Lietuvos, JAV ir NATO vėliavos

Jūs laikykitės: kaip NATO ketina gelbėti Baltijos šalis nuo Rusijos

211
(atnaujinta 11:10 2019.10.30)
Žinomas JAV analitinis centras "Jamestown Foundation" atliko tyrimą, kaip NATO apginti Baltijos šalis nuo galimos Rusijos agresijos. Tyrimo autoriaus požiūris turėtų priversti jas sunerimti

"Jamestown Foundation" ne paskutinė ekspertinė organizacija Amerikoje — į jos įžvalgas verta atkreipti dėmesį (panašiai kaip į RAND tyrimus). Todėl straipsnio autorius nepatingėjo ir perskaitė visą jos eksperto tyrimo ataskaitą apie galimą Rusijos karą su NATO dėl Baltijos šalių. Lūkesčiai, kad bus įdomu, pasiteisino, tik dokumento išvados gali nelabai patikti Vilniui, Rygai ir Talinui.

Kodėl Rusija gali užpulti

Kai Vakaruose kalbama apie karinę Rusijos grėsmę NATO, dažnai ignoruojamas klausimas, kodėl Maskva turėtų pradėti ginkluotą konfliktą su Amerika ir Europa, arba jis analizuojamas labai paviršutiniškai — Vladimiras Putinas tiesiog užpuls. Todėl "Jamestown" nustebino detalesniu požiūriu į šį momentą.

Priežasčių, kodėl Rusijos prezidentas gali okupuoti Baltijos valstybes, buvo nurodyta daug. Pirma, siekis apginti tėvynainius, kurių teisės ten pažeidinėjamos. Antra, noras atstatyti istorinį teisingumą ir susigrąžinti visas buvusias Rusijos teritorijas (Baltijos regiono atveju, bent jau Latviją ir Estiją), laikantis pozicijos, kad TSRS subyrėjimas buvo neteisėtas. Trečia, ketinimas įrodyti Rusijos didybę ir asmeninis Putino noras likti istorijoje NATO nugalėtoju. Ketvirta, manymas, kad Aljanso veiksmai (pozicijų stiprinimas) Baltijos valstybėse yra neoficialus karo paskelbimas.

Penktas motyvas — regioninė ir globali saugumo strategija. Kitaip tariant, būtų gerai sujungti Kaliningrado sritį su Rusijos teritorija ir praplėsti šalies pakrantę prie Baltijos jūros. Be to, NATO nesugebėjimas efektyviai sureaguoti į Baltijos šalių okupaciją reikštų Aljanso krachą. Pagaliau, savo tyrime autorius kalba apie Rusijos agresiją Čečėnijoje, Gruzijoje, Kryme, Donbase ir Sirijoje — atitinkamai, tik laiko klausimas, kada ateis Baltijos valstybių eilė.

Dokumento išvada — Vakaruose yra žmonių, kurie mano, jog Putinas pernelyg pragmatiškas, kad pradėtų karą su NATO, bet jie klysta, nes priežasčių tai padaryti jis turi daugiau, negu reikia. Jų sąrašas iš tiesų įspūdingas. Už pastangas — penketas. Už logiką — dvejetas.

Pavyzdžiui, Rusijos grėsmės įrodymas — "agresija" aukščiau minėtose vietose. Keista — apie kokią "agresiją" galima kalbėti Čečėnijoje, kur Maskva gynė teritorinį šalies vientisumą, arba Gruzijoje, kur karą pradėjo pastarosios prezidentas, arba Sirijoje, kur Rusiją pakvietė oficialus Damaskas.

Kitas momentas. Jeigu Putinas taip nori susigrąžinti visas buvusias TSRS teritorijas, gal jis turi pradėti nuo Ukrainos, Baltarusijos ir Moldovos. Tačiau, pavyzdžiui, Kijeve dar nėra Rusijos kariuomenės, nors ji 2014 metais galėjo ir vis dar gali atsidurti ten labai greitai.

Siekis apginti tėvynainius? Estijoje 2007 metais buvo istorija su bronzinio kario paminklu, ir — nieko. Dabar Latvija riboja rusakalbių teises švietimo srityje — ir vėl nieko. Trumpai sakant, Jums, gerbiami skaitytojai, spręsti, kiek reali yra Rusijos agresija Baltijos šalių atžvilgiu, bet straipsnio autoriaus "Jamestown" argumentai neįtikino.

Kas ką

Po to, kai JAV ekspertas paaiškino, kodėl Maskvos reikia bijoti, jis perėjo prie jos karinių galimybių vertinimo. Neseniai Lietuvos prezidentas pareiškė, kad, jo generolų teigimu, šalis galės priešintis Rusijai tris-keturias savaites. Specialiai jam "Jamestown" citata: "Daugybė tyrimų parodė, kad šios [rusiškos] pajėgos galės įveikti Baltijos valstybes per kelias dienas. Su mažu kareivių skaičiumi ir artilerijos kiekiu, silpna oro gynyba, be tankų ir karinių oro pajėgų jos galės priešpastatyti tik "miško brolių" dvasią. Kol NATO atskubės į pagalbą, kova bus seniai baigta".

Vilnius, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Tiesa, minimas ir mėnesio terminas, bet tam, anot tyrimo autoriaus, reikia ištaisyti dabartinę tragišką situaciją. Ir tuomet suformuluojama, turbūt, pagrindinė dokumento mintis: problemos sprendimas — ne greitas NATO pastiprinimo atkeliavimas (tai antraeilis dalykas), o Baltijos regiono pavertimas viena didele tvirtove. Atitinkamai, jo šalys turi ženkliai padidinti savo kariuomenes bei jų aktyvųjį rezervą, prisipirkti rimtos ginkluotės ir paruošti savo teritorijas ilgai kovai (sandėliai, fortifikacijos ir taip toliau).

Amerika galės padovanoti senų tankų ir pėstininkų mašinų, suteikti tam tikrą finansinę pagalbą, bet esmė paprasta — skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tačiau net ir tai ne pats linksmiausias dalykas.

Sugebėjimas savarankiškai priešintis Rusijai ilgesnį laiką, tyrimo autoriaus manymu, yra siektinas tikslas dar ir todėl, kad NATO taryba gali būti nevieninga Maskvos agresijos atveju, ir Amerikai teks burti norinčiųjų koaliciją. Jūs tik pagalvokite — 5 straipsnis gali būti neaktyvuotas!

Ir kas tuomet bus tie norintieji? Šiame kontekste dokumente labai dažnai minima Lenkija, kuri, atrodo, tampa pagrindiniu politiniu ir kariniu JAV forpostu Europoje ir, anot tyrimo autoriaus, turėtų suvaidinti svarbų vaidmenį Kaliningrado srities užėmime. Tačiau net ir ji, pasak dokumento autoriaus, NATO konflikte su Rusija dėl Baltijos šalių didžiausią dėmesį, greičiausiai, skirs savo teritorijos gynybai. Pagaliau, jeigu Aljanse nebus vienybės, ar norės Amerika, kurioje stiprėja izoliacionistinės nuotaikos, viena kariauti su Maskva?

Įdomybės

Bendrai paėmus, reikia pažymėti, kad "Jamestown" tyrimas yra gana kritiškas NATO atžvilgiu ir pakankamai objektyviai vertina karines Rusijos galimybes (pavyzdžiui, oro gynybos srityje). Tačiau jis vis tiek pervertina Aljanso ir sumenkina Maskvos perspektyvas analizuojamame konflikte.

Rusijos Federacijos tarybos narys Aleksejus Puškovas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Nugalės, anot "Jamestown", žinoma, Vakarai, bet įdomu tai, jog net ir tokiu atveju jie gali pradėti svarstyti įvairias nuolaidas Kremliui, kad karas pasibaigtų kuo greičiau ir Putinas neprarastų veido — pavyzdžiui, sutikti su Baltarusijos inkorporavimu į Rusijos Federacijos sudėtį. Štai toks požiūris į Minsko suverenitetą...

Galiausiai, tyrime yra akivaizdžių netikslumų, kurie parodo JAV ekspertų žinių apie Baltijos šalis lygį. Pavyzdžiui, rašoma, kad 100 procentų dujų Lietuva, Latvija ir Estija importuoja iš Rusijos. SGD terminalas Klaipėdoje? "Jamestown" apie jį nieko negirdėjo.

Kitas "perlas": "Lietuvoje prorusiška kraštutinės dešinės partija "Tvarka ir teisingumas" 2019 metų liepos mėnesį tapo valdančiosios koalicijos dalimi ir gavo krašto apsaugos ministro postą". Ir ne prorusiška, ir ne kraštutinės dešinės, ir krašto apsaugos ministro posto realiai negavo. Tačiau vargu ar kažkas Amerikoje tikrins, kas ten mažomis raidėmis 35 išnašoje parašyta apie kažkokią Lietuvą.

***

Apibendrinant, reikėtų pažymėti, kad tokius tyrimus kaip "Jamestown" tyrimo ataskaita verta skaityti todėl, kad tai ne tik būdas išmušti daugiau pinigų iš savo valdžios ir sąjungininkų JAV kariniam-pramoniniam kompleksui, bet ir karinės-politinės Amerikos minties atspindys.

Aptariamas dokumentas parodė, jog Jungtinėse Valstijose vis dar blogai su rusiškos logikos supratimu, ir yra nuomonė, kad Baltijos valstybės (į realią situaciją kuriose Amerikoje niekas pernelyg nesigilina) pirmiausiai pačios turi pasirūpinti savo saugumu, kad praktiškai 5 NATO straipsnis nėra pagalbos garantija, kad pagrindiniu JAV partneriu Europoje tampa Lenkija ir kad Baltarusija Rusijos sudėtyje Vašingtonui, jei kas, yra priimtinas dalykas.

Šiame kontekste norisi tikėti, kad Lietuva supras būtinybę koreguoti savo užsienio politiką anksčiau, negu tai padarė kurdai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

211
Tegai:
"Rusijos grėsmė", Rusija, Baltijos šalys, Lietuva, NATO, JAV
Dar šia tema
Ekspertas: Lietuvos vadovybei reikia JAV karinės bazės, kad išlaikytų valdžią
Nausėda atskleidė JAV karinių pajėgų dislokavimo Lietuvoje tikslą
Paaiškėjo, kiek Rusijai reikia laiko, kad apsispręstų dėl atsakomojo branduolinio smūgio
Ekspertas: JAV nori atimti iš Rusijos atsakomojo branduolinio smūgio galimybę
Rusijos gynybos ministerija: branduolinės pratybos nėra nukreiptos prieš kitas šalis
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 19:31 2020.09.20)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vytautas radžvilas, archyvinė nuotrauka

"Nacionalinis susivienijimas". Neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje

(atnaujinta 00:02 2020.09.21)
Radžvilas ir jo partiečiai iš "Nacionalinio susivienijimo" iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas

Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?

Alternatyva liberalizmui?

Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.

Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.

Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".

Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.

Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...

Blogybės ir jų priežastys

Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.

Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.

Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.

Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.

Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas

Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?

Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.

Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas

Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.

Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.

Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...

Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...

Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.

Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nacionalinis susivienijimas, Vytautas Radžvilas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Rinkimai-rinkimai...
Nenustatyti asmenys sugadino reklaminį stendą, kuriame pavaizduotas Skvernelis
Negalią turinti kandidatė į Seimo narius negalėjo patekti į diskusijų laidos filmavimą
Vyriausybė Seimo rinkimams papildomai skyrė apie 4 mln. eurų
Grybai ir politika. Ar įspūdingas grybų derlius padeda kandidatams į Seimą atsipalaiduoti?
Ruduo

Kokia šiandien diena: rugsėjo 21-osios šventės

(atnaujinta 20:59 2020.09.20)
Rugsėjo 21-oji nuo seno Lietuvoje laikyta Bobų vasaros pradžia, be to, šią dieną minima Tarptautinė taikos diena, o katalikai mini Šv. Mato, apaštalo ir evangelisto, šventę

Rugsėjo 21-oji yra 264-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, keliamaisiais metais — 265-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 101 diena.

Savo vardadienius šiandien švenčia: Matas, Mantvilas, Nijolė, Viskintė.

Rugsėjo 21-oji nuo seno Lietuvoje laikyta Bobų vasaros — šilto sezono rudens metu — pradžia (tęsiasi iki 29 d.). Šiuo metu buvo tradicija pagerbti pribuvėjas, priimančias ateinančius į pasaulį vaikus.

Anot meteorologų, rugsėjo pabaigoje — spalio pradžioje į Lietuvą užklysta anticiklonas iš pietų, atnešdamas apie savaitę ar dvi saulėtų ir šiltų orų. Oras sušyla iki 20 laipsnių ir net daugiau. Tiesa, tokia bobų vasara būna ne kasmet, kas keleri metai.

Tarp gydytojų seksologų egzistuoja nuomonė, kad būtent bobų vasaros metu moterys patiria didžiausią seksualinį potraukį. Didžiausias potraukis vyrams kyla pavasarį.

Be to, Lietuvoje šią dieną minima Tarptautinė taikos diena.

Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja, paskelbusi šią šventę, rekomendavo visoms valstybėms šią dieną laikyti visuotine susitaikymo diena ir net karo metu šią dieną nutraukti karo veiksmus. Diena minima nuo 1981 metų.

Dar Lietuvoje šią dieną minima Tarptautinė Alzheimerio ligos diena.

Šią dieną įvairių šalių Alzheimerio ligos asociacijos organizuoja seminarus, konferencijas, kuriose plačioji visuomenė informuojama apie šią ligą, gydytojai dalijasi patirtimi. Lietuvos Alzheimerio ligos asociacija įsteigta 2003 m. Asociacija rūpinasi padėti neturtingiems šia liga sergantiems žmonėms, atkreipti visuomenės dėmesį į pirminius ligos požymius.

Alzheimerio liga dažniausiai serga pagyvenę 65–70 metų amžiaus žmonės, tačiau kartais susergama ir 40-ies. Sergant liga silpnėja žmogaus atmintis, žmogus tampa išsiblaškęs, galiausiai nebesugeba skaityti, rašyti, nebesiorientuoja aplinkoje. Sergantysis pradeda nuolat ką nors užmiršti, nebeatpažįsta artimų žmonių. Taigi, kenčia ne tik jis, bet ir artimieji.

Pastebėjus pirminius ligos požymius — atminties sutrikimus, nuolatinį išsiblaškymą, patariama kuo greičiau kreiptis į gydytoją.

Rugsėjo 21 d. Katalikų Bažnyčios kalendoriuje pažymėta šv. Mato, apaštalo ir evangelisto, šventė. Pasak krikščionių tradicijos, Matas yra pirmosios Naujojo Testamento Evangelijos autorius. Prieš tai jis buvo muitininkas. Evangelijoje pagal Morkų ir Evangelijoje pagal Luką vadinamas Leviu.

Krikščioniškajame mene jo simbolis yra angelas.

Jį tarp apaštalų mini visi 4 evangelistai. Hebrajiškai jo vardas reiškia "Dievo dovana". Jėzus įžvelgė jame slypinčius talentus ir padovanojo jį visuotinei Bažnyčiai: fariziejų ir Rašto aiškintojų nekenčiamas muitininkas tapo vienu iš kertinių Bažnyčios akmenų.

Šventasis Matas yra bankininkų, buhalterių ir mokesčių rinkėjų globėjas.

Ši diena Lietuvos istorijoje                   

1935 metais Feliksas Vaitkus lėktuvu Lituanica II (Lockheed L-5B Vega) perskrido Atlanto vandenyną.

2004 metais Lietuvą sukrėtė nestiprus, bet jaučiamas žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo Karaliaučiaus krašte.

Ši diena pasaulio istorijoje

1792 metais per Didžiąją Prancūzijos Revoliuciją Nacionalinis Konventas paskelbė Prancūziją respublika (Pirmoji Prancūzijos respublika).

1866 metais gimė anglų rašytojas, pasaulinio garso mokslinės fantastinės literatūros kūrėjas Herbertas Džordžas Velsas. Žinomiausi jo kūriniai: "Laiko mašina" (1895 m.), "Nematomas žmogus" (1897 m.).

1934 metais gimė dainininkas Leonardas Koenas.

1947 metais gimė JAV rašytojas Stivenas Kingas.

Tegai:
katalikų bažnyčia, Lietuva, šventė, šventės
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai