Povilas Plechavičius, archyvinė nuotrauka

Lietuvoje klesti "istorijos politika": Povilo Plechavičiaus atvejis

(atnaujinta 14:48 2020.01.02)
Patologine rusofobija ir kraštutiniu nacionalizmu pasižyminti parlamentarų trijulė — Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Povilas Urbšys — pateikė Seimui naują pasiūlymą: 2020-uosius oficialiai paskirti 130-osioms Povilo Plechavičiaus gimimo metinėms paminėti

Kas tas Plechavičius? Kodėl jį taip myli mūsų "patriotai"? Ir kas gi čia — herojaus pagerbimas, ar eilinis Lietuvos "fašistėlių" kulto pavyzdys?

Truputis istorijos

Turtingų ūkininkų šeimoje 1890-aisiais gimęs Plechavičius praktiškai visą savo gyvenimą susiejo su karyba. Karjerą pradėjo dar carinės Rusijos armijoje, kur buvo karininku. Tarnavęs Pirmojo pasaulinio karo metais, netrukus po Spalio revoliucijos stojo į kontrrevoliucionierių, baltagvardiečių gretas. Kaip tikras baltagvardietis, 1918-aisiais atvyko į Lietuvą kovoti su vietiniais bolševikais, konkrečiai su Tarybų Lietuvos Respublikos šalininkais Žemaitijos žemėse.

Lietuvoje žlugus 1918-1919 m. revoliucijai (tiesa, ne be finansinės ir karinės paramos iš Vakarų, taip pat ir lenkų intervencijos...), už šias kovas, kurių metu išskirtiniu žiaurumu pasižymėjo ne vien pačių sukilėlių, bet ir paprastų civilių gyventojų atžvilgiu, Plechavičius tuometinės Lietuvos valdžios buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Valdant Krikščionių demokratų partijai, Plechavičius skyrė laiko tolimesniems karo mokslams. Iš pradžių Lietuvoje, paskui Čekijoje. Grįžęs į Lietuvą, tapo iš esmės fašistinio, demokratinių rinkimų keliu laimėjusią liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę nuvertusio 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo veidu (nors pagrindinis organizatorius iš tiesų buvo Vladas Skorupskis).

Antano Smetonos paskirtas kariuomenės štabo viršininku, šias pareigas Plechavičius ėjo iki 1929-ųjų, kai buvo išleistas į atsargą. Praktiškai pasitraukęs iš viešos politikos, Plechavičius gyveno savo ūkyje, kaip tikras lietuviškas buožė su kumečiais. Bet prasidėjus 1940-ųjų įvykiams, kaip ir daugelis kitų panašių veikėjų, pabėgo į nacistinę Vokietiją.

Hitleriniams grobikams 1941-ųjų vasarą užpuolus Tarybų Sąjungą ir užėmus Lietuvą, Plechavičius grįžo. Prisidėjo prie represijų tiek civilių, tiek prieš okupantus kovojusiųjų raudonųjų partizanų atžvilgiu. 1944-aisiais susikūrusi jo vadovauta "Vietinė rinktinė", tarp to meto liaudies vadinta "plechavičiukais", greitai pasižymėjo ypatingu savo žiaurumu. Tačiau su Reichu eiti iki galo jis nesiryžo. Vietinė rinktinė, kovojusi nacių pusėje, sutiko tarnauti hitlerininkams, bet tiktai Lietuvos teritorijoje. Todėl Plechavičius pateko į pastarųjų nemalonę ir kurį laiką buvo įkalintas.

Генерал Плехавичюс (в центре) с редактором литовского ежедневника Друг Бронюсом Квиклисом (слева) и священником-иезуитом Бронюсом Криштанавичюсом (1910 — 1977), Чикаго, США, 1960-е годы
Generolas Plechavičius (centre) su lietuviško dienoraščio "Draugas" redaktoriumi Broniumi Kvikliu (kairėje) ir jėzuitų kunigu Broniumi Krištanavičiumi (1910 - 1977), Čikagoje, JAV, 1960 metai

Po karo Plechavičius ėmė bendradarbiauti su Vakarų specialiosiomis tarnybomis, ypač CŽV, kuri pastarajam padėjo persikelti į Jungtines Valstijas. Visa tai — nepaisant nuolatinių Tarybų Sąjungos reikalavimų išduoti jį kaip karo nusikaltėlį. Būtent Amerikoje, Čikagoje, Plechavičius ir nugyveno likusį gyvenimą, ten 1973-aisias mirė.

Kam — didvyris, kam — nusikaltėlis

Plechavičiaus biografija nėra kažkuo ypatinga. Priešingai, ji netgi būdinga to meto dešiniesiems, nacionalistiniams ir net fašistiniams Lietuvos veikėjams. Tai buvo žmogus, kurio gyvenimo leitmotyvas — antikomunizmas. O kadangi šių dienų Lietuvos tapatybė formuojama ant rusofobijos ir/arba antikomunizmo, antitarybiškumo pagrindų — tai Plechavičius čia tikrų tikriausias didvyris.

Šiuo požiūriu viskas nuoseklu. Plechavičius tikrai buvo antikomunistas, kaip ir mūsų tariamieji "patriotai", kaip ir mūsų minėtieji parlamentarai. Bet pastarieji save laiko didžiausiais lietuvybės, o kartu ir demokratijos gynėjais. Ir kokie jie bebūtų, bėda yra ta, kad patsai Plechavičius nei vienu, nei kitu tikrai nebuvo.

Pirma, pastarasis tarnavo tiek Rusijos imperijai, tiek nacistiniam Reichui. Kiek čia galime kalbėti apie tariamai tautinius motyvus, yra labai abejotina. Ypač carinės imperijos atveju, žinant, kad Plechavičius tada tiesiog siekė karjeros ir tarnavo ne kam kitam, kaip to meto galingųjų, valdančiųjų visuomenės sluoksnių interesams. O bet kokius maištus iš "apačių" (kokia ir buvo 1917-ųjų revoliucija) jis slopino.

Tuo tarpu kovoti prieš vadinamąjį "Tautų kalėjimą", kokiu kad buvo vadinama carinė patvaldystė, Plechavičius neturėjo nė minties. Kol nebuvo bolševikų, vertusių nuo sostų buvusius gyvenimo šeimininkus, dvarininkus, kapitalistus ir oligarchus, prieš Rusiją jis nieko neturėjo ir klusniai jai tarnavo. O iš baltagvardiečių gretų į Lietuvą grįžo ne prieš taip vadinamus "ruskius", o pačius lietuvius, kėlusius kitos, ne kapitalistinės, bet būtent socialistinės Lietuvos perspektyvą, kariauti.

Antra, žiūrint kad ir vadinamosios "grynosios", žodžiu, abstrakčiosios demokratijos požiūriu, Plechavičius laikytinas ne ką geresniu už mūsiškių "patriotų" nekenčiamus bolševikus. Kadangi pastarasis, prisidėdamas prie 1926-ųjų gruodžio 17-osios pučo, po kojomis pamynė vadinamąją demokratiją, kuo aiškiausiai parodydamas, kad nuo jos iki atviros fašistinės diktatūros — vos žingsnis.

Todėl kalbėti apie Plechavičių kaip apie didvyrį galima — bet tiktai, jeigu "didvyriškumo" etalonu laikysime asmens antikomunistinį, antitarybinį, šiuo atveju, tiesiog antidemokratinį ir fašistinį nusistatymą. Tačiau, kiek tai liečia kažkokias pretenzijas į tautiškumą ar juo labiau į demokratiją — dalykas yra mažų mažiausiai miglotas. O daugiausiai — graudžiai juokingas.

Panašiai, beje, kaip ir minėtųjų parlamentarų bendraminčių išvedžiojimai apie kitą Plechavičiaus amžininką ir idėjinį brolį Joną Noreiką-Vėtrą, nė kiek hitlerizmui puoselėtų simpatijų neslėpusį nacionalistą ir antisemitą, esą pastarasis kažkaip "gelbėjęs" žydus nuo mirties fašistų įsteigtuose getuose. Taip ir veikia schema, verčianti didvyriais karo nusikaltėlius.

Politinė klausimo reikšmė

Iš esmės Kasčiūno, Ažubalio ir Urbšio iniciatyva turėtų būti suprantama kaip tipiškas pavyzdys Lietuvoje klestinčios "istorijos politikos". Tiksliau, aktyvaus istorijos falsifikavimo kampanijos, faktiškai reabilituojančios lietuviškąjį fašizmą, dirbtinai "atskiriant" jį nuo hitlerizmo bei pastarajam prilyginant Tarybų Sąjungą ir komunizmą. "Istorijos politikos", kurią gina ir diegia tiek valstybės įstaigos, tiek istorinę diskusiją ribojantys įstatymai (pavyzdžiui, 170-ojo BK str. 2 dalis).

