Naujoji Noreikos lenta Vilniuje

Naujoji Noreikos lenta kas ir kodėl pakabino?

151
(atnaujinta 12:18 2019.09.11)
Nerimstant aistroms dėl "generolu Vėtra" vadinamo smetoninio karininko Jono Noreikos biografijos, praeitą ketvirtadienį, rugsėjo 5-ąją dieną, įvykusio mitingo metu ant sostinės Vrublevskių bibliotekos sienos buvo pakabinta nauja šiam asmeniui skirta atminimo lenta

Nors tai padaryta be jokio oficialaus leidimo jau po to, kai ankstesnioji lenta miesto mero Remigijaus Šimašiaus sprendimu buvo nuimta, panašu, kad kol kas niekas naujosios lentos pašalinti neketina.

Politinio elito reakcijos

Štai, po įvykusio mitingo naujasis prezidentas Gitanas Nausėda minėtuosius Šimašiaus veiksmus net smerkia, tuo būdu faktiškai palaikydamas naujosios lentos pakabinimą. Tuo tarpu Lietuvos žydų bendruomenės reiškiamas nepritarimas, panašu, šiuo atveju didesnio praktinio svorio kol kas neturi. Kaip netgi URM vadovaujančio Lino Linkevičiaus nuogąstavimai, kad šitokių akcijų toleravimas pakenksiąs Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui tiek Izraelio, tiek JAV akyse...

Nauja lenta Jonui Noreikai, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Tiesa, Linkevičiaus baimės lyg ir pagrįstos, nes žydams (Izraeliui esant jų tituline valstybe ir šios tautybės atstovams turint nemažai įtakos tiek politiniam, tiek ekonominiam JAV gyvenimui) neturėtų patikti Holokausto dalyvių aukštinimas. Bet čia vertėtų nepamiršti šių dienų politinės specifikos, kai geopolitinis interesas net sionistus paskatina eiti išvien su kone atvirais antisemitais (pavyzdžiui, tiek JAV, tiek vietinio žydo oligarcho Igorio Kolomoiskio parama Ukrainos neonaciams).

Tačiau nepaisant šio kiek subtilaus niuanso keliamo klaustuko, Linkevičiaus, kaip ir Šimašiaus, pozicija labai aiškiai parodo Lietuvos valdančiųjų sluoksnių viduje įvykusį skilimą minėtuoju klausimu, kuris atspindi gerokai gilesnę takoskyrą tarp labiau tradicinių Lietuvos dešiniųjų nacionalistų bei kosmopolitiškiau nusiteikusių vakarietiškų liberalų.

Lietuvos žydų bendruomenė griežtai sureagavo į naują lentą Noreikai >>

Apie šią Lietuvos elito ideologinę takoskyrą bei jos politinę reikšmę jau kalbėjome ankstesniuose straipsniuose. Kaip ir apie tai, kokia istorinė tikrovė supa Jono Noreikos asmenybę, bei jos biografijos vertinimą patologinio antitarybiškumo ir rusofobijos persunktoje šių dienų Lietuvos viešojoje erdvėje. Todėl šiais klausimais daugiau nesikartosime.

Kas ir kodėl pakabino lentą?

Verčiau atsakykime į tai, kas gi tokie ir kodėl pakabino naująją Noreikos lentą. O klausimas įdomus, nes to nepadarė nei valdžios atstovai, nei TS-LKD. Taigi, ne "tradicinių" jėgų atstovai. Priešingai, už akcijos stovi marga paletė skirtingų grupių bei judėjimų, pradedant apie VU profesorių Vytautą Radžvilą besiburiančio "Tautos forumo" ir "Pro patria" nariais, baigiant tautininkais ir Arvydo Juozaičio kompanija.

Pagrindinis motyvas, vienijantis visas šias grupuotes, — nacionalizmas, iš esmės atitinkantis šių dienų Europoje kylantį vadinamųjų "kraštutinių dešiniųjų" reiškinį. Akcentuodami tariamą tautinį grynumą bei kažkokias abstrakčias "tradicines" ar neva "krikščioniškas", ar tiesiog "tautiškas" vertybes (kaip kada...), Noreiką ir panašius veikėjus jie laiko tikrų tikriausiais Lietuvos didvyriais.

Tokių tariamų didvyrių kultą, kartu su nuo jo neatsiejama antikomunistine mitologija, sekdami panašių jėgų valdomos kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu (kur istorinės diskusijos draudžiamos ir paskutinieji politiškai "nepatogūs" socializmo laikų paminklai baigiami išgriauti), jie siekia griežčiausiai įtvirtinti valstybės lygiu kaip taip vadinamą "istorijos politiką".

