Vladimiras Zelenskis ir Gitanas Nausėda

Draugystė ne draugystė: šaltukas Lietuvos santykiuose su Ukraina

(atnaujinta 13:30 2019.12.02)
Lietuvą aplankė Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis. Tačiau ar galima teigti, kad šalių santykiai tebėra tame pačiame lygyje?

Baltijos valstybės, ypač Lietuva, seniai vertinamos kaip ištikimiausi Ukrainos sąjungininkai (advokatai). Kai kiti neremia Kijevo, Vilnius vis tiek remia — pavyzdžiui, Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje, kur po Rusijos sugrįžimo buvo sukurta "Baltic Plus" grupė, arba protestuodamas prieš "Nord Stream-2" dujotiekį, kuris reikalingas pagrindinei ES valstybei Vokietijai ir visos Europos energetiniam saugumui, bet (siaubas!) gali palikti Ukrainą (beje, dėl jos pačios kaltės) be dujų tranzito.

Kitaip tariant, regis, nėra pagrindo kvestionuoti artimų Lietuvos santykių su "broliais ukrainiečiais", ir šalių prezidentų susitikimas Vilniuje turėjo juos tik sustiprinti. Tačiau yra keli momentai, kurie verčia manyti kitaip.

Tas faktas, kad Zelenskio atstovė spaudai supainiojo Lietuvą su Latvija, turbūt, nėra išskirtinis, bet tikrai nemalonus — demonstruojantis (ne)pagarbą partneriui. Dar svarbesnis momentas, į kurį atkreipė dėmesį Lietuvos apžvalgininkai, yra tas, kad Ukrainos vadovas iš pradžių apsilankė Rygoje, vėliau Taline ir tik po to Vilniuje.

Be to, Zelenskis nepritarė Lietuvos nuomonei dėl Astravo atominės elektrinės — tik "išgirdo signalą". Viena vertus, toks atsargumas suprantamas, nes Kijevui šiuo metu svarbu bendradarbiauti su Minsku. Kita vertus, manytina, kad buvęs Ukrainos vadovas Petro Porošenka šiuo atveju rastų būdą viešai solidarizuotis su Lietuva ir nepraleistų progos pakalbėti apie energetinę ir kitokią iš Rusijos "kylančią grėsmę" visam pasauliui.

Tiesa, Zelenskis galėjo susilaikyti nuo aštrios Maskvos kritikos todėl, kad greitai jo laukia "Normandijos ketverto" susitikimas, kuriame dalyvaus ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas. Kitaip tariant, pulti (erzinti) Rusiją ir tikėtis, kad ji padarys kokią nors nuolaidą, neverta, o Ukrainos lyderis labai tikisi grįžti iš Paryžiaus su geromis naujienomis. Ir čia išryškėja pagrindinė problema.

Lietuvai bet kokie Kijevo kompromisai su Kremliumi, bandant baigti karą Donbase ir padaryti tai Minsko susitarimų pagrindu, netinka, nes ji šiuo atveju laikosi JAV "vanagų" pozicijos, kurios esmė — nesibaigiantis konfliktas su Rusija, naudojant Ukrainą kaip "patrankų mėsą". Todėl Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda ir palinkėjo kolegai "nedaryti tų nuolaidų, kurios būtų nepagrįstos".

Niuansas tas, kad tų "nepagrįstų nuolaidų" supratimas Vilniuje ir Kijeve, atrodo, ima skirtis. Galima teigti, kad Lietuvai pats "Normandijos ketverto" susitikimo faktas jau yra nuolaida Rusijai — nėra čia ko su ja susitikinėti, kol ji dar neišsinešdino iš Donbaso ir Krymo. Ir kas svarbu, tas kelias į niekur tikdavo Porošenkai, kuriam, kaip ir Lietuvai bei jų "patronams" Vašingtone, visiškai nerūpėjo (buvo nereikalinga) karo Ukrainoje pabaiga.

Tuo tarpu Zelenskiui (dėl savęs) svarbus taikos procesas. Bet kuo jis arčiau dialogo su Putinu, tuo jis toliau nuo Lietuvos. Tikriausiai, todėl Vilniuje buvo šilčiau sutinkamas Rusijoje už terorizmą nuteistas režisierius Olegas Sencovas, kuris netiki kompromisinio susitarimo su Maskva galimybe. Tačiau, turbūt, geriausiai besiklostančią situaciją parodo Lietuvos santykių su Gruzija pavyzdys.

Kol pastarąją valdė Michailas Saakašvilis, kuris pradėjo karą su Pietų Osetija ir vykdė griežtai antirusišką politiką, tol lietuviai ir gruzinai buvo geriausi draugai. Kai tik valdžia Gruzijoje pasikeitė ir ji ėmė mažinti įtampą santykiuose su Rusija, Vilniaus bendradarbiavimo su Tbilisiu aistra kažkur dingo. Žinoma, negalima sakyti, kad Lietuva daugiau neremia Gruzijos (ji nuolat šneka apie Rusijos okupuotas gruzinų žemes). Tačiau šalių santykiuose nėra ankstesnės ugnies ir intensyvumo.

Ar gali tas pats atsitikti Vilniaus dialogui su Kijevu? Gali, ir papildomai prie to veda mažėjantis JAV dėmesys Ukrainai bei ryškėjantis Europos noras "uždaryti" jos klausimą, siekiant geresnių santykių su Rusija.

Apskritai galima teigti, kad Zelenskio vizite į Lietuvą buvo justi kažkoks šaltukas, rutininis formalizmas, nebūdingas tikrai draugiškiems ryšiams. Be abejo, tai nereiškia, kad Vilnius ir Kijevas daugiau ne draugai. Tačiau nenustebkite, jeigu vieną dieną Lietuva praras susidomėjimą mažiau antirusiška Ukraina, kaip kad atsitiko jos santykių su Gruzija atveju.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva, Vladimiras Zelenskis
Военный конфликт в Карабахе

Situacijos Karabache paaštrėjimas kaip bandymas įtraukti Rusiją į karą Kaukaze

(atnaujinta 16:38 2020.09.29)
Ginkluotos konfrontacijos paaštrėjimas Kalnų Karabache, ilgalaikiai kariniai ir politiniai prieštaravimai tarp Baku ir Jerevano šiandien trečiųjų šalių išnaudojami kaip blogų kėslų įrankiai

Susidaro įspūdis, kad kažkas bando įtraukti Rusiją į didžiulį karą Kaukaze — nukreipti jos jėgas ir išteklius iš Baltarusijos, Sirijos, "Nord Stream-2" ir kitų geopolitinės konfrontacijos taškų. Tiesioginiai konflikto dalyviai — Baku ir Jerevanas — sąmoningai ar nevalingai "pakišinėja" Maskvą, griauna NVS ir KSSO saugumo sistemą. Kyla ir geopolitinės rizikos, susijusios su daugelio Vakarų šalių, turinčių savanaudiškų interesų Kaukaze, išorine "jėgos projekcija".

Kalnų Karabacho problema karinėmis priemonėmis neišsispręs. Abi konflikto pusės — Azerbaidžanas ir Armėnija (ginančios nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos, kuri nėra derybų šalis, interesus) ir ESBO Minsko grupė, kuriai vadovauja trys pirmininkai — Rusija, JAV ir Prancūzija, — sutinka su šiuo susitarimo postulatu. Derybų procesas vyksta lėtai ir sunkiai, tačiau nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių rugsėjo 27 dieną buvo pereita prie aktyvių karo veiksmų naudojant sunkiąją artileriją, tankus, raketų sistemas ir puolamuosius lėktuvus.

Военный конфликт в Карабахе
Минобороны Азербайджана
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Kilusi Armėnijos ir Azerbaidžano karinių žinybų "konkurencija" sunaikintų priešo tankų vaizdo įrašų skelbimo srityje, nerimą kelianti abiejų pusių nuostolių statistika Rusijoje kelia nuoširdžią užuojautą armėnų ir azerbaidžaniečių tautoms. Objektyviai vertinant, karo veiksmai nenaudingi nė vienai iš konflikto šalių, o tolesnio eskalavimo atveju pasekmės gali būti pačios netikėčiausios: užsienio taikdarių įvedimas (saugumo zonų formavimas) arba, neigiamiausių įvykių raidos atveju, didelio masto karas Pietų Kaukaze, dalyvaujant KSSO šalims (pirmiausia Rusijai ) ir NATO (užsimenama apie Turkiją).

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Leiskite priminti, kad regione, kuriame gyvena ir Azerbaidžano, ir Armėnijos gyventojai, konfliktas prasidėjo 1988 metų vasario mėnesį, kai Kalnų Karabacho autonominis regionas paskelbė apie atsiskyrimą nuo Azerbaidžano TSR. Pirmajame etape taikdarių vaidmenį atliko TSRS Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė, kuriai trejus metus pavyko sulaikyti aktyvią ginkluotą konfrontaciją. Žlugus Tarybų Sąjungai ir nelikus vidaus kariuomenės, kova įsiplieskė su nauja jėga, o 1994 metais Azerbaidžanas prarado kontrolę didžiojoje Kalnų Karabacho dalyje ir septyniuose gretimuose regionuose. Derybos dėl taikaus konflikto sprendimo ESBO Minsko grupėje vyksta nuo 1992 metų, ginkluota konfrontacija periodiškai eskaluojama.

Nauja koordinačių sistema

Gana prieštaringa informacija gaunama iš Kalnų Karabacho karinių operacijų teatro. Azerbaidžanas ir Armėnija kaltina vienas kitą eskalacijos pradžia ir neva reaguoja tik į ginkluotas provokacijas. Atsižvelgiant į tai, pirmadienį Azerbaidžane buvo paskelbta dalinė mobilizacija, prezidentas Ilhamas Alijevas įvedė karo padėtį daugelyje respublikos miestų ir regionų. Armėnijoje dieną anksčiau buvo paskelbta bendra mobilizacija ir karo padėtis.

Военный конфликт в Карабахе
© Sputnik / Министерство обороны Армении
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Anot Azerbaidžano valdžios institucijų, rugsėjo 27 dieną armėnų kariai paliko septynis vadinamosios "saugumo juostos" kaimus (sovietmečiu ši Azerbaidžano TSR teritorija nebuvo Kalnų Karabacho autonominio regiono dalis, o 1990-ųjų pradžioje pateko į Armėnijos pajėgų kontrolę). Rugsėjo 28-osios rytą nepripažinto Kalnų Karabacho prezidentas Araikas Arutiunianas pažymėjo: "Mes praradome savo pozicijas, prarasime dar daugiau, bet taip pat ir atkovosime pozicijas". Pozicinės kovos tęsiasi. Visiško vienos iš šalių pranašumo nėra.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Baku ir Jerevanas yra vienodai pasirengę "atkurti istorinį teisingumą" naudodami didelio galingumo daugkartinio paleidimo raketų sistemas ir "Iskander" raketas, smogiamuosius lėktuvus ir bepiločius orlaivius. Kiekviena karo veiksmų diena žada naujas aukas ir sunaikinimą. Šioje situacijoje nebesvarbu, kas rugsėjo 27-ąją pradėjo ugnį sunkiąja artilerija ir tankais, kurie karo lauke pademonstruotų pranašumą operatyvumo srityje. Šiandien pagrindinis dalykas yra sustabdyti eskalavimą prie Kalnų Karabacho sienos, grįžti prie derybų stalo, išgelbėti žmonių gyvybes. Mes neturėtume pamiršti apie sąjunginius įsipareigojimus.

Jei Baku ir Jerevanas laiko save Maskvos sąjungininkais, jie turi atsižvelgti į Rusijos poziciją, suvokti esamos tarpusavio santykių ir regioninio saugumo sistemos sunaikinimo pasekmes. Net atsižvelgiant į sudėtingiausius ginkluotos konfrontacijos šalių prieštaravimus, svarius argumentus ir priežastis, Rusijai karo Kaukaze nereikia. Rusijos užsienio reikalų ministerija paragino Kalnų Karabacho konflikto šalis "nedelsiant nutraukti ugnį".

Tikiu, kad sveikas protas nugalės, ir padėtis regione nedegraduos iki didelio masto karinio eskalavimo, dalyvaujant koalicijos grupėms. Be to, tarptautinė reakcija į Karabacho paūmėjimą paprastai yra konstruktyvi. Europos Sąjungos šalys, JAV, Iranas reiškia susirūpinimą ir siūlo tarpininkavimo paslaugas. Tik Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas palaiko galios scenarijaus kūrimą, bet daugiausia žodžiais. Net karingoji Ankara turi ką prarasti pavojingame žaidime Pietų Kaukaze. Ataka prieš Armėniją neišvengiamai sukels KSSO atsakymą, tai yra, karą su Rusija (ir tai nėra Kipras su Graikija). Tai kas gi yra pagrindinis karštų įvykių iniciatorius ir naudos gavėjas?

Stulbinamas įžvalgumas

Gerai numatydamos įvykius ir oficialią Vašingtono reakciją į juos, JAV diplomatinės atstovybės Azerbaidžane ir Armėnijoje penktadienį, rugsėjo 25 dieną, perspėjo savo piliečius apie aštrėjančią padėtį. JAV ambasada Armėnijoje nepatarė lankytis Kalnų Karabacho regionuose, esančiuose į šiaurę nuo Diližano nacionalinio parko, iki Gruzijos sienos Tavušo regione. Tą pačią dieną JAV ambasada Azerbaidžane paragino savo piliečius neišvykti už Apšerono pusiasalio ribų "dėl įtampos aštrėjimo Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje". Galbūt tai nėra paprastas sutapimas, o kompleksinio karinio ir politinio derinio padarinys.

Военный конфликт в Карабахе
Sputnik
Karinis konfliktas Kalnų Karabache.

Jungtinių Valstijų noras dominuoti Rusijos sienose ekonominėje ir karinėje srityse visiškai atitinka planuojamus vidutinio intensyvumo ginkluotus konfliktus Kaukaze ir kituose regionuose. Jie negaili NVS šalių gyventojų, todėl bus garantuota, kad Rusijos ištekliai bus nukreipti karinei grėsmei pašalinti. Tai yra, Maskva turės mažiau jėgų ir išteklių konkuruoti su Vašingtonu kitose pasaulio vietose. Paūmėjęs Kalnų Karabacho konfliktas aiškiai kelia problemų Rusijai ir visiškai atitinka nacionalinius JAV interesus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
karas, Rusija, Azerbaidžanas
Gitanas Nausėda ir Emanuelis Makronas

Didysis brolis šalia. Makronas išmokys Baltijos šalis, kada loti, o kada tylėti

(atnaujinta 15:32 2020.09.29)
Antrąją vizito Lietuvoje dieną Prancūzijos prezidentas pradėjo susitikimu su Svetlana Tichanovskaja. Jis pažadėjo buvusiai kandidatei į Baltarusijos prezidentus palaikymą ir tarpininkavimą

Be to, Makronas paaiškino Lietuvos prezidentui Gitanui Nausėdai, kad būtina atkurti bendradarbiavimą su Maskva.

Paskutinį kartą Prancūzijos prezidentas į Lietuvos žemę buvo įžengęs prieš 20 metų. Todėl Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono vizitą Vilniuje galima laikyti istoriniu.

Tai vyksta per didžiausią per pusšimtį metų įtampą santykiuose tarp Rytų ir Vakarų, kurią kai kurie stebėtojai įvardijo kaip naujojo šaltojo karo išvakares. Europoje jau pažymėta priešakinė linija, kurioje vyks susirėmimas. Kol kas ideologinis. Vakaruose — nuo Bresto palei Baltarusijos ir Rusijos sieną su Lenkija ir Baltijos šalimis bei pietvakariuose — su Ukraina.

Naujos Žečpospolitos sukūrimas "nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros" yra pagrindinis strateginis uždavinys, kurį JAV iškėlė Varšuvai. Ir į tai nukreipiamos visos jėgos. Iš Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos jau sukurtas "Liublino trikampis". Atėjo laikas paversti jį kvadratu — aneksuoti Baltarusiją. Tada Maskva, kaip ir viduramžiais, atsidurs priešų, kurie jau numatė ir naujojo Lžedmitrijaus kandidatūrą, apsuptyje. Tačiau kol kas jie jį saugo vokiečių kryžiuočių globoje ir aiškina būsimam Rusijos carui, kokius įsakymus išduoti pirmiausia. Tokius, kaip, pavyzdžiui, "Dėl vienašališko Rusijos kariuomenės nusiginklavimo", "Dėl gynybos komplekso privatizavimo", "Dėl LGBT vertybių propagavimo mokyklose ir darželiuose" ir pan.

Bet kažkas Vakarų planuose pakrypo ne ta linkme. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirodė esąs kietas riešutėlis. Ir suskaldyti jo kol kas nepavyksta. Skaldytojos — daugiausia "dailiosios lyties" atstovės. Ir norėdami jas kažkaip nudžiuginti, pirmaujančių Vakarų šalių vadovai vieną iš "režimo skaldytojų" — Svetlaną Tichanovskają — net paskyrė "Baltarusijos lydere". Pats Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas jau atidavė jai pagarbą.

"Aš labai gerbiu ir vertinu jos įsitraukimą. Mes, europiečiai, padarysime viską, kad grįžtume prie ESBO tarpininkavimo, kad pasiektume pažangą <...>. Mes gerai padiskutavome. Tačiau dabar turime būti pragmatiški ir palaikyti Baltarusijos žmones. Mes padarysime viską, kas įmanoma, patikėkit", — sakė Makronas, susitikęs su Tichanovskaja Vilniuje.

Tačiau už viso šio spektaklio — susitikimo su Tichanovskaja ir garsių Makrono pareiškimų, kad "Lukašenka turi atsistatydinti", — kažkodėl beveik nepastebėtas liko pagrindinis pagrindinių Europos galių geopolitinis tikslas. Makronas atvyko į Vilnių ir Rygą nuraminti Baltijos šalių rusofobijos!

"Jei norime, kad taika viešpatautų ilgą laiką, turėtume dirbti su Rusija, nes turime bendrą geografiją ir praeitį <...>. Turėtume dirbti strategiškai. Turėtume stengtis sukurti saugumo architektūrą, atnaujinti bendradarbiavimą, pasitikėjimą, kur auganti įtampa leidžia mums kovoti su kibernetinėmis atakomis, dezinformacija ir destabilizavimu <...>. Mes su Rusija esame pagarbūs ir labai reiklūs", — po susitikimo su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda sakė Makronas.

Čia tai bent posūkis! Tai yra, Makronas nebijo grasinti sankcijomis Lukašenkai, tačiau drovisi Baltarusijos prezidento "vyresniojo brolio" Vladimiro Putino. Tai reiškia, kad jis supranta, jog nebus jokio "Liublino keturkampio" su Baltarusija, taip pat nebus ir naujos Žečpospolitos. O Lukašenkai dabar tik vienas kelias — po "vyresniojo brolio" sparnu. Patys Vakarų strategai ir įvarė Batką į "Maskvos kampą", pamiršdami, kad veiksmas yra lygus atoveiksmiui. Sąmoningai ar nesąmoningai? Didieji politikai apie tai paprastai nutyli.

O kad Baltijos šalių limitrofai savo lojimu tinkamoje vietoje ir ne vietoje nesugadintų garbingų žaidėjų didžiojo žaidimo, Makronas susiruošė į Vilnių ir Rygą. Ir pagrindinis tikslas yra aiškiai paaiškinti, jog dialogas su Rusija yra svarbus, "kad nepasikartotų Baltijos šalių patirtos baisybės".

"Tai labai opi tema. Aš puikiai suprantu jūsų praeitį, žinau, kad jūsų šeimos išgyveno siaubingas tragedijas, susijusias su okupacija. Tačiau žvelgiu į kitą šimtmetį ir kalbu būtent apie Baltijos šalis. Šis naujas dialogas ir jo atnaujinimas mums yra svarbus, kad baisybės nepasikartotų", — įtikinamai kalbėjo Prancūzijos prezidentas.

Taigi, Makronas perspėjo lietuvius, kad nebūtų padaryta naujų klaidų. Na, o už jau padarytas teks sumokėti realiais eurais, kurių Lietuvos biudžetas gaus mažiau po Baltarusijos prekių nukreipimo iš Klaipėdos uosto į Ust Lugą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltijos šalys, Gitanas Nausėda, Emanuelis Makronas
Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Andrejus Kartapolovas, archyvinė nuotrauka

RF Gynybos ministerija: NATO siekia sunaikinti karinį Rusijos ir Baltarusijos aljansą 

(atnaujinta 17:38 2020.09.29)
Rusijos kariuomenė Baltarusiją laiko ne tik artimiausia kaimyne, bet ir "patikima karine sąjungininke"

VILNIUS, rugsėjo 29 — Sputnik. Su savo kariuomene netoli Baltarusijos ir Rusijos sienų NATO siekia sunaikinti karinį šių dviejų šalių aljansą, sakė Rusijos gynybos ministro pavaduotojas Andrejus Kartapolovas, praneša Sputnik Baltarusija.

"NATO toliau stiprina savo kovinį potencialą ir aktyvumą Europoje. NATO karinės infrastruktūros diegimas pagreitintu tempu vykdomas Baltijos šalyse. Pagrindinis karinės veiklos išplėtimo tikslas — Baltarusijos ir Rusijos karinio aljanso naikinimas", — Baltarusijos ir Rusijos regionų forume sakė jis.

Kartapolovas pranešė, kad Rusija vykdys savo įsipareigojimus saugoti Sąjunginę valstybę bet kokiomis sąlygomis, ir pridūrė, kad imasi atsakomųjų priemonių NATO karių dislokavimui. Kaip pavyzdį jis pateikė pratybas "Sčit Sojuza" ("Sąjungos skydas") ir "Slavianskoje bratstvo" ("Slavų brolija").

Kalbėdamas apie Baltarusiją, Andrejus Kartapolovas ją pavadino ne tik artimiausia Rusijos kaimyne, bet ir "patikima karine sąjungininke". Jis taip pat sakė, kad spalio mėnesį respublikoje vyks pratybos "Nerušymoje bratstvo" ("Nesunaikinama brolija").

NATO nuolat didina karinį kontingentą šalia Rusijos sienų. Baltijos šalys aktyviai sudaro didelio masto gynybos sutartis su JAV, paaiškindamos tai "Rusijos grėsme", nors Maskva ne kartą neigė šiuos kaltinimus.

Tegai:
Baltarusija, Rusija, NATO