Estijos prezidentė Kersti Kajulaid, archyvinė nuotrauka

Talinas bijo Maskvos kvietimo į Pergalės dienos minėjimą

50
(atnaujinta 13:40 2019.11.06)
Ar sulauks Estijos prezidentė Maskvos kvietimo dalyvauti Pergalės dienos 75-ųjų metinių minėjime, ir kodėl išvis Estijoje prakalbo apie tokio kvietimo galimybę

Estijos Respublikos valdžios aukštumose vyksta kažkas labai įdomaus.

Užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu sakė, kad nerekomenduotų prezidentei Kersti Kaljulaid vykti į Maskvą į 75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pergalės metinių minėjimo renginius, jei Kremlius pateiks kvietimą. Jis pažymėjo, kad "galiausiai sprendimą turėtų priimti prezidentė, tačiau aš tai vertinčiau labai atsargiai".

Čia jau ne taip svarbu, ar Kaljulaid iš tikrųjų vyks į Rusiją gegužės 9 dieną. Ministro žodžiai aiškiai rodo, kad Talinas iš esmėsmano, kad tokia įvykių raida yra įmanoma (nors neseniai ji atrodė visiškai fantastiška).

Tai priverčia dar kartą atkreipti dėmesį į Estijos prezidentės figūrą, kuri pastaruoju metu akivaizdžiai atsilieka nuo harmoningos Baltijos šalių antirusiškos sistemos. Įspūdinga vietinio elito, įskaitant aukščiausius jo atstovus, reakcija rodo, kad jie patys nelabai supranta, kas vyksta.

Ko gero, verta pradėti nuo labai painių — pagal Rusijos standartus — aplinkybių, kuriomis Kaljulaid užėmė prezidentės postą. 12 metų iš eilės, nuo 2004 metų gegužės, ji buvo Estijos atstovė Europos Audito Rūmuose ir dirbo Liuksemburge. 2016 metų rugsėjį ji grįžo į tėvynę. Jau to paties mėnesio 27 dieną ji buvo paskirta kandidate į respublikos vadovo postą, o spalio 3 dieną, įvykus balsavimui parlamente, ji laimėjo rinkimus.

Pirmieji porą jos prezidentavimo metų niekuo neišsiskyrė iš Baltijos politikos. Tačiau šį pavasarį ponia Kaljulaid sukėlė sąmyšį tarp kaimynų.

Balandį ji atvyko į Maskvą ir susitiko su Vladimiru Putinu. Be to, to vizito detalės sukėlė didelį nerimą regione — pradedant tuo, kad oficiali kelionės priežastis (šalies ambasados istorinio pastato atidarymas atlikus kapitalinį remontą) buvo suvokta kaip formali priežastis, siekiant pasikalbėti su Rusijos vadovu.

Tada ji pakvietė Putiną dalyvauti VIII-ajame pasauliniame suomių-ugrų tautų kongrese, kuris vyks kitų metų birželio 17–19 dienomis Tartu. Spalio viduryje Kaljulaid atsiuntė jam oficialų kvietimą. Kaip ir dar du prezidentai — Suomijos ir Vengrijos. Jau nebe 2010-ųjų vidurys. Pasakos apie atstumtąją valstybę seniai užmirštos.

Rusija atgavo savo suverenų statusą, keliauja nuo vienos svarios geopolitinės pergalės prie kitos, santykiai su Vakarų Europa praktiškai atstatyti. Akivaizdu, kad jei Putinas staiga atvyks į Tartu, tai padidins įvykio statusą ir taps didžiule Kaljulaid užsienio politikos sėkme.

Visiškai nežinoma, ar Rusijos prezidentas nuspręs staiga aplankyti mažą ir gana priešišką šalį. Kaljulaid irgi kol kas negavo kvietimo į Pergalės dienos minėjimą (ir vargu, jog tai kažką stebina, atsižvelgiant į tai, kaip ši maža šalis vertina Didžiąjį Tėvynės karą).

Estijos elitas yra susirūpinęs dėl pačios galimybės atkurti nepriešiškus santykius su Rusija. Nepaisant to, neaiški Urmo Reinsalu intonacija sukuria įspūdį, kad Kersti Kaljulaid gali sujudinti dešimtmečiais nusistovėjusią tvarką. Tokius keistus Estijos atstovų gestus galima paaiškinti bandymais pakoreguoti pastaraisiais metais susiformavusią respublikos politiką ir labiau suderinti ją su naujomis realijomis.

Nuo 2014 metų visos trys Baltijos šalys guli ant bekompromisės kovos su Rusijos "Mordoru" altoriaus ir iki šiol isteriškai demonstruoja norą paaukoti save vardan visos progresyvios žmonijos pergalės.

Bėda ta, kad įvykiai vyko pagal visiškai netikėtą scenarijų — jos dabar atrodo ne kaip pirmoji konsoliduotų Vakarų gynybos linija prieš neišvengiamą Maskvos agresiją, bet kaip kvailios provincijos atstovės, kurios negali suprasti, kad pagrindiniai veikėjai susitarė tarpusavyje ir karas baigėsi, net nepradėjus.

Pakeliui regionas sugebėjo pamesti beveik visas "skanėstus", kuriuos turėjo dėka tokios kaimynystės — nuo tranzito iki bankų-"skalbyklų".

Tačiau realybė vis tiek ėmė sklisti tarp blaiviausiai nusiteikusių elito atstovų, kurie dabar bando išspręsti kaip viską atsukti atgal: atkurti santykius su Rusija, tačiau tuo pat metu visiškai neatsisakyti antirusiškos pozicijos ir nesukelti JAV pykčio.

Pastarasis dalykas yra ypač svarbus.

Iš esmės išvis nėra pagrindo kalbėti apie Baltijos valstybių suverenitetą. Ir nors jos oficialiai yra lojalios ES, iš esmės jų viršininkai yra už vandenyno. Tai be kita ko grindžiama šios teritorijos karine-politine svarba Vašingtonui. Taigi neatsitiktinai per pastaruosius dešimtmečius JAV per savo elitą gana daug dėmesio skyrė Latvijos, Lietuvos ir Estijos kontrolei. Nemaža dalis trijų valstybių vadovų savo biografijose turi sąsajų su Amerika, o  ir prezidento vietose sėdėdavo emigrantai iš tolimojo žemyno.

Be to, nepaisant visų pokyčių, Jungtinės Valstijos džiaugiasi išlaikydamos status quo Baltijos šalyse. Visai neseniai buvo paskelbtas dar vienas Pentagono ir Amerikos specialiųjų fondo tarnybų tyrimas dėl regiono apsaugos nuo Rusijos agresijos. Šiame tyrime be kita ko, buvo pateikta rekomendacija atkurti Baltijos šalyse privalomąją karo tarnybą.

O tai, kad reikalavimai ir prašymai, siunčiami iš JAV, sukelia šioms valstybėms vis rimtesnes socialines ir ekonomines bei politines pasekmes, kurios jau nebeatrodo kaip tinkama kaina už tai, kas vyksta. Bet tai jau ne Vašingtono problema. Daryk tai, kas liepta.

Atsižvelgiant į tai, Kersti Kaljulaid yra įdomi tuo, kad jos praeityje nebuvo ypatingų ryšių su JAV. Tačiau ji turi daugiametę darbo Senojoje Europoje — būtent ten, kur siekiama atkurti bendradarbiavimą su Rusija — patirtį.

Todėl galima daryti prielaidą, kad Estijos prezidentė savo šalyje atstovauja Vakarų Europos, kuri vis labiau priešinais amerikiečiams, linijai.

Ir, matyt, mums dar teks pamatyti dviejų buldogų — Europos ir Amerikos — mūšį už Baltijos šalių kontrolę.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

50
Tegai:
Pergalės diena, Baltijos šalys, Rusija, Estija
Dar šia tema
Amerikos žurnalistą nustebino požiūris į rusus Estijoje
Rusijos ambasada Estijoje sureagavo į paminklo raudonarmiečiams nugriovimą