Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas

Užteks daužyti indus ir džiuginti Putiną: Merkel pykstasi su Makronu

(atnaujinta 22:23 2019.11.27)
"The New York Times" publikuotame pranešime ginčas tarp Angelos Merkel ir Emanuelio Makrono atrodo kaip konfliktas, kurį sukelia pernelyg nepriklausoma politika ir Prancūzijos vadovo ambicijos, o paskutiniu lašu tapo Makrono žodžiai apie NATO "mirusias smegenis"

Kai kuriems žurnalistams nėra nieko įdomiau, nei žvilgčioti į svarbiausių pasaulio politikų asmeninių santykių užrakto plyšį, ir dažnai šių žvilgčiojimų rezultatų paskelbimas yra didelio masto tarptautiniai skandalai. Štai ir "The New York Times" publikacija apie siaubingą asmeninį Angel Merkel ir Emanuelio Makrono kivirčą tapo ne tik paskalų ir oficialių Vokietijos vyriausybės pareiškimų, bet ir nerimo dėl Europos Sąjungos ateities priežastimi, rašo Ivanas Danilovas RIA Novosti.

Amerikos žurnalistų publikuotame pranešime ginčas tarp Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento atrodo kaip konfliktas, kurį sukelia pernelyg nepriklausoma (ir vietomis — tiesiogiai antiamerikietiška) politika ir Prancūzijos vadovo ambicijos, o paskutiniu lašu tapo Makrono žodžiai apie NATO "mirusias smegenis".

Vis dėlto, kaip teisingai pabrėžia "The New York Times" autoriai, pretenzijų į Prancūzijos ambicijas sąrašą sudaro ne vienas punktas, ir priežasčių pykti Angela Merkel turi daug daugiau nei pakankamai.

Amerikos leidinio šaltiniai tvirtina, kad kanclerė Makronui pažodžiui pasakė:

"Aš suprantu jūsų siekį sugriauti politiką, — pasakė ponia Merkel, — bet aš pavargau rinkti daleles. Vėl ir vėl turiu klijuoti jūsų sudaužytus puodelius, kad galėtume vėliau atsisėsti kartu ir išgerti puodelį arbatos." (citata iš "The New York Times")

Verta paminėti tam tikrą aristokratišką Vokietijos vadovės pasisakymą, kuriame (jei "The New York Times" informacija teisinga) buvo naudojamas retorinis metodas, labiau tinkamas Didžiosios Britanijos monarchui, o ne Vokietijos kanclerei, tačiau jos metafora išties pataiko į taikinį: neklaužada Makronas tikrai daužo "mamytės Merkel" servizą.

Tačiau mažai tikėtina, kad tokie raginimai sustabdys Makrono "destruktyvią politiką". Reikalas tas, kad jo veiksmai (pradedant prekybos karu su Vašingtonu ir baigiant pareiškimais, kad NATO "smegenys mirusios") — ne ambicingo ir nevaržomo politiko užgaidos, o visai savaip logiško (nors ir rizikingo) Europos Sąjungos pertvarkymo plano, taip pat staigaus Prancūzijos vaidmens sustiprinimo pasaulio arenoje dalis. Šiame kontekste "sudaužyti puodeliai", į kuriuos tariamai atkreipė dėmesį Merkel, — ne oficialiojo Paryžiaus veiksmų problema ir net ne šalutinis poveikis. Sudaužyti puodeliai — kaip tik tikslas.

Sudaužytų indų sąrašas gana įspūdingas: jau minėta NATO (kurios teisnumu ir veiksnumu labai abejoja Makronas), "Brexit" (būtent Makronas reikalavo kuo greičiau ir skausmingiau Londonui išvesti Britaniją iš ES), užkirsti kelią ES plėtrai į Balkanus, tačiau svarbiausia — tai prancūzų Europos Sąjungos ateities vizija, kuri, turėdama revoliucinį spaudimą, suplėšo į gabalėlius vokiečių vaizdinį apie tai, kas galima, o ko negalima.

Įdomu tai, kad Amerikos spaudos šaltiniai pateikia Makrono gynybą tik vieno iš Vokietijos ir Prancūzijos ginčų atvejų. Tariamai Prancūzijos prezidentas paaiškino Merkel, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime Londone jis negalės apsimesti, kad JAV ir Turkija veikia kitų šalių — aljanso narių labui.

Juokinga, kad "The New York Times" apklausti ekspertai patvirtina: Prancūzijos prezidento iškelti klausimai visose Europos politikos srityse yra pagrįsti. Lygiai taip pat pateisinama ir jo kritika NATO. Tačiau jie taip pat mano, kad "to negalima sakyti garsiai". Į logišką klausimą, kodėl tokie klausimai negali būti sakomi garsiai, jie pateikia puikų atsakymą, kuris įvairiomis formomis sietinas su viena teze: NATO ar Europos Sąjungos problemų pripažinimas džiugina Maskvą, o Maskvos džiuginti negalima.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Olivier Matthys

Pasirodo, labai negražus vaizdas: oficialiame Europos, Amerikos, taip pat ir Rusijos spaudos pasaulyje Rusija — "gęstanti šalis, kurios gyventojų skaičius mažėja, ekonomika trapi, be to, ji neturinti savo Holivudo ir perspektyvų". Tačiau tuo pačiu pagrindiniai Europos analitikai ir aukštieji pareigūnai, kuriems leidžiama pasireikšti pirmaujančio amerikiečių leidinio puslapiuose, reikalauja, kad Prancūzijos prezidentas tiesiogine prasme užsičiauptų, kad tik ta pati Rusija neapsidžiaugtų.

Šiame įdėmiame ir kupiname emocinio krūvio dėmesyje į Rusijos reakciją ir Rusijos vadovybės (taip pat Rusijos valstybinės žiniasklaidos) vertinimus jaučiamas matomas, ryškus, nuoširdus prisipažinimas, kad visi pasakojimai apie "niekam nereikalingą, nykstančią, niekam nebaisią ir neįdomią Rusiją" — tik melas.

"The New York Times", pavyzdžiui, rašo apie Makrono nenorą priimti Balkanų šalis į ES:

"Visa tai šiek tiek sužavėjo Rusijos ambasadorių Europos Sąjungoje Vladimirą Čižovą, kuris gerai įvertino Makrono pastabas ir jo veto deryboms dėl Šiaurės Makedonijos ir Albanijos stojimo į Europos Sąjungą, kam Maskva daugelį metų bandė užkirsti kelią. Maskva taip pat stengėsi užkirsti kelią NATO ir neleisti jos plėtrai į Balkanus, Gruziją ir Ukrainą".

Oficialus Berlynas pabandė sustabdyti skandalą, kilusį dėl ginčo tarp Merkel ir Makrono detalių paskelbimo. Kaip praneša "Yahoo Finance", "vyriausybės spaudos konferencijoje Berlyne atstovas spaudai Štefenas Zaibertas (Steffen Seibert) pareiškė, kad tarp kanclerės ir Makrono nebuvo "nei skundų, nei pykčio, nei nesutarimų". Jis pavadino Prancūziją "svarbiausia Vokietijos drauge ir partnere Europoje".

Problema ta, kad ekspertų bendruomenė (bent jau Vakaruose) linksta prie kitokios prancūzų ir vokiečių santykių interpretacijos: "Aš nemačiau jų tokiame žemame lygyje jau seniai. Retai mačiau tokį pasipiktinimą ir supratimo stoką", — cituoja "The New York Times" Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo instituto ("Stiftung Wissenschaft und Politik") analitiką, kuris konsultuoja Bundestagą ir Vokietijos vyriausybę Europos politikoje ir NATO.

Vakarų ekspertai su siaubu galvoja, kad Makronas ne tik nesustos, bet ir eis toliau. Iš jo tikimasi, kad kitas jo žingsnis atribojant Europos Sąjungą nuo Jungtinių Valstijų taps pareiškimas, kad Prancūzija, o ne JAV, toliau spręs Europos "branduolinį saugumą".

Įdomiausia, kad šiuo atveju ekspertus labiausiai neramina, kaip labai tai patiks Rusijai:

"Ponas Makronas mėgsta provokuoti ir užduoti klausimus, kurių kiti neklausia, bent jau viešai. Bet jei jis tai padarys branduolinės saugos klausimu, — sakė ponia Major [Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė — Sputnik], — tai Maskvai bus šampanas su ledukais".

Jei tai tęsis toliau, kitas žingsnis bus žiniasklaidos kampanija prieš Prancūzijos prezidentą, o pagrindinė jos tezė "Makronas — Putino agentas", nes pripažinti tai, kad vienas Europos lyderių gali nuoširdžiai norėti, kad Europos Sąjunga taptų nepriklausoma ir galinga geopolitine žaidėja, Vakarų žiniasklaida, politikai ir ekspertai tiesiog negali. O Rusijai ši situacija, turbūt, labai naudinga. Tegul europiečiai ir toliau nerimsta dėl to, kad "Kremliaus agentai" — tai tie, kurie juos saugo nuo migrantų iš Balkanų ir nuo būtinybės mokėti už Amerikos armijos išlaikymą. Neįmanoma sugalvoti geresnės reklamos Rusijai.

Tegai:
Rusija, Emanuelis Makronas, Prancūzija, Angela Merkel, Vokietija
Dar šia tema
Putinas mano, kad JAV turės pakeisti santykius su NATO sąjungininkais
Žiniasklaida: Baltijos šalis neramina ES nesutarimai dėl Rusijos
Norvegijos URM pareiškė, kad jokių NATO "komos" požymių nėra
Klausimas be atsakymo — kokių Europos santykių su Rusija nori Linas Linkevičius
Vaizdo stebėjimo kameros

Kiniškai prisimerkusios vaizdo stebėjimo kameros stebi lietuvius

(atnaujinta 16:59 2020.05.28)
Lietuvos nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) perspėja, kad Kinijos vaizdo stebėjimo kameros visoje Lietuvoje yra nesaugios asmens duomenų apsaugos atžvilgiu. Neva prie jų galima prisijungti nuotoliniu būdu, apeinant valdymo serverius

Tačiau krašto apsaugos ministras nuramino visuomenę sakydamas, kad neturi duomenų apie bandymus prisijungti prie kamerų iš išorės. Tai kam kelti triukšmą?

Dar vieną "kinietiškos dvasios" siaubo istoriją išplatino Lietuvos žiniasklaida. Po išpuolių prieš "Huawei", kurių pavojingumas buvo netgi pažymėtas Lietuvos vaikų saugumo biuro pranešimuose, buvo užpulta "Hikvision" ir "Dahua" reputacija ir garbė. Šie Kinijos gamintojai gamina stebėjimo kameras ir joms skirtą programinę įrangą. Šių gamintojų fotoaparatai įrengti daugelyje sankryžų ir gatvių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

O Lietuvos "plunksnos pinkertonai" nusprendė atverti akis visam pasauliui į šių kamerų pavojų. Sensacija! Pasirodo, net mokyklos lygio įsilaužėlis gali prie jų prisijungti ir stebėti, kas vyksta vaizdo kameros stebimoje teritorijoje.

Žurnalistų versiją apie galimą minėtų gamintojų vaizdo kamerų pažeidžiamumą savo autoritetu sustiprino NKSC vadovas Rytis Rainys.

"Kameros turi nuotolinį valdymą, slaptažodžiai perduodami nešifruotu kanalu, patys slaptažodžiai užkoduojami naudojant silpnus, labai senus algoritmus. Saugumas yra toks, kad šių kamerų slaptažodžius galima perkelti iš ryšio kanalo, skaityti, iššifruoti, prijungti prie kamerų ir daryti bet ką", — citavo Rainį Lietuvos žiniasklaida.

O blogiausia, pasak centro vadovo, kad visa informacija iš kamerų ir programinės įrangos atnaujinimų yra prižiūrima iš... rusų serverių. Matyt, iš Lubiankos ar Skolkovo. Ir pabandyk įrodyti priešingai?

Skandalas! Lietuvos žurnalistai atskleidė pasaulinį sąmokslą! Sprendžiant iš jų tyrimo rezultatų, dabar turime skubiai sunaikinti "Hikvision" ir "Dahua" kameras visame pasaulyje ir, matyt, įdiegti geresnes, saugesnes, todėl brangesnes. Na, pavyzdžiui, amerikiečių.

Ir dėl viso to kalta... Kinija. Iš tiesų, šiandien Jungtinės Valstijos vadina Dangaus imperiją pagrindine konkurente kovojant dėl ​​pasaulio dominavimo ekonomikoje. Ir jei visa kinų elektronika yra užkrauta šnipų mikroschemomis ir programomis, tai pirkti nėra saugu. Jaučiate, kur lenkia Lietuvos informuotojai?

Pristabdyti žurnalistų-tyrėjų uolumą suskubo pats Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Kokia prasmė prisijungti prie šių kamerų?

"Nėra įrodymų, kad jos buvo naudojamos tokiu būdu. Šiuo metu, kai yra įprastos informacinių technologijų priemonės, kyla rizika kartu su galimybėmis, kurias reikėtų kontroliuoti", — į provokacinį žurnalistų klausimą atsakė Karoblis.

O gal mūsų ministras yra išvien su Rusijos šnipais ir Kinijos gamintojais? Matyt, kitą kartą "pinkertonai" truktels ir už šio siūlelio. O ten išsirutulios visas "vyriausybės sąmokslininkų" kamuolys. Tiesiai prieš Seimo rinkimus? Ar galite įsivaizduoti, koks kils skandalas? Ministras net neleidžia žurnalistams atlikti sensacingo tyrimo ir net bando kažkaip užmaskuoti užpuolikų intrigas.

Tačiau Lietuvoje ne tik gatvės ir sankryžos yra aptaisytos šnipų kameromis, bet ir valstybės sienos ruožai. Pasitelkus jas tvarka stebima saugumo valdymo, migracijos, policijos, Viešojo saugumo tarnybos ir valstybinės skrydžių valdymo bendrovės "Oro navigacija" skyriuose. Trumpai tariant, visos Lietuvos paslaptys yra stebimos per kinų klastotę ir Rusijos serverius. Ko gero, tokia medžiaga verta Pulicerio premijos.

Ir kad niekas neabejotų "tyrimų skyriaus" žurnalistų profesionalumu, štai jums dar vienas įrodymas. Kai tik tyrimo faktai buvo perduoti plačiam skaitytojų ratui, buvo surengta dar viena provokacija prieš sąžiningiausią Lietuvos žiniasklaidą.

Tariamai iš pagrindinės šalies naujienų agentūros tinklalapio, vadovaujantiems svarbiausiems informaciniams portalams, redakcijai Lietuvos kariuomenės vardu buvo išsiųstas netikras laiškas. Jame teigiama, kad "Lietuvos gynybos ministerija išreiškia susirūpinimą dėl JAV pajėgų vado Europoje pasakytų žodžių, kad Baltijos šalys tariamai nevykdo sąjunginių įsipareigojimų". Tada atsirado reikalavimas atsiprašyti, kitaip Lietuva bus priversta reikalauti Amerikos kariuomenės išvedimo iš šalies.

"Tai yra, šis melagingas laiškas turėjo išprovokuoti pasaulinio lygio skandalą. Įsivaizduokite pasaulio žiniasklaidos antraštes: "Lietuva reikalauja, kad JAV atsiprašytų, ir grasina išsiųsti amerikiečių kareivius", "NATO kariai lauk iš Lietuvos"?

Bet subtiliai pagaminta klastotė buvo iškart atskleista. Jos rengėjų vardus dar turi išsiaiškinti profesionalūs tyrėjai su žurnalistų pažymėjimais. Laukiame detektyvų ciklo apie Kinijos ir Rusijos šnipus pačioje Europos Sąjungos ir NATO širdyje — Lietuvoje — tęsinio.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Kinija, Nacionalinio kibernetinio saugumo centras (NKSC), vaizdo kamera
Dar šia tema
Baltijos šalys ir Rusija: šnipai prieš žvalgybininkus
"Šnipai, barbarai ir vagys": 10 absurdiškiausių kaltinimų Rusijai
Po žinių apie Andrejevos sulaikymą prokuratūra patvirtino tirianti šnipinėjimą
Šnipų manija. JAV įtaria, kad Kinija nori pavogti COVID-19 vakciną
Laurynas Kasčiūnas

Patriotizmas pagal Kasčiūną: mankurtų fabrikas po "tautine" iškaba

(atnaujinta 16:31 2020.05.28)
Etatinis rusofobas Laurynas Kasčiūnas nepatenkintas — tik šįsyk ne tariamu rusų puolimu, bet, priešingai, nepakankamu Lietuvos pasirengimu tokio puolimo galimybei

Anot jo, mūsuose trūksta "patriotinio ugdymo". Visgi norėtųsi paklausti: o ką jis laiko "patriotiniu ugdymu"?

Šiuo klausimu Kasčiūnas samprotavo neseniai "Delfyje" išėjusiame straipsnyje, antrašte "Kas ir kodėl nenori ugdyti Lietuvos patriotų?", kurio pagrindinė tezė yra tokia: Lietuvos mokyklose nėra efektyvaus patriotinio, pilietinio ugdymo, be to, dauguma valdžios atstovų šio reikalo netgi nelaiko prioritetu, todėl nesame deramai pasirengę rusų puolimui...

Kuo nepatenkintas Kasčiūnas

Iš tiesų, žinantiems vadinamąsias "pilietiškumo" pamokas, kaip ir bendrą atmosferą Lietuvos mokyklose, tokie pastebėjimai neturėtų kelti nuostabos: šie dalykai tėra formalūs, nuobodūs ir juokingai nuvalkioti — panašiai, kaip, pavyzdžiui, buvo su beviltiškai dogmatizuoto marksizmo-leninizmo mokymu vėlyvoje, brežnevinėje Tarybų Sąjungoje. Žodžiu, niekas pačiu dalyku nebetiki, bet dėsto, nes taip numatyta programose.

Atrodytų, Kasčiūnas norėtų dabarties Lietuvos patriotiniam ugdymui suteikti naują kvėpavimą. Teoriniu požiūriu, skamba gražiai. Juolab, kad be atitinkamo moralinio nusiteikimo, be reikiamos psichologijos krašto gynyba sunkiai įsivaizduojama. O tokio nusiteikimo tikrai nėra.

Po 2014 metų įvykių (t. y. Maidano perversmo Ukrainoje, karo Donbase pradžios ir t. t.) rusofobija Lietuvoje tikrai įgavo anksčiau neregėtą pagreitį. "Viršūnių" skleidžiama propaganda patikėjo ir iki šiol tiki daug žmonių. Bet realaus pasirengimo kariauti prieš Rusiją — ar materialine, karine-technine, ar minėtąja moraline prasme — nei visuomenėje, nei kariuomenėje nėra. Garsiausiai rėkiantys "rusofobai-patriotai" rėkia karjeros sumetimais.

Žodžiu, Lietuvoje šiuo požiūriu daug daugiau, liaudiškai tariant, "pakazuchos" nei realaus turinio. Kasčiūnas tikriausiai tai supranta ir, kaip dera "patriotui", dėl šito savotiškai pergyvena. Betgi kodėl "patriotui" kabutėse? Nejaugi jis nemyli Lietuvos? Nejaugi čia nekalba tauriausi Tėvynės mylėtojo širdies jausmai?

Kasčiūniško "patriotizmo" turinys

Subjektyviai, Kasčiūnas galbūt ir nuoširdus. Bet pastarojo "patriotizmas" pirmiausia remiasi neigimu — neigimu visko, kas rusiška ir visko, kas tarybiška. Žodžiu, remiasi rusofobija ir antitarybiškumu. O tai mažų mažiausiai problemiška, nes Lietuvos istorija neatsiejama nuo Rusijos istorijos. Ne vien neigiama, bet ir teigiama prasme. Dar daugiau: didžiausi Lietuvos ir lietuvių tautos laimėjimai buvo pasiekti būtent Tarybų Sąjungos sudėtyje, Tarybų Lietuvoje.

Be tarybiškumo, iš XX amžiaus Lietuvos nedaug kas telieka: tokie literatūros klasikai, kaip Liudas Gira, Salomėja Nėris, Petras Cvirka; tokie menininkai, kaip Juozas Mikėnas, muzikantai kaip Balys Dvarionas, taip pat Trakų bei Vilniaus pilių atstatymas, masinis liaudies švietimas — ką bekalbėti apie krašto elektrifikaciją, modernios pramonės ir žemės ūkio sukūrimą — neatsiejami nuo TSRS ir LTSR, kaip sudedamosios jos dalies.

Lieka į pozityvų turinį pretenduojantys mitai: pasaka apie nepriklausomą (bet faktiškai Vakarų marionete buvusią ir fašistine diktatūra pavirtusią) 1918-1940 m. Lietuvos respubliką, apie "sovietų okupaciją" ir, kas be ko, vadinamųjų "miško brolių" kovas prieš civilius lietuvius kaip didžiausius Lietuvos priešus ir išdavikus. Žodžiu, mitai, kuriais remiasi dabarties Lietuva — rusofobinė, antitarybinė Vytauto Landsbergio Lietuva.

Šiuo požiūriu, Kasčiūno "patriotizmo" vizija yra tuščia, o tiksliau — destruktyvi. Ji neturi jokio realaus teigiamo turinio, tik neapykantą "didžiajam blogiukui", kuriuo laikoma Tarybų Sąjunga ir Rusija. Tuo tarpu, kokia "meile Lietuvai" — jei žodžiu "Lietuva" suprasime pačius šio krašto žmones — spinduliuoja šis bei į jį panašūs TS-LKD "riteriai", rodo šios partijos neoliberalistinė socialinė, ekonominė politika, orientuota beveik išimtinai į stambiųjų kapitalistų, oligarchų interesų aptarnavimą.

Nacių apologetas?

Žodžiu, Kasčiūno "patriotizmas" remiasi suklastota istorija. Šiuo požiūriu, pastarojo raginimai stiprinti "patriotinį ugdymą" Lietuvoje yra tolygūs siekiui vystyti ir taip egzistuojantį mankurtų fabriką — tiesiog po "tautine" iškaba. Prie ko toks "patriotizmas" veda, parodė Ukraina, kurioje analogiškų idėjų vedami Stepano Banderos ir netgi Hitlerio gerbėjai nebaudžiami terorizuoja, o, reikalui esant, ir žudo jiems neįtinkančius piliečius.

Sakysite, Kasčiūnas kitoks? Šimtaprocentinio atsakymo neturime, bet ilgametė šio asmens veikla bei retorika leidžia teigti, kad jei ir kitoks, tai nebent paviršiumi, žodžiu, kosmetiškai, bet iš esmės vienas ir toks pat. Pagaliau, iš praeitą savaitę į viešąjį eterį išėjusios Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) susirinkimo filmuotos medžiagos aiškiai matyti, kaip Kasčiūnui politiškai artimas Audrys Šimas iš LŽVS saliutuoja kaip hitlerininkas ištiesęs į priekį dešinę ranką (2020-05-20 Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdis, vaizdo įrašas YouTube minėtas gestas užfiksuotas 1:26:22) 

Vaizdas juokingas ir, be abejo, neišreiškiantis oficialios nei NSGK, nei LŽVS, nei paties Šimo pozicijos, bet kartu — labai daug pasakantis apie šiuose sluoksniuose esančias nuotaikas, kurių kontekste ir reikėtų matyti Kasčiūno raginimus stiprinti "patriotinį ugdymą". Tik bėda, kad su tikruoju patriotizmu — meile savajai tautai, savajai šaliai — šis beprotiškas surogatas iš tikrųjų neturi nieko bendro.

O kaip jį susigrąžinti? Pirmiausia reikia pažvelgti į istoriją dalykiškai ir nusikratyti minėtaisiais mitais, kurių viešpatavimo visuomenės sąmonėje dėka Lietuva ir buvo, ir bus tik rusofobinės, antitarybinės šizofrenijos pelkėje skęstanti Vakarų pasaulio periferija. Paskiau sektų kiti žingsniai. Tuo tarpu nesugebėjimas ar tiesiog atsisakymas keisti kursą ilgalaikėje perspektyvoje ir Lietuvai, ir lietuvių tautai gali kainuoti tikrai brangiai.

Link ko veda toks "patriotizmas", ryškiausiai pademonstravo Hitleris. Nepaisant to, šiandien matyti, kaip jo idėjos reabilituojamos. Kartais po "tautine", kartais po "demokratine" kauke, bet esmė nuo to nesikeičia. Šiuo požiūriu, Kasčiūno, kaip ir kitų Lietuvos vadinamosios "istorijos politikos" šalininkų, veikla objektyviai reiškia "minkštą" nacizmo reabilitavimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Dar šia tema
Seime įvertino Vokietijos URM pareiškimą dėl Vokietijos kaltės II pasauliniame kare
75-osios Didžiosios Pergalės metinės: tarp melo ir istorinės tiesos
Britų rašytoja Džoana Rouling

Džoana Rouling išleis pasaką, parašytą daugiau nei prieš 10 metų

(atnaujinta 22:46 2020.05.28)
Geros žinios visiems "Hario Poterio" gerbėjams, kurie nežino, kuo užsiimti per sunkų pandemijos ir saviizoliacijos periodą — rašytoja jau paskelbė keletą pirmųjų kūrinio skyrių

VILNIUS, gegužės 28 — Sputnik. Britų rašytoja Džoana Rouling nustebino gerbėjus: pasirodo, kad "Hario Poterio mama" 10 metų savo palėpėje laikė rankraštį, kurį ketino išleisti po paskutinės knygos apie jaunąjį burtininką.

Po to, kai Rouling persirgo koronavirusu ir išsamiai papasakojo apie gydomuosius kvėpavimo pratimus, nusprendė susitvarkyti savo palėpę ir pasidalyti įdomiais radiniais. Vienu iš jų tapo pasakos vaikams rankraštis, kurio Rouling taip ir neparodytų pasauliui, jei ne pandemija ir saviizoliacija.

Džoana Rouling išleis knygą, kurią ji parašė daugiau nei prieš 10 metų: apie tai rašytoja papasakojo savo oficialioje interneto svetainėje.

Nepaskelbtas rankraštis "Ikabog" — stebuklinga pasaka vaikams, kurios siužetas atsiskleidžia išgalvotame pasaulyje, tačiau niekaip nesusijęs su Hario Poterio istorija.

"Knygos idėja gimė, kai aš rašiau "Harį Poterį". Bet kai paskutinė knyga buvo parašyta, aš nusprendžiau padaryti pertrauką, kuri užtruko penkerius metus. Po to nusprendžiau atsitraukti nuo vaikiškų knygų ir "Ikabog" nukeliavo tiesiai į palėpę, kur laukė savo laiko 10 metų", — pažymėjo rašytoja.

Beje, pasaką apie "tiesą ir piktnaudžiavimą valdžia" Rouling skaitė savo mažiausiems vaikams prieš miegą, o dabar ji gali pagražinti jūsų karantiną. Pirmieji istorijos skyriai jau paskelbti tinklalapyje, o kitus Rouling pažadėjo įkelti kas savaitę.

Tegai:
Haris Poteris, Didžioji Britanija, rašytoja, Džoana Rouling
Dar šia tema
Iš JAV mokyklos pašalintos knygos apie Harį Poterį dėl "prakeikimų"
Hario Poterio gerbėjai pirmą kartą galės apsilankyti Slytherin svetainėje
Daniel'is Radcliffe'as papasakojo, kaip dėl Hario Poterio vaidmens tapo alkoholiku