Taip ir panašiai jie propaguoja savąją ideologiją, tuo pačiu rengdamiesi būsimiems rinkimams. Pavyzdžiui, faktiškai viena pagrindinių minėtosios akcijos rengėjų — kaip reakcija į TS-LKD liberalėjimą susikūrusi partija, diriguojama Radžvilo pasekėjų ("Pro patria" ir kt. minėtų grupių), ir į kurios vadovybę įeina ir buvęs konservatorius Rimantas Jonas Dagys.

Beje, visiškai vieningo fronto čia nėra, mat dar šių, 2019-ųjų metų rinkimuose nacionalistai susitarti negalėjo. Tarpusavio konkurencijos ir paprasčiausios asmeninės tuštybės išprovokuotas Juozaičio (su "Lietuva yra čia" ir tautininkais) ir Radžvilo grupių konfliktas juntamas ir dabar, kai net susitelkus bendru reikalu tam tikra įtampa vis dėlto lieka.

Tarp "patriotų" — ir neonaciai

Šio nacionalistinio judėjimo margumynas ties tuo dar nesibaigia. Nors Lietuvos nacionalistai atvirų sąsajų su nacizmu linkę privengti, tarp Noreikos gynėjų būta ir tikrų neonacių. Konkrečiai — nedidelio sambūrio pavadinimu "Kryptis". Jo iniciatoriai, dabar savo idėjas skleidžiantys po gana ekscentriška "etnofuturizmo" iškaba, anksčiau dalyvavo atvirai Hitlerį šlovinusiame projekte "Skydas"; pakito forma, o ideologija liko.

Nors "Kryptis" visiems nacionalistams neatstovauja, ji yra neatskiriama dalis bendro spektro, kuriam būdingos įvairios neofašistinės ideologijos formos. Jų esama tiek labiau "kraštutinių", tiek "respektabilesnių", kaip minėtojo Radžvilo grupė, ne vienerius metus veikianti tarp VU TSPMI studentų ir atitinkamai dėvinti akademišką, tautiškai katalikišką rūbą.

Akcijos reikšmė

Įvykusi akcija — tiek mitingas, tiek per jį įvykęs naujosios atminimo lentos pakabinimas, rodo minėtųjų nacionalistinių grupių suaktyvėjimą. O kartu — ir didėjančią atitinkamos ideologijos įtaką valstybiniu lygmeniu, tiek valstybinėms institucijoms, tiek pačiam prezidentui praktiškai nusprendus palikti naująją lentą toliau kabėti.

Visgi teigti, kad su šituo Lietuvoje kyla reali neofašizmo banga, būtų nepamatuota. Kol kas, ypač kaip matyti iš praėjusių rinkimų rezultatų, prie minėtosios akcijos prisidėję judėjimai (tiek Juozaičio "Lietuva yra čia", tiek Radžvilo rinkiminis komitetas) didesnio palaikymo nesulaukė. Panašu, kad jų įtaka, jei ir stiprėjanti, lieka minkšta ir dar nepajėgi pakeisti liberalaus politinio status quo.

Kita vertus, nereikia pamiršti, ką tokių jėgų pakilimas reiškia susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms. Ypač, kai joms nesama reikiamos atsvaros (konkrečiai — tikroms kairiosioms, patriotinėms jėgoms). Pavyzdžiui, Ukrainoje per vadinamąjį "Maidano" perversmą ir po jo tikrų tikriausioms fašistų gaujoms vykdžius beginklių žmonių žudynes. Todėl į šitokius procesus, kad ir vykstančius palyginti tylioje lietuviškos politikos pelkėje, reikėtų žiūrėti budriai. Priešingu atveju, atėjus laikui gali būti per vėlu...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

151
Tegai:
Vilnius, Lietuva, Jonas Noreika
Dar šia tema
Šimašius apie Noreikos atminimo lentą: negalime jo garbinti Vilniaus vardu
Rusijos konsulas papasakojo, kaip Lietuva pasirenka "tautos didvyrius"
Lietuvos "patriarcho" saulėlydis: Landsbergis išeina į "paskutinę kovą"
Prokuratūra nerado baudžiamojo nusižengimo požymių Noreikos lentos nukėlime
Pagaminta nauja atminimo lenta nacių bendrininkui Jonui Noreikai
Kijevo įvykiai Maidane, archyvinė nuotrauka

Pinigai ir ginklai Maidanui Lietuvos užsienio politikos kvintesencija

(atnaujinta 15:53 2020.08.03)
Pasirodė informacija, kad Lietuvos ambasada Ukrainoje aktyviai dalyvavo Maidane. Nesąmonė ar tiesa?

Viešojoje erdvėje pasirodė sensacinga informacija — ypač Lietuvos mastu: buvęs Petro Porošenkos bendražygis Davidas Žvanija pareiškė, kad 2014 metais Maidano metu Ukrainoje vyko suplanuotas valdžios užgrobimas ir kad per Lietuvos ambasadą šioje šalyje "buvo perduodami pinigai ir ginklai". 

Pirmas momentas (suplanuotas perversmas) nėra ypatinga naujiena — didelei daliai ekspertų ir paprastų žmonių tai tapo aišku jau seniai. O štai konkrečiai Lietuvos vaidmens paminėjimas ne tik pinigų, bet ir ginklų perdavimo kontekste yra naujiena.

Iš karto kyla klausimas — ar tai tikrai tiesa, juk pasakyti galima bet ką (ypač Ukrainoje)? Žvanija teigia, kad turi "dokumentinių įrodymų", kuriuos pasiruošęs pateikti Ukrainos Generalinei prokuratūrai. Problema ta, kad šios šalies valdžiai tiesa (ar tai būtų tiesa apie snaiperius Maidane, ar apie Odesos tragediją) nereikalinga, nes tuomet galutinai žlugs Maidano kaip kovos už laisvę ir demokratiją mitas, o kartu su juo ir tos valdžios legitimumas.

Ir tai jau nekalbant apie tikėtiną isteriją nacionalistų tarpe, kuri papildomai destabilizuos politinę situaciją Ukrainoje (kaip tai vyksta, kai prezidentas bando ieškoti kažkokių kompromisų dėl konflikto Donbase). Atitinkamai, tikėtis prokuratūros tyrimo šiuo atveju sunku, o reiškia galima vadovautis tik tam tikrais netiesioginiais įrodymais ir logika. Pastaroji sako, kad Žvanijos informacija apie Lietuvą gali būti teisinga.

Pirma, Vilnius aktyviai rėmė jau "Oranžinę revoliuciją", ir reikia priminti, kad tada įvykęs "trečias turas" nelabai derinosi su Ukrainos konstitucinės santvarkos pagrindais, bet Lietuvai tai nebuvo problema — svarbiausia buvo provakarietiška Kijevo orientacija.

Todėl nenuostabu, kad 2014 metais ji vėl parėmė "Ukrainos žmonių pasirinkimą", kai nepavyko "užlaužti rankų" Viktorui Janukovyčiui ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo Vilniuje metu. Dar daugiau, po konflikto Donbase pradžios Lietuva pradėjo teikti Ukrainai oficialią karinę paramą (ginkluotė, instruktoriai), o neoficialiai ten galėjo būti siunčiami samdiniai, apie ką yra informacijos viešojoje erdvėje.

Kodėl Vilnius taip elgiasi, irgi pakankamai akivaizdu. Jis kaip ištikimas Vašingtono sąjungininkas realizuoja pastarojo geopolitinius tikslus (įtakos plėtra antirusiškumo pagrindu) posovietinėje erdvėje. Jeigu kalbėti dar tiksliau — demokratinio—globalistinio sparno interesus, ir šiame kontekste galima prisiminti Aivaro Abromavičiaus faktorių.

Grandinė paprasta: Abromavičius kaip ekonomikos ministras Ukrainos vyriausybėje po Maidano — Džordžas Sorošas — JAV demokratai (įskaitant Džo Baideną) — Petro Porošenka. O šiuo metu ponas Abromavičius — "Ukroboronprom" vadovas.

Be to, negalima nepaminėti neseniai įkurto "Liublino trikampio", kurio kampai (Lietuva, Lenkija, Ukraina) — valstybės, kurioms Amerika yra pagrindinis užsienio politikos prioritetas, o jos buvimas Europoje — tikra palaima. Pagaliau, Ukraina nėra vienintelis Lietuvos kaip JAV tarpininko veikimo pavyzdys — dar yra Gruzija, Moldova ir, žinoma, Baltarusija, kur šiuo metu irgi bręsta Maidano pobūdžio neramumai (tai yra, didesnė jau minėtos "Rytų partnerystės" programos dalyvių dalis).

Tokiu būdu, jeigu Žvanijos teiginiai apie Lietuvos vaidmenį Maidane pasitvirtintų, tai tikrai nesukeltų nuostabos. Būtų nuostabu, jeigu būtų kitaip. "Bet juk tai skandalas — ne šiaip sau kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, o dalyvavimas antikonstituciniame perversme", — gali pasakyti paprastas žmogus. O vietoj atsakymo — tyla Lietuvos prezidentūroje, URM, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje.

O jeigu ir bus kokie nors komentarai, tai, greičiausiai, bus aiškinama, kad visa tai Kremliaus agento paistalai. Na, o jeigu faktai  visiškai prispaus, tada galima pasakyti, kad buvo remiamas ne antikonstitucinis perversmas, o "Ukrainos žmonių, kurių pusėje buvo visas civilizuotas pasaulis, kova už laisvę ir demokratiją".

Pabaigai norisi prisiminti Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžius: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų". O kas teisėjai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva
Dar šia tema
Lietuva pažadėjo tęsti paramą Ukrainai įgyvendinant Asociacijos susitarimą
Istorikas: Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos susivienijimas yra simbolinis
Politologas: Lietuva, Lenkija ir Ukraina neturi perspektyvų, kaip ir Europos Sąjunga
Puškovas teigia, kad Baltarusiją bandoma įtraukti į "antirusiškas žaidynes"
Turistas Maskvoje, archyvinė nuotrauka

"Vakcinų lenktynės": Vakaruose kaltina Rusiją

(atnaujinta 13:56 2020.08.03)
Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai koronaviruso pandemija pasaulio ekonomiką tiesiog parklupdė ant kelių, politiniame ir žiniasklaidos pasaulyje atsirado naujas tarptautinės konkurencijos "žanras", kurį ironiškai galima vadinti vakcinų lenktynėmis

Atsižvelgiant į akivaizdžią psichologinę traumą, kurią koronavirusas du kartus padarė kolektyviniams Vakarams, šių lenktynių laimėjimo klausimas tapo ne tik politinis, bet ir politinis ir esminis Vakarų visuomenės savigarbos išsaugojimo atžvilgiu. Žmogui, išugdytam geriausio europietiško humanizmo tradicijose (o tai šiuolaikiniame pasaulyje iš esmės reiškia ne europietį ar amerikietį, o sovietinį ar rusišką išsilavinimą įgijusį asmenį), gana sunku suprasti šiuolaikinę Vakarų "vakcinų lenktynių" maniją, tačiau galite pabandyti tai paaiškinti pagrindinės šiuolaikinės JAV ar Didžiosios Britanijos pramonės, tai yra, politinės ir komercinės savireklamos požiūriu.

Koronaviruso testas
© Sputnik / Григорий Сысоев

Savireklamos erdvėje kolektyviniai Vakarai, bei konkrečiai JAV ir Didžioji Britanija patyrė keletą rimtų "koronaviruso traumų". Pirmiausia paaiškėjo, kad tolima (taip pat "labai totalitarinė ir kai kuriose vietose atsilikusi", pagal Londono ir Vašingtono politikų stereotipus) Kinija susidorojo su epidemija, geriau suprato problemą anksčiau ir veiksmingai apribojo ekonominę žalą. Atsižvelgiant į tai, net ir savo patriotų akimis, JAV ir Didžioji Britanija, taip pat kai kurios ES šalys neatrodo labai įkvepiančios.

Kita kolektyvinių Vakarų savigarbos trauma buvo netyčia (kaip atsitinka) padaryta Rusijos — jos "įžeidžiamai mažas" mirtingumas nuo koronaviruso ir įdiegti masiniai tyrimai, kurie iš viso sukėlė "dantų griežimą" Vakarų žiniasklaidoje ir nepagrįstus kaltinimus dėl suklastotos statistikos, nors statistika (be PSO vertinimų) buvo savaime suprantama: Niujorke epidemijos aukų lavonai buvo laikomi refrižeratoriuose gatvėse, ir vien to pakanka medicinos ir viešojo administravimo kokybės skirtumui įvertinti.

Tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į reikalaujamas išlaidas ir bet kokią galimą riziką, kolektyviniams Vakarams (taip pat ir kai kuriems konkretiems ambicingiems Vakarų politikams) vakcinų gamybos pirmumo klausimas tampa gyvybiškai svarbus įvaizdžio atžvilgiu, nes būtina parodyti, kad, pavyzdžiui, JAV — "vis dar numeris vienas pasaulyje".

Tuo tarpu skaitant Amerikos žiniasklaidą, kyla keistas jausmas: atsižvelgiant į partijos priklausomybę ir leidinio savininkų simpatijos Donaldui Trampui buvimą ar nebuvimą, konkretūs leidiniai palaiko arba amerikiečių kompanijas, kuriančias vakcinas, arba britų, vokiečių, netgi Indijos bendroves ir universitetus, norėdami užtikrinti, kad "vakcinų lenktynių" nugalėtojų laurai patektų į "teisingos" šalies struktūrą, tačiau taip, kad "pasmerktas Trampo režimas" negalėtų gauti politinių premijų iš to.

Makro lygmeniu taip pat kyla panašus konfliktas: užuot koordinavęs pastangas su savo partneriais NATO ar G7, oficialusis Vašingtonas, bent jau kai kurių Vokietijos žiniasklaidos atstovų teigimu, bandė nuvilioti ir perkelti iš Vokietijos į JAV perspektyvią biotechnologijų įmonę, kuri turėjo kai kurių svarbių technologijų kovai su koronavirusu.

Šiame kontekste logiška, kad bet kokie pranešimai apie tai, kad Rusija ar Kinija yra arti vakcinos nuo koronaviruso sukūrimo ir masinio naudojimo, sukelia Vakarų informacijos lauke reakciją, kurią galima palyginti ne tiek su banalia alergija, kiek su tikru anafilaksiniu šoku.

Žinoma, galima manyti, kad Amerikos medicinos srities valdininkai iš tikrųjų vadovaujasi tik profesiniais sumetimais, tačiau atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kyla rimtų įtarimų dėl tam tikro politinio įsipareigojimo. Kaip oficialios reakcijos į pranešimus apie Rusijos planus pradėti masinį gydytojų skiepijimą šį rudenį, taip pat naujienas apie sėkmingus Kinijos galimų vakcinų bandymus pavyzdį galima paminėti vyriausiojo Amerikos infekcinių ligų specialisto poziciją, kurią skelbia "The Wall Street Journal":

"Dr. Anthony Stephenas Fauci, vyriausias užkrečiamųjų ligų ekspertas JAV, penktadienį per kongrese vykusį COVID-19 pakomitečio posėdį sakė, kad JAV greičiausiai nenaudos Kinijoje ar Rusijoje sukurtų vakcinų." Aš labai tikiuosi, kad kinai ir rusai iš tikrųjų išbando vakciną prieš ją kam nors suteikdami", — teigė jis. — Manau, kad teiginiai, jog vakcina yra paruošta platinti prieš atliekant bandymus, geriausiu atveju yra problemiški." Dr. Fauci taip pat teigė, kad tikisi, kad JAV gaus vakciną iki metų pabaigos."

Remiantis palyginamąja galimų skirtingų šalių vakcinų analize, kuri vadovauja verslo informacijos agentūrai "Bloomberg", ekspertas greičiausiai tikisi vakcinos iš amerikiečių bendrovės "Moderna".

Verta pažymėti, kad "Bloomberg" apžvalgoje (bent jau iki šiol) nėra duomenų iš Rusijos, o tai Vakarų skaitytojams gali sudaryti klaidingą įspūdį apie Rusijos galimybes, nes gali susidaryti iliuzija, kad Rusijos vakcina "atsirado iš niekur".

Jau galima numanyti, kaip bus tęsiamos "vakcinų lenktynės": rusišką ar kinišką iš karto paskelbs pavojingomis, paremdami netikrų naujienų žanro turiniu. Be to, kad būtų lengviau įtikinti skeptiškesnę Vakarų auditorijos dalį, bus propaguojama tezė apie tai, kad bet kuriuo atveju, net jei skiepai veiksmingi šios vakcinos gaminamos naudojant duomenis, kuriuos neva pavogė Kinijos, Irano ir Rusijos įsilaužėliai, o atitinkamas visuomenės nuomonės parengimas jau atliktas. 

COVID-19 vakcinos bandymai Rusijoje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Андрей Катаев

O paskutinė gynybos linija bus ciniški Rusijos ir Kinijos kaltinimai "vakcininiu nacionalizmu" ir siekiu kovą su epidemija paversti kažkokios tarptautinės konkurencijos analogu, tačiau lygiagrečiai bus skleidžiama tezė apie poreikį sukurti savo vakciną Vakaruose, kad nebūtų priklausomybės nuo Pekino ar Maskvos.

Šio požiūrio problema yra ta, kad kiekviename šio "kontroliuojamo atsitraukimo" etape — ir nėra jokios abejonės, kad tai būtent atsitraukimas, skatinamas neišvengiamos realybės — Vakarų žiniasklaidos aparatas praras savo auditorijos pasitikėjimą vis daugiau ir daugiau segmentų. Tai baigsis reguliariomis konferencijomis dėl būtinybės kovoti su Rusijos ir Kinijos dezinformacija ir atitinkamų Amerikos ir Europos struktūrų reikalavimais skirti joms daugiau lėšų, kad būtų atkurta ankstesnė jų įvaizdžio didybė. 

Tačiau auditorijos pasitikėjimas lengvai prarandamas, o atgaunamas lėtai,ir koronavirusas tik paspartino visuomenės pasitikėjimo degradacijos procesus, kurie jau vyko Vakarų pasaulyje. O Rusija, Kinija ir kiti "etatiniai kaltininkai", į kuriuos įprasta rodyti pirštais Vakarų šalių žiniasklaidos erdvėje, iš tikrųjų neturi nieko bendra su šia problema, o Rusijos Vakarų partneriai kentės dėl "vakcinų nacionalizmo" savo iniciatyva ir, ko gero, išdidžioje vienatvėje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, vakcina
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Trys Rusijos COVID-19 vakcinos prototipai parodė veiksmingumą
PSO susidomėjo rusiška vakcina nuo koronaviruso
PSO įvertino koronaviruso vakcinų tyrimų situaciją Rusijoje
Automobiliai, archyvinė nuotrauka

Naujų lengvųjų automobilių registravimas sumažėjo beveik 8 proc.

(atnaujinta 18:21 2020.08.03)
Nuo liepos 1 dienos pradėjo galioti automobilių taršos mokestis, kurį reikės mokėti už kiekvieną aplinką teršiantį įregistruojamą arba perregistruojamą automobilį

VILNIUS, rugpjūčio 4 — Sputnik. Liepą Lietuvos naujų lengvųjų automobilių registravimas sumažėjo 7,7 proc. iki 3601 vienetų. Apie tai praneša "AutoTyrimai".

Praėjusių metų liepą šalyje buvo įregistruotas 3 901 automobilis. 

"Nors šis nuosmukis yra pastebimai mažesnis, negu buvo balandį (-67,3%), gegužę (-54,0%) ar birželį (39,3%), rinka vis dar neabejotinai jautė koronaviruso (COVID-19) pandemijos pasekmes", - pažymėta pranešime.

Atsigavo ir reeksportas, kuris išlieka reikšmingu rinkos veiksniu: 589 įregistruoti nauji automobiliai (iš jų – 460 "Fiat" ir 86 "Jeep") buvo išregistruoti dar iki mėnesio pabaigos, o dar 43 bus išregistruoti artimiausiu metu.

Liepą asmeninių automobilių (M1) registravimas sumažėjo 5,0 proc. iki 3 377, o lengvųjų komercinių transporto priemonių (N1) apimtis smuko 35,3 proc. iki 224. 

Praeitą mėnesį Lietuvos naujų automobilių rinkoje pirmavo "Fiat" markė (992 vnt.), antroje vietoje liko "Toyota" (532), trečiąją vietą užėmė "Volkswagen" (367), ketvirtą – "Škoda" (366), penktą – "Renault" (147). Tarp prestižinių markių pirmavo BMW (58 vnt.).

2020 metų sausį-liepą Lietuvoje įregistruoti 22089 nauji lengvieji automobiliai, t.y. 26,5% mažiau nei atitinkamu laikotarpiu praėjusiais metais (30 053).

Lietuvoje nuo liepos 1 dienos pradėjo galioti automobilių taršos mokestis, kurį reikės mokėti už kiekvieną aplinką teršiantį įregistruojamą arba perregistruojamą automobilį. 

Mokestis svyruoja nuo 13,5 iki 540 eurų, priklausomai nuo automobilio rūšies ir nuo anglies dioksido (CO2) emisijos, jei ji viršija 130 gramų CO2 kilometrui.

Tegai:
automobiliai, automobilis
Dar šia tema
Plungės rajone "Mercedes Benz" vairuotojas sukėlė mirtiną eismo įvykį
Teisiamas automobilių iš JAV prekeivis, nuslėpęs beveik milijoną eurų PVM