Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas

Putinas ir Lenkija: kas tikrųjų klastoja istoriją

(atnaujinta 22:39 2019.12.30)
Kaip ir įprasta mūsų žiniasklaidoje, Putinas blogas. Šįsyk — nes pasisakė opiu istoriniu klausimu. O būtent, klausimu dėl Molotovo-Ribentropo pakto ir Lenkijos pozicijos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

Mūsiškiai "patriotai" ir "demokratai" kaltina Vladimirą Putiną istorijos klastojimu, bet kaip yra iš tikrųjų?

Jau truputėlį anksčiau Putinas buvo pareiškęs, kad Antrąjį pasaulinį karą iš tiesų parengė pačios Vakarų valstybės kartu su Lenkija, dar 1938-aisiais sueidamos su hitlerininkais į vadinamąjį Miuncheno suokalbį. Tuo tarpu Molotovo-Ribentropo paktas tarp Tarybų Sąjungos (kurios teisių perėmėja oficialiai laikoma Rusijos Federacija) ir nacistinės Vokietijos buvo neišvengiamas taktinis žingsnis, kurio imtis TSRS vadovybę privertė aukščiau minėtosios aplinkybės.

Atitinkamai Putinas, kaip ir kiti Rusijos atstovai, atmetė dabar visos ES mastu platinamą teoriją apie TSRS, kaip tariamą "stalinistinį" ir "totalitarinį" režimą, iš esmės tolygų nacizmui ir fašizmui.

Kas "įgėlė" Lenkijai?

Nenuostabu, kad į minėtuosius Putino komentarus kai kurie sluoksniai reagavo itin neigiamai. Ypač rusofobija alsuojanti Lenkijos valdžia, ėmusi kaltinti Rusiją tariamu "avantiūrizmu" bei istorijos klastojimu. Putinas į tai atsakė, praėjusį antradienį nurodydamas į labai konkrečius pavyzdžius, kaip Lenkija iki karo bendradarbiavo su Hitleriu, palaikydama pastarojo antisemitinę politiką ir siekdama pagerinti savo ir nacistinės Vokietijos santykius.

Būtent pastarasis Putino pasisakymas išprovokavo dar didesnį tariamų "laisvės ir demokratijos" korifėjų ES ir ypač antirusiškame Rytų Europos koridoriuje pasipiktinimą. Juk jie vadovaujasi gerai žinoma formule, neva komunizmas lygus nacizmui, Stalinas — Hitleriui, o Raudonoji armija — tai jokia ne išvaduotoja, fašizmo nugalėtoja, bet kažkokių barbarų orda. Todėl priimti tokių minčių negali.

Istorinė tiesa

Visgi bet koks ginčas, jei pretenduoja į tiesą, o, vadinasi, ir į dalykiškumą, privalo būti paremtas konkrečiais faktais. Taip ir čia, viską reikia matyti realiame istoriniame kontekste. O būtent tame, kad imperialistinės Vakarų valstybės į 1933-aisiais Vokietijoje įsigalėjusį nacizmą iš pradžių toli gražu nežiūrėjo kaip į mirtiną priešą. Atvirkščiai, žymi dalis valdančiųjų sluoksnių laikė Hitlerį išsigelbėjimu nuo Rytuose kilusios bolševizmo, žodžiu — socialistinės revoliucijos, grėsmės.

Aleksejus Puškovas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Владимир Астапкович

Dar daugiau. Pirmieji mėginimai kurti bendrą antihitlerinį bloką Europoje, siekiant izoliuoti nacistinę Vokietiją bei užkirsti kelią jos karinei ekspansijai, buvo inicijuoti ne ko kito, kaip Tarybų Sąjungos su Stalinu priešakyje. Tiktai, kad ir kaip (ne)keista, Vakarų "demokratai" tokias iniciatyvas atmetė, verčiau pasirinkdami 1938-aisiais įvykusį "Miuncheno suokalbį", kaip būdą kylančiam Hitlerio apetitui patenkinti.

