Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius

Klausimas be atsakymo kokių Europos santykių su Rusija nori Linas Linkevičius

(atnaujinta 23:00 2019.11.25)
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius davė interviu "France 24", kuriame iškėlė klausimą dėl Europos strategijos Rusijos atžvilgiu. Kokia ji galėtų būti?

Interviu "France 24" Lietuvos URM vadovas palietė daug svarbių temų. Kai kurie ministro komentarai buvo standartiniai. Kiti verti didesnio dėmesio. Tačiau pokalbio vinimi tapo klausimas, kurį jis uždavė visai Europai — kokie turėtų būti ES santykiai su Rusija?

Kas kaltas?

Iš pradžių keli žodžiai apie Linkevičiaus pasisakymus, kurie jau seniai nestebina. Pirma, su NATO viskas gerai, o europinė kariuomenė — fantomas. Tiesa, stiprinti gynybinį Europos potencialą reikia, bet tik Aljanso rėmuose. Antra, ES santykiuose su JAV yra tam tikros įtampos ir specifinis Donaldo Trampo faktorius, bet iš esmės jie irgi geri. Trečia, Europos Sąjungos plėtros procesas, Linkevičiaus nuomone, neturi sustoti, nes iš jos kaimynų negalima atimti europinės vilties kaip reformų stimulo.

Trumpai sakant, vis tas pats nenoras matyti fundamentalių permainų transatlantiniuose santykiuose ir ES viduje požymių, norint tikėti, kad visa tai tik laikinos problemos, nesisteminė krizė, blogas sapnas, kuris greitai pasibaigs.

Kai žurnalistė jo paklausė, ar Vakarams reikėtų keisti politiką Rusijos atžvilgiu, jis atsakė, kad keistis turi pastaroji, nes ji "okupavo dalį Gruzijos, aneksavo Krymą ir įvykdė cheminę ataką Didžiojoje Britanijoje" (dar pamiršo "Maskvos numuštą" Malaizijos "Boeing"). Tuo tarpu Vakarai, anot Lietuvos užsienio reikalų ministro, nepadarė nieko, dėl ko turėtų apgailestauti. Jugoslavija, Irakas, Libija, Sirija, Ukraina? Tikriausiai, visur buvo kova už laisvę ir demokratiją.

Įdomu tai, kad, kalbėdamas apie "Rusijos grėsmės" realumą, Linkevičius akcentavo ne tiek karinį, kiek energetinį, kibernetinį ir informacinį aspektą. Tai veda prie minties, kad labiausiai Lietuvos elitas bijo ne Rusijos tankų, kurių nebus, o alternatyvios nuomonės jos žiniasklaidos priemonėse, kurioms dėl šios priežasties klijuojama "melo fabriko" etiketė.

Tačiau svarbiausia net ne tai — labiausiai Linkevičių neramina apibrėžtos ilgalaikės ES strategijos Rusijos kryptimi nebuvimas, dėl ko vieni Europoje nori atsisakyti antirusiškų sankcijų ir grįžti prie senų gerų abipusiškai naudingo verslo laikų, o kiti mano, kad tai neproduktyvu, nes Kremlius įvertins tokį žingsnį kaip Vakarų silpnumą ir savo pergalę.

Kitaip tariant, Europos šeimoje neramu, kalbant tiek apie ES, tiek apie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizaciją, kuriai prancūzai irgi pasiūlė permąstyti požiūrį į Rusiją. Tai koks jis turėtų būti?

Ką daryti?

Linkevičius paminėjo tris Briuselio santykių su Maskva variantus: strateginę partnerystę, partnerystę ir koegzistavimą.

Galbūt, kažkas dar prisimena tuos laikus (praeito dešimtmečio vidurys), kai Rusija kalbėjo su ES apie keturias bendras erdves: ekonominę, teisingumo, saugumo ir kultūros. Jų sukūrimas (pavyzdžiui, bevizis režimas ar bendra priešraketinės gynybos sistema) taptų realios strateginės partnerystės pagrindu. Be to, šiandien egzistuoja "Didžiosios Eurazijos" ir "Naujojo Šilko kelio" koncepcijos, kurios be Rusijos ir Kinijos galėtų apimti ir Europą.

Tačiau šiame kelyje yra kelios rimtos kliūtys. Pirma, civilizacinė. Galima teigti, kad rusai ir europiečiai yra krikščionys, kad rusai — europiečiai. Bet reikia pripažinti, kad Rusija ir Europa — skirtingai mąstantys, skirtingai matantys pasaulį subjektai, ir "laukinė, neprognozuojama ir sunkiai suprantama" Moskovija europiniam elitui visada buvo svetimkūnis, iš kurio nepadarysi "saviškio" (nors rusai dažnai svajodavo apie Europą, idealizuodavo ją, siekdavo jos palankumo).

Antra kliūtis — Amerika. Šiuo atveju viską pasako garsus pasakymas apie NATO misiją Senajame žemyne — amerikiečiai turi būti Europoje, Sovietų Sąjunga (Rusija) — už jos ribų, o Vokietija — silpna. Kitaip tariant, kol JAV kontroliuos europiečius (pirmiausia, vokiečius), tol su Rusija jiems nieko strateginio neišeis.

Trečia kliūtis — Europos susiskaldymas dėl specifinių skirtingų šalių interesų įvairiose srityse bei nesugebėjimas susitarti dėl strateginių dalykų, kas ir veda prie aiškios vidinės ir tarptautinės ES raidos vizijos neturėjimo.

Teoriškai, įveikti šiuos barjerus ir sukurti pagrindus bent jau normaliems Briuselio santykiams su Maskva galima. Pavyzdžiui, jeigu Amerika pati išeis iš Europos, tai neišvengiamai lems vienokį ar kitokį pastarosios suartėjimą su Rusija. Arba jeigu ES nugalės federalizmo tendencija, rusofobiškos stovyklos įtaka joje ženkliai sumažės.

Reikalinga tik politinė valia. Ją bando rodyti Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, kuris iš esmės atstovauja visiems, kas pavargo nuo antirusiškos isterijos, ribojančios ekonomines ir politines Europos galimybes. Bet šiandieninės realijos lemia tai, kad fundamentalios teigiamos permainos ES santykiuose su Rusija idealiu atveju įvyks tik vidutinėje perspektyvoje. Kol kas Maskva ir įvairios Europos sostinės pasmerktos "šaltam" koegzistavimui su minimaliu bendradarbiavimu, kas Lietuvą ir kitus "atlantistus" faktiškai tenkina.

Apskritai, galima teigti, kad dabartinis europiečių dialogas su Rusija — kaip lagaminas be rankenos: ir nešti nesinori (ekonomiškai nenaudinga), ir išmesti negalima (visi pasakys — "parsidavė už ilgą rublį"). Todėl prasidėjo intensyvus svarstymas, kaip išspręsti šią dilemą. Problema ta, kad Europoje yra valstybių (pavyzdžiui, Lietuva) ir jėgų, kurias tenkina konfrontacija su Maskva, ir jos nori, kad vegetacinis koegzistavimas taptų ES strategija Rusijos atžvilgiu metams į priekį.

Tačiau vilties yra. Jos vardas — Donaldas Trampas, kuris savo veiksmais stumia europiečius į Maskvos glėbį, ir pinigai, kurie gali priversti juos pamiršti demagoginius principus ir užgniaužti politinės gėdos jausmą. Tik ar nebus per vėlu, nes Rusija turi didelį kaimyną ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Lietuva, ES, Rusija, Linas Linkevičius
Dar šia tema
Spaudimo Rusijos Federacijai poveikis: visos raketų brigados perėjo prie "Iskander-M"
Vokietija suinteresuota puoselėti gerus santykius su Rusija, sakė Merkel
Ekspertas: Baltijos šalių valdininkai naudoja rusofobijos temą biudžetui "apkarpyti"
Военный конфликт в Карабахе

Situacijos Karabache paaštrėjimas kaip bandymas įtraukti Rusiją į karą Kaukaze

(atnaujinta 16:38 2020.09.29)
Ginkluotos konfrontacijos paaštrėjimas Kalnų Karabache, ilgalaikiai kariniai ir politiniai prieštaravimai tarp Baku ir Jerevano šiandien trečiųjų šalių išnaudojami kaip blogų kėslų įrankiai

Susidaro įspūdis, kad kažkas bando įtraukti Rusiją į didžiulį karą Kaukaze — nukreipti jos jėgas ir išteklius iš Baltarusijos, Sirijos, "Nord Stream-2" ir kitų geopolitinės konfrontacijos taškų. Tiesioginiai konflikto dalyviai — Baku ir Jerevanas — sąmoningai ar nevalingai "pakišinėja" Maskvą, griauna NVS ir KSSO saugumo sistemą. Kyla ir geopolitinės rizikos, susijusios su daugelio Vakarų šalių, turinčių savanaudiškų interesų Kaukaze, išorine "jėgos projekcija".

