Lietuvos ir Ukrainos vėliavos

Ukrainietiška grėsmė Lietuvai mitas ar realybė?

130
(atnaujinta 14:36 2019.09.18)
Estijos vidaus reikalų ministro nuomone, šaliai reikia pagalvoti apie bevizio režimo ukrainiečiams panaikinimą, nes jie kelia jai ekonominę ir tapatybės grėsmę. Ar reikėtų susirūpinti ir Lietuvai?

Šiandien priimta manyti, kad Baltijos valstybės yra ištikimos Ukrainos sąjungininkės, jos atstovės ES ir NATO. Jose sakoma: "Ukrainiečiai mūsų broliai".

Ir štai Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helme (tai yra, ne paprstas žmogus ir ne eilinis politikas) ėmė ir pareiškė, kad tūkstančiais į šalį atvykstantys ukrainiečiai yra Rusijos "Trojos arklys", "nes tie, kas čia atvyksta, ne tiek ukrainiečiai, kiek rusai iš Rytų Ukrainos, surusėję ukrainiečiai arba tiesiog — "homosovietikus". Kita šio didelio migracinio spaudimo iš Rytų pasekmė Estijai, anot ministro, atimtos iš vietinių gyventojų darbo vietos, dėl ko šalyje nekyla atlyginimai.

Šiame kontekste jis nusprendė išsiaiškinti, ar Estija gali vienašališkai panaikinti ES nustatytą bevizį režimą su Ukraina. Žinoma, galima teigti, kad tai neadekvačios marginaliai konservatyvios partijos (EKRE) atstovo idėjos. Tačiau pats faktas, kad apie ukrainiečius imta kalbėti kritiškai Baltijos valstybėje (ten juk galioja neoficiali taisyklė — apie Ukrainą ir JAV arba gerai, arba nieko) ir kad kalba ministras, yra sensacija.

Ar jo akcentuota problema aktuali Lietuvai? Taip, ir čia taip pat jau kalbama apie migrantų iš Ukrainos poveikį šalies darbo rinkai. Tačiau ar yra tapatybės-politinė grėsmė?

Kažkam reikia dirbti

Emigracija jau seniai tapo viena iš didžiausių Lietuvos bėdų. O dirbti šalyje juk kažkam reikia. Ir štai į ją pradėjo plūsti ukrainiečiai.

Įdomus dalykas yra tas, kad, kuomet žiūri į statistiką ar girdi apie tai, jog ukrainiečių Lietuvoje dešimtys tūkstančių, kad be jų neįsivaizduojamas vežėjų darbas ar kad daug jų dirba statybų sektoriuje, fiziškai nejauti jų buvimo kažkur šalia. Tačiau kai prie tavęs gatvėje prieina labai panašus į statybininką po darbo žmogus ir rusiškai su ukrainietišku akcentu paklausia, kur čia netoli parduotuvė, ar kai vaikų žaidimo aikštelėje girdi su tokiu pat akcentu kalbančią (prieš)mokyklinio amžiaus mergaitę ir jos tėvus, supranti — jie čia.

Iki tam tikro momento Lietuvoje buvo tik konstatuojama, kad šalyje pakankamai sparčiai auga migrantų iš Ukrainos skaičius. Tačiau šiandien, kai šalies ekonomikoje išryškėja lėtėjimo ženklai, pavyzdžiui, "Luminor" banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pažymėjo: "Pagrindinės priežastys — augantis nedarbo lygis pakankamai netikėtai, ir taip — emigrantų srautas, kuris pristabdė augimą".

Kaip patikslino kitas žinomas Lietuvos ekonomistas Romas Lazutka: "Yra menkesnio išsilavinimo žmonės, kurių pasiūla yra pakankama, ir mažėja paklausa dėl imigracijos iš slavų šalių — Ukrainos ir Baltarusijos — ir paklausa nedidėja, o tie, kurie ieškosi darbo —negali rasti", — konstatavo ekspertas, siūlydamas kontroliuoti imigraciją, kad dėl nekvalifikuotų darbuotojų iš užsienio nebūtų užimamos lietuvių darbo vietos, nes tuomet jie emigruos.

Šita lazda turi du galus. Verslas pasakys: mums nesvarbu, kas pas mus dirba — lietuvis ar ukrainietis, mums svarbu, kad būtų tinkamas darbuotojas, o jeigu ukrainietis sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą — dar geriau, nes didėja mūsų konkurencingumas.

