toli gražu nevienareikšmė ir kelia nesutarimus netgi pačių visuomenės "viršūnių" gretose. Šiuo požiūriu panašus pavyzdys Lietuvoje ― Ramūnas Karbauskis, bene stambiausias šalies žemvaldys, toli gražu ne viso lietuviško elito džiaugsmui po LŽVS vėliava išėjęs į politikos areną. O kokia jo (bei į jį panašių) atstovaujama demokratija, rodo per dešimtmečius sukaupta patirtis.

Pavyzdžiui, 2001-2004 m. Finansų ministerijai vadovavusi Dalia Grybauskaitė užmerkė akis tuomet apie "Akropolio" statybą besisukusiai "VP Market" grupės aferai. Kad ir keista, nei Nerijui Numavičiui, nei kompanijai "sėsti" neteko. Arba štai, 2017 m. įsibėgėjęs "MG Baltic" skandalas taip ir "kabo" ore ― ir tiek Darius Mockus, tiek Eligijus Masiulis vaikšto laisvėje. Tuo tarpu ilgametis lietuviškos oligarchijos kritikas Algirdas Paleckis jau beveik metai, kaip kažin už ką laikomas kalėjime...

Visa tai rodo, kad demokratija, kiek jos apskritai esama, realiai galioja būtent viešpataujančiai visuomenės klasei. Tai ― kapitalo demokratija. Tuo tarpu kitiems (šiuo atveju, daugumai) įvairiausios teisės bei laisvės paliekamos kaip tam tikras masalas. Kaip pyragaitis lazdos gale. Bet toli gražu ne kažkas, kas turėtų didesnį realų politinį turinį.

Alternatyvos klausimas

O jei tikrai valdo ne liaudis, bet verslas ir kažkodėl deklaruojama demokratija, belieka iškelti esminį klausimą ― ar reikėtų, atsisakius pretenzijų į demokratiją, įvesti atvirą kapitalo diktatūrą? Ar visgi siekti tokio visuomenės pertvarkymo, kuris žodžiui "demokratija" galėtų suteikti visuomenės daugumą realiai įtraukiantį socialinį turinį? Pirmasis variantas iš esmės tolygus fašizmui; o antrasis ― socializmui.

Tačiau tokias alternatyvas svarstyti Lietuvoje nemadinga. Ypač antrąją, nes tai reikštų visai kitaip, nors ir kritiškai, bet konstruktyviai peržiūrėti ankstesniąją socializmo Tarybų Sąjungoje patirtį, kaip realiai egzistavusią alternatyvią santvarką, negu pas mus įprasta. Bet taip daryti juk draudžiama (170 BK str.). Tačiau Lietuvos liaudis (iki 1 milijono!) išsibėgiojusi po užsienius, o likusieji per daug nebruzda, todėl artimiausiu metu abejotina, ar tokios mintys pasieks masinę sąmonę.

Visgi giluminiai esamos kapitalo demokratijos, kaip valstybėje įkūnytos veidmainystės (kai viena sakoma, bet visai kas kita ― daroma) prieštaravimai anksčiau ar vėliau išlįs į paviršių. Tada alternatyvos klausimas vienaip ar kitaip, bet taps svarbus. O iki tol belieka blaiviai vertinti situaciją ir padėkoti Mačiuliui su Dargiu, jei ne už visišką, tai bent dalinį atvirumą.

Taip, Lietuvą valdo, jos politiką užsako verslas! Taip yra, taip buvo nuo 1990-ųjų ir taip tikrai bus, kol pasikeis pati visuomenės santvarka. O kuriam laikui ― štai čia jau atviras klausimas. Į jį atsakys istorija, kurią mes visgi kuriame patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

129
Tegai:
Lietuva, verslas
Dar šia tema
Nusivylėte partijomis — įkursime jums dar vieną
Kas demokratiškesnis: pasaulinis gigantas "Google" ar mūsiškė LRTK
Rusijos karia

Idealus ginklas: RF sukūrė elektromagnetinę patranką, kurios šaudymo nuotolis 10 km

