Lietuvos ir Ukrainos vėliavos

Ukrainietiška grėsmė Lietuvai mitas ar realybė?

92
(atnaujinta 14:36 2019.09.18)
Estijos vidaus reikalų ministro nuomone, šaliai reikia pagalvoti apie bevizio režimo ukrainiečiams panaikinimą, nes jie kelia jai ekonominę ir tapatybės grėsmę. Ar reikėtų susirūpinti ir Lietuvai?

Šiandien priimta manyti, kad Baltijos valstybės yra ištikimos Ukrainos sąjungininkės, jos atstovės ES ir NATO. Jose sakoma: "Ukrainiečiai mūsų broliai".

Ir štai Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helme (tai yra, ne paprstas žmogus ir ne eilinis politikas) ėmė ir pareiškė, kad tūkstančiais į šalį atvykstantys ukrainiečiai yra Rusijos "Trojos arklys", "nes tie, kas čia atvyksta, ne tiek ukrainiečiai, kiek rusai iš Rytų Ukrainos, surusėję ukrainiečiai arba tiesiog — "homosovietikus". Kita šio didelio migracinio spaudimo iš Rytų pasekmė Estijai, anot ministro, atimtos iš vietinių gyventojų darbo vietos, dėl ko šalyje nekyla atlyginimai.

Šiame kontekste jis nusprendė išsiaiškinti, ar Estija gali vienašališkai panaikinti ES nustatytą bevizį režimą su Ukraina. Žinoma, galima teigti, kad tai neadekvačios marginaliai konservatyvios partijos (EKRE) atstovo idėjos. Tačiau pats faktas, kad apie ukrainiečius imta kalbėti kritiškai Baltijos valstybėje (ten juk galioja neoficiali taisyklė — apie Ukrainą ir JAV arba gerai, arba nieko) ir kad kalba ministras, yra sensacija.

Ar jo akcentuota problema aktuali Lietuvai? Taip, ir čia taip pat jau kalbama apie migrantų iš Ukrainos poveikį šalies darbo rinkai. Tačiau ar yra tapatybės-politinė grėsmė?

Kažkam reikia dirbti

Emigracija jau seniai tapo viena iš didžiausių Lietuvos bėdų. O dirbti šalyje juk kažkam reikia. Ir štai į ją pradėjo plūsti ukrainiečiai.

Įdomus dalykas yra tas, kad, kuomet žiūri į statistiką ar girdi apie tai, jog ukrainiečių Lietuvoje dešimtys tūkstančių, kad be jų neįsivaizduojamas vežėjų darbas ar kad daug jų dirba statybų sektoriuje, fiziškai nejauti jų buvimo kažkur šalia. Tačiau kai prie tavęs gatvėje prieina labai panašus į statybininką po darbo žmogus ir rusiškai su ukrainietišku akcentu paklausia, kur čia netoli parduotuvė, ar kai vaikų žaidimo aikštelėje girdi su tokiu pat akcentu kalbančią (prieš)mokyklinio amžiaus mergaitę ir jos tėvus, supranti — jie čia.

Iki tam tikro momento Lietuvoje buvo tik konstatuojama, kad šalyje pakankamai sparčiai auga migrantų iš Ukrainos skaičius. Tačiau šiandien, kai šalies ekonomikoje išryškėja lėtėjimo ženklai, pavyzdžiui, "Luminor" banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pažymėjo: "Pagrindinės priežastys — augantis nedarbo lygis pakankamai netikėtai, ir taip — emigrantų srautas, kuris pristabdė augimą".

Kaip patikslino kitas žinomas Lietuvos ekonomistas Romas Lazutka: "Yra menkesnio išsilavinimo žmonės, kurių pasiūla yra pakankama, ir mažėja paklausa dėl imigracijos iš slavų šalių — Ukrainos ir Baltarusijos — ir paklausa nedidėja, o tie, kurie ieškosi darbo —negali rasti", — konstatavo ekspertas, siūlydamas kontroliuoti imigraciją, kad dėl nekvalifikuotų darbuotojų iš užsienio nebūtų užimamos lietuvių darbo vietos, nes tuomet jie emigruos.

Šita lazda turi du galus. Verslas pasakys: mums nesvarbu, kas pas mus dirba — lietuvis ar ukrainietis, mums svarbu, kad būtų tinkamas darbuotojas, o jeigu ukrainietis sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą — dar geriau, nes didėja mūsų konkurencingumas.

Kitas lazdos galas — socialinė įtampa. Kai darbo užtenka visiems ar kai galima išvažiuoti į Europą, pusė bėdos. Bet dabar darbo jau neužtenka, o Europoje vis populiaresnės tampa tokios partijos kaip EKRE, kurios nenori "atvirų durų" politikos.

Reiškia, teks likti, o darbo nėra. Kas kaltas? Atvykėliai ir valdžia, kuri nieko nedaro, kad jų bent jau būtų mažiau. O geriau, kad jų iš viso nebūtų. Ir taip vakarykščiai broliai, Maskvos agresijos aukos ir sąjungininkai kovoje su Kremliumi nepastebimai gali tapti "choholais, kurių čia privažiavo".

Tai ne Rusija, kuri iš savų atims, kad kam nors Sirijoje ar Donbase padėtų. Tai Vakarai — čia, kai pradeda trūkti pinigų sau, draugystė greitai pasibaigia. Ir Lietuvos valdžia, norėdama likti savo vietoje, bus priversta reaguoti į visuomeninius lūkesčius ir ieškoti būdų, kaip spręsti minėtą socialinę-ekonominę/migracinę problemą, paaiškinimų, kodėl svečių iš Rytų daugiau negalima leisti į šalį be apribojimų.

Estijos VRM vadovas jau vieną tokį sugalvojo — ir vėl rusai puola. Lietuva, reikalui esant, šitą jo logiką ne tik lengvai perims, bet dar išplėtos — "gilios minties" meistrų užtenka.

"Slaptas Putino planas" ar LDK stiprybė

Turbūt, Jums bus nesunku įsivaizduoti, kad koks nors Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis pateiks tokią įvykių versiją: migracinė prorusiškai nusiteikusių ukrainiečių ekspansija į Baltijos valstybes ir Lenkiją yra gudrus Rusijos prezidento Vladimiro Putino planas, pagal kurį jis specialiai pradėjo karą Ukrainoje, kad po to rusifikuotų minėtas teritorijas kaip TSRS laikais.

Tačiau pažiūrėkime į situaciją rimtai. Ar ukrainiečiai iš tiesų gali etniškai pakeisti Lietuvos visuomenę taip, kad taps svarbiu ne tik ekonominiu, bet ir politiniu (rinkiminiu) faktoriumi joje?

Pirmiausiai šiame kontekste reikia atsakyti į klausimą, ar dabartinės migracinės tendencijos tęsis ir stiprės. Šiandien atsirado nedidelė viltis, kad padėtis Ukrainoje stabilizuosis, ir karas pasibaigs. Tačiau net tokiu atveju tikėtis, kad ekonominė situacija šalyje staigiai pagerės, būtų naivu. Atitinkamai, ukrainiečiai važiuos į Lietuvą ir toliau.

Antra, jie gali reikšmingai pakeisti etninę Lietuvos, kurioje dominuoja titulinė nacija, sudėtį ir tapti joje politiniu faktoriumi tik ilgalaikėje perspektyvoje — ir tai su sąlyga, kad lietuvių šalyje sparčiai mažės. Kitaip tariant, darbo migrantai iš Ukrainos — bent jau kol kas — tikrai ne katastrofa. Dar daugiau, reikia džiaugtis, kad mūsų ekonomikai padeda slavai, o ne pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Afrikos. Pagaliau, vadinamieji "homosvietikus" linkę dirbti, o ne kelti revoliucijas (radikalus elementas lieka Ukrainoje, nes turi ten ką veikti).

Tačiau visiškai ignoruoti ukrainiečių imigracijos proceso, žinoma, negalima. Reikia vystyti savo ekonomiką, kas kurs darbo vietas, kurių užteks visiems, ir skatins gimstamumą, kas sustiprins lietuvių etninius pamatus. Tokiu atveju atvykėliai iš Ukrainos efektyviai integruosis į Lietuvos gyvenimą ir taps ne iššūkiu, o privalumu — kaip kitataučiai LDK laikais. Yra posakis, kad nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, bet Lietuvai, kalbant apie darbo migrantus iš Ukrainos, geriau prisiminti frazę iš sovietinės komedijos "kas mums trukdo, tas mums padės" ir pagalvoti, kaip tai pasiekti, o ne imtis kažkokių ribojančių veiksmų.

Baigiant, norisi priminti, kad kaip ir Helme vidaus reikalų ministru (tik Italijoje) tapo populistu vadinamas Matteo Salvini's, kuris griežtos migracinės politikos dėka ženkliai padidino savo populiarumą ir šiandien planuoja laimėti būsimus parlamento rinkimus. Šiame kontekste vienareikšmiškai teigti, kad Estijos VRM vadovo iniciatyvą entuziastingai parems jo tėvynainiai ir kitos Baltijos valstybės, žinoma, negalima. Tačiau tam tikras antiukrainietiškas (nes masiškai atvyksta būtent jie, o ne kinai ar arabai) diskursas (kol kas pagrinde ekonominis) Baltijos valstybėse, atrodo, pradeda formuotis.

Kuo visa tai baigsis, kol kas pasakyti sunku, nes įvykių eiga priklausys nuo daugybės faktorių. Akivaizdu, kad iš besiklostančios situacijos reikia ieškoti pozityvios išeities, bet, kaip sakoma, žodis — ne žvirblis, išskrido — nesugausi...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

92
Tegai:
Lietuva, Ukraina
Dar šia tema
Ukrainos darbininkai Lietuvoje — broliai ar vergai?
Restorano savininkas įžeidė ukrainiečius, vartodamas Trečiojo Reicho terminus
Grėsmė Lietuvai ― nebe Rusija, o imigrantai?
Latvijos restoranų savininkas paragino įleisti į šalį ukrainiečius indų plauti
Būkit malonūs. Latvijos restoranai prašo įsileisti į šalį ukrainiečius