Kalnų Karabacho problema karinėmis priemonėmis neišsispręs. Abi konflikto pusės — Azerbaidžanas ir Armėnija (ginančios nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos, kuri nėra derybų šalis, interesus) ir ESBO Minsko grupė, kuriai vadovauja trys pirmininkai — Rusija, JAV ir Prancūzija, — sutinka su šiuo susitarimo postulatu. Derybų procesas vyksta lėtai ir sunkiai, tačiau nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių rugsėjo 27 dieną buvo pereita prie aktyvių karo veiksmų naudojant sunkiąją artileriją, tankus, raketų sistemas ir puolamuosius lėktuvus.

Военный конфликт в Карабахе
Минобороны Азербайджана
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Kilusi Armėnijos ir Azerbaidžano karinių žinybų "konkurencija" sunaikintų priešo tankų vaizdo įrašų skelbimo srityje, nerimą kelianti abiejų pusių nuostolių statistika Rusijoje kelia nuoširdžią užuojautą armėnų ir azerbaidžaniečių tautoms. Objektyviai vertinant, karo veiksmai nenaudingi nė vienai iš konflikto šalių, o tolesnio eskalavimo atveju pasekmės gali būti pačios netikėčiausios: užsienio taikdarių įvedimas (saugumo zonų formavimas) arba, neigiamiausių įvykių raidos atveju, didelio masto karas Pietų Kaukaze, dalyvaujant KSSO šalims (pirmiausia Rusijai ) ir NATO (užsimenama apie Turkiją).

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Leiskite priminti, kad regione, kuriame gyvena ir Azerbaidžano, ir Armėnijos gyventojai, konfliktas prasidėjo 1988 metų vasario mėnesį, kai Kalnų Karabacho autonominis regionas paskelbė apie atsiskyrimą nuo Azerbaidžano TSR. Pirmajame etape taikdarių vaidmenį atliko TSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė, kuriai trejus metus pavyko sulaikyti aktyvią ginkluotą konfrontaciją. Žlugus Tarybų Sąjungai ir nelikus vidaus kariuomenės, kova įsiplieskė su nauja jėga, o 1994 metais Azerbaidžanas prarado kontrolę didžiojoje Kalnų Karabacho dalyje ir septyniuose gretimuose regionuose. Derybos dėl taikaus konflikto sprendimo ESBO Minsko grupėje vyksta nuo 1992 metų, ginkluota konfrontacija periodiškai eskaluojama.

Nauja koordinačių sistema

Gana prieštaringa informacija gaunama iš Kalnų Karabacho karinių operacijų teatro. Azerbaidžanas ir Armėnija kaltina vienas kitą eskalacijos pradžia ir neva reaguoja tik į ginkluotas provokacijas. Atsižvelgiant į tai, pirmadienį Azerbaidžane buvo paskelbta dalinė mobilizacija, prezidentas Ilhamas Alijevas įvedė karo padėtį daugelyje respublikos miestų ir regionų. Armėnijoje dieną anksčiau buvo paskelbta bendra mobilizacija ir karo padėtis.