(atnaujinta 16:13 2020.07.11)
Rusija sėkmingai išbando smogiamuosius bepiločius aparatus ir tankus su dirbtiniu intelektu, taip pat tolimojo šaudymo priemones, skirtas naikinti aukštųjų technologijų kovines sistemas ir potencialaus priešo robotus

Šaltiniai Rusijos kariniame-pramoniniame komplekse pranešė: Rusijos elektromagnetinių patrankų prototipų garantuojamas taikinių sunaikinimo diapazonas siekia 10 kilometrų. Tai reiškia, kad tiesaus matymo zonoje, aukštųjų technologijų priešo ginklai oro ir antžeminiais ginklais gali būti akimirksniu paversti metalo laužo krūva — dėl sudegusio valdymo ir nusitaikymo įrangos elektromagnetinių komponentų. Tylus šūvis trunka milisekundę, nėra ugnies, dūmų ar atatrankos. Neįmanoma nustatyti EM patrankos padėties, naudojant standartines radiolokacijos priemones ar palydovų žvalgybą.

Anksčiau EM patrankos veikimo nuotolis siekė tris kilometrus. Naujo tipo ginklų poligoniniai bandymai vyksta nuo 2015 metų, patranka sėkmingai "sudegina" bepiločius aparatus ore ir įvairius prietaisus žemėje. Taigi holdingo "Roselectronika" ekspertai anksčiau sukūrė ferito pluoštą, galintį apsaugoti šiuolaikinių šarvuočių, zenitinių raketų sistemų ir orlaivių elektroninius prietaisus nuo priešų radijo elektrinio karo (EW) padarinių.

Laikas, per kurį turi būti patvirtinta nauja EM patranka, nėra nurodytas, ir visgi Rusija prie to priartėjo, sėkmė akivaizdi. Šiandien prototipai pajėgus smogti bepiločiams orlaiviams, sraigtasparniams ir į sparnuotas raketas iš nemažo atstumo. Būtent kaip priešlėktuvinės gynybos priemonė nauja patranka pasiekė rekordą — "sudegino" mokamąjį oro taikinį 10 kilometrų atstumu. Jei atstumą pavyks padidinti iki 20 kilometrų, tada ir šiuolaikiniai kovos lėktuvai (pagal aukštį) pateks į taikinių kategoriją. Tikiu, kad naujų Rusijos gynybos pramonės laimėjimų šioje srityje neteks ilgai laukti. Rusijos kariuomenė jau eksploatuoja radioelektronikos ginklus naujais fiziniais principais, neseniai Sputnik pasakojo apie nuotolinio išminavimo mašiną "Listva".

EM patrankos priešakyje

Elektromagnetinės spinduliuotės technologijomis pagrįsti ginklai iš esmės veikimo principu yra artimi elektroninėms karo sistemoms (EKS). Vietoj parako ir metalo Rusijos EM patranka naudoja aukšto dažnio radiacijos energiją. Pažeidžianti elektromagnetinė spinduliuotė plinta šviesos greičiu. Nors skaičiuojamos didžiulės energijos sąnaudos kiekvienam šūviui, tačiau technologijos nuolat tobulėja. 

Ateityje EM patrankos gali bazuotis 6-osios kartos sunkiuosiuose nepilotuojamuose naikintuvuose, antžeminių pajėgų ir karinio jūrų laivyno įrangoje. Jei vieną dieną lėktuvai ir sraigtasparniai, bepiločiai aparatai, sparnuotosios raketos, tankai ir kitos priešo šarvuotosios technikos mūšio lauke "sugestų" be priežasties, vadinasi jos pateko į naują karo technikos akiratį. EM patranka laikoma nemirtinu ginklu — ji naikina elektroniką, tačiau pasigaili gyvos jėgos. Didelė elektromagnetinė spinduliuotė pavojinga žmonių sveikatai, ji gali paveikti nervų, imuninę ir kitas kūno sistemas. Ir vis dėlto, jei EM impulsas "sudegins" mikroschemas ir sustabdys pilotuojamo orlaivio variklį, pilotas yra pasmerktas — katapulta taip pat nesuveiks.