O kodėl gi jo netenkinti? Juk buvo tikimasi, kad Hitlerio vedami naciai pradės visų tuometinio pasaulio antitarybininkų ir antikomunistų išsvajotą "kryžiaus žygį" prieš TSRS, kuris būtų paskirtas ne tiktai socialistinės santvarkos nuvertimui, bet apskritai Rusijos teritorijų padalijimui, resursų išgrobstymui ir visiškam krašto pavergimui Vakarų kapitalo naudai. Tad Vakarų pataikavimas Hitleriui buvo tikrai dėsningas.

Būtent šiame kontekste ir suprantamas Molotovo-Ribentropo paktas, šių dienų rusų istoriko Eugenijaus Spicino taikliai įvardijamas tiesiog genialiu tarybinės diplomatijos pasiekimu, laimėjusiu papildomo laiko TSRS pasirengti 1941-ųjų birželį prasidėjusiai hitlerininkų agresijai ne tik prieš Rusiją, bet prieš Tarybų Sąjungą ir visas jos tautas, tame tarpe ir lietuvių tautą.

Tuo tarpu hitlerininkų generalinis "Ost" planas, numatytas net tokių nacių vadeivų kaip Himleris planuose, iš tiesų parodo, kas laukė šių tautų (ir ne tiktai jų...) Trečiojo Reicho pergalės atveju. Lietuviai, latviai, estai, taip pat baltarusai, lenkai, ukrainiečiai ir daugelis, daugelis kitų — visi buvo nurašyti į "antrarūšių" (ar netgi "trečiarūšių") rasių kategorijas, žodžiu, pasmerkti tikrų tikriausiam genocidui.

Ką bekalbėti apie tai, kad absoliuti dauguma Antrajame pasauliniame kare nukautų fašistų kareivių krito ne kur kitur, kaip Rytų fronte, nuo Raudonosios armijos karių kulkų. Pakanka vien konstatuoti faktą, kad patinka kam Tarybų Sąjunga ar ne, geras Stalinas ar blogas, bet tiktai Raudonosios armijos pergalė laidavo visų šių tautų ir kultūrų išlikimą.

Kas ką klastoja?

Ir visa tai, ką šnekėjo Putinas, kritikuodamas ES priimtąsias klišes apie Molotovo-Ribentropo paktą ir vadinamojo "totalitarizmo" teoriją, iš esmės sutinka su aukščiau išdėstyta istorine tikrove. Iš esmės jis nieko originalaus, nieko ypatingo nepasakė, bet paprasčiausiai konstatavo elementarią, bet kai kuriems veikėjams karčią — ir todėl nepageidautiną — istorinę tiesą.

Todėl keliant klausimą, kas iš tikrųjų perrašinėja, o tiksliau tariant, tiesiog klastoja istoriją, šiuo atveju žvilgsnį reikėtų nukreipti ne į Rusiją, ne į "baisųjį diktatorių" Putiną, bet būtent į Vakarus, į rusofobinius sluoksnius, siekiančius tiek rusofobiją, tiek antitarybiškumą ir antikomunizmą, paversti oficialia ES ideologine linija.

Ideologine linija, kuri mūsų regiono šalyse, faktiniuose Jungtinių Valstijų satelituose, yra visiškai įsigalėjusi ir diegiama į sąmonę nuo mažų dienų. Kuri Lietuvoje, nors ir prisidengiant abstraktaus tautiškumo ir patriotizmo korta, faktiškai diegia tikrų tikriausią mankurtizmą, per kurį pamirštama tikroji istorija, pamirštama, kas už ką ir iš tiesų kovojo, o blogiausia — kokia viso to reikšmė šiandien.

Vladimiras Putinas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Дружинин

Norint šią liniją suprasti, reikia žinoti, kad dalis Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų valdančiųjų sluoksnių, tikrai norėtų parengti Rusijai tai, kas vadinama "Jugoslavijos scenarijumi" — suskaldymą ir pavergimą. O ideologiniu šito pagrindimu ir pateisinimu, jei ne visiškai, tai bent jau didžiąja dalimi ir būtų tokios teorijos, kokiomis dabar (pagal amerikoniškus Pabaltijo ir Rytų Europos rusofobų trafaretus) žongliruoja nemaža dalis ES politinio elito.

Šiuo atveju tikrai nesunku suprasti, kad Putinas, kokie bebūtų jo politiniai motyvai, faktiškai gina svarbią dalį to, ką vadiname istorine tiesa. Ir tam suprasti tikrai nereikia būti dideliu nei jo paties, nei jo vykdomos politikos gerbėju arba šalininku. Pakanka tiesiog suprasti faktus ir žvelgti blaiviai į tikrovę, kokia ji atsiveria čia ir dabar prieš mūsų akis.

Bet ar lietuviai, o tiksliau — urvinio antikomunizmo ir rusofobijos migdomaisiais užliūliuota jų dalis, pagaliau tai supras? Anksčiau ar vėliau, tikriausiai. Tik klausimas, kada.

Ir ar tik ne per vėlai...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Antrasis pasaulinis karas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vladimiras Putinas, Lenkija, Rusija
Dar šia tema
Putinas: Europos Parlamentas iškraipo tiesą apie Didįjį Tėvynės karą
Zacharova atsakė į Lenkijos pareiškimus apie Antrojo pasaulinio karo priežastis
Ekspertas: Nausėda pamiršta, kad Lietuva gavo Vilnių TSRS dėka
Biografas papasakojo, kaip Putinas siūlė Europai sukurti aljansą
Zacharova papasakojo, kodėl Rusijos ambasadorius buvo iškviestas į Lenkijos URM
Rusijos ambasadorius iškviestas į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją
Tankai T-80 BVM ir T-14 Armata Pergalės parado metu, archyvinė nuotrauka

"Armata" ruošiasi eksportui: kas pirmasis gaus naujausią Rusijos tanką T-14

(atnaujinta 17:08 2020.07.14)
Rusija ir toliau išstumia konkurentus tarptautinėje ginklų rinkoje ir pristato modelį, neturintį analogų pasaulyje — trečiosios kartos "Armata T-14". Tai rodo sėkmingą Rusijos gynybos pramonės plėtrą ir kovinės mašinos technologinį pranašumą

Rusijos federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas liepos 6 dieną pareiškė, kad Maskva ketina eksportuoti naujausius "Armata T-14" tankus. Rusija parduoda išskirtinai patikimus ir efektyvius ginklų modelius, kurie bus paklausūs ir pakeis konkuruojančius gaminius.

Intriga yra tai, kad tai yra vienintelis trečiosios pokario kartos tankas pasaulyje. Net Rusijos gynybos ministerijai iki šiol pavyko sudaryti sutartis su 132 vienetų unikalių šarvuočių (T-14 tankų ir sunkiųjų pėstininkų kovos mašinų T-15 ant "Armata" platformos). Pristatymų laukiama iki 2021 metų pabaigos. Pardavimai užsienyje prasidės gavus Rusijos Federacijos gynybos ministerijos įsakymą ir patvirtinus mašinos eksporto išvaizdą (ekspertai sprendžia, ką galima siųsti į užsienį, o kokius elementus naudos tik Rusijos kariuomenė).

Aukštųjų technologijų tankas nėra pigus — iki 7 milijonų dolerių už vienetą, o Egiptas, Indija, Kinija jau parodė susidomėjimą Armata (buvo gautos preliminarios paraiškos). Beje, gerai žinomi užsienio tankai — amerikiečių "Abrams", Prancūzijos "Leclerc", Vokietijos "Leopard", Izraelio "Merkava" — kainuoja nuo 6 iki 12 milijonų dolerių.

Tikėtini klientai

Anksčiau Egiptas nusprendė įsigyti 400–500 naujų rusiškų "T-90MS" tankų ir tikėtina, kad ateityje užsisakys T-14. Indija planuoja įsigyti iki 1770 modernių tankų, svarsto ir galimybę pirkti "Armata", preliminariai įvertinta sutarties suma — 442 milijardai rublių. Kinija tikrai neliks nuošalyje.

Naujausio Rusijos tanko eksporto į artimiausius užsienius apimtys dar nenustatytos. Žinoma, T-14 padės sustiprinti NVS šalių gynybinius pajėgumus. Anksčiau jie aktyviai pirko rusų pagamintas šarvuočius iš Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Kazachstano ir Uzbekistano.

Rusija taikiai užkariavo maždaug trečdalį pasaulinės ginklų rinkos. Šiandien į "Rosoboronexport" portfelį įtraukta užsakymų už 55 milijardus dolerių (antra vieta pasaulyje po Jungtinių Valstijų). Apie 15% Rusijos ginklų eksporto tenka sausumos technikai. Rusijos Federacijai pavyko tapti pripažinta naujų tankų rinkos lydere. Neatsitiktinai T-90 tankas Vakaruose buvo vadinamas "mirtinu Rusijos gynybos eksporto smūgiu". Ateinančiais metais "Uralvagonzavod" klientams išsiųs apie 2500 T-90MS tankų. Naujausias T-14 žada būti vertas pergalių eksporto perėmėjas.

Technologinė kompetencija

T-14 yra skirtas kovoms tiesioginio kontakto su priešu metu, paremti motorizuotų šautuvų vienetų pažangą, įtvirtinimų naikinimą, priešo pajėgas, esančias apkasuose ir atvirose vietose. Tankas "Armata" buvo išbandytas kovinėmis sąlygomis Sirijos Arabų Respublikos teritorijoje, o liepos pradžioje jis buvo sėkmingai išbandytas nepilotuojamu režimu.

Unikali kovos mašina turi negyvenamą bokštą, šarvuotą kapsulę įgulai, 125 mm pistoletą (pranašesnį už NATO 120 mm pabūklus), modulinę konstrukciją ir atvirą skaitmeninę architektūrą — robotizacijos pagrindą. Ateitis priklauso nepilotuojamiems (nepilotuojamiems) tankams su elektromagnetiniais pistoletais, kurie sėkmingai kuriami Rusijoje.

T-14 pabūklų operatorius ir tanko vadas valdo ginklus per skaitmenines sąsajas (tripleksai liko praeityje). Tanko ugnies galia yra padidinto galingumo 2A82-1M 125 mm lygiavamzdis pabūklas.

Į T-14 tanko gynybos sistemą įeina aktyviosios gynybos sistema "Afganit", automatinė užsklandos nuo šaudmenų nustatymo sistema su bet kuriomis kreipiamosiomis sistemomis (iš visų kampų, įskaitant viršutinį pusrutulis), taip pat dinaminės gynybos kompleksas "Malachit" (kovoja su kaupiamosios ir kinetinės amunicijos skilimo efektu). Paskutinė riba — kombinuotas, daugiasluoksnis šarvas su racionaliais pakreipimo kampais.

"Armata" yra pirmasis visiškai naujo dizaino pasaulyje tankas ir jis pirmasis aprūpintas "slaptomis technologijomis", skirtomis sumažinti matomumą visame elektromagnetiniame spektre. Mašinoje yra integruota integruota informacijos valdymo sistema, kurią galima integruoti su kitomis valdymo sistemomis. Tai yra, kiekviena T-14 įgula mūšio lauke veikia ne savarankiškai, o vieningoje taktinių ryšių valdymo sistemoje. Be to, sunkiosios "Armata" kategorijos vienoje vikšrinėje bazėje buvo sukurta technologiškai "susijusi" pėstininkų kovos mašina T-15 ir šarvuota remonto ir gelbėjimo transporto priemonė T-16.

Tanko, struktūriškai panašaus į T-14, idėja, pirmaujančių šalių ekspertai puikavosi du dešimtmečius. Žingsnių į priekį yra, bet tik Rusija gali pristatyti paruoštą serijinį produktą. Palyginimui, JAV jie kuria tik vieningą vikšrinę platformą "Future Ground Combat System", o ratinė šarvuota kovos mašina "Striker" ("MobileGunSystem") su negyvenamu bokšteliu nėra tankas.

Pasaulyje nėra tiesioginių "Armata" konkurentų ar analogų. Praėjusiais metais T-14 buvo pripažintas geriausiu iš 12 išsivysčiusių šalių geriausių transporto priemonių.  Rusija viena sukėlė šios technologijos, be pagražinimų, revoliuciją tankų gamyboje ir pagrįstai tikisi gauti didelius ekonominius ir karinius-politinius dividendus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tankas T-14 „Armata“
© Sputnik /
Tankas T-14 „Armata“
Tegai:
Rusija, T-14 "Armata"
Dar šia tema
JAV tanko "Abrams" įgula įvertino rusišką "Armata"
"Die Welt" pripažino "Armatos" pranašumą prieš vokiečių "Leopard-2"
Kokiu tikslu Sirijoje išbandomas Rusijos tankas "Armata"
Победивший на выборах президент Польши Анджей Дуда

Naujas Lenkijos padalijimas. Šį kartą Rusija jame nedalyvauja

(atnaujinta 15:34 2020.07.14)
Tai buvo ilgiausi, nenuspėjamiausi, keisčiausi, nešvariausi rinkimai. Ir atrodo, kad jie dar nesibaigė.

Kalba eina apie ilgai kenčiančius Lenkijos prezidento rinkimus, kurie turėjo būti surengti dar gegužę. Priminsime, kad jei jie būtų surengti per įstatymų nustatytą terminą, dabartinis prezidentas Andžejus Duda būtų turėjęs visas galimybes laimėti pirmajame ture, nes, remiantis daugybe apklausų, jo reitingas tada viršijo 60 procentų. Štai kodėl liberali opozicija, kurią aktyviai remia Vakarų politikai ir žiniasklaida, padarė viską, kas įmanoma, kad pandemijos pretekstu būtų nutrauktas balsavimas. Ir jiems pavyko.

Rinkimų atidėjimas vasaros viduriui iš tikrųjų tapo savotišku "trečiuoju turu" (jei pateiksime analogiją su 2004 metų Ukrainos "oranžine revoliucija"), nenumatytu šalies Konstitucijoje. Kai kurių savo šalininkų akivaizdoje Duda išseko, parodė silpnybę, todėl jo reitingas po gegužės mėnesio balsavimo atšaukimo iš pradžių nukrito beveik perpus. Opozicija pasinaudojo momentu ir iš rinkimų atsiėmė atvirai pražūtingą statytinę, kurią bandė priešpriešinti Dudai pavasarį, — buvusią Seimo pirmininkę Malgožatą Kidavą-Blonską.

Remiantis pirmojo turo rezultatais, atrodė, kad Duda užsitikrina gana patogų 13 % atotrūkį, tačiau iki balsavimo dienos apklausos parodė, kad oponentai žengia koja kojon, su beveik vienodais rodikliais. Tiesą sakant, būtent taip ir baigėsi rinkimai. Iškart po apygardų uždarymo buvo paskelbti pirminių apklausų rezultatai: dabartinis prezidentas laimi tik su 0,8 % persvara. Galutinis rezultatas buvo šiek tiek didesnis Dudos naudai: 51,2 %, tuo tarpu Tšakovskis gavo 48,8 %.

Ko gero, Lenkijos vienybei toks rezultatas yra pats rizikingiausias. Labai emocingos kampanijos metu abi stovyklos viena kitai išsakė daug įžeidimų, įtarimų ir kaltinimų. Esant tokiam minimaliam dabartinio prezidento atotrūkiui nuo konkurento, labai lengva suabejoti jo pergalės teisėtumu, atsižvelgiant į nešvarius metodus, kurie buvo naudojami kampanijos metu. Tiesą sakant, Tšaskovskio šalininkai iškart pradėjo tai daryti.

Lenkijos visuomenė yra susiskaldžiusi geografiškai: septynios rytų vaivadijos balsavo už dabartinį prezidentą, devynios vakarų balsavo už jo konkurentą. Vyksta aštri kartų stratifikacija. Taigi, už Dudą savo balsus atidavė 62 % vyresnių nei 60 metų rinkėjų, o už Tšaskovskį — 64 % jaunų žmonių iki 29 metų. Dabartinį valstybės vadovą palaikė didžioji dauguma patriarchalinio Lenkijos kaimo, jo oponentą — dideli miestai, žvelgiantys į Vakarų Europą.

Jei anksčiau Lenkijos elitas susivienydavo bent jau aplink išgalvotą "Rusijos grėsmės" idėją, dabar šios temos lyg ir nebuvo. Ne, žinoma, be jos neapsieita. Ir šia prasme neįvyko jokių esminių pokyčių: ir Duda, ir Tšaskovskis nesiskiria vienas nuo kito, kai aptaria užsienio politikos darbotvarkę, išreikšdami antirusiškas, proamerikietiškas ir pro-NATO idėjas.

Įdomus momentas: pagrindinė "pop" tema, kad ir kaip paradoksalu gali atrodyti tiems, kurie laikė Lenkiją katalikiška tradicijas palaikančia valstybe, buvo LGBT bendruomenės ir tos pačios lyties asmenų santuokų aptarimas. Artėjant rinkimams Duda suintensyvino savo antigėjišką retoriką ir netgi prisikalbėjo, kad "LGBT ideologija yra labiau griaunanti nei komunizmas", o tai Vakaruose sukėlė nepaprastai piktą reakciją.

Reikėtų pažymėti, kad į kampaniją ne kartą įsikišdavo Europos struktūros, kurios, sustiprėjus konservatyviai Dudos retorikai, padidino savo pareiškimų, aiškiai palankių prezidento oponentui, aštrumą. Pavyzdžiui, valdančiosios partijos kontroliuojamų regionų valdžios institucijoms bandžius pasiskelbti "nuo LGBT laisvomis" zonomis, Europos Komisija akimirksniu smogė į silpnąją lenkų vietą: pagrasino, kad už tai atims iš vietos valdžios institucijų finansavimą. Taigi, jei kas nors bus apkaltintas kišimusi į Lenkijos rinkimus, tai šį kartą vargu, kad Rusija.

Tiesą sakant, antrojo turo išvakarėse Vokietija už tai jau gavo pylos. Lenkijos užsienio reikalų ministerija iškvietė Vokietijos įgaliotinį po "Die Welt" straipsnio, kuriame atvirai raginta balsuoti už Tšaskovskį. Žibalo į ugnį pripylė ir lenkų bulvarinis leidinys "Fakt", kuris apkaltino Dudą dangstant pedofilą. Duda iškart atkreipė dėmesį į vokiečių laikraščio savininkus ir apkaltino Vokietiją norint išrinkti Lenkijos prezidentą.

Dudos komanda, kurią iš visų pusių apsupo Briuselis ir liberali Europos žiniasklaida, galiausiai ėmėsi kurso, kuris XXI amžiui atrodė visiškai laukinis. Nuspręsta sulošti antisemitizmo korta. Tai buvo padaryta valstybinio Lenkijos televizijos kanalo TVP, kuris iš esmės buvo prezidento žiniasklaidos būstinė (97 % naujienų apie Dudą buvo teigiamos, trys procentai — neutralių istorijų, o 87 % pranešimų apie Tšaskovskį buvo neigiami, 13 % — neutralūs), rankomis.

Šis kanalas pastatė Tšaskovskį į keblią padėtį klausimu, ar jis ketina mokėti žydams kompensaciją už Holokaustą Lenkijoje. Tada jis reguliariai skleidė tezę, kad opozicijos kandidato atsisakymas diskutuoti šiuo klausimu yra jo sąmokslo su kažkokiomis "žydų organizacijomis" užkulisiuose, kartais tiesiogiai nurodant Džordžą Sorošą, apraiška. Šis žingsnis taip sukrėtė Vakarų ir Izraelio žiniasklaidą, kad, matyt, Varšuvai teks dar ilgai aiškintis dėl tokių originalių šiuolaikinei Europos valstybei rinkimų technologijų.

Apskritai Briuselio ir Dudos tarpusavio pretenzijų kampanija šioje įnirtingoje kovoje sukaupė labai daug. Sudėtingi pastarųjų metų santykiai tikrai nepagerės po tokio audringo apsikeitimo nuomonėmis. Taigi, pagrindinis tokių nešvarių rinkimų-2020 rezultatas buvo politinio susiskaldymo Lenkijoje paaštrėjimas ir ryškus jos santykių su sąjungininkais Europoje pablogėjimas.

Varšuva turėtų užfiksuoti, kad Rusija su tuo neturėjo nieko bendro.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Andrzejus Duda, rinkimai, Lenkija
Dar šia tema
Paaiškėjo paskutinės sociologinės apklausos prieš Lenkijos vadovo rinkimus rezultatai
Lietuvos lenkai balsų dauguma palaikė Dudos varžovą
Ekspertas pakomentavo JAV ir Lenkijos santykių ateitį