Kitas lazdos galas — socialinė įtampa. Kai darbo užtenka visiems ar kai galima išvažiuoti į Europą, pusė bėdos. Bet dabar darbo jau neužtenka, o Europoje vis populiaresnės tampa tokios partijos kaip EKRE, kurios nenori "atvirų durų" politikos.

Reiškia, teks likti, o darbo nėra. Kas kaltas? Atvykėliai ir valdžia, kuri nieko nedaro, kad jų bent jau būtų mažiau. O geriau, kad jų iš viso nebūtų. Ir taip vakarykščiai broliai, Maskvos agresijos aukos ir sąjungininkai kovoje su Kremliumi nepastebimai gali tapti "choholais, kurių čia privažiavo".

Tai ne Rusija, kuri iš savų atims, kad kam nors Sirijoje ar Donbase padėtų. Tai Vakarai — čia, kai pradeda trūkti pinigų sau, draugystė greitai pasibaigia. Ir Lietuvos valdžia, norėdama likti savo vietoje, bus priversta reaguoti į visuomeninius lūkesčius ir ieškoti būdų, kaip spręsti minėtą socialinę-ekonominę/migracinę problemą, paaiškinimų, kodėl svečių iš Rytų daugiau negalima leisti į šalį be apribojimų.

Estijos VRM vadovas jau vieną tokį sugalvojo — ir vėl rusai puola. Lietuva, reikalui esant, šitą jo logiką ne tik lengvai perims, bet dar išplėtos — "gilios minties" meistrų užtenka.

"Slaptas Putino planas" ar LDK stiprybė

Turbūt, Jums bus nesunku įsivaizduoti, kad koks nors Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis pateiks tokią įvykių versiją: migracinė prorusiškai nusiteikusių ukrainiečių ekspansija į Baltijos valstybes ir Lenkiją yra gudrus Rusijos prezidento Vladimiro Putino planas, pagal kurį jis specialiai pradėjo karą Ukrainoje, kad po to rusifikuotų minėtas teritorijas kaip TSRS laikais.

Tačiau pažiūrėkime į situaciją rimtai. Ar ukrainiečiai iš tiesų gali etniškai pakeisti Lietuvos visuomenę taip, kad taps svarbiu ne tik ekonominiu, bet ir politiniu (rinkiminiu) faktoriumi joje?

Pirmiausiai šiame kontekste reikia atsakyti į klausimą, ar dabartinės migracinės tendencijos tęsis ir stiprės. Šiandien atsirado nedidelė viltis, kad padėtis Ukrainoje stabilizuosis, ir karas pasibaigs. Tačiau net tokiu atveju tikėtis, kad ekonominė situacija šalyje staigiai pagerės, būtų naivu. Atitinkamai, ukrainiečiai važiuos į Lietuvą ir toliau.

Antra, jie gali reikšmingai pakeisti etninę Lietuvos, kurioje dominuoja titulinė nacija, sudėtį ir tapti joje politiniu faktoriumi tik ilgalaikėje perspektyvoje — ir tai su sąlyga, kad lietuvių šalyje sparčiai mažės. Kitaip tariant, darbo migrantai iš Ukrainos — bent jau kol kas — tikrai ne katastrofa. Dar daugiau, reikia džiaugtis, kad mūsų ekonomikai padeda slavai, o ne pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ar Afrikos. Pagaliau, vadinamieji "homosvietikus" linkę dirbti, o ne kelti revoliucijas (radikalus elementas lieka Ukrainoje, nes turi ten ką veikti).

Tačiau visiškai ignoruoti ukrainiečių imigracijos proceso, žinoma, negalima. Reikia vystyti savo ekonomiką, kas kurs darbo vietas, kurių užteks visiems, ir skatins gimstamumą, kas sustiprins lietuvių etninius pamatus. Tokiu atveju atvykėliai iš Ukrainos efektyviai integruosis į Lietuvos gyvenimą ir taps ne iššūkiu, o privalumu — kaip kitataučiai LDK laikais. Yra posakis, kad nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, bet Lietuvai, kalbant apie darbo migrantus iš Ukrainos, geriau prisiminti frazę iš sovietinės komedijos "kas mums trukdo, tas mums padės" ir pagalvoti, kaip tai pasiekti, o ne imtis kažkokių ribojančių veiksmų.

Baigiant, norisi priminti, kad kaip ir Helme vidaus reikalų ministru (tik Italijoje) tapo populistu vadinamas Matteo Salvini's, kuris griežtos migracinės politikos dėka ženkliai padidino savo populiarumą ir šiandien planuoja laimėti būsimus parlamento rinkimus. Šiame kontekste vienareikšmiškai teigti, kad Estijos VRM vadovo iniciatyvą entuziastingai parems jo tėvynainiai ir kitos Baltijos valstybės, žinoma, negalima. Tačiau tam tikras antiukrainietiškas (nes masiškai atvyksta būtent jie, o ne kinai ar arabai) diskursas (kol kas pagrinde ekonominis) Baltijos valstybėse, atrodo, pradeda formuotis.

Kuo visa tai baigsis, kol kas pasakyti sunku, nes įvykių eiga priklausys nuo daugybės faktorių. Akivaizdu, kad iš besiklostančios situacijos reikia ieškoti pozityvios išeities, bet, kaip sakoma, žodis — ne žvirblis, išskrido — nesugausi...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

130
Tegai:
Lietuva, Ukraina
Dar šia tema
Ukrainos darbininkai Lietuvoje — broliai ar vergai?
Restorano savininkas įžeidė ukrainiečius, vartodamas Trečiojo Reicho terminus
Grėsmė Lietuvai ― nebe Rusija, o imigrantai?
Latvijos restoranų savininkas paragino įleisti į šalį ukrainiečius indų plauti
Būkit malonūs. Latvijos restoranai prašo įsileisti į šalį ukrainiečius
Raudonoji aikštė, archyvinė nuotrauka

"Rusai tai padarė": sukurta pasaulio totalitarinė imperija

MIA "Rossija segodnia" rado atsakymą į klausimą, už ką JAV baus Rusiją per ateinančius ketverius metus. Agentūros specialistai šešis mėnesius atliko pagrindinių JAV žiniasklaidos priemonių (kodiniu pavadinimu "Aštuonkojis 3") tyrimus, kuriuose buvo minima Rusija

Išvados: dabar aiškus kontekstas, kuriame Rusija egzistuoja Amerikos žiniasklaidos sferai (taigi ir Amerikos politikai). Ir vaidmuo, kurį ji ten atlieka. Tai reiškia, kad požiūris į Rusiją ir būsimi veiksmai jos atžvilgiu yra maždaug aiškūs.

Džiugi žinia: Amerikos žiniasklaida Rusiją prisimena, myli — dar intensyviau nei 2016-aisiais, kai, atrodytų, "Rusijos isterija" buvo didžiausia (paminėjimų skaičius padidėjo ketvirtadaliu).

Liūdnesnės žinios: praėjus maždaug metams nuo ankstesnės apžvalgos (rekomenduojame susipažinti su 2019 metų rudenį paskelbta medžiaga), niekas nė velnio nepasikeitė.

Iš 1227 paskelbtų straipsnių apie Rusiją nuo šių metų rugpjūčio 1 iki lapkričio 15 dienos teigiamų publikacijų buvo apie nulį. Leidiniai, kuriuos galima vertinti kaip neutralius ("ne, rusai nepaleido toksiškų žymų su Trampo pergale"; "ne, rusai nedarė įtakos rinkimų rezultatams"; "rusai neigia savo kišimąsi į rinkimus"), — 46 vnt., arba 4 procentai iš viso.

Likę 96 procentai — tai net ne kartojimas, bet bukas tos pačios mantros kalimas tikslinei auditorijai: rusai kišasi į rinkimus, rusai įsilaužia į jūsų sąmonę socialiniuose tinkluose, rusai "spaudžia" už Trampą, rusai skleidžia klastotes.

Šis kalimas buvo toks nuobodus ir beviltiškas, kad čia net nėra ką apgalvoti: kažkur biuruose ar atokioje vietoje buvo keletas žurnalistų ir redaktorių, kurie iš tikrųjų niekuo nesidomėjo ir kurie penkis kartus per dieną (kaip, pavyzdžiui, CNN — 570 pranešimų per 106 dienas) išsižiodavo, kad praneštų:
— Putinas svajoja palaikyti savo statytinį Trampą ir įsikišti į mūsų rinkimus,
— Rusija ir toliau bando įsilaužti į mūsų rinkimus,
— Rusijos "troliai" daro įtaką auditorijai,
— socialiniai tinklai nepakankamai kontroliuoja Rusijos įsilaužėlių ir "trolių" veiklą,
— kai balsuoji už Trampą, balsuoji tamsiojo lordo Putino nurodymu.

Tai neturėjo ir, žinoma, neturi nieko bendra su Rusija. Tai yra vidinio žiniasklaidos gyvenimo JAV elementas — šalys, kuriose gyvena menkos erudicijos masės ir tuo pačiu metu vyksta nenutrūkstamas rinkimų ciklas. Šalys, kuriose žiniasklaidos patrankos, pataikančios į vidaus priešus, užduotis yra nuolat bombarduoti auditoriją tomis pačiomis įtaigiomis mantromis, mantromis-pasiūlymais, raginančiais ateiti į kitus rinkimus ir balsuoti už tai, ko jiems reikia (tai, jei kartais pamiršote, vadinama demokratija).

2020-ieji atnešė tik vieną naujovę šiai energingai demokratijai: socialinių platformų gigantai Facebook ir Twitter ėmė cenzūruoti savo valdomą žiniasklaidos erdvę demokratų kandidato Džo Baideno naudai.

Tai yra:
— sujungti kolektyvinės sąmonės apraiškas, šlovinančias Trampą kaip "kovotoją su iškrypėlių mafija" (žr. Qanon uždraudimą), visiškai prisimenant veidrodinį sąmokslą, demonizuojant Trampą kaip Putino marionetę ir baltųjų rasistų globėją.

— nutildyti patį Trampą kiekvieną kartą, kai jis pasako tai, ką "socialinio tinklo pritraukti nepriklausomi ekspertai" laiko netiesa (man pavyko rasti duomenų apie spalio 19-ąją: Trampas buvo užčiauptas 65 kartus, o juk tikrasis beveik visiškas Trampo nutildymas dar laukė priešaky);

— nutraukti net pagrindinės žiniasklaidos tyrimus, skirtus tam, kaip Baidenas ir jo šeima linksminosi Ukrainoje (čia Twitter ir Facebook veikė kartu ir labai efektyviai — dauguma demokratų rinkėjų apie "Baideno jaunesniojo" nuotykius, aprašytus "New York Post" taip ir nesužinojo)...

Tiesą sakant, mes stebėjome totalitarinės XXI amžiaus valstybės kūrimąsi, kuris baigėsi tiesiai prieš mūsų akis. Valstybės, kuriose žiniasklaida išvien reklamuoja fantomus (kaip tas pats Rusijos įsikišimas, kurio, kaip ir lapkričio 5 dieną pareiškė JAV kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūros vadovas Kristoferis Krebsas (Christopher Krebs), tiesiog nebuvo), prieštaravimus uždraužia, o po stebuklingo demokratų palaikymo 14 milijonų balsų, abejojančiųjų balsus uždraudžia ir "prastumia" — tų pačių mantrų ritmu — tezę "ne, sukčiavimo nebuvo, Trampas meluoja, meluoja ir trampistai"... Ką čia verta pažymėti.

Rusija, žinoma, niekaip negali paveikti tolesnių JAV administracijos veiksmų. Pirma, todėl, kad Amerikoje nėra "prorusiško lobisto" ir niekada nebuvo "prorusiško lobisto" (juo labiau jų niekada nebuvo tarp respublikonų: pats "prorusiškiausias" JAV politikas iš tikrųjų buvo marginalinė kandidatė į prezidentus iš Demokratų partijos Tulsi Gabbard, kuri dėl kažkokių priežasčių nekvietė bausti Rusijos, dėl ko ji buvo vadinama "Rusijos turtu").

Antra — ir svarbiausia — turime prisiminti vieną paprastą dalyką: jau maždaug dešimtmetį JAV elitas (politinis, žiniasklaidos, bet koks kitas) nežino nė velnio apie Rusiją. Joks Amerikos politikas nevyksta į šią toksišką šalį, nė vienas jų nėra matęs Maskvos, Sankt Peterburgo, Jekaterinburgo, Sibiro ir Kamčiatkos; per eilinę parengtų abipusių smūgių sesiją JT nė vienas iš jų nesusitiko su rusais, išskyrus Rusijos diplomatus; visą informaciją apie Rusiją jiems pateikia giliai patologiški transnacionalinių politinių lesbiečių ir nuobodžių opozicionierių kadrai, kurie stebuklingai išgyvena po mirtinų Putino apnuodijimų. Bet tai, žinoma, yra jų dėmesio periferijoje: visi pagrindiniai priešai dabar yra susitelkę į savo tautą, ir pirmiausia su ja jie kovoja.

Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių neturėtume manyti, kad Rusijai bus taikomi kažkokie įmantrūs kovos ir bausmės metodai.
Norėdami bet kuriai šaliai pritaikyti tikslius ir tikslingus veiksmus, turite tai žinoti. Kas bandė nužudyti aukščiausio lygio valdininką kokiame nors susišaudyme, žino: be ilgo pasiruošimo tai neįmanoma.

Taigi: JAV ne tik nėra labai pajėgios suduoti Rusijai į skaudamą vietą (beveik viskas, į ką buvo galima nusitaikyti, jau padaryta prieš daugelį metų). Tai darosi vis blogiau: jie nesugeba net iš tikrųjų susitelkti ties užduotimi pakenkti Rusijai.

Dėl vienos paprastos priežasties: šiuo metu ten laimėjo žiniasklaidos ir politinė oligarchija, kuri savo vidaus priešininkus laiko pagrindiniais priešais.
Tai reiškia, kad esant poreikiui jie darys spaudimą:
— religingiems konservatoriams, atmetantiems "naują lygybę", tai yra, besąlygiškai privilegijuotą įvairių mažumų padėtį;
— baltaodžiams vyrams už jų pilnavertiškumo idėjas ir gyvenimo būdo pagrindimą;
— tradicinei energijai "žaliosios" naudai.

Todėl fantominė Rusijos grėsmė bus vertinama kaip nereikšminga. Ir nugalima triukšmingais, bet neveiksmingais metodais.

Tai nereiškia, kad niekas negresia Rusijos didiesiems projektams, tokiems kaip "Nord Stream-2". Tačiau nėra pagrindo manyti, kad grėsmė stiprėja.

Žinoma, Rusijos nemėgsta (gal net nekenčia — ko dar tikėtis vienintelės planetos šalies, kuri gali per pusvalandį sunaikinti pasaulio hegemoną, jei kas nutiktų, atžvilgiu).

Bet totalitarinė valstybės struktūra skiriasi nuo įprastos valstybės struktūros tuo, kad pagrindinių priešų ji visada ieško ir randa savo viduje.
Taigi, mes tiesiog turime būti kantrūs.
Ir nusipirkti spragėsių. Arba saulėgrąžų.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
žiniasklaida, grėsmė, JAV, Rusija
ZRK Triumf, archyvinė nuotrauka

Rusijos ginklai: preliminarūs 2020 metų rezultatai

(atnaujinta 16:58 2020.12.01)
Rusijos gynybos pramonės kompleksas ir Rusijos gynybos ministerijos perginklavimo programa baigiamaisiais metais parodė didelį stabilumą ekonominių neramumų sąlygomis, atsižvelgiant į globalius iššūkius ir grėsmes

Pasaulinė ekonomikos krizė, susijusi su koronaviruso pandemija 2020 metais, nepaveikė Rusijos valstybinės ginklų plėtros programos (GPV-2020) ir Rusijos Federacijos padėties tarptautinėje ginklų rinkoje. Rusijos kariuomenės atsargos per metus padidėjo 11 %. "Rosoboroneksport" tiekė užsienio klientams karinės pramonės produkciją, kurios vertė — 10 milijardų dolerių, priėmė apie 50 milijardų dolerių vertės užsakymus ir pasirašė naujų sutarčių už 9 milijardų dolerių.

Nedalyvaudama ginklavimosi varžybose, Rusija nuo 2019 metų išleidžia daugiau nei 1,5 trln. rublių kariuomenės ir karinio jūrų laivyno aprūpinimui, 70 proc. šių lėšų išleisdama šiuolaikiniams gamybos pavyzdžiams. Per metus kariuomenė gavo daugiau nei 2300 vienetų naujų ginklų.

Rusijos laivynas buvo papildytas 35 povandeniniais ir paviršiniais laivais — vien Baltijos laivynas gavo šešis naujus raketinius laivus. Oro gynybos padidėjimas yra keturi pulko priešlėktuvinių raketų sistemos "S-400 Triumph" komplektai ir šeši priešlėktuvinių raketų ir ginklų sistemos "Pantsir" divizijos komplektai.

Įgyvendinant "GPV-2020", šiuolaikinių ginklų lygis armijoje ir laivyne siekė 70 proc., strateginėse branduolinėse pajėgose — 83 proc., aviacijos ir kosmoso pajėgose — 75 proc. Apskritai 2011–2020 metais Rusijos Federacijos valstybinė ginklų plėtros programa buvo visiškai įgyvendinta pirmą kartą, ji užtikrino masinį naujų ir modernių ginklų ir įrangos tiekimą kariuomenei. Įsibėgėjimas tęsiasi, naujaisiais metais kariuomenė gaus daugiau nei 3400 vienetų naujos karinės technikos — nuolatinio parengties vienetų įranga su naujausiais ginklais iki 2022 metų pradžios viršys 71 %.

Problemų žiede

Kartu su antirusiškomis sankcijomis ir nesąžininga Vakarų "partnerių" konkurencija didžiulė Rusijos ginklų eksporto problema tapo pandemija. Atkreipkime dėmesį, kad prognozuojama, jog 2020 metais bendras "kovidinis" pasaulinės ginklų prekybos sumažėjimas sieks 10 %, tačiau Rusija išlaikė savo lyderystės pozicijas. Rusijos ginklai užima maždaug trečdalį pasaulio ginklų rinkos (antroje vietoje po JAV).

Informacija apie karinį ir techninį bendradarbiavimą dažniausiai yra konfidenciali, ir vis dėlto yra žinoma, kad Rusija ir Turkija pasirašė antrąją oro gynybos sistemų S-400 tiekimo sutartį, Egiptas užsakė 500 T-90MS tankų, buvo pasirašyta sutartis dėl universalių sraigtasparnių Mi-38T tiekimo užsienio klientams. Indija yra pasirengusi išleisti 2 milijardus dolerių Rusijos naikintuvams MiG-29 ir Su-30 pirkti. Penktos kartos naikintuvai Su-57E, patobulinti sraigtasparniai Mi-28NE ir laivuose naudojami sraigtasparniai Ka-52K turi didelį eksporto potencialą. Ne mažesnė yra priešlėktuvinių raketų sistemos S-300V4 Antey-4000 ir "Armata" linijos šarvuotos technikos paklausa. Norint suprasti Rusijos lyderystės kainą ateityje, apie 45 % Rusijos ginklų eksporto yra aviacija. Apskaičiuota, kad 2020–2023 metais pasaulio daugiafunkcių naikintuvų eksporto apimtis siekia 110,7 mlrd. USD, kovinių sraigtasparnių — 65,3 mlrd. USD.

Aukštosios technologijos kovinėje rikiuotėje

Besibaigiantys metai yra nuostabūs dėl kiekybinio (masinės gamybos) ir kokybinio (kovinio naudojimo) Rusijos ginklų proveržio. Keli ryškūs bruožai — chronologine tvarka.

Šiuolaikinis ir universalus žvalgybinis ir puolamasis sraigtasparnis Ka-52 "Alligator" buvo išbandytas Sirijos kovos sąlygomis, jis gali nešti 2,8 tonos sveriantį arsenalą ir šiuo metu "bando" sparnuotąsias raketas, kurių nuotolis yra iki 100 kilometrų (analogų pasaulyje nėra). Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgų koviniame formavime — apie 140 šių mašinų.

ZRPK "Pantsir" 2020 metais pirmą kartą to laikmečio sąlygomis "žengė" į karo laivo denį. Oro taikinių pajėgumas ir greitis nuolat auga, jų dydis ir matomumas mažėja. Neracionalu išleisti brangias raketas S-300 ar S-400 pigiems priešo dronams. Kompaktiška jūrinio varianto sistema optimaliai pašalina visų tipų oro taikinius, pradedant 20 km linija ir baigiant laivo bortu.

Rusijos aviacijos ir kosmoso pajėgos pradėjo kovoti su naujausia priešlėktuvinių raketų sistema S-350 "Vitiaz" Leningrado srityje ir šis ginklas leidžia padaryti kokybinį šuolį stiprinant oro gynybą strategine Vakarų kryptimi. Skyriuje yra 12 įrenginių, kurių kiekviename yra po 12 raketų. Iš viso 1 728 raketos, parengtos greitai ir tiksliai, automatiniu režimu pataikė į oro taikinius daugiau nei 120 kilometrų ir iki 30 kilometrų aukštyje. Artėja prie pabaigos priešlėktuvinių raketų sistemos S-500 "Prometėj" bandymai, kurių metu raketa pataikė į taikinį rekordiniu 553 km nuotoliu. Juodosios jūros kryptimi S-500 sistemos iš Krymo grynai hipotetiškai galės numušti agresoriaus naikintuvus ir strateginius bombonešius virš Bukarešto, Ankaros ar Kijevo (visais šiais atvejais atstumas iki taikinio bus mažesnis nei 550 km).

Rusijos laivynas 2020 metais pirmą kartą per 28 metus vienu metu gavo šešis povandeninius laivus: keturis branduolinius — 955A ir 885M projektai ir du dyzelinius-elektrinius 636,3 ir 677 projektai. Dešimt ketvirtosios kartos strateginių povandeninių kreiserių (trys "Boreja" ir septyni "Borejev-A") taps Rusijos atominės triados jūrų pagrindu dešimtmečius ir gabens mažiausiai 160 raketų "Bulava" (tai yra 1600 daugkartinių 100–150 kilotonų užtaisų), kurių didžiausias nuotolis siekia 8000 kilometrų. Rusija greitai kuria naują povandeninių laivų parką, galintį apginti šalies interesus bet kurioje pasaulio vandenyno vietoje.

Pradėta serijinė penktosios kartos naikintuvų Su-57 gamyba. Naujausias naikintuvas gali aptikti oro ir žemės taikinius iki 400 kilometrų atstumu, sekti iki 62 objektų (ir perduoti taikinį kitiems orlaiviams (atakos dronai). Pirmoji partija — 76 naikintuvai RF Gynybos ministerijai, ateityje trys Su-57 oro pulkai užtikrins nuolatinį Rusijos aviacijos pajėgumų padidėjimą.

Naujoji sunkioji tarpžemyninė balistinė raketa "Sarmat", galinti skristi per abu planetos polius, prieš įžengdama į Strateginių raketų pajėgas išlaikė paskutinius bandymus. Pagrindinis skirtumas yra galimybė naudoti naująjį ICBM su JU-71 tipo viršgarsiniais blokais kaip didelio tikslumo nebranduolinį ginklą. Maždaug 15 Machų (7 km/s) atmosferos greičiu bloko kinetinė energija garantuoja sunaikinimą, būdingą branduoliniam smūgiui, be radioaktyvaus užteršimo. Reikšmingas viršgarsinių manevrinių galvučių privalumas yra galimybė labai tiksliai sureguliuoti trajektoriją ir pataikyti į taikinį tūkstančius kilometrų nuo paleidimo taško.

Giliavandenio aparato "Poseidon" su atomine energetikos įranga bandymai patvirtino unikalias nepilotuojamos navigacijos savybes ir praktiškai neribotą diapazoną. Tai yra strateginis tarpžemyninis giliavandenis aparatas, galintis judėti 1000 metrų gylyje iki 10 tūkstančių kilometrų atstumu 100 mazgų (185 km/h) greičiu. 24 metrų ilgio prietaisas gali būti aprūpintas įprasta arba megatonine branduoline amunicija ir skirtas sunaikinti lėktuvnešių grupes, strategines povandeninių laivų bazes ir priešo pakrančių infrastruktūrą.

Raketos paleidimas, archyvinė nuotrauka
Министерство обороны РФ

Rusija sėkmingai baigia viršgarsinės raketos "Zircon" — efektyvaus didelio tikslumo ginklo, neturinčio analogų jokioje kitoje pasaulio šalyje, — bandymus. Spalio mėnesį paleistas iš "Tarybų Sąjungos flotilės admirolo Gorškovo fregatos" Baltojoje jūroje, "Zircon" per keturias su puse minutės pataikė į tikslą Barenco jūroje 450 km atstumu ir patvirtino Rusijos Federacijos Arkties sienų ir Šiaurės jūros kelio gynybos patikimumą. Greitis viršijo 8 Machus, maksimalus skrydžio aukštis siekė 28 kilometrus. Projektas numato raketų greitį iki 9 Machų (daugiau kaip 10 789 km/h) ir daugiau nei 1000 kilometrų skrydžio nuotolį.