Elektromagnetiniai ginklai — visas instrumentų spektras, skirtas darbui konkrečiuose sektoriuose. Magnetinis laukas gali būti naudojamas pirminiam sviedinio greičiui suteikt, kaip alternatyva parakui klasikinėje artilerijoje (bėginė patranka). Rusijoje pirmenybė buvo teikiama elektroninėms karo sistemoms, elektromagnetinėms bomboms, kurios galit atjungti visą priešo radijo ir elektroninę įrangą 4 km spinduliu, tai yra, palikti karį be ryšio ir valdymo, paverčiant dalinius neorganizuotomis miniomis. EM patranka — naujas aukštųjų technologijų pergalės komponentas.

Įdomu tai, kad elektromagnetinės patrankos idėja gimė vienu metu Rusijoje ir Prancūzijoje Pirmojo pasaulinio karo metu. Tai buvo pagrįsta vokiečių tyrinėtojo Johano Karlo Frydricho Gauso, elektromagnetizmo teorijos autoriaus, darbais. Idėja aplenkė laiką ir nerado praktinio pritaikymo karinėje technikoje: prancūzų modelis 50 gramų sviedinio greitį išvystė iki 200 m/s ir pralaimėjo prieš įprastinę artileriją. Rusijos "magnetinis-fugalinis" patrankos projektas liko tik brėžinių pavidalu. Elektromagnetinių ginklų idėjų renesansas kilo XXI amžiaus pradžioje. 2011 metais bėginis ginklas sėkmingai išlaikė testus Rusijos mokslų akademijos Jungtinio aukštos temperatūros instituto Šaturskio filialo laboratorijoje. Elektromagnetinė patranka šaudė labai mažais sviediniais, tačiau šie "žirniai" su elektromagnetiniu pagreičiu savo kelyje plienines plokštes paversdavo plazma. Po penkerių metų Rusijos specialistai išvystė materiją beveik iki pirmojo kosminio greičio ir šiandienai nuėjo jau ilgą kelią.

Partneriai atsilieka

Elektromagnetinių patrankų projektais užsiima JAV, Izraelis, Turkija, Prancūzija, Kinija. Ir vis dėlto nė viena iš šių šalių nepasiekė dešimties kilometrų veiksmingo "aukšto dažnio ugnies" diapazono. Pavyzdžiui, JAV karinis jūrų laivynas praėjusią vasarą išbandė bėginę patranką, kurios sviedinio greitis siekė apie 2041 m/s. Pažymėsime, kad ši kietoji amunicija (ne elektromagnetinis impulsas) visgi neviršijo maksimalaus šiuolaikinės parako artilerijos sviedinio greičio — 2500 m/s. Ateities karams pagreičio akivaizdžiai nepakaks.

Bėginė patranka — elektromagnetinės patrankos rūšis, kurios pagrindiniai elementai — energijos šaltinis, elektrinis skirstomasis prietaisas ir du elektrai laidūs bėgiai nuo vieno iki penkių metrų ilgio. Šūvis įvyksta tuo metu, kai įjungiama aukšta įtampa dėl plazmos energijos sąveikos (specialaus intarpo degimo) ir elektromagnetinio lauko. Amerikiečiai nuo 2000-ųjų pradžios laboratoriškai bando 475 mm bėginę patranką (sukurta "General Atomics" ir "BAE Systems"), tačiau sėkmė nėra akivaizdi. Sviedinys, sveriantis 23 kg, skrieja iš vamzdžio maždaug 2200 m/s greičiu ir gali padaryti didžiulę žalą. Nežinia, kur ir kaip toli jis skrenda.

Nepavydėtina ir bėginės patrankos lemtis JAV kariniame jūrų laivyne. Dėl kelių dešimčių šūvių resurso ir didžiulės energijos sąnaudos jie atsisakė idėjos jį talpinti į amerikiečių naikintoją "Zumwalt". Laivas negali būti savo ginkluotės auka, o naudojant EM patranką reikėjo atjungti beveik visą naikintojo elektroniką, įskaitant priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemas. JAV karinio jūrų laivyno instituto specialistai galiausiai pasiūlė naudoti "Zumwalt" tipo "super naikintojus" tik kaip komandinius laivus. Bandymai tęsiami. Aukštųjų technologijų ginklų srityje pirmaujančios šalys akivaizdžiai atsilieka nuo Rusijos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
karinė technika, ginklai, Rusija
Dar šia tema
Rusija supranta Kinijos poziciją JAV derybose dėl ginklų
Rusija pradeda naujų specialių pistoleto šovinių gamybą
Maskva

Propaganda prieš naujienas: kodėl Vakarų žiniasklaida praranda savo pozicijas

(atnaujinta 11:41 2020.07.11)
Vakarų žiniasklaida naudojo COVID-19 kaip dar vieną naujieną, siekdama tęsti antirusišką propagandą

MIA "Rossija segodnia" pristatė tyrimą "Aštuonkojis 2.0. Koronavirusas Rusijoje", skirtą šalies įvaizdžiui Vakarų (ir ne tik) žiniasklaidoje. Šį kartą į tyrėjų akiratį pateko pandemija, o aprėptas buvo ne tik G7, bet ir Kinija, kurioje įvyko pirmasis ligos protrūkis.

Papildymas pasirodė gana sėkmingu, nes Kinijos žiniasklaidos statistika pateikė gana netikėtą pasaulio paveikslą, kurį transliavo Vakarų leidiniai.

Apskritai, "Aštuonkojis 2.0" nepateikė jokių ypatingų staigmenų: Vakarų žiniasklaida naudojo COVID-19 kaip dar vieną naujieną, siekdama tęsti antirusišką propagandą.

Neabejotinu lyderiu čia tapo amerikiečiai — 58% publikacijų šia tema penkiose reikšmingiausiose (pagal auditorijos pasiekiamumą) Amerikos žiniasklaidose turėjo neigiama tonalumą. Toliau sekančioje Vokietijos žiniasklaidoje šis skaičius sudarė 44 proc., pas kanadiečius — 41 proc., o britus — 38 proc.

Tuo tarpu likusiuose trijuose "septyneto" valstybėse negatyvo dalia Rusijos atžvilgiu šia tema pastebima žemesnė: Japonijoje — 33 proc., Italijoje — 28 proc., Prancūzijoje — įspūdingas 21 proc.

Tiesa, ir pozityvo nebuvo daug — nuo vieno iki penkių procentų. Vienintelė išimtis yra Italija, kur net devyni procentai Rusijos ir koronaviruso paminėjimų buvo teigiami. Nesunku numanyti, kad būtent pagalba, kurią rusai suteikė italams kovojant su epidemija (siunčiant medicininius išteklius ir gydytojus), suteikė jų žiniasklaidai didesnę palankių publikacijų dalį.

Tačiau šiose skaičiuose įdomus kitas aspektas: jie aiškiai parodo aktualiausias dabartinės geopolitines tendencijas. Viena vertus, anglosaksai (tiek iš Senojo Pasaulio, tiek iš už vandenyno) išlieka antirusiškos atakos priešakyje, esant jos varomąja jėga. Tačiau iš kitos pusės — jie akivaizdžiai praranda net savo artimiausių sąjungininkų palaikymą, kurie bando išlaikyti neutralų požiūrį ir nepropoguoti rusofobijos, kas yra logiška: laikai pasikeitė ir kieme ne 2014-ieji.

Kartu skaičiai rodo, kokioje sunkioje — pirmiausia sau —  pozicijoje yra Vokietija. Aktyvi antirusiška lyderiaujančios Vokietijos žiniasklaidos pozicija aiškiai prieštarauja valstybinei-politinei linijai, kai Berlynas ne tik skatina ir gina bendrus projektus su Maskva, bet ir nuosekliai atsikrato pusiau okupacinės priklausomybės nuo JAV. Tačiau žiniasklaidos srityje akivaizdžiai išlieka griežtas svarbiausių leidinių pavaldumas ir besąlygiškas lojalumas nacionaliniams interesams ir Vašingtono viršenybei.