Военный конфликт в Карабахе
© Sputnik / Министерство обороны Армении
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Anot Azerbaidžano valdžios institucijų, rugsėjo 27 dieną armėnų kariai paliko septynis vadinamosios "saugumo juostos" kaimus (sovietmečiu ši Azerbaidžano TSR teritorija nebuvo Kalnų Karabacho autonominio regiono dalis, o 1990-ųjų pradžioje pateko į Armėnijos pajėgų kontrolę). Rugsėjo 28-osios rytą nepripažinto Kalnų Karabacho prezidentas Araikas Arutiunianas pažymėjo: "Mes praradome savo pozicijas, prarasime dar daugiau, bet taip pat ir atkovosime pozicijas". Pozicinės kovos tęsiasi. Visiško vienos iš šalių pranašumo nėra.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Baku ir Jerevanas yra vienodai pasirengę "atkurti istorinį teisingumą" naudodami didelio galingumo daugkartinio paleidimo raketų sistemas ir "Iskander" raketas, smogiamuosius lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Kiekviena karo veiksmų diena žada naujas aukas ir sunaikinimą. Šioje situacijoje nebesvarbu, kas rugsėjo 27-ąją pradėjo ugnį sunkiąja artilerija ir tankais, kurie karo lauke pademonstruotų pranašumą operatyvumo srityje. Šiandien pagrindinis dalykas yra sustabdyti eskalavimą prie Kalnų Karabacho sienos, grįžti prie derybų stalo, išgelbėti žmonių gyvybes. Mes neturėtume pamiršti apie sąjunginius įsipareigojimus.

Jei Baku ir Jerevanas laiko save Maskvos sąjungininkais, jie turi atsižvelgti į Rusijos poziciją, suvokti esamos tarpusavio santykių ir regioninio saugumo sistemos sunaikinimo pasekmes. Net atsižvelgiant į sudėtingiausius ginkluotos konfrontacijos šalių prieštaravimus, svarius argumentus ir priežastis, Rusijai karo Kaukaze nereikia. Rusijos užsienio reikalų ministerija paragino Kalnų Karabacho konflikto šalis "nedelsiant nutraukti ugnį".

Tikiu, kad sveikas protas nugalės, ir padėtis regione nedegraduos iki didelio masto karinio eskalavimo, dalyvaujant koalicijos grupėms. Be to, tarptautinė reakcija į Karabacho paūmėjimą paprastai yra konstruktyvi. Europos Sąjungos šalys, JAV, Iranas reiškia susirūpinimą ir siūlo tarpininkavimo paslaugas. Tik Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas palaiko galios scenarijaus kūrimą, bet daugiausia žodžiais. Net karingoji Ankara turi ką prarasti pavojingame žaidime Pietų Kaukaze. Ataka prieš Armėniją neišvengiamai sukels KSSO atsakymą, tai yra, karą su Rusija (ir tai nėra Kipras su Graikija). Tai kas gi yra pagrindinis karštų įvykių iniciatorius ir naudos gavėjas?

Stulbinamas įžvalgumas

Gerai numatydamos įvykius ir oficialią Vašingtono reakciją į juos, JAV diplomatinės atstovybės Azerbaidžane ir Armėnijoje penktadienį, rugsėjo 25 dieną, perspėjo savo piliečius apie aštrėjančią padėtį. JAV ambasada Armėnijoje nepatarė lankytis Kalnų Karabacho regionuose, esančiuose į šiaurę nuo Diližano nacionalinio parko, iki Gruzijos sienos Tavušo regione. Tą pačią dieną JAV ambasada Azerbaidžane paragino savo piliečius neišvykti už Apšerono pusiasalio ribų "dėl įtampos aštrėjimo Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje". Galbūt tai nėra paprastas sutapimas, o kompleksinio karinio ir politinio derinio padarinys.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Jungtinių Valstijų noras dominuoti Rusijos sienose ekonominėje ir karinėje srityse visiškai atitinka planuojamus vidutinio intensyvumo ginkluotus konfliktus Kaukaze ir kituose regionuose. Jie negaili NVS šalių gyventojų, todėl bus garantuota, kad Rusijos ištekliai bus nukreipti karinei grėsmei pašalinti. Tai yra, Maskva turės mažiau jėgų ir išteklių konkuruoti su Vašingtonu kitose pasaulio vietose. Paūmėjęs Kalnų Karabacho konfliktas aiškiai kelia problemų Rusijai ir visiškai atitinka nacionalinius JAV interesus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
karas, Rusija, Azerbaidžanas
Gitanas Nausėda ir Emanuelis Makronas

Didysis brolis šalia. Makronas išmokys Baltijos šalis, kada loti, o kada tylėti

(atnaujinta 15:32 2020.09.29)
Antrąją vizito Lietuvoje dieną Prancūzijos prezidentas pradėjo susitikimu su Svetlana Tichanovskaja. Jis pažadėjo buvusiai kandidatei į Baltarusijos prezidentus palaikymą ir tarpininkavimą

Be to, Makronas paaiškino Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai, kad būtina atkurti bendradarbiavimą su Maskva.

Paskutinį kartą Prancūzijos prezidentas į Lietuvos žemę buvo įžengęs prieš 20 metų. Todėl Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono vizitą Vilniuje galima laikyti istoriniu.

Tai vyksta per didžiausią per pusšimtį metų įtampą santykiuose tarp Rytų ir Vakarų, kurią kai kurie stebėtojai įvardijo kaip naujojo šaltojo karo išvakares. Europoje jau pažymėta priešakinė linija, kurioje vyks susirėmimas. Kol kas ideologinis. Vakaruose — nuo Bresto palei Baltarusijos ir Rusijos sieną su Lenkija ir Baltijos šalimis bei pietvakariuose — su Ukraina.

Naujos Žečpospolitos sukūrimas "nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros" yra pagrindinis strateginis uždavinys, kurį JAV iškėlė Varšuvai. Ir į tai nukreipiamos visos jėgos. Iš Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos jau sukurtas "Liublino trikampis". Atėjo laikas paversti jį kvadratu — aneksuoti Baltarusiją. Tada Maskva, kaip ir viduramžiais, atsidurs priešų, kurie jau numatė ir naujojo Lžedmitrijaus kandidatūrą, apsuptyje. Tačiau kol kas jie jį saugo vokiečių kryžiuočių globoje ir aiškina būsimam Rusijos carui, kokius įsakymus išduoti pirmiausia. Tokius, kaip, pavyzdžiui, "Dėl vienašališko Rusijos kariuomenės nusiginklavimo", "Dėl gynybos komplekso privatizavimo", "Dėl LGBT vertybių propagavimo mokyklose ir darželiuose" ir pan.

Bet kažkas Vakarų planuose pakrypo ne ta linkme. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirodė esąs kietas riešutėlis. Ir suskaldyti jo kol kas nepavyksta. Skaldytojos — daugiausia "dailiosios lyties" atstovės. Ir norėdami jas kažkaip nudžiuginti, pirmaujančių Vakarų šalių vadovai vieną iš "režimo skaldytojų" — Svetlaną Tichanovskają — net paskyrė "Baltarusijos lydere". Pats Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas jau atidavė jai pagarbą.

"Aš labai gerbiu ir vertinu jos įsitraukimą. Mes, europiečiai, padarysime viską, kad grįžtume prie ESBO tarpininkavimo, kad pasiektume pažangą <...>. Mes gerai padiskutavome. Tačiau dabar turime būti pragmatiški ir palaikyti Baltarusijos žmones. Mes padarysime viską, kas įmanoma, patikėkit", — sakė Makronas, susitikęs su Tichanovskaja Vilniuje.

Tačiau už viso šio spektaklio — susitikimo su Tichanovskaja ir garsių Makrono pareiškimų, kad "Lukašenka turi atsistatydinti", — kažkodėl beveik nepastebėtas liko pagrindinis pagrindinių Europos galių geopolitinis tikslas. Makronas atvyko į Vilnių ir Rygą nuraminti Baltijos šalių rusofobijos!

"Jei norime, kad taika viešpatautų ilgą laiką, turėtume dirbti su Rusija, nes turime bendrą geografiją ir praeitį <...>. Turėtume dirbti strategiškai. Turėtume stengtis sukurti saugumo architektūrą, atnaujinti bendradarbiavimą, pasitikėjimą, kur auganti įtampa leidžia mums kovoti su kibernetinėmis atakomis, dezinformacija ir destabilizavimu <...>. Mes su Rusija esame pagarbūs ir labai reiklūs", — po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda sakė Makronas.

Čia tai bent posūkis! Tai yra, Makronas nebijo grasinti sankcijomis Lukašenkai, tačiau drovisi Baltarusijos prezidento "vyresniojo brolio" Vladimiro Putino. Tai reiškia, kad jis supranta, jog nebus jokio "Liublino keturkampio" su Baltarusija, taip pat nebus ir naujos Žečpospolitos. O Lukašenkai dabar tik vienas kelias — po "vyresniojo brolio" sparnu. Patys Vakarų strategai ir įvarė Batką į "Maskvos kampą", pamiršdami, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Sąmoningai ar nesąmoningai? Didieji politikai apie tai paprastai nutyli.

O kad Baltijos šalių limitrofai savo lojimu tinkamoje vietoje ir ne vietoje nesugadintų garbingų žaidėjų didžiojo žaidimo, Makronas susiruošė į Vilnių ir Rygą. Ir pagrindinis tikslas yra aiškiai paaiškinti, jog dialogas su Rusija yra svarbus, "kad nepasikartotų Baltijos šalių patirtos baisybės".

"Tai labai opi tema. Aš puikiai suprantu jūsų praeitį, žinau, kad jūsų šeimos išgyveno siaubingas tragedijas, susijusias su okupacija. Tačiau žvelgiu į kitą šimtmetį ir kalbu būtent apie Baltijos šalis. Šis naujas dialogas ir jo atnaujinimas mums yra svarbus, kad baisybės nepasikartotų", — įtikinamai kalbėjo Prancūzijos prezidentas.

Taigi, Makronas perspėjo lietuvius, kad nebūtų padaryta naujų klaidų. Na, o už jau padarytas teks sumokėti realiais eurais, kurių Lietuvos biudžetas gaus mažiau po Baltarusijos prekių nukreipimo iš Klaipėdos uosto į Ust Lugą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltijos šalys, Gitanas Nausėda, Emanuelis Makronas
Vilnius

Istorikas paaiškino, kodėl Lietuva neturi teisės pareikšti apie jos "okupaciją"

(atnaujinta 16:48 2020.09.29)
Lietuva nepareiškė, kad TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis yra negaliojanti ir kad sovietų veiksmai jai prieštarauja

VILNIUS, rugsėjo 29 — Sputnik. Iki TSRS žlugimo Lietuva nenutraukė TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties, todėl teisiškai neteisinga kalbėti nei apie tuometinę jos okupaciją, nei apie pakartotinę okupaciją 1991 metų sausį, pareiškė Istorinės atminties fondo direktorius Aleksandras Diukovas. Apie tai praneša RIA Novosti.

Pirmadienį jis kalbėjo naujienų agentūroje MIA "Rossija segodnia" dokumentinio leidinio "Gyventojai praneša... Dokumentų rinkinys apie politinę situaciją Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje, 1939 metų rugpjūtis–1940 metų rugpjūtis", kurį išleido Istorinės atminties fondas, virtualiame pristatyme. Leidinys, kurio išleidimas sutapo su Baltijos šalių įstojimo į TSRS sudėtį 80-mečiu, į mokslo apyvartą išleidžia anksčiau nežinotus sovietų užsienio žvalgybos dokumentus. Jie žymiai papildo esamą sovietų politikos supratimą Baltijos šalyse. Į rinkinį pateko išslaptinti dokumentai iš Rusijos, Latvijos, Lietuvos ir Estijos archyvų, kurių didžioji dauguma išleidžiama pirmą kartą.

Pristatymo metu TSRS buvusio KGB karininko Michailo Golovatovo, nuteisto už akių Lietuvoje pagal "Sausio 13-osios bylą", advokatas iš Lietuvos Ryšardas Burda paklausė, kaip naujų istorinių dokumentų skelbimo fone žiūrėti į dabartinius Vilniaus pareiškimus apie Sovietų Sąjungos reokupaciją 1991 metų sausį, kuria grindžiamas Lietuvoje visas procesas šioje byloje.

Pasak Diukovo, neteisėta kalbėti apie tariamą 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje dėl vienos paprastos priežasties.

"Papildomo sovietų karių kontingento įvedimas 1940 metų birželį buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusią 1939 metų SSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį. Lietuvos pusė sutarties nenutraukė. Lietuvos pusė nepaskelbė, kad ši sutartis yra negaliojanti ir kad sovietinės pusės veiksmai jai prieštarauja", — pasakė Diukovas.

Šis dokumentas toliau veikė net įvedus sovietų kariuomenę į Lietuvos teritoriją, dėl to tezę, kad Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, netenka teisinės prasmės, pabrėžė istorikas.

Башня Гедеминаса, архивное фото
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Kalbėdamas apie 1990-ųjų pradžios įvykius, Diukovas priminė, kad 1990-ųjų viduryje Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR aukščiausios tarybos pareiškė, jog sutartys, kurias šios šalys sudarė su Sovietų Sąjunga iki 1939-ųjų rudens, o būtent prieš sutartis su Maskva dėl savitarpio pagalbos, yra negaliojančios.

"Tai yra, 1990 metais Aukščiausios šių šalių tarybos pripažino, kad šios sutartys ir toliau veikia. Ir, daugelio Vakarų teisininkų manymu... šios sutartys toliau veikė iki 1994 metų, tai yra iki galutinio sovietų kariuomenės išvedimo iš Baltijos šalių teritorijos", — pridūrė Diukovas.

Pasak jo, jei šios sutartys buvo pripažintos 1990 metais ir toliau veikė iki 1994 metų, "apie jokią pakartotinę okupaciją negali būti nė kalbos".

Procesą apie 1991 metų sausio įvykius Diukovas pavadino ne teismu, o tiesiog "šališku teismu". Lietuvos teismas ignoruoja didžiulį sovietinio tyrimo dokumentų rinkinį, kuris aiškiai rodo, kad bent dalis žmonių 1991 metų sausio 13 dieną "žuvo toli ne nuo sovietų karių rankų", — pridūrė jis.

"Tai yra faktai, kuriuos, deja, ignoruoja Lietuvos teisingumas. Tiesą sakant, galima sakyti, kad Lietuvos teisėjai, Lietuvos teisėsaugos institucijos trukdo teisingumui. Deja, jie trukdo politiniais sumetimais", — apibendrino Diukovas.

2016 metais Lietuvoje prasidėjo teismo posėdžiai Sausio 13-osios įvykių byloje. Lietuvos prokuratūra tvirtina, kad žmones, kurie išėjo į protesto akcijas ir žuvo prie Vilniaus televizijos bokšto 1991 metų sausį, buvo nužudyti sovietų kareivių, tačiau ji nepateikia jokių įrodymų. 1991 metų sausio įvykių dalyviai iš sovietų pusės nurodo, kad 1991 metais įvyko provokacija, o šaudė į vilniečius iš namų stogų.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė apie respublikos nepriklausomybės atkūrimą. 1991 metų sausio mėnesį Lietuvoje prasidėjo nesankcionuotos protesto akcijos, į respubliką buvo perkelti specialiųjų padalinių kariai. Sausio 13-osios naktį sovietų šarvuočių kolona patraukė į Vilniaus centrą. Per susirėmimus prie televizijos centro žuvo 14 žmonių, per 600 buvo sužeista. Vilniaus apygardos teismas 1991 metų įvykių byloje pripažino kaltais 67 Rusijos Federacijos piliečius. Daugumai kaltinamųjų už akių buvo nuteisti ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis, dviem iš jų — sovietų armijos atsargos pulkininkui Jurijui Meliui, kuris buvo sulaikytas Lietuvoje 2014 metais, ir jo bendradarbiui, Lietuvos gyventojui Genadijui Ivanovui, — paskirtos atitinkamai septynerių ir ketverių metų laisvės atėmimo bausmės.

Rusijos Federacijos Valstybės Dūma priėmė pareiškimą dėl teismo proceso "Sausio 13-osios byloje" apie 1991 metų įvykius Lietuvoje, pavadinusi jį "politiniu procesu pagal blogiausias "baudimo teisingumo" tradicijas, kuris neturi nieko bendro su žmogaus teisių ir laisvių apsauga". 2018 metų liepą Rusijos Federacijos Tardymo komitetas inicijavo bylą prieš Lietuvos prokurorus ir teisėjus dėl nekaltų žmonių patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal 1991 metų įvykių Vilniuje tyrimo rezultatus.

Tegai:
TSRS, Lietuva
Temos:
Sausio 13-osios byla
Dar šia tema
Nausėda: pripažinti, kad mūsų piliečiai žuvo ir nuo lietuvių rankų, buvo sunku
"Užsipuolė rėkdamas": latvis išgąsdino lietuvę, kalbėjusią rusiškai
Teisininkas įvardijo būdą įrodyti Lietuvos teismo neteisėtumą "Sausio 13-osios byloje"
Pagrindiniai klausimai apie Baltijos šalių "sovietinę okupaciją"