Рабочие-строители, архивное фото

Kaip dirba Lietuva: vietinių ir migrantų darbo "kančios"

56
(atnaujinta 12:47 2019.09.25)
Nuo ko priklauso darbuotojo apsauga darbovietėje: nuo darbdavio ar nuo paties žmogaus? Lietuvos darbo apsaugos standartai kartais yra tokie, kad net į neblaivų darbuotoją jau nebekreipiama dėmesio

Prieš kurį laiką pasirodė žinia apie darbo metu atliekų rinkimo įmonėje "Virginijus ir Ko" žuvusius darbininkus. Nors apie tai, kaip vyrus mirtinai prispaudė presas, daugiau detalių neviešinama, pats atvejis provokuoja mintis apie darbo sąlygas Lietuvoje.

Pradėkime nuo skaičių. Dar 2015 metais pagal mirčių skaičių darbo metu Lietuva kone pirmavo visoje ES (Lietuvos vidurkis — 3,84 atvejai iš 100 tūkst.; ES vidurkis — 1,83), atsilikdama tiktai nuo vargingu gyvenimu garsėjančios Rumunijos (5,56 atvejai iš 100 tūkst.). Konkrečiai tai reiškė 44-ias mirčių atvejus darbo metu per vienerių metų laikotarpį.

Tokie duomenys, geri ar blogi, bet kėlė gėdą lietuviams likusios, ypač Vakarų Europos akivaizdoje. Todėl netrukta prabilti apie būtinumą situaciją gerinti. Ir, kiek tai liečia būtent mirties atvejus — panašu, kad reikalai iš tiesų kažkiek pagerėjo.

Tai irgi byloja skaičiai. Antai praėjusiais 2018-aisiais metais darbo metu žuvo 36 darbininkai. Nors vaizdas, lyginant su ES, tikrai ne geriausias — matyti, kad pažangos čia esama. Bet visgi būtų klaidinga manyti, kad situacija iš esmės pagerėjo, kalbant apie darbo sąlygas mūsų krašte apskritai. Anaiptol — daugybė šių laikų lietuviškos darbo kultūros piktžaizdžių iki šiol bado akis.

Kaip dirba ir gyvena atvykėliai

Ypač ryškiai tai matyti statybose. Ten tiek anksčiau, tiek dabar daugiausia nelaimių ir nutinka. Be to, per paskutinius keletą metų palyginus neblogai (nors ir "vokeliuose"...) apmokamų Lietuvos statybininkų gretas papildžius pigios ukrainietiškos darbo jėgos rezervams. Apie jį jau esame kalbėję kituose straipsniuose. Todėl čia apsiribosime tik einamosios temos požiūriu aktualiausiais faktais.

O jie yra tokie, kad tipiškas darbininkas iš Ukrainos, kad ir dirbdamas ne mažesniu krūviu už vietinius, įprastai gauna iki maždaug 50% pastarųjų darbo užmokesčio. Dar daugiau. Šie žmonės įprastai apgyvendinami itin ankštomis, jei ne stačiai antisanitarinėmis sąlygomis. Apie kažkokius realius darbo saugos reikalavimus čia nebūna nei kalbos. Šalmų jie nenešioja. O kai, prislėgti savo kasdienio gyvenimo naštos, ateina dirbti išgėrę — į tai, kaip taisyklė, rimčiau nereaguojama.

Tokia yra padėtis ukrainiečius samdančiose Lietuvos statybos įmonėse. Beje, kad ir ten, kur viskas iš esmės legalu. Kur dirbama, taip sakant, "по законy". Kitų, už vadinamojo teisėtumo ribų išeinančių atvejų net neminėsime. Ir nors darbo migrantų bei vietinių darbininkų padėtis toli gražu ne tokia pat, tai visgi atspindi lietuviškoms įmonėms būdingą požiūrį į darbo žmogų. Nesvarbu — ar lietuvį, ar atvykėlį.

Norint tuo įsitikinti, pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Pakanka pažvelgti į sąlygas Lietuvoje daugumoje lietuviško kapitalo įmonių ir palyginti jas su situacija užsienio bendrovėse.

Grėsmingoms darbo sąlygoms — žalia šviesa

Štai, pažvelgus į kitą, darbuotojų skaičiumi gausiausią Lietuvos ekonominį sritį — mažmeninės prekybos tinklus ("Maxima", "Iki", "Rimi" ir t. t.), atsiskleidžia gan panaši situacija. Pavyzdžiui, nemažą dalį tokių įstaigų personalo sudaro palyginti jauni žmonės, kurie, skurdo iš provincijos genami, vyksta dirbti į didmiesčius. Tokiose įmonėse jie, kaip taisyklė, apgyvendinami itin ankštuose personalo butuose. Darbo valandos praktiškai neribojamos, nemokamai tenka atidirbinėti ir viršvalandžius. Lyg to būtų maža, eilinius darbuotojus už kolegų klaidas įprasta kaltinti visus kartu. Todėl gyvuoja atitinkamai nusistovėjusi įskundimų kultūra. Ir už visą šį "gėrį", aišku — temokama "minimalkė"...

Tuo tarpu mūsų jau aukščiau aptarinėtose statybose bendras vaizdas — irgi nekoks. Čia daugiausia smulkių, apie 20—50 darbuotojų turinčių įmonių, kuriose (gailint reikiamų lėšų...) įprasta darbininkams neduoti net elementariausių saugos priemonių. Pavyzdžiui, dirbant tarp dulkių, ar net su tokiomis žalingomis medžiagomis, kaip asbestas, dažniausiai respiratorių niekas neduoda. Kaip ir, kada reikėtų — šalmų, apsauginių akinių, raiščių ir t. t. Be to, netrūksta ir statybviečių, kuriose, esant drėgnoms sąlygoms, prie per vandenį einančių elektros prailgintuvų nebūna pridedama nuotekų relė. Kokios galimos tokio aplaidumo pasekmės — nesinori net įsivaizduoti.

Iš esmės tokia padėtis reiškia kažką panašaus į savotišką tiksinčią bombą. Jai tiksint tik ir telaukiama, kad įvyks nelaimė. Ir nors atitinkamų saugos priemonių reikalauja netgi įstatymas — už tai atsakinga Valstybinė darbo inspekcija didesnio susirūpinimo šia sritimi nerodo. Žodžiu, grėsmingoms darbo sąlygoms įjungta žalia šviesa.

Tuo tarpu užsieninio kapitalo statybų įmonėse situacija kiek kitokia. Paprastai jos būna stambios, po TSRS žlugimo privatizuotos ir nors nuo tada gerokai susitraukusios — bet vis dėlto išlikusios. Tokiose įmonėse, kaip, tarkime, RNDV, arba suomiams priklausančioje YIT "Kausta" (buvusiame Kauno statybos treste), paprastai laikomasi daugmaž visų darbo saugos reikalavimų. O ir atlyginimai, kaip taisyklė — didesni kaip smulkiose firmose. Bet panašiai yra ir stambaus lietuviško kapitalo įmonėse — "Alvoroje", "Lieteme" ir kt. Čia, vienaip ar kitaip, bet siekiama laikytis ES keliamų standartų.

Kita vertus, įsidėmėtina, kad tokiose įmonėse darbuotojai paprastai verčiami naudotis atitinkamomis priemonėmis. "Verčiami", nes patys nenori. Kas, be abejo, atspindi ne kokią mūsų darbo kultūrą. Bet kaltinti Lietuvą ar lietuvius apskritai čia nebūtų tikslu, nes skirtumą, be kita ko (bent statybų, o taip pat gamybos sektoriuose), lemia stambių ir smulkių įmonių skirtis. Pagaliau, patį personalą tiek užsienio, tiek Lietuvos įmonėse daugiausia sudaro vietiniai.

Šiuo požiūriu stambios įmonės — neabejotinai pažangesnės. Visgi jų idealizuoti nevertėtų. Atitinkamos tvarkos laikomasi ne tiek iš kokio tai altruizmo, kiek paprasčiausiai siekiant ekonominio efektyvumo. Dar daugiau — tiek smulkiose, tiek stambiose tokio profilio įmonėse plačiai paplitusi ir tam tikra "dedovščina". Tuo tarpu kai anksčiau minėtame mažmeninės prekybos sektoriuje nors ir stambiausių prekybos tinklų darbuotojai "mėgaujasi" išties apgailėtinomis darbo sąlygomis.

Tad apskritai, nors Lietuva mėgsta save vaizduoti išsivysčiusia ir europietiška šalimi (aišku — ir ten, Vakaruose savos bėdos, bet tai jau kitas reikalas), vaizdas pas mus toli gražu ne toks. Tikrovė — gerokai nutolusi nuo vadinamųjų europinių standartų ir, tiesiai šnekant, yra gana niūroka.

Be abejo, toji tikrovė susijusi su esama ekonomine santvarka, nes privatiems kapitalo savininkams pirminis prioritetas yra ne žmogus — bet pelnas. Kita vertus, žymi reikšmė tenka darbo žmogaus požiūriui į save patį, į savo sveikatą bei orumą. Nuostatoms ir įpročiams, kuriuos formuoja pilka mūsų kasdienybė.

Ar taip turi būti? Ar tai reikia kentėti? Tai labiau retoriniai klausimai. Kad ir kaip į juos atsakytum, viena lieka aišku — kad teigiamų pokyčių niekas ant padėkliuko neatneša. Juos pasiekia, juos išsikovoja tik patys dirbantieji. O ar pasieks, ar išsikovos Lietuvoje — kol kas lieka atviru klausimu. Į jį tegul atsako laikas ir patys žmonės.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

56
Tegai:
Lietuva, darbdavys, darbas
Dar šia tema
Ukrainos darbininkai Lietuvoje — broliai ar vergai?
Ekspertas: sąlygos moterims Lietuvoje būdingos XIX amžiaus ekonomikai
Generalinė prokuratūra, archyvinė nuotrauka

Ypatingos svarbos byla. Lietuvoje tiriama buvusio prezidento kolegos veikla

(atnaujinta 17:12 2020.06.03)
Lietuvoje buvo atskleistas dar vienas korupcijos pūlinys. Buvo sulaikyti Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos vadovai, taip pat keli stambūs verslininkai, kurie bandė daryti poveikį priimant jiems palankius įstatymus

Kilus skandalui, minima ir dabartinio respublikos prezidento Gitano Nausėdos pavardė.

Dviejų stambiausių verslininkų ir bankininkų asociacijų — Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos — vadovų sulaikymas sukėlė atominės bombos sprogimo padarinius. Iš tiesų vienas jų — Valdas Sutkus — prieš metus buvo pristatytas kaip tuometinio Lietuvos kariuomenės vado Jono Žuko, kuriam tariamai buvo pasiūlytas patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais būsimojo prezidento Nausėdos administracijoje, "senas pažįstamas". Taigi, Sutkus tarpininkavo Nausėdos derybose dėl būsimos prezidento administracijos formavimo.

Štai kokius duomenis anksčiau paskelbė Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis apie šią aukšto rango bylą: "Valdas Sutkus, vykdydamas pareigas Lietuvos bankų konfederacijoje, atstovaudamas jos nariams, taip pat kitų verslo subjektų interesus, pasinaudodamas savo padėtimi, viešąja pozicija, verslo santykiais ir įtaka galimai gavo nelegalų piniginį atlygį už savo įtaką priimant įvairius teisės aktus, kurie yra svarbūs tam tikriems verslo subjektams". Ir įvardijo galimai neteisėtai gautą sumą — 400 tūkstančių eurų. Šių pinigų kilmę ir teisėtumą Sutkaus sąskaitose dabar aiškinasi tyrėjai.

Ne mažiau įdomus yra antrasis asmuo, susijęs su korupcijos byla, kurią vykdo Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. Tai yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Zalatorius. Būtent jis veikė kaip pagrindinis vyriausybės ir valdančiosios koalicijos oponentas, kai praėjusį rudenį buvo bandoma apmokestinti Lietuvos bankininkus ir stambiuosius verslininkus. Zalatoriaus nuomonę citavo visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jo klausėsi ir citavo net prezidento administracijoje.

Kad būtų radikaliai sustabdytos galimos įžvalgos šiuo klausimu dėl garbingo prezidento vardo, atsakymas buvo paskelbtas jau vakare.

"Dalykinis bendravimas tarp valdžios institucijų ir visuomenės grupių yra demokratinės valstybės pagrindas. Prezidentas pabrėžia, kad toks bendravimas turi būti skaidrus, atitikti įstatymų reikalavimus ir etikos normas", — šalies vadovo poziciją perteikė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Prisiminkite, kad prieš rinkimus į Lietuvos prezidento postą Gitanas Nausėda ėjo Švedijos SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigas. Vadinasi, su Zalatoriumi bendravo kaip su kaip kolega. Gal net daugiau. Ar buvo "draugiški ryšiai" tarp Nausėdos ir Zalatoriaus? Apie tai nutylima. O Lietuvos žiniasklaidos reakcija į aukšto rango bylą yra kažkodėl labai vangi, palyginti su tuo, kiek triukšmo kilo dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pietų ar dėl asfaltuotos gatvės, kurioje gyvena ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Verta paminėti, kad įprastoje praktikoje vadovaujant valstybei aukšto lygio bylose prezidentas ar ministras pirmininkas kalba asmeniškai. O mažiau reikšmingose — jų spaudos tarnybos cituoja vadovo nuomonę.

Taigi, prezidentas nepavargsta beveik kiekvieną savaitę pareikšti kategorišką reikalavimą atleisti susisiekimo ministrą Narkevičių, o garsus buvusių kolegų sulaikymas pakomentuojamas atstovo spaudai lūpomis. Kaip sakoma, pajauskite skirtumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, korupcija
Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka

Pavyzdys kitiems "vatnikams": kokią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje turės Paleckio byla?

(atnaujinta 15:07 2020.06.03)
Pagaliau, po ilgo, pusantrų metų trūkusio delsimo, Šiauliuose prasidėjo tikrasis Algirdo Paleckio — tariamo "tautos priešo" — teismo procesas, kuriame pradėti nagrinėti Paleckiui mesti kaltinimai "šnipinėjimu" Rusijos Federacijos naudai

"Šnipinėjimas" čia, aišku, tegali būti rašomas kabutėse: pirma, nes, kaip ne kartą rašyta anksčiau, Paleckio "šnipinėjimą" sudaro nei daugiau, nei mažiau, kaip viešai prieinamų duomenų rinkimas, iš esmės, žurnalistinis tyrimas.

Ir antra — nes, net jei Paleckis ir būtų norėjęs šnipinėti, vargu, ar būtų galėjęs: tiesiog jis yra pernelyg gerai žinomas, pernelyg "apsišvietęs" tiek visuomenėje, tiek VSD, tiek kitoms represinėms struktūroms, kad galėtų deramai atlikti tokią funkciją.

Žodžiu, šiuo atveju kalba turėtų eiti ne apie šnipinėjimą, bet apie pokario Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje įsigalintį neomakartizmo režimą ir būtent tokioje dvasioje vykdomą politinį susidorojimą su Paleckiu, kaip vienu iš tikrosios — nesisteminės, nei vietos "viršūnių" nei Vakarų specialiųjų tarnybų nevaldomos — opozicijos lyderių.

Bertauskui — "stukačiaus" vaidmuo

Vien keliasdešimt bylą sudarančių tomų rodo, kad, fabrikuojant Paleckio "nusikaltimą", buvo kaip reikiant padirbėta. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį turėjo atlikti antrasis kaltinamasis — kartu su Paleckiu teisiamas Deimantas Bertauskas, kuris, kaip matyti, laikosi diametraliai priešingos pozicijos Paleckiui.

Sekantiems Paleckio bylos raidą ne paslaptis, kad minėtasis veikėjas, represiniams organams surinkus reikiamą "kompromatą", sutiko bendradarbiauti su jais, t. y. liaudiškai šnekant, tapti "stukačiumi". Žodžiu, Bertauskas, veikiausiai tikėdamasis valdančiajai Lietuvos mafijai faktiškai pavaldžių įstaigų (prokuratūros, teismo ir t. t.) darbuotojų palankumo, nedviprasmiškai pasirinko Judo kelią.

Paskutiniame teismo posėdyje, kol Paleckis mestus kaltinimus (tiek "šnipinėjimu", tiek kt.) neigė, Bertauskas ne tik pastaruosius pripažino, bet — dar daugiau — prašė, kad teismo procesas vyktų privačiai, žodžiu, už uždarų durų. Tikriausiai, taip jis tikisi išvengti viešumo ir užsitikrinti maksimalų kiekį Judo sidabrinių?..

Paleckis tuo tarpu kaip anksčiau, taip dabar reikalauja visiško atvirumo ir skaidrumo, atrodo, taip tikėdamasis demaskuoti tiek vykstantį teisinį farsą, tiek Lietuvoje nusistovėjusią politinio persekiojimo schemą apskritai.

Parodymų neviešins

Deja, bylą nagrinėjančios teisėjos Nijolės Matuzevičienės pozicija kitokia: pastaroji, iš prokurorės Vilmos Vidugirienės išgirdusi, kad neva kaltinamųjų parodymai galėtų pakenkti kitos (o būtent — Golovatovo ir Kruglovo) bylos tyrimui, nusprendė, kad tiek Paleckis, tiek Bertauskas turėsiantys parodymus duoti uždarame posėdyje. Nors dauguma posėdžių, anot Matuzevičienės, būsią vieši, kas iš to, kai svarbiausia liks paslaptyje?

Idealiu atveju, šie "teisėsaugininkai" tikriausiai norėtų Paleckį visai nutildyti ir turėti pavyzdį kitiems "vatnikams": "Girdi, štai kas nutinka, kai meti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kai atsisakai sekti viršūnių priimtu rusofobiniu politikos kursu", — likusiems nori pasakyti jie. Aišku, ne be reikalo teismas organizuojamas Šiauliuose, nes Vilniuje daug lengviau susirinktų palaikančiųjų būriai.

Vis dėlto, išvengti viešumo netgi pačiu blogiausiu atveju Paleckio persekiotojams nepavyks: dalykas per daug gerai žinomas visuomenei, kad tiesiog praeitų tyliai, tariamąjį "šnipą" pasodinus už grotų.

Paleckis netylės

Verta atminti, kad šiandien Paleckis gyvena namų arešto sąlygomis su prie kojos pritvirtinta sekimo aparatūra. O jei ne jo tėvo Justo Paleckio iniciatyva surinktų 50 tūkst. eurų užstato suma — netgi dabar jis būtų toliau kalinamas. Dalis 1990 m. kovo 11 d. signatarų, tikriausiai ne be Justo Paleckio įsikišimo, taipogi palaikė kardomųjų priemonių Algirdui Paleckiui sušvelninimą. Tiesa, dalis jų tai padarė ne iš altruizmo ar teisingumo jausmo, bet politinio išskaičiavimo: bijo, mat, dėl Lietuvos tarptautinio prestižo...

Be abejo, Lietuva, o tiksliau — 30 metų čia viešpataujantis antitarybinis, rusofobinis režimas, nors ir būdamas faktine Jungtinių Valstijų marionete — visgi siekia palaikyti tam tikrą legitimumo, demokratijos ir t. t. įvaizdį. Tačiau šiai teisėtumo regimybei amžinai gyvuoti neteks. Dar daugiau: Paleckis tylėti nesiruošia ir atvirai skelbia rašąs knygą, kurioje bus išdėstyta ir einamojo teisminio proceso, ir kitų įvykių tikroji esmė. Todėl visuomenė, ar nors sąmoningesnė jos dalis, neliks neinformuota.

O šiuo požiūriu Paleckio teisimas yra daug daugiau nei vieno asmens persekiojimas: tai yra nacionalinio lygmens politinė byla, ankstesniosios bylos dėl valdantiesiems nepatogios tiesos apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius tąsa, kurios baigtis vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai turės žymią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Šiauliai, Algirdas Paleckis
Dar šia tema
Žodžio laisvė — tik JAV piliečiams? Asandžo ir Paleckio atvejai
Paleckis: Lietuvos prokurorai žino, kad aš nekaltas
Protestai JAV

Ši šalis nėra tokia visagalė. parodė protestai JAV

(atnaujinta 12:04 2020.06.04)
Jungtinių Valstijų įvaizdis "žlunga akyse" dėl neramumų šioje šalyje, sako politologas Vladimiras Šapovalovas

VILNIUS, birželio 4 — Sputnik. JAV įvaizdis riaušių metu "žlunga akyse", rašo vienas didžiausių Lenkijos leidinių "Rzeczpospolita".

Tai, kas vyksta JAV, rodo, kad ši šalis nėra tokia visagalė ir neklystanti, kaip bandoma įrodyti, o piliečiai, įskaitant vyriausybės pareigūnus, nesijaučia saugūs, rašoma straipsnyje.

Jungtinėse Valstijose egzistuoja didžiulė socialinė nelygybė, o artimiausiu metu ji tik blogės, teigia Lenkijos žurnalistai.

Sputnik radijui publikaciją komentavo politologas, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Istorijos ir politikos instituto direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Šapovalovas.

"Šie protestai aiškiai parodė Amerikos ideologinės mašinos veidmainystę. Tam reikia ginti žmogaus teises ir laisves iš viso pasaulio, teigiant, kad tai yra pagrindinė vertybė, tačiau tuo pat metu šioje šalyje matome visišką bet kokių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą, pradedant nuo laisvės, žodžių ir baigiant teise į gyvybę. Šiuo atžvilgiu kai kurie Amerikos liberaliosios demokratijos šalininkai turi klausimų apie tai, kas vyksta JAV, nusivylimą ir pažintinį disonansą. Nors iš tikrųjų mes nematome nieko naujo. Panašūs protesto judėjimai ir jų slopinimas vyksta JAV kas septynis— dešimt metų", — sakė jis.

Jo manymu, šį kartą JAV, pasitelkdamos propagandą, sugebės susidoroti su dabartine krize.

"Apskritai, JAV — šalis, turinti daugybę žmogaus teisių problemų, ji yra viena iš penkių šalių, naudojančių mirties bausmę. Tai valstybė, kurioje daugiausiai kalinių yra kalėjimuose. Valstybė, kurioje policija kasmet nužudo nemažą skaičių žmonių. Galiausiai rasės diskriminacijos užklupta valstybė po protestų JAV bandys nukreipti savo propagandos sistemą ir įrodyti, kad protestus sukėlė "įsikišę" rusai, kinai, užsieniečiai ir greičiausiai jie galės tai padaryti, nes milžiniški biudžetai, nukreipti į Amerikos propagandos mašiną, veikia sklandžiai", — teigė politologas.

Riaušės Amerikos miestuose kilo po afrikiečio Džordžo Floido mirties Mineapolyje sulaikymo metu. Internete pasirodė filmuota medžiaga, kurioje parodyta, kad vyrui buvo uždėti antrankiai, jis pargriautas ant žemės, o vienas iš teisėsaugos pareigūnų jam keliu prispaudė kaklą.

Sulaikytasis kelis kartus pasakė, kad negali kvėpuoti, vėliau nutilo. Jis mirė intensyvios terapijos skyriuje. Oficialios teismo medicinos išvados patvirtina, kad Floidas mirė nuo smaugimo.

Buvo atleisti keturi policininkai, vienas iš jų apkaltintas neatsargiu gyvybės atėmimu.

Vašingtone ir kituose šalies miestuose kilus protestams buvo paskelbta komendanto valanda.

Tegai:
protestai, JAV
Dar šia tema
"Baisiau nei Hirosima": kur JAV nori vėl sprogdinti branduolines bombas
JT generalinis sekretorius ragina protestuotojus JAV taikiai išreikšti savo pasipiktinimą
JAV užfiksuotas pirmasis koronaviruso atvejis šuniui