Kalbant apie konkrečias temas, kurios buvo naudojamos koronaviruso- antirusiškoje propagandoje, jos neišsiskyrė originalumu, vienaip ar kitaip veda prie dviejų seniai ir visiems gerai žinomų pagrindinių motyvų: Rusija eilini kartą žlūgsta, kaip niekad anksčiau, bet taip pat kelia didžiulę grėsmę visam pasauliui.

Visų pirma, buvo sukritikuota ir bendra situacija šalyje ir šalies sveikatos priežiūros sistemos būklė bei Rusijos valdžios veiksmai kovojant su COVID-19 — numatant, kad padėtis vėl laikosi ant plauko ir bet kurią akimirką gali žlugti. Kalbant apie grėsmę likusiai planetai, šiuo atveju taip pat nebuvo sugalvota nieko naujo: pagrindiniai kaltinimai — Maskvos vykdymo kampanija dezinformuojant apie pandemiją, iki to, kad Rusija klastingai įskiepija žmonijai apie rankų plovimo nenaudingumą.

Žinoma, Kinijos žiniasklaidoje ryškiai skiriasi problemos apšvietimo vaizdas, ir reikalas net ne 20% teigiamų publikacijų apie Rusiją kovos su koronavirusu kontekste ir neigiamų nebuvimu.

RT logotipas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Илья Питалев

Pagrindinis bruožas yra didelis straipsnių šia tema skaičius. Per peržvelgta laikotarpį — nuo kovo iki birželio — 5 populiariausiuose Kinijos žiniasklaidos šaltiniuose buvo paskelbta daugiau nei 1 200 straipsnių apie Rusijos konfrontaciją su epidemija. Palyginimui: per tą patį laikotarpį minimaliausias tekstų skaičius pasirodė Kanadoje — 238 vienetai, o kitų šešių šalių rodikliai svyravo tarp 371 (Italija) ir 470 (Japonija). Beje, amerikiečiai su savo 428 straipsniais yra penktoje sąrašo vietoje.

Gaunasi, kad per tris mėnesius Kinijos žiniasklaida paskelbė tema "Koronavirusas Rusijoje" beveik tris kartus daugiau medžiagos, nei atrodo galingiausia planetoje Amerikos žiniasklaida. Be to, verta priminti, kad 80% kinų iš jų buvo neutralaus informacinio pobūdžio, tai yra, daugiausia tai buvo tik naujienų pranešimai.

Būtų klaidinga priskirti tokį milžinišką skirtumą ypatingam Kinijos dėmesiui ir domėjimusi Rusijos reikalais. Atrodo, kad viskas yra daug paprasčiau ir banaliau: reikalas intensyvesniame pirmaujančių Kinijos žiniasklaidos priemonių darbe ir didesniame efektyvume, kurios apdoroja ir perduoda per save daug daugiau informacijos srautų nei jų kolegos iš Vakarų.

Iš tiesų, tai patvirtina Vakarų baimę dėl informacinės lyderystės praradimo. Žinoma, norint pateikti tai auditorijai, jie yra išpūsti iki anekdotinių formų, tačiau iš esmės turi pagrindo.

Kadaise Vakarai sukūrė masinės informacijos priemonę šiuolaikiniu jų supratimu, tapus besąlygišku lyderiu ir pavyzdžiu visiems kitiems. Žodžio laisvė ir informacijos skleidimas tapo vienu pagrindinių jos kozirių kovojant su ideologiniais ir geopolitiniais oponentais — ir buvo sėkmingai panaudoti.

Tačiau dabar mes matome augančią šios ne taip jau seniai atrodančios sistemos krizę.

Kuo toliau, tuo sunkiau Vakarų žiniasklaidai konkuruoti su "ne laisvojo pasaulio" žiniasklaida, nesvarbu, ar tai būtų Kinija, ar Rusija. Galite juoktis tiek, kiek norite dėl Amerikos ir Europos politikų skleidžiamos panikos apie "Kremliaus žiniasklaidos čiuptuvus", tačiau RT ir Sputnik išties sulaukia vis daugiau atgarsio socialiniuose tinkluose nei garsiausi ir įtakingiausi Europos naujienų šaltiniai. Daugiau nei 1200 Kinijos žiniasklaidos pranešimų, nukreiptų prieš mažiau nei 450 — iš amerikiečių tik vienos bei siauros temos bei ne pačiomis karšiausiomis šioms valstybėms, atspindi tą patį procesą.

Vakarų žiniasklaidai vis sunkiau ir sunkiau (palyginus su senesniais konkurentais) susitvarko su savo pagrindine funkcija - akumuliuoti ir pateikti auditorijai kuo įvairesnę informaciją. Tai taikoma ir medžiagos turiniui ir pateikimui.

Taip, Vakarai ir toliau laikosi "laisviausios, sąžiningiausios ir profesionaliausios spaudos" etiketės. Tačiau susiklosčiusi situacija, kaip su karaliaus drabužiais iš pasakos — vieną dieną ji tiesiog nustos veikti.

Tegai:
koronavirusas, propaganda, žiniasklaida, Kinija, JAV, Rusija
Temos:
Vakarų kampanija prieš Sputnik ir RT
Dar šia tema
Latvijos nacionalinė žiniasklaidos taryba uždraudė transliuoti septynis RT kanalus
Miškas

Meteorologai papasakojo apie klimato pokyčius per ateinančius penkerius metus

(atnaujinta 12:09 2020.07.11)
PMO vadovas pabrėžė, kad nepaisant neigiamo COVID-19 pandemijos poveikio pasaulio ekonomikai, valstybės turėtų į ekonomikos atkūrimo programas įtraukti kovos su klimato kaita priemones

VILNIUS, liepos 11 — Sputnik. Per ateinančius penkerius metus vidutinė metinė temperatūra visame pasaulyje kasmet bus bent vienu laipsniu aukštesnė nei ikipramoniniame laikotarpyje (XIX amžiaus antroje pusėje). Apie tai rašoma naujoje klimato prognozėje, kurią paskelbė Pasaulio meteorologinė organizacija (PMO).

Ekspertai pažymi, kad paskutiniai penkeri metai buvo šilčiausi per visą istoriją. Ir per artimiausius penkerius metus perviršis gali siekti pusantro laipsnio, perspėja jie.

"Mūsų laukia sunkios užduotys, norint pasiekti Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos tikslą — išlaikyti pasaulio temperatūros padidėjimą šiame amžiuje gerokai mažesnį nei du laipsniai, palyginus su ikipramoniniu laikotarpiu", — sakė organizacijos generalinis sekretorius Petteri Taalas.

Pasak jo, taip pat teks pasistengti, kad temperatūros perviršis siektų ne daugiau kaip pusantro laipsnio.

PMO prognozėje neatsižvelgiama į šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir aerozolių išmetamųjų teršalų pokyčius dėl COVID-19 pandemijos.

Taalas priminė, kad prasidėjęs pramonės ir ekonomikos nuosmukis negalės pakeisti sukoordinuotų veiksmų klimato srityje, o išmetamų teršalų sumažinimas šiais metais neprives prie visuotinio CO2 atmosferoje sumažėjimo, pridūrė jis.

PMO vadovas taip pat pabrėžė, kad nepaisant neigiamo pandemijos poveikio pasaulio ekonomikai, valstybės turėtų į ekonomikos atkūrimo programas įtraukti kovos su klimato kaita priemones.

Tegai:
klimato kaita
Dar šia tema
Mokslininkai prognozuoja katastrofiško atšilimo pradžią
Mokslininkai įrodė žmogaus įtaką globaliam atšilimui
Europos laukia "didžiulė tragedija"