Emanuelis Makronas, archyvinė nuotrauka

"Rusija Prancūzijos teritorijos užpuolė visą Europą": keršto reikalas

(atnaujinta 15:43 2019.12.06)
Prancūzijos leidinio "Le Monde" duomenimis, 2018 metų pavasarį prasidėjusi bendra britų, prancūzų ir šveicarų kontržvalgybos operacija, padedant amerikiečiams, leido nustatyti 15 Rusijos karinės žvalgybos pareigūnų tapatybes

Vakarų žiniasklaida aktyviai diskutuoja apie sensaciją: Prancūzijoje buvo rasta rusų diversantų bazė. NBC: "Rusijos agentai rengė išpuolius iš žudikų buveinės Prancūzijos Alpėse, sako žvalgybos pareigūnai". "The Telegraph": "Rusijos šnipai panaudojo Prancūzijos Alpes kaip stovyklą, kad užpultų Britaniją ir kitas šalis". Ir taip toliau.

Visos antraštės perpasakoja naująjį "Le Monde" straipsnį.

Straipsnio esmė: anoniminiai laikraščių šaltiniai praneša, kad Rusijos žvalgyba turėjo bazę Aukštutinėje Savojoje (kalnuotas regionas su Monblanu, Anesi ežeru ir kurortais). Ten 2014–2018 metais, anonimų duomenimis, dirbo mažiausiai 15 GRU darbuotojų, įskaitant Petrovą ir Boširovą. Šie darbuotojai keliavo iš Savojos po visą Europos Sąjungą "žudyti ir sabotuoti". Tuo pat metu, publikacijoje kukliai priduriama, kad Vakarų žvalgybos tarnyboms nepavyko aptikti ir konfiskuoti "ginklų ar kokių nors įrodymų". Taip pat nepavyko aptikti "žudynių ir sabotažo" pėdsakų pačioje Prancūzijoje.

Tačiau yra pagrindo manyti, kad būtent iš čia Didžiosios Britanijos širdyje įvyko smūgis — Skripalių apnuodijimas Solsberyje. Iš čia jie taip pat užpuolė Bulgariją (2015 metais buvo apnuodyti trys žmonės, buvo panaudotas "Novičok", aukų nebuvo) ir Juodkalniją (žiaurus mėginimas įvykdyti perversmą, nebuvo aukų, nebuvo perversmo).

Apskritai, prieš mus yra naujas "highly likely" (labai tikėtina — Sputnik) etapas, iš kurio, atrodytų, jau neįmanoma išspausti nieko naujo (išskyrus vis aktualesnį klausimą, kas čia per baisus "Novičok", su kuriuo rusai metų metus nuodija žmones ir visi kažkodėl lieka gyvi).

...Kas čia išties įdomu.

Žinia, kad kažkokia specialioji tarnyba turėjo bazę kitos šalies teritorijoje, tačiau jos jau seniai nėra, — yra naujiena apie nieką. Neturint "jokių įrodymų", tiesiog teigiama, kad per ketverius metus 15 žmonių aplankė tam tikrą regioną.

Taigi, iš pirmo žvilgsnio visai neaišku, kaip ir kam tai gali būti panaudota. Tačiau yra niuansų. Pirma, niekas neslepia, kad šis nutekėjimas yra specialiai skirtas artėjančiam "Normandijos ketverto" susitikimui Donbaso problemai spręsti Paryžiuje, dalyvaujant Prancūzijai, Rusijai, Vokietijai ir Ukrainai. Tai atvirai "Deutsche Welle" komentare teigia Europos Komisijos finansuoto blankaus, bet autoritetingo ne pelno siekiančio Prahos "smegenų centro" ekspertas: "Informacijos nutekėjimas gali būti tiesioginis signalas Kremliui. Nemanau, kad tai atsitiktinumas".

Antra, kaip pažymi tas pats leidinys, Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas pastaruoju metu aktyviai siekia sumažinti įtampą santykiuose su Rusija ir apskritai atkurti normalų bendradarbiavimą. Tačiau dabar Prancūzijos vyriausybė "privalo išreikšti protestą ir išsiųsti Rusijos diplomatus". Tai bus Makrono koziris, nes tai parodys, kad "Prancūzija nėra naivi".

Paprasčiau tariant, šiuo metu Makronas yra aktyviai spaudžiamas, aplink visi ragina jį vietoj Donbaso taikos derybų išsiųsti iš šalies Rusijos diplomatus (kaip ką tik padarė Vokietija, dėl dar vienos "atidėtos sensacijos" apie čečėnų kovotojo nužudymą). Jis raginamas sukelti skandalą ir nutraukti suartėjimo su Rusija procesą. Juk būtent taip daro tikri vyrai, nes Rusija gerbia tik jėgą ir viską, kas su ja susiję.  

Taigi, šiuo atveju turbūt pagrindinis taikinys ir tariama informacinio melo auka yra Prancūzijos prezidentas.

Juolab, kad "Le Monde" nuo seno garsėja savo nuolatiniais išpuoliais prieš Makroną — jis "myli" jį maždaug taip pat, kaip "New York Times" Donaldą Trampą. Prancūziškoje versijoje leidinio prezidentas nemėgstamas dar stipriau, nes čia akivaizdi asmeninė vendeta.

Reikalas tas, kad vienas kontrolinio akcijų paketo "Le Monde" savininkų yra toks Matthieu Pigassas.

Veikiau mums jis yra kažkas. O Prancūzijoje jo tragiškas likimas stebimas daugelį metų. Vienu metu jis buvo jauniausias "Lazard Bank" vadovaujantis partneris, kaip ir vėliau Makronas tapo jauniausiu pas Rotšildą.

Prancūzų spauda jau seniai kalba apie nuožmią dviejų vunderkindų kovą. Trumpai tariant: 2010 metais Makronas bandė nuvyti Pigassą nuo "Le Monde", bet Pigassas laimėjo. Savo ruožtu 2012 metais Pigassas ketino tapti prezidento-socialisto Olando finansų guru, tačiau tada laimėjo Makronas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Apskritai, prieš mus yra ilgos besitęsiančios dviejų vienodai gerbiamų namų — Rotšildų ir Lazarų — jaunų ir karštų bankininkų mūšis. Kerštas, ambicijos, intrigos.

Nėra praleista nė viena galimybė šiame mūšyje pakišti priešą. Šiuo atveju malonumas derinamas su nauda. Daugelio ES elito ratų interesas yra neleisti Makronui sustiprėti kaip prezidentui atkuriant normalius santykius su Maskva, o "Le Monde" leidėjams svarbu susilpninti Makroną kaip politiką.

O tai, kad tas pats triukas vis dažniau naudojamas Europos mūšiuose (pavėluoti "rusų demaskavimai"), tikriausiai byloja tiesiog apie kai kurių Europos intrigantų profesionalumo lygio nuosmukį.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Prancūzija, NATO, Rusija
Dar šia tema
NATO viršūnių susitikimas: Kinija, Rusija ir kosmosas
Lavrovas palygino Rusijos žiniasklaidos diskriminaciją Vakaruose su Skripalių byla
Londone papasakota apie Didžiosios Britanijos nuoskaudas dėl Skripalių bylos
Žmogus apsirengęs Laisvės statulos kostiumu Niujorke

O juk buvo "laisvųjų žemė". JAV aiškinama, kaip buvo nužudyta visuomenė

(atnaujinta 10:08 2021.03.08)
Negalima laisvai išreikšti savo nuomonės net draugams bet kokiu klausimu, o mokykloje ir universitete to padaryti negalima su 100% garantija: apie kurią šalį kalbama?

Šiuo atveju kalbama apie JAV ir apie tai, kaip amerikiečių filosofai analizuoja jų visuomenės sunaikinimo technologijas. Bet maždaug tas pats vyksta ir kitose Vakarų šalyse, ir Rusija, apskritai, ir bet kuri kita šalis nėra apsaugota nuo šių technologijų. Taigi pažvelkime į juos.

Aleksejus Puškovas
© Sputnik / Владимир Трефилов

Keletas paaiškinimų: čia rašo, kartosime, filosofai. Todėl jų šifruotės reikalauja išvertimo į žmonių kalbą. Vienu atveju turime dviejų autorių knygos "Ciniškos teorijos: kaip stipendijos aktyvistams padarė viską aplink rasės, lyties ir tapatybės klausimu" (ar jūs pirktumėte knygą su tokiu pavadinimu?) apžvalgą. Kitu atveju kalbama apie autoriaus skiltį apie tai, ką moksleiviai ir studentai daro su dėstytojais, prieš kuriuos jie kurstomi.

Tačiau pavyzdžiai iš šių autorių gyvenimo gana lengvai skaitomi. Totalitarinės, įbaugintos ir tuo pačiu negailestingos visuomenės kūrimo technologiją knygos autoriai pateikia gana aiškiai.

Taigi, pirma. Reikia sukurti nepažeidžiamą idėją — rasti kažką tokį, kam didžioji dauguma iš pradžių neprieštaraus. Geriau apsieiti be politikos, nes ne visus domina valstybės valdymas ar jo ideologijos, tačiau, pavyzdžiui, kažkas susiję su sveikata — tai puiku, sukelia žvėrišką baimę... tačiau tokio pobūdžio pavyzdžiai yra prieš mūsų akių, todėl apie akivaizdų dalyką nekalbėsime. Bet tiks ir, pavyzdžiui, smurtas šeimoje. Tai gi aišku: kas palaikys vyrų ar moterų sumušimą šeimoje?

Antra. Būtina bendrą teoriją pritaikyti prie konkrečių žmonių, sukūrus iš tokių žmonių kažką panašaus į šventą ir neliečiamą nelaimingų aukų grupę. Smurto šeimoje atveju moterys labiau tinka tokiam vaidmeniui nei vyrai, ypač atsižvelgiant į seniai vykusius ultrafeministų žiaurumus.

Trečia. Reikia rodyti atsargumą ir pažiūrėkite — o kaip pačios jūsų "aukos" žiūri į jūsų idėją, ir visa kita auditorija taip pat. O jeigu tarp jų populiaresnės kažkokios kitos teorijos.

Ketvirta. Sukurkite sau priešą. Esmė ta, kad jūsų ideologija turėtų sukelti baimę kažkokiai žmonių grupei, o natūrali baimės pasekmė — neapykanta. Ją reikia nukreipti prieš konkrečius žmones, pavyzdžiui, tuos, kas su faktais rankose įrodo, kad jūsų teorija išsiurbta iš nykščio. Nuodykite ir nuodykite juos, kol jie bus visiškai sunaikinti.

Penkta. Paimkite savo pinigus (tas pačias aukščiau paminėtas "stipendijas aktyvistams"). Žinoma, visiems aktyvistams nepaks pinigų, tačiau organizatoriai turi suprasti, kad jie sukūrė iš esmės politinį judėjimą ir tai kažkam turėtų būti naudinga. Juk toliau galite savo beprotiškas idėjas nešti į parlamentus įstatymų projektų forma, kur prieš jas bijos balsuoti. O tai jau politinė valdžia, be to diktatorinė.

Taigi, viskas, kas įvyko JAV ir kitose šalyse pogrominiais perkrovimo 2020 metais, jau yra tarp ketvirtojo ir penktojo proceso etapų, ir čia yra bet kokių kilnių idėjų ir nekaltų aukų. Kada visa tai prasidėjo? — dabar klausia liūdni filosofai. Tai prasidėjo seniai. Ir čia pateikiamas pavyzdys, kaip į kolegiją (2017 metais) kviečiamas gerbiamas profesorius su prašymu atlikti teisėjo vaidmenį diskusijose. Jis pasako kalba, o  po to gaunamas įskundimas: profesorius juodaodžiams studentams pasakė, kad rasizmas nėra toks blogas, ir tuo pačiu metu palygino jų gyvenimą su vergija. Kas iš iš tikrųjų buvo pasakyta: jūs, gerbiamas studente, sutirštinote spalvas pareiškdami, kad juodaodžiai dar niekada negyveno taip blogai, kaip šiandien rasistinėje visuomenėje — sutikite, dar 60-aisiais metais, jau nekalbant apie vergovės metus, buvo blogiau.

Na, ir net nereikia spėlioti, kas nutiko nelaimingajam profesoriui. Prisiminkime tik neseniai paskelbtą komentarą, kuriame buvo paminėta, kad JAV Respublikonų partijos ideologai dabar laiko neatidėliotina nacionaline užduotimi kovoti su masinio persekiojimo technologijomis visų, kas nepritaria demokratų idėjoms, atžvilgiu. Štai mūsų filosofai, kad kovotų su šių technologijų persekiojimu, smulkiai išnagrinėja, kartais niūriai sakydami: o juk kadaise mes buvome laisvųjų žemė...

Buvo ar nebuvo, tokio kaip yra dabar, nevyko. Žiaurumai vyksta ne visoje Amerikos visuomenėje, ne visose profesijose ir ne visose amžiaus grupėse, kitaip iš kur pernai rudenį atsirado 74 milijonai, balsavę už Trampą. Blogis atsirado dar 80-90-aisiais metais universitetuose, paskui išplito į mokyklas, tai yra, pasireiškia kartų konfliktu. Tai suprantama: paaugliai dar nėra sukūrę idėjos, kas leistina, o kas ne, tačiau jie gauna malonumą iš bandos puldinėjimo ir sunaikinimo suaugusiųjų ir ne labai suaugusių, išdidžių žmonių. Tai taip pat yra technologija ir ji neapsiriboja Amerika.

Kas atsitinka dėl to: totalitarinė visuomenė, kolektyvinio persekiojimo ir abipusio naikinimo visuomenė, kai ne tik laisvai reikšti savo nuomonę, bet ir patylėti tampa pavojinga. Vienas iš aukščiau minėtų autorių šia proga cituoja emigranto iš Vengrijos žodžius, kuris sako, kad taip buvo jų socializmo sąlygomis (o mes gi manėme, kad būtent vengrai turėjo švelnų socializmą). Arba: du filosofinės knygos autoriai daro ir visiškai negražią patirtį, paima 12-ąjį "Mein Kampf" skyrių, kuriame kalbama apie hitlerininkų partijos kūrimo technologijas. Jie Nacionalinę socialistinę Vokietijos darbininkų partiją pakeičia kitu judėjimu — "solidarusis feminizmas". Ir rezultatą jie siunčia feministiniam žurnalui "Affilia", kur redaktoriai giria medžiagą už "gerą potencialą sukurti svarbų dialogą tarp socialinių darbuotojų ir feminisčių tyrinėtojų". Istorija buvo garsi ir skandalinga...

Nors jei radikalai ir toliau griebsis švietimo, akademinės ir humanitarinės sferos, turėdami tikslą užgrobti visą šalį, tada kitos kartos net neįsivaizduos, kas iš tikrųjų buvo tas Hitleris ir kuo jis buvo blogas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
diskriminacija, JAV
LGBT vėliava, archyvinė nuotrauka

Vaivorykštinė Vakarų pelkė. Ar Lietuvoje pakankamai jėgų, neleisiančių nuskęsti?

(atnaujinta 10:07 2021.03.08)
Už vienalyčių partnerysčių institutą ir liūdnai garsėjančios Stambulo konvencijos ratifikavimą agituojantis Seimo "profesionalusis gėjus", Tomas Vytautas Raskevičius, galiausiai sulaukė per 360 tūkst. piliečių parašų

Parašus paliko reikalaujantys jo pasitraukimo iš parlamentinio Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų: ties šiuo momentu, kova tarp LGBT invaziją į Lietuvą remiančių ir sveikesnių visuomenės sluoksnių atkirtį jiems organizuojančių jėgų, žodžiu — kova dėl šeimos instituto Lietuvoje — pereina į kitą, aukštesnį lygmenį.