Rusijos gynybos ministerija priėmė sprendimą aprūpinti karius minų valymo robotais "Uran-6". Daugiafunkcis robotizuotasis išminavimo kompleksas skirtas pravažiuoti minų laukuose ir didelėms teritorijoms išminuoti (anksčiau išbandytas Sirijoje).

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ginklai, Rusija
Gruodžio 2

Kokia šiandien diena: gruodžio 2-osios šventės

(atnaujinta 20:37 2020.12.01)
Nuo gruodžio 2 dienos iki metų galo lieka 29 dienos, dienos ilgis —  07 val. 38 min. Šią dieną pasaulyje minima Tarptautinė vergovės panaikinimo diena

Gruodžio 2 yra 336-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 337-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 29 dienos.

2020 metų gruodžio 2 dieną saulė teka 08:19leidžiasi 15:57, dienos ilgis — 07 val. 38 min.

Tarptautinė vergovės panaikinimo diena

1949 metais Jungtinių tautų Organizacija priėmė konvenciją dėl kovos prieš prekybą žmonėmis ir prieš prostituciją.

Lietuvoje grėsmingai plečiasi nauja organizuoto nusikalstamumo rūšis — prekyba žmonėmis. Dar ne taip seniai VRM ir prokuratūra nelaikė prekybos žmonėmis organizuoto nusikalstamumo dalimi. Ši veika buvo kriminalizuota 1998 metų liepos 2 dieną, o nuo 1998 metų liepos 29 ienos asmenys, pažeidę į Baudžiamąjį kodeksą įtrauktą prekybos žmonėmis punktą, gali būti baudžiami.

Pagal Baudžiamojo kodekso 8 (1) straipsnį prekyba žmonėmis laikoma sunkiu nusikaltimu. 131 (3) straipsnis numato, jog asmens pardavimas ar kitoks perleidimas arba asmens įgijimas turint tikslą jį seksualiai išnaudoti, priversti užsiimti prostitucija arba gauti materialinę ar kitokią asmeninę naudą, taip pat asmens gabenimas prostitucijai į Lietuvą arba už Lietuvos ribų yra baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki aštuonerių metų. Ta pati veika, padaryta pakartotinai arba nepilnamečio atžvilgiu, arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba itin pavojingo recidyvisto, baudžiama laisvės atėmimu nuo šešerių iki dvylikos metų.

Ši diena istorijoje

1841 metais gimė bibliografas bei literatūros istorikas Silvestras Baltramaitis. Mirė 1918 metais.

1884 metais gimė Vaclovas Biržiška, bibliografas, kultūros istorikas. Mirė 1956 metais.

1886 metais gimė Pranas Dovydaitis, lietuvių filosofas, 1918 metų vasario 16 dienos Nepriklausomybės akto signataras. Mirė tremtyje 1942 metais.

1924 metais Karaliaučiuje mirė vienas iš žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, profesorius Kazimieras Būga. Gimė 1879 metais.

1934 metais mirė Julijonas Lindė-Dobilas, prozininkas, dramaturgas, kritikas. Gimė 1872 metais.

1996 metais legendinė grupė "Foje" oficialiai pranešė apie savo iširimą.

1997 metais prezidentas Algirdas Brazauskas apdovanojo Lietuvos kamerinio orkestro vyriausią dirigentą Saulių Sondeckį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino I-ojo laipsnio ordinu.

2003 metais Vilniuje pristatytas naujas aktoriaus ir dainininko Kosto Smorigino solinis albumas "Ponai ir ponios", kuris priminė "kimiųjų" Leonard Cohen (Leonard Koeno) ir Joe Cocker (Džo Kokerio) muziką.

2008 metais eidamas 58-uosius metus mirė Kauno miesto savivaldybės tarybos narys (2003–2004 m.), Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės direktorius Juozas Skirmantas Paukštys.

Savo vardadienį šiandien švenčia Aura, Aurelija, Aurė, Aurėja, Milkanta, Milkantas, Minkinta, Milkintas, Milmantas, Milmantė, Paulina, Svirgailas, Svirgailė, Svirganta, Svirgauda, Svirgaudas, Svirgaudė, Svirgeda, Svirgedas, Vėjūnas, Viviana.

Tegai:
Lietuva, šventės, šventė
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai