Metalo apdirbimo įmonė

Kas apgins Lietuvos darbuotojus: darbo inspektoriai ar patys dirbantieji?

49
(atnaujinta 14:08 2019.10.15)
Niekam ne paslaptis, kad į neteisybių darbovietėse slegiamų darbininkų skundus Valstybinė darbo inspekcija (VDI) reaguoja mažų mažiausiai šaltai

Bet ar galima tikėtis kažko geresnio, jei patys dirbantieji nekovoja už savo teises?

VDI — dirbančiųjų gynėja?

Daug ką pasako prieš kurį laiką "Delfyje" išėjusio straipsnio antraštė: "Kas apgins dirbančiuosius Lietuvos provincijoje nuo išnaudojimo?" Iš esmės tai — anonimo kreipimasis į valdžią, kuriame išdėstoma tikroji situacija VDI, kuri daug deklaruoja, bet realioms dirbančiųjų bėdoms spręsti (kai tik šitai kertasi su kapitalo savininkų interesais) kone visiškai nieko nedaro. Tuo tarpu darbo žmogus, kaip įprasta, tiesiog paliekamas "ant ledo" toliau kentėti arba ieškotis uždarbio kitur.

Рабочие-строители, архивное фото
© Sputnik / Кирилл Каллиников

Po minėtuoju laišku iš karto pateikiamas VDI atsakymas, persunktas oficiozinio tono, sakančio, kad štai, kaip gerai, kaip puikiai mes dirbame, o čia kažkas be reikalo skundžiasi. Žodžiu, kaip mūsuose įprasta — valdžios įstaigos, biurokratinio aparato išlaikymui reikalaudamos milijoninių pinigų sumų, už savo darbelius (atliekamus ar neatliekamus...) atsakomybės prisiimti nenori.

Žinoma, kiek tikėti tokiais ir panašiais VDI pasiaiškinimais — kiekvieno mąstančio ar bent save tokiu laikančio žmogaus reikalas. Gyvenimas, šiuo atveju, pasireiškiantis kasdienėmis darbo sąlygomis, parodo daugiau nei gražiai skambantys biurokratų žodžiai.

Be to, klausimui dėl darbo sąlygų Lietuvoje apskritai ir atskirose provincijose jau esame paskyrę atskirą straipsnį, todėl čia verčiau susitelksime į VDI ir aukščiau minėtame tekste keltu klausimu: kas gi apgins Lietuvos dirbančiuosius nuo išnaudojimo?

Kaip yra iš tikrųjų

Pirma reikia suprasti, kad VDI galimybes riboja Lietuvos įstatymai, kurie, kaip bebūtų gaila, dažniausiai nebūna darbuotojų pusėje. Pavyzdžiui, jei žmogus dirba nemokamus viršvalandžius, bet pastarieji nėra oficialiai įforminti darbo apskaitos tabelyje (ir niekas jų nepaliudija — nes bijoma prasitarti...), VDI į reikalą net nesigilina.

Į pasiskundusįjį tiesiog numojama ranka. Negana to, įprastai (ypač smulkiose įmonėse) tokie darbuotojai būna greitai išaiškinami. Šiuo reikalu įmonių šeimininkams padeda jei ne patys VDI darbuotojai, tai pačiame kolektyve susiformavusi skundimo kultūra.

Tai — "iš viršaus" pradedamas, o paskui vadinamųjų kolegų tarpe tęsiamas psichologinis spaudimas, įprastai peraugantis į atvirą "nelojalaus" darbuotojo žeminimą ir terorizavimą, kurio neatlaikantieji anksčiau ar vėliau patys pasiprašo "paliuosuojami" iš darbo. Tuo tarpu atkaklesniais paprastai atsikratoma, randant prie ko "prikibti", žodžiu — randant pretekstą. O kas ieško, tas, kaip sakoma, randa. Ir joks įstatymas čia nebepadės. Todėl kokias nors iliuzijas tokiais atvejais puoselėti nevertėtų.

Viskas pagal įstatymus…

Vienintelė sritis, kurioje VDI apskritai gali griežčiau reaguoti, būtų darbų saugos reikalavimų pažeidimai, pavyzdžiui, prastas apšvietimas, darbo saugos priemonių neišdavimas ir t. t. Kad ir kokios kartais bebūtų nepalankios praktinės aplinkybės, vis dėlto čia Lietuvoje galiojanti įstatyminė bazė šio to reikalauja iš savininko, kuris visais kitais atvejais gali elgtis kaip nori.

Faktiškai tokia kapitalo laisvė be didesnių suvaržymų išnaudoti darbą Lietuvoje gyvuoja visą taip vadinamos nepriklausomybės laikotarpį. Žodžiu, beveik ištisus 30 metų.

Tačiau reikalą dar labiau palengvino 2015 metais "kairiosios" LSDP vyriausybės inicijuotas, o 2016 metais LŽVS priimtas naujasis Darbo kodeksas, kuriuo remdamiesi privačių įmonių savininkai su samdomuoju darbu gali elgtis kaip su lengvai pamainomais darbiniais gyvuliais. Ir svarbiausia, kad dabar, liaudišku žargonu tariant, "vsio po zakonu" (viskas pagal įstatymus — Sputnik)...

Įsidėmėtina, kad tokie darbo santykius reguliuojantys įstatymai tiek raide, tiek dvasia gerokai artimesni Jungtinėms Valstijoms (kur net nėra tokio dalyko kaip įstatymiškai numatytos mokamos atostogos) nei Vakarų Europai (apie Skandinaviją nė nėra kalbos), kartu taip mėgstant postringauti apie tariamą mūsų "europietiškumą".

Kita vertus, gal ir nereiktų per daug tuo stebėtis — juk Lietuva vis dėlto antrarūšė ES narė, taip sakant, centro periferija, o kartu pavyzdingas, tiesiog šuniškai nuolankus JAV vasalas. Taigi, ir čia viskas dėsninga.

Bet, šiaip ar taip, esmė ta, kad VDI, net ir norėdama, nuo išnaudojimo apginti daugumos mūsų dirbančiųjų negalėtų. Nes ne tokia jos paskirtis mūsuose viešpataujančioje kapitalistinėje santvarkoje. Juo labiau tokiame neskrupulingame, cinizmo dažniausiai nė neslepiančiame jo lietuviškame variante.

Niekas negins, jei nesigins patys

Problema ta, kad, kaip liaudiškai sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas pirmiausia yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kalbant konkrečiai šiuo atveju — kad niekas dirbančiųjų neapgins, jei jie nesigins patys. Kas praktiškai reikštų būrimąsi tiek į profsąjungas, tiek į kairiąsias politines organizacijas, ginančias darbo, o ne kapitalo klasės interesus.

Būtent tokie susivienijimai kadaise iškovojo tiek tokias socialines garantijas, kokios dar iki šiol egzistuoja (nors ir pamažu atšaukinėjamos...) Vakarų Europoje, tiek kėlė revoliucijas, savu laiku kapitalui grasinusias visišku jo viešpataujančių pozicijų praradimu.

Šiuo požiūriu, kad ir šiems laikams būdingo darbo žmonių judėjimų nuosmukio kontekste, situacija Lietuvoje, kaip ir Pabaltijyje bei apskritai buvusių TSRS respublikų teritorijoje, yra apgailėtina. Čia veikiančios profsąjungos geriausiu atveju užsiima pavienių darbuotojų teisiniu konsultavimu ir apskritai jų pavieniais reikalais. Tuo tarpu pažvelgus į streikų statistiką matyti, kad praktiškai jokia kova, kuria būtų reikalaujama ar trumpesnių darbo valandų ar didesnio darbo užmokesčio, mūsuose nevyksta.

Aišku, kažką dėl to peikti ar apskritai moralizuoti būtų vaikiška. Ši padėtis neatsiejama nuo Lietuvos objektyvių sąlygų, kurios jau ne vieneri ar dveji metai yra tokios, kad tiesiog nesiformuoja panašiems judėjimams reikalinga kritinė masė, nes tie, kurie būtų praktiškai tuo suinteresuoti, traukia į Vakarus, siekdami "prasimušti" į vadinamojo "auksinio milijardo" gretas.

Greta Lietuvos darbininkų klasės liekanų bei ant valstybinės biurokratijos ir europietiško kapitalo besiformuojančios miesčionijos taip pat didėja būrys mūsiškius dirbančiuosius pamažu keičiančių darbo migrantų iš Ukrainos bei kitų į Rytus nuo mūsų esančių kraštų sluoksnis, kurio gyvenimo ir darbo sąlygoms dauguma lietuvių tikrai nepavydėtų.

O nuo išnaudojimo nei jų, nei kitų dirbančiųjų nei VDI, nei kitas "geras dėdė" neapgina ir neapgins. Nes, kaip mokė klasikai, dirbančiųjų išvadavimas — pačios darbininkų klasės reikalas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

49
Tegai:
Valstybinė darbo inspekcija, Lietuva
Akademik Čerskij

Chaosas Amerikoje padėjo Europai išspręsti "Nord Stream-2" klausimą

(atnaujinta 11:46 2020.07.12)
"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu

Epopėja su "Nord Stream-2" statyba artėja prie savo logiško finalo, o aistros verda: Vokietijos gynybos ministrui prireiks atsakyti į įtarimus, kad Rusija "gali išleisti pinigus už dujas karinėms reikmėms".

Pasunkėjimas susijęs su tuo, kad Danijos energetikos agentūra leido naudoti laivus su inkarais, kad galėtų nutiesti likusį pusantro šimto kilometrų. Tuo pat metu pats leidimo išdavimo faktas ir laikas, per kurį tai buvo padaryta, rodo esminius geopolitinius pokyčius.

Norint suprasti šio įvykio svarbą, reikia prisiminti aplinkybes.

"Nord Stream-2" nuo pat pradžių susidūrė su beprecedentiu JAV ir jos ištikimų Europos palydovų, tokių kaip Lenkija, pasipriešinimu. Privatus komercinis projektas ("Nord Stream-2" stato ne valstybės, o bendrovių fondas) tarptautinėje arenoje atkakliai pateikiamas kaip politiškai motyvuotas ir nukreipiantis Senąjį pasaulį į tiesioginę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Prancūzijos kompanija "Engie", Austrijos OMV, Didžiosios Britanijos ir Olandijos "Shell" bei Vokietijos "Uniper" ir "Wintershall", kurios kartu į projektą investavo 6 milijardus eurų, nenuilstamai pakartojo, kad iš Rusijos pagamintos dujų stygos turi tik praktinę reikšmę Europos lyderių pramonei ir ekonomikai, tačiau jų žodžiai buvo prarasti oponentų paleista informacijos banga.

Bendrovės "Nord Stream-2" operatorius pirmuosius prašymus nutiesti magistralinį dujotiekį pradėjo teikti dar 2017 metais, be jokių sunkumų buvo gauti leidimai iš Vokietijos, Švedijos ir Suomijos. Danija pasirodė pati problemiškiausia teritorija, per kurios teritorinius vandenis reikėjo nutiesti 147 kilometrus vamzdžių.

Danija kiek įmanoma atidėliojo pradinio leidimo išdavimą. 2019 metų rudenį ši Skandinavijos šalis, gavusi iš karto "Nord Stream-2" tris statybų projektus, padarė pertrauką ir atidėjo sprendimo priėmimą iki paskutiniųjų. Leidimas tiesti vamzdžius į Bornholmo salos pietryčius buvo išduotas praėjus 61 dienai po prašymo pateikimo — kitą dieną pasibaigus maksimaliam laikotarpiui.

Norint suprasti, koks sudėtingas buvo procesas, reikia žinoti, kad už tokių leidimų išdavimą pagal nutylėjimą yra Danijos energetikos agentūra (DEA), tačiau, sekdama Amerikos politikai, Danijos vyriausybė uždraudė DEA spręsti šį klausimą ir perdavė jį Užsienio reikalų ministerijai. "Nord Stream-2" perkėlimas iš ekonomikos lygmens į išskirtinai politinį kanalą. Tai buvo Danijos užsienio reikalų ministerija, kuri traukė laiką visiškai laikydamasi Vašingtono politinės pozicijos.

JAV neatsisakė "Nord Stream-2" idėjos "torpeduoti" dujotiekį ir sistemingai įvedė sankcijas. 2019 metų gruodžio mėnesį Šveicarijos įmonė "Allseas", bijodama patekti į sankcijų sąrašą, vienašališkai nutraukė sutartį su "Nord Stream-2" ir patraukė tris savo laivus iš statybų zonos, taip suabejodama projekto įgyvendinimu.

"Gazprom" ir užsienio investuotojų komanda, investavusi milijardus eurų į statybas, pradėjo ieškoti išeities iš aklavietės. "Akademik Čerskij" vamzdžio sluoksnis buvo iškviestas iš Tolimųjų Rytų, į kurį buvo mobilizuota "Fortūna" barža.

Jų taikymo sudėtingumas buvo tas, kad JAV nedelsdamos įvedė naujas sankcijas, uždraudusios tarptautinėms kompanijoms drausti šių laivų veiklą, o pagrindinė problema buvo ta, kad "Fortūna" pagal reikalavimus nebuvo aprūpinta dinamine padėties nustatymo sistema, tai yra, geografine padėtimi ir automatiniu valdymu. Gauti leidimą naudoti laivą su inkaravimo padėtimi buvo galima tik iš Danijos. Šalis, kuri anksčiau kiek įmanoma apsunkino projektą.

Pažymima, kad šį kartą Kopenhaga, turėdama teisinį pagrindą svarstyti šį klausimą keturias savaites, užtruko vos dvi. "Fortūna" galės pradėti dirbti Danijos teritoriniuose vandenyse po keturių savaičių. Rusiška barža galės pradėti dirbti rugpjūčio 3 dieną. Keista sutapimu, šią dieną baigiasi menkių neršto laikotarpis, kai bet kokie veiksmai jūros rajone yra griežtai draudžiami.

Danijos prestižą greičiausiai lemia du veiksniai. Pirma, tai, kad JAV vis labiau panirusios į civilinius protestus, o pasaulio hegemono vadovybė labiau nerimauja dėl artėjančių lapkričio rinkimų, o ne dėl užsienio politikos. Taip pat kenčia Amerikos naftos ir dujų pramonė — dėl COVID-19 pandemijos sumažėjo angliavandenilių pardavimai ir niekas nebando prognozuoti rinkos atsigavimo horizonto. JAV naftos saugyklose užšaldė rekordiškai 540 mln. barelių naftos, o vien liepos mėnesį buvo atšauktas 45 amerikiečių pagamintų SGD pristatymas. Ar nenuostabu, kad Baltieji rūmai turi svarbesnių problemų, nei kelti sunkumų Baltijos dujotiekiui?

Kai tik JAV faktorius iškrito iš Europos politikos schemos, viskas atsidūrė savo vietoje ir ėmė paklusti ekonominių lokomotyvų logikai ir interesams. Vokietija, pagrindinė dujotiekio tiesimo naudos gavėja, nėra drovi ir aiškiai pareiškė: dujotiekis bus baigtas. Paprastai santūri Angela Merkel sankcijas dujotiekiui vadina "nesuderinamomis su įstatymų klausimų supratimu", o Bundestago ekonomikos ir energetikos komiteto vadovas Klausas Ernstas pasakoja apie Berlyno pasirengimą įvesti atsakomąsias sankcijas, jei Amerika nenusiramins.

Būtent dėl ​​šio veiksnių derinio Danijoje didėja pasitikėjimas savimi. Amerika yra toli ir dabar daug labiau susijusi su rinkimais ir BLM neramumais, o Vokietija (ir Austrija bei Prancūzija kartu su ja) yra netoliese ir yra be galo suinteresuota gauti rusiškas dujas, vienintelį patikimą ir aplinkai nekenksmingą kurą, ypač tuo, kad Vokietija sistemingai atsisako branduolinės ir anglies energijos.

Juokinga, kad vidinės JAV problemos leido ne tik ištikimiems Vašingtono bendražygiams įgyvendinti pačius naudingiausius projektus, bet ir vis labiau atitraukė Europą nuo Amerikos diktatūros. Ir dėl to kaltos Rusijos dujos.

Tegai:
Europa, Lenkija, Vokietija, Danija, Rusija, JAV, Nord Stream-2
Temos:
Dujotiekio "Nord Stream-2" statyba
Naujausių priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 kovos ekipažai, archyvinė nuotrauka

"Triumfas" visiems laikams. NATO šalis tikrina Rusijos oro gynybos sistemas JAV lėktuvuose

(atnaujinta 11:59 2020.07.12)
Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, tuomet pamatytume kokybinį Turkijos gynybinių pajėgumų padidėjimą

Su nauju priešlėktuvinių raketų sistemos S-400 "Triumf" išbandymu Ankara parodo tvirtą poziciją stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir tikrąjį suverenitetą — be alternatyvos perparduoti geriausius pasaulyje Rusijos pagamintus ginklus ar juos iškeisti į kai kurias JAV nuolaidas karinio-techninio bendradarbiavimo srityje.

Nuo liepos 4 dienos Turkija vykdo naujus Rusijos priešlėktuvinių raketų S-400 bandymus prieš F-16 ir F-4 naikintuvus, skraidančius skirtingu aukščiu ir atstumu Miurtedo oro bazėje. Ankara nepaisė daugybės Vašingtono perspėjimų dėl Rusijos oro gynybos sistemų veikimo.

"Triumfo" bandymai su JAV gamintais naikintuvais F-16 "Viper" ir F-4 "Phantom II" atrodo neatsitiktiniai. Praėjusiais metais, nepaisant JAV susirūpinimo, Turkijos ekspertai taip pat išbandė S-400 prieš amerikiečių naikintuvus F-16 — virš Ankaros, įvairiuose aukščiuose. Daugiapakopiai "Triumf" bandymai truks iki 2020 metų lapkričio mėnesio.

S-400 dislokavimas prasidėjo praėjusią vasarą ir sukėlė įtampą tarp Ankaros ir Vašingtono. Amerikiečiai reikalavo Turkijos partnerių atsisakyti susitarimo ir įsigyti "Patriot" sistemas, grasino išbraukti Turkiją iš bendros naikintuvų F-35 programos. Ankara atlaikė karinį ir politinį spaudimą, atsisakė padaryti nuolaidų ir kelis kartus pabrėžė, kad "Triumf" nekelia grėsmės aljansui.

Pirmąją keturių S-400 padalinių tiekimo Turkijai sutartį Rusija sudarė 2,5 milijardo JAV dolerių. 2020 metų birželio mėnesį Ankara ir Maskva pasiekė principinį susitarimą dėl antrojo "Triumf" komplekso tiekimo. Tuo pačiu metu Turkijos gynybos pramonės sekretoriato vadovas Ismailas Demiras sakė: "S-400 sistema perkama naudojimui. Taškas." Ir JAV vis dar ieško būdo, kaip pašalinti "Triumf" Turkijos žemėje: jie siūlo jį išpirkti, pakeisti amerikietiškais kompleksais — ir grasina naujomis sankcijomis.

"Triumfas" amžinai

S-400 bandymai Turkijoje atliekami siekiant išaiškinti aptikimo diapazoną, sekimo stabilumą, sunaikinimo efektyvumą ir kitus kovos parametrus. Netoli Ankaros esančioje Miurtedo oro bazėje Rusijos pagamintos priešlėktuvinės raketų sistemos yra pakartotinai tikrinamos, kad būtų vykdomos tikrosios aerodinamikos, įskaitant F-35 ir F-22 lėktuvus. Yra žinoma, kad slapti ir tariamai nematomi radaro penktosios kartos amerikiečių naikintuvai tris kartus pasirodė "Triumf" aptikimo spinduliu. Sukimosi ir perkėlimo per Juodąją jūrą ir Turkijos teritoriją į Vidurinių Rytų šalis metu JAV oro pajėgų maršrutai F-35 ir F-22 nutiesti maždaug 200 kilometrų nuo Miurtedo oro bazės.

Anot "Fighter Jets World", Turkijos oro gynybos specialistai išbando radaro galimybes skirtinguose režimuose ir skirtinguose aukščiuose. Turkijos pusė neatskleidžia detalių bandymų su Rusijos penktosios kartos S-400. Tačiau, pasak karo eksperto Viktoro Baranco, vienas iš šių bandymų dalyvių, kalbėdamas su "Rosoboronexport" atstovu, sakė: "Amerikos lėktuvai matomi radaro ekranuose kaip musės ant lubų". Atsižvelgiant į tai, kad nėra skundų, ir naujų pristatymų perspektyvas, logiška manyti, kad Ankara yra visiškai patenkinta kompleksais.

Anksčiau Turkijos gynybos departamentas pranešė, kad S-400 dislokacija buvo sėkminga, Rusijos sistema radaro aprėpties zonos pasienyje rado naikintuvą F-16 Fighting Falcon — per 600 kilometrų, visi taikiniai buvo rasti labai mažame aukštyje. "Triumf" ne tik aptinka maksimaliame nuotolyje populiariausią ketvirtosios kartos naikintuvą-bombonešį pasaulinėje ginklų rinkoje, bet ir nuolat yra pasirengęs siųsti raketas į taikinį, iki patekimo į poveikio zoną. Tai yra, koviniu režimu, F-16 "Fighting Falcon" lėktuvai bus sunaikinti automatiškai 400 kilometrų atstumu. Primenu, kad vieno lengvojo naikintuvo F-16 kaina siekia 50 milijonų dolerių, o F-35 "nematomumas" yra dvigubai brangesnis.

Laikas naujoms galimybėms

"Triumf" bandymai Miurtedo oro bazėje sukelia triuškinantį smūgį amerikiečių naikintuvų reputacijai. Vis dėlto pernelyg didelis ginčijimasis su Ankara neatitinka Vašingtono interesų. "Incirlik" oro bazė, kurioje laikomi amerikiečių branduoliniai ginklai, yra Turkijos teritorijoje, tai yra pagrindinė JAV oro pajėgų tvirtovė karštame regione. Geopolitiniu požiūriu Turkija yra labai svarbi JAV ir NATO, todėl ji gali be didesnės rizikos paveikti žaidimo taisykles aljanse. Paradoksalus suartėjimas su Maskva daro Ankarą dar mažiau pažeidžiamą Vakarų partnerių diktatūros ir išorės spaudimo.

Įsigijęs S-400 Vašingtonas užšaldė Turkijos dalyvavimą F-35 programoje (Ankara yra "nubausta", tačiau ji nėra pašalinta iš programos). Po šio apribojimo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu paskelbė apie galimybę nusipirkti naujausius naikintuvus Su-35 ir Su-57 iš Rusijos.  Aviacijos parodoje "MAKS-2019" tokio "istorijos etapo" realybę patvirtino federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas. Intriga kuriama, tačiau šiandien galima apibendrinti preliminarius rezultatus.

Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, galima pastebėti kokybinį šalies gynybinių pajėgumų padidėjimą: viena "Triumf" baterija turi iki 72 nukreiptų raketų ir vienu metu gali apšaudyti iki 36 taikinių. Skirtingų tipų raketų diapazonas leidžia S-400 efektyviai ir skirtingai numušti naikintuvus-bombonešius, dronus, sparnuotąsias, taktines ir balistines raketas, esančių nuo penkių metrų iki 30 kilometrų  aukštyje (atstumu nuo dviejų iki 400 kilometrų). "Triumf" sistema sugeba integruoti įvairaus diapazono priešlėktuvines sistemas ir valdyti reikšmingą oro gynybos sistemų tinklą (Turkijos ekspertai turėtų atidžiau pažvelgti į Rusijos oro gynybos sistemas "Pantsir-C1", "Tor-M1"). Nepramušamas oro gynybos kupolas leidžia Turkijai kompensuoti tam tikrą oro pajėgų vystymosi vėlavimą.

Turėdamas neginčijamą technologinį meistriškumą ir karinę galią, Rusijos "Triumf" Turkijoje ir keliose kitose šalyse sustiprina daugiapolį pasaulį, neiššaudamas nė vieno šūvio, pakeičia archajišką karinį bloką ir jo paties paskirtus hegemonus. Tuo tarpu ateina laikas naujoms galimybėms, o Ankaroje svarstomas Rusijos priešlėktuvinių raketų S-500 "Prometėj" įsigijimas. Rusijos tolimojo oro gynybos sistemos ir toliau išstumia ne tokius tobulus Vakarų kolegas tarptautinėje rinkoje ir kovos pozicijose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Turkija, Rusija, NATO, zenitinių raketų sistema S-400 "Triumf"
Dar šia tema
Lietuva neatsisakys plano iki 2030 metų skirti 2,5 % BVP karinėms išlaidoms
"Sumanė blogybę": kodėl NATO didina kariuomenę prie Rusijos sienų
Italija

Italai įvardijo, kurių šalių šią vasarą nenori priimti turistų

(atnaujinta 11:59 2020.07.12)
Anot leidinio, panašios tendencijos buvo stebimos Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Suomijoje, kur ekspertai apklausė tūkstančius žmonių

VILNIUS, liepos 12 — Sputnik. Du trečdaliai Italijos gyventojų nenori, kad Amerikos turistai šią vasarą atvyktų į jų šalį, praneša "TheLocal.it", remdamasi tyrimų bendrovės "YouGov" atlikta apklausa.

Daugiau nei 61 procentas respondentų teigė nesutiksiantys, jog į Italiją atvyktų turistai iš JAV. 57 procentai respondentų pasisakė prieš keliautojus iš Kinijos, 44 procentai prieš britus.

Anot leidinio, panašios tendencijos buvo stebimos Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje ir Suomijoje, kur ekspertai apklausė tūkstančius žmonių.

Apskritai kiekvienoje šalyje 61–79 procentai respondentų šią vasarą pasisakė prieš JAV turistus. Nenorėtų priimti turistų iš Kinijos 57–77 procentai respondentų.

Tiesa, tik 17 procentų apklaustųjų amerikiečų teigė, kad yra pasirengę apsvarstyti galimybę šią vasarą praleisti atostogas Italijoje, maždaug toks pats procentas teigė, kad vyks į Prancūziją, Ispaniją ar Vokietiją.

Tačiau Švedija ir JK surinko 20 procentų balsų.

Italijoje tik 9 procentai respondentų teigė svarstantys apie atostogas JAV, 6 procentai galvoja apie Kiniją.

Italams patraukliausios šalys buvo Ispanija (23 proc.), Suomija (22 proc.) ir Norvegija (20 proc.).

Tačiau dauguma gyventojų šiais metais niekur nevyks. Remiantis neseniai atliktu Italijos viešosios nuomonės tyrimų instituto tyrimu, daugiau nei 90 procentų respondentų teigė, kad liks savo šalyje.

Tegai:
Suomija, Norvegija, Danija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, koronavirusas, turistai, Italija
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Mokslininkai ragina PSO pripažinti koronaviruso plitimą ore
Mokslininkai atrado neįprastą būdą diagnozuoti koronavirusą