Įsidėmėtina, kad visai neseniai tiek minėtų parašų, tiek pačios akcijos legitimumą pripažinti vengusi Seimo pirmininkė, liberalų atstovė Čmilytė-Nylsen galų gale priėmė jos organizatorius pas save: pastarieji pristatė visus surinktus parašus ir nepagailėjo kritikos naujajai valdžiai bei ją palaikančioms masinės žiniasklaidos priemonėms, kurios — su LRT, Delfi ir 15 min priešakyje — paskutiniu laiku itin aktyviai reiškiasi, ir gindamos Stambulo konvenciją, ir siekdamos diskredituoti prieš pastarąją (ir apskritai prieš LGBT darbotvarkę) nukreiptą judėjimą.

Tapino "kontrpeticija"

Šiuo požiūriu, veikia dėsnis, kad veiksmas iššaukia atoveiksmį ir, panašu — ne patį silpniausią — į vykstančią bataliją pagaliau įsitraukia ir, atseit, "nepriklausomo", "visuomeninio" (o realiai, tiek valdžios, tiek Sorošo "Atviros visuomenės" fondo lėšomis maitinamo) "Laisvės TV" kanalo veidas ir vadovas, Andrius Tapinas: pastarasis pareiškė, kad, kaip atsaką į 360 tūkst. parašų surinkusią peticiją, bus "kontr" arba "anti" peticija, kuri — "influencerio" teigimu — surinksianti per 1 mln. parašų...

Kiekybiniu požiūriu, užmojis — įspūdingas, tačiau, kokie gausingi bebūtų "Laisvės TV", o taipogi į kampaniją ar oficialiai, ar neoficialiai įsitraukusių privačių bei valstybinių žiniasklaidos kanalų, ištekliai — labai abejotina, ar Lietuvoje apskritai įmanoma surinkti tiek žmonių, kurie tikrai pasirašytų už tai, ką atstovauja Tomas Vytautas Raskevičius ar liberalieji jo apologetai.

"Abejotina", nes netgi LGBT politikai palankiausi resursai negali paneigti, kad absoliuti lietuvių dauguma — kategoriškai nusistatę ir prieš vienalyčių partnerysčių institutą, ir prieš seksualinių mažumų ideologiją apskritai. Šiuo požiūriu, surinkti 1 mln. tikrų parašų — kaip sakoma — "misija neįmanoma" ir neabejotina, kad pats Tapinas — kaip ir jo šeimininkai — tai puikiai supranta.

Taktinis atsitraukimas?

Šiame informacinio karo fronte — akivaizdžiai vyksta puolimas, pamačius, kad vis platesni visuomenės sluoksniai, kaip ir vis gausesnės pajėgos (tiek judėjimai, tiek partijos, tiek "Respublikos" leidinių grupė) telkiasi prieš LGBT darbotvarkę Lietuvoje. Kituose taškuose, tuo tarpu, atrodytų, taktiškai atsitraukiama: štai Laisvės partijos pirmininkė, Aušrinė Armonaitė pasisakė, kad, galbūt, 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje Stambulo konvencijos klausimas iš viso svarstomas nebus. Galbūt, TS-LKD išsigando "bunto" ar netgi skilimo savo gretose? O gal — kita vertus — čia tik ruošiamasi (po Tapino akcijos) palankesnei progai?

Neatmestinas ir toks scenarijus. Tačiau šiai dienai, į dalyką žvelgiant objektyviai, sąmoningiems mūsų bendrapiliečiams vertėtų žinoti ir labai rimtai atsižvelgti į dvi šnekamą dalyką liečiančias aplinkybes, apie kurias čia trumpai ir pakalbėsime: pirma — esamą šeimos instituto statusą Lietuvos konstitucinės teisės kontekste ir — antra — platesnį — santvarkinį, civilizacinį, geopolitinį aspektą ir — jo atžvilgiu — į kovą prieš Stambulo konvenciją ir LGBT invaziją pakilusio judėjimo ribotumą...

Kaip Konstitucinis teismas uzurpavo Seimo ir tautos galias

Pradėkime faktu: 2019 metais, nutaręs pripažinti Danijoje tarp lietuvio ir baltarusio apiformintą vienalytę "santuoką", Konstitucinis teismas konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata yra "lyties požiūriu neutrali"; ir nors tuo formaliai nepaneigtas nei 1992 m. Lietuvos Konstitucijos 38 str., apibrėžiantis šeimą, kaip sąjungą tarp vyro ir moters, vis dėlto, tai yra precedentas, kuris praktiškai reiškia, kad Lietuvoje teisinė kova prieš vienalyčių partnerysčių institutą jau yra pralaimėta.

Nors formaliai ir ne, bet praktiškai aukščiau minėtas nutarimas keičia Konstituciją: šiuo požiūriu, vertėtų prisiminti, kad Konstitucijos pataisos priklauso arba Seimo (per pakartotiną balsavimą, surenkant mažiausiai du trečdalius balsų ir abu balsavimus skiriant bent 3 mėnesių laikotarpiui), arba visaliaudinio referendumo kompetencijai; taigi, kad Konstitucinis teismas šiuo nutarimu faktiškai uzurpavo tiek Seimo, tiek tautos suvereniąsias galias.

Nekeliant aikštėn šio momento, būtent — demokratijos ir suvereniteto momento — bet kokia kitokia ar Stambulo konvencijos, ar vienalyčių partnerysčių instituto kritika — iš teisinių pozicijų bus nepilnavertė ir todėl pasmerkta pralaimėjimui. Šiuo požiūriu, judėjimas prieš LGBT invaziją į mūsų šalį turėtų pasireikšti kaip pasipriešinimas antidemokratinei liaudies galių uzurpacijai tiek iš Konstitucinio teismo, tiek iš jo darbotvarkę formuojančių ES struktūrų pusės.

Truputis kritikos

Antrasis momentas — pati LGBT invazijos kilmė, jos geoekonominės ir geopolitinės šaknys, kurios akivaizdžiai yra iš Vakarų: tiek "vaivorykštinė" politika, tiek visa "tolerantiškųjų" Vakarų vizija apskritai, tėra dalelės platesnio projekto, atitinkančio ir išreiškiančio įsigalinčio globalinio finansinio, platforminio kapitalo šeimininkų, žodžiu — oligarchato — siekį įvesti totaliniu sekimu, kontrole ir smegenų plovimu paremtą transnacionalinių korporacijų diktatūrą (šiuo požiūriu, tiek nacionalinės valstybės, tiek šeima, tiek bet kokios tradicinių vertybių liekanos — tai kliūtys kelyje į visišką įsigalėjimą).

Reikalinga alternatyva. O vienintele geoekonomine ir geopolitine alternatyva šiai dienai čia yra Rusija. Na, o santvarkos prasme, tiek geruoju, tiek piktuoju atveju, kalba turi eiti apie postkapitalistinį pasaulį. Šiuo požiūriu, neįkainojamas yra ir TSRS, žodžiu — tarybinis mūsų patyrimas. Tačiau tiek Rusijos, tiek tarybiškumo, mūsų šnekamieji aktyvistai bijo. Ir ilgainiui tai bet kokį antiliberalinį, patriotinį pasipriešinimą veda į akligatvį.

Ir tai ignoruoti būtų klaida. Tačiau dar didesnė klaida — nesuprasti, kad čia mums ant akių sprendžiasi esminiai mūsų visuomenės gyvenimo klausimai, kuriais abejingų būti negali. Patsai tokių iniciatyvų atsiradimas, kaip ir jų įgyjamas pagreitis, rodo, kad Lietuvoje dar pakankamai sveikų jėgų, neleisiančių šaliai nuskęsti vaivorykštinėje Vakarų pelkėje. Ir tai yra gerai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Lietuva
Dar šia tema
Latvija irgi prieš. Baltijos valstybių maištas prieš LGBT
Tauta prieš "žydrųjų" diktatūrą — kaip visuomenė priima LGBT darbotvarkę Seime
Karbauskis nerimauja, kad netrukus tradicinės šeimos gynimas taps nusikaltimu
Sėsk ir užsičiaupk: Lietuvos konservatoriai jau atvirai šiurkštūs su rinkėjais
"Zombiseksualai" laimėjo: Rusija puolama, ko anksčiau dar nebuvo
Ust-Lugos uostas

Paaiškėjo, kiek Baltarusijos naftos produktų jau perkrauta per Rusiją

(atnaujinta 12:01 2021.03.09)
Maskva ir Minskas pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl Baltarusijos naftos produktų perkrovimo eksportui per Rusijos jūrų uostus. Dokumente numatyta, kad Baltarusijos įmonės 2021–2023 m. Rusijos jūrų uostuose perkraus daugiau kaip 9,8 mln. tonų krovinių

VILNIUS, kovo 9 — Sputnik. Kovo pradžioje Mozyrio naftos perdirbimo gamykla perkrovė eksportui 7000 tonų Baltarusijos naftos produktų į Rusijos Ust-Lugos uostą, praneša RIA Novosti su nuoroda į Rusijos transporto ministro Vitalijaus Saveljevo pareiškimą.

"Kovo mėnesį turėjo prasidėti Baltarusijos naftos produktų pristatymai Rusijos pusės adresu. Šių metų kovo 5 d. Baltarusijos Mozyrio naftos perdirbimo gamykla į Rusiją perkrovė 3,4 tūkst. tonų benzino, kuris pristatomas į Ust-Lugos uostą operatoriui "Portenergo", — žurnalistams pasakė Saveljevas.

Pasak jo, iš tos pačios naftos perdirbimo gamyklos kovo 6 dieną buvo perkrauta antroji naftos produktų partija "Taip pat... mazuto krovinys, kurį Baltarusijos pusė kovo 6 dieną atsiuntė iš tos pačios Mozyrio naftos perdirbimo gamyklos (tai yra 3,6 tūkst. tonų). Rusijos pusės operatorius — "Peterburgo naftos terminalas" ir Sankt Peterburgas Jūrų uostas", — pareiškė ministras ir pridūrė, kad iš Rusijos pusės pervežimų geležinkeliais operatorius yra "Federalinė krovinių kompanija".

Rusijos Federacija ir Baltarusija vasario 19 d. pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl Baltarusijos naftos produktų perkrovimo eksportui per Rusijos jūrų uostus. Šiame dokumente numatyta, kad Baltarusijos įmonės 2021–2023 metais Rusijos jūrų uostuose, esančiuose Baltijos jūroje, perkraus daugiau nei 9,8 mln. tonų krovinių, įskaitant iki 3,5 mln. tonų 2021 metais, 3,2 mln. tonų 2022 metais ir 3,1 mln. tonų 2023 metais. Kalbama apie tokius krovinius kaip mazutas, benzinas ir nafta.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka praėjusių metų rugpjūtį paskelbė apie galimą prekybos srautų persiorientavimą iš Baltijos šalių uostų. Rugsėjį Rusijos ir Baltarusijos ministrų pirmininkų derybose buvo aptartas naftos srautų perkėlimas iš Lietuvos uostų į Rusijos uostus, ypač į Ust-Lugą. Taip pat rugsėjį Aleksandras Novakas, tuometinis Rusijos Federacijos energetikos ministerijos vadovas, pasakojo, kad aptariama galimybė perkelti naftos srautus iš Baltijos šalių uostų į šiaurės vakarų Rusijos uostus (Ust-Luga, Primorskas, Visockas, Sankt Peterburgas).

Tegai:
naftos produktai, nafta, Baltarusija, Rusija