Be abejo, tokia politika puikiai telpa į bendrąjį šių dienų Lietuvos, kaip ir apskritai į Rytų Europos regiono, kaip antirusiškojo amerikonų avanposto, kontekstą. Iš nusikaltėlių daromi didvyriai, iš didvyrių — nusikaltėliai ir okupantai. Žodžiu, plaunamos smegenys. Tačiau, kaip byloja liaudies išmintis — melo kojos trumpos. O yla iš maišo anksčiau ar vėliau, bet visgi išlenda.

Taip ir čia belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ji išlįs. Kad dalis Lietuvos, ypač jos jaunimo, atsipeikės nuo dešimtmečius trunkančio smegenų plovimo ir tokius "didvyrius" išmes į istorijos šiukšlyną.

O galbūt, atras ir kitus, tikresnius? Pavyzdžiui, to paties Plechavičiaus sėbrų 1926-ųjų gruodžio 27-ąją nužudytieji Keturi Komunarai, paaukoję savo gyvybes už kitą, ne fašistinę, bet lygybės ir teisybės Lietuvą?

Telieka šis "eretiškas" klausimas atviras. Apie jį kada nors pakalbėsime kituose straipsniuose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
politika, istorija, Lietuva
Dar šia tema
Ekspertas: Rusijai už nacių bendrininkų išteisinimą reikia bausti Lietuvą pinigais
Lietuvoje neįmanoma džiaugtis Kalėdomis, kol neišvaryta "Kremliaus propaganda"
Putinas buvusį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje pavadino "niekšu ir antisemitine kiaule"
JAV valstybės departamento pastatas, archyvinė nuotrauka

Kaip JAV atskleidė Rusijos "propagandos ir dezinformacijos ekosistemos" paslaptis

(atnaujinta 13:56 2020.08.09)
Amerikiečiai atskleidė Rusijos taktiką vykdyti pasaulinę dezinformacijos kampaniją. Iš tiesų atskleidimas yra Valstybės departamento bandymas dezinformuoti Amerikos gyventojus ir tuo pačiu išpešti iš vyriausybės daugiau pinigų

Staigmena staigmenoje

Neseniai Visuotinio įsitraukimo centras prie JAV valstybės departamento paskelbė pranešimą "Rusijos propagandos ir dezinformacijos ekosistemos pagrindai" Šio darbo autoriai laikė savo tikslu "atskleisti Rusijos taktiką, kad mūsų partneriai, sąjungininkų vyriausybės, pilietinės visuomenės organizacijos, mokslininkai, spauda ir viso pasaulio visuomenė galėtų atlikti tolimesnę analizę ir sustiprinti kolektyvinį atsaką į dezinformaciją ir propagandą".

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo solidu — 75 puslapiai teksto, 313 nuorodų, grafikos ir lentelės. Aš sąžiningai sugaišau laiką, kad perskaityčiau šį tyrimą.

Ir jis iš tiesų turintis proveržį. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Rusijos valdžia bando pasitelkti žiniasklaidą, kad pareikštų savo požiūrį (!) — žinoma, tai genialus Kremliaus išradimas, kitos šalys turėtų pasimokyti iš to.

Dar vienas "atradimas" yra tas, kad Rusijos valstybinės žiniasklaidos skelbiama informacija (pavyzdžiui, tos pačios  "Zvezda") pasigaunama daugybės kitų leidinių ir toliau platinama tinkle. Autoriai, matyt, dar tik pradeda atrasti interneto ir dabartinės informacijos perdavimo terpės ypatybes (per kurias būtina ne reflektuoti ir tikrinti jos patikimumą, bet greitai perpasidalinti naujienomis ir įgyti peržiūrų).

Ataskaitoje pateikti svarbiausių Rusijos žiniasklaidos ir jų savininkų aprašymai taip pat turi kolosalią vertę bet kuriam analitikui — galų gale, dėl tam tikrų priežasčių paaiškėja, kad provalstybiniams kanalams, leidiniams ir interneto svetainėms vadovauja žmonės, besivadovaujantys provalstybine ideologija. Tik pamanyk!

Be to, nustebau sužinojęs, kad angliškuose "Rusijos propagandos ekosistemos" elementuose skelbiami užsienio autoriai, kurie dalijasi Rusijos pažiūrą apie Vakarų užsienio politikos strategijos trūkumus. Tai tiesiog nuostabu!

Na ir, pagaliau, pagrindinę vertę tyrėjams suteikia centrinė visos ataskaitos idėja: bet koks Maskvos požiūris į pasaulio problemas, bet kokia šio požiūrio publikacija yra nėra žodžio laisvės pasireiškimas, o klastingas Rusijos propagandos ir melo pavyzdys, apniaukiantys dievobaimingų vakariečių sąmonę.

Galima, žinoma, būtų pasakyti, kad vien ši mintis nuvertina mokslinę pranešimo vertę — vis dėlto ji tiesiog neturi šios vertės.

Iš esmės šie 75 puslapiai — minčių srautas ir banalumų išvardijimas. Kurių tikslas yra ne atskleisti, o iš esmės sustiprinti valstybės sekretoriaus Maiko Pompėjaus prašymą dvigubai padidinti Visuotinio įsitraukimo centro finansavimą. Kaip tik kovai su Rusijos ir kitų šalių dezinformacija.

Piniguose laimė

Nenuostabu, kad Rusijos politikų ir ekspertų reakcija į šią ataskaitą buvo kažkas tarp pasityčiojimo ir paniekos. Joje  pateikti argumentai nebuvo vertinami rimtai, pavadino eiline rusofobine rašliava. Tačiau tuo tarpu pripažinta, kad ataskaitos autoriai turėjo gana pagrįstą pagrindą ją publikuoti.

"Nauja antirusiškų sapaliojimų porcija, pateikta valstybinio departamento rusofobų pranešime, aiškiai demonstruoja panišką amerikietiškų politikų baimę prieš alternatyvų požiūrį į tai, kas vyksta šalies viduje ir pasaulyje", — sako, pavyzdžiui, Rusijos Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas. RT ir Sputnik turi mažiau pinigų nei didžiausios Vakarų žiniasklaidos — tačiau jos turi tą patį alternatyvų požiūrį.

Kai kuriems vis dar gali atrodyti, kad Vakaruose egzistuoja žodžio laisvė, tačiau taip nėra. Dėl daugelių klausimų (pirmiausia ideologinio pobūdžio) Amerikos žiniasklaida primena sovietinius laikraščius — jie transliuoja vieningą, politiškai korektišką požiūrį.

Ir šis požiūris - į juodaodžių ir kairiųjų rengiamus pogromus JAV, apie Amerikos istorinio paveldo sunaikinimo teisingumą, apie nekaltumo prezumpcijos panieką (prisimink daugybės garsių žmonių persekiojimus dėl kaltinimų priekabiavimu), taip pat apie Rusijos demonizavimą — pradeda blaškyti Vakarų skaitytojus. Jie ieško alternatyvaus požiūrio — ir randa jį rusiškoje anglų kalbos žiniasklaidoje.

Ir tai jau yra rimta problema JAV, nes pasaulinės informacinės sferos kontrolė yra Amerikos dominavimo pagrindas. Štai kodėl, kaip pažymėta Rusijos užsienio reikalų ministerijoje, "Vašingtonas kritikuoja bet kokius informacijos šaltinius, skleidžiančius jiems alternatyvius požiūrius, bando užtildyti bet kokį balsą, prieštaraujantį Amerikos požiūriams ir nuostatoms". Ir kai kritika nepadeda, įvedamos sankcijas ir (kaip Kinijos "TikTok" atveju) bandoma jas perimti per reiderių technologijas.

Toks persekiojimas iš tikrųjų silpnina JAV geopolitinę galią. Pavyzdžiui, apie Rusijos naudojimą Kinijos nulaikyme, taip pat sprendžiant kitas globalias problemas. Vis daugiau Amerikos ekspertų ragina Vašingtoną laikytis pragmatiškesnio požiūrio į dialogą su Maskva. To pavyzdys — atviras 103 garsių Amerikos ekspertų, įskaitant buvusius diplomatus ir politikus, laiškas, paskelbtas "Politiko".

"Tačiau tokiais už vandenyno oponentų dokumentais, kaip Visuotinio įsitraukimo centro ataskaita, galima pasiekti tik vieną tikslą — įkalti galutinį pleištą Rusijos ir Amerikos dialoge globaliais klausimais ir atmesti galimybę per ateinančius metus įveikti mūsų šalių nepasitikėjimo krize", — sako Železniakas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
dezinformacija, propaganda, Rusija, JAV
Programišiaus kaukė, archyvinė nuotrauka

Miražai ir blefas: Lietuvoje labai didžiuojamasi neveiksmingu kibernetiniu saugumu

(atnaujinta 10:06 2020.08.09)
Pagal 2019 metų paskelbtą Globalų kibernetinio saugumo indeksą (Global Cybersecurity Index, GCI) Lietuva užima 4-ąją vietą, nusileidusi tik Jungtinei Karalystei, Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Prancūzijai

Ir patenka į daugiausiai dėmesio kibernetinio saugumo sričiai pasaulyje skiriančių valstybių grupę.

Lietuvoje tuo labai didžiuojamasi. Pasauliui giriamasi. Šį laimėjimą nuolat primena Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos (NKSC). Beveik kaip savo nuopelną.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras  — pagrindinė Lietuvos kibernetinio saugumo institucija, atsakinga už vieningą kibernetinių incidentų valdymą, kibernetinio saugumo reikalavimų įgyvendinimo stebėseną ir kontrolę, ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros kibernetinį saugumą ir informacinių išteklių akreditaciją. Teoriškai.

NKSC nuostatuose yra numatyti ir pagrindiniai institucijos veiklos tikslai. T.y. įgyvendinti nacionalinę kibernetinio saugumo politiką; atlikti Saugumo priežiūros tarnybos funkcijas; atlikti Nacionalinės komunikacijų apsaugos tarnybos funkcijas. Ir dar vykdyti informacijos sklaidos, tyrimų ir analizės kibernetinio saugumo klausimais veiklą.

"Informacijos tyrimus" NKSC vykdo su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentu. Arba dar tiksliau su Strateginės komunikacijos ir viešųjų ryšių departamento pagalba in corpore. In corpore skaičiuoja Lietuvai nedraugiškos informacinės veiklos atvejus. Žinoma, planuoja ir koordinuoja visuomenės informavimą bei vykdo viešųjų ryšių projektus žurnalistams. Apie savo institucijų gerus darbus. Ir apie tariamų priešų blogus.

Dar yra Lietuvos Respublikos kibernetinio saugumo įstatymas. Yra Nacionalinė kibernetinio saugumo strategija ir Nacionalinis kibernetinių incidentų valdymo planas LR vyriausybės patvirtintas...

Pasak NKSC ekspertų, procesus Lietuvoje kibernetinio saugumo srityje lemia ES priimti teisės aktai ir rekomendacijos, sparčiai besivystančios informacinės ir ryšių technologijos. O taip pat įtempta geopolitinė situacija.

Kas kelia geopolitinę įtampą ir grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui klausti nereikia. Atsakymus kasmet pateikia Antrojo operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD) grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose. Pasak AOTD ir VSD blogis ateina iš Rusijos Federecijos, Baltarusijos Respublikos,  nuo 2019 metų ir iš Kinijos Liaudies Respublikos.

Gąsdintis ir gąsdinti grėsmėmis nacionaliniam saugumui Lietuvoje yra madinga. Geras tonas. Net peržengiant institucijų kompetencijos ribas.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras prie Krašto apsaugos ministerijos pagal savo kompetencijas turėtų rūpintis ir Registrų centru (RC). Tačiau kol perkūnas netrenks, tol valstietis nesižegnoja. Trenkė ne tik perkūnas, bet ir gan smarkiai palijo. Ir iš rikiuotės daugiau nei savaitei išvedė RC serverius.

Kiekviena rimtesnė serverinė yra strateginis objektas, už devynių užraktų, trigubų sienų, su specialiu temperatūriniu ir klimatiniu režimu. Ir dar serveriai dubliuojami, kad kilus problemai, akimirksniu pradėtų veikti kitas.

Ir štai už 30 kilometrų nuo "nedraugiškos" valstybės Baltarusijos, Europos Sąjungos  valstybės, pagal Globalų kibernetinio saugumo indeksą  užimančios 4-ą vietą Pasaulyje, sostinėje Vilniuje,  rūsyje, praėjus stipresnei liūčiai, užpilami serveriai. Sutrinka arba neveikia e.sveikata, elektroninis parašas, Gyventojų, Hipotekos, Areštų registrai, Nekilnojamojo turto sandorių viešoji elektroninė paslauga, paralyžiuotas notarų darbas ir dar neaišku kas. Esant tokiai situacijai gali pakakti kelių nekonvencinių hibridinių ir net nebūtinai žalių žmogeliukų iš Rusijos, tos pačios Baltarusijos, Kinijos ar Kosmoso...

Sutrikusi e. sveikatos sistemos veikla ne visus sutrikdė. Registrų centro valdoma e.sveikatos sistema ilgiausiai galėjo neveikti aštuonias valandas, BNS kompetentingai teigė Krašto apsaugos ministerija (KAM). Pagal patvirtintus saugos reikalavimus. Teoriškai.

Žaibuoja ir lyja ne pagal instrukcijas

"E.sveikatos sistemos kategorija yra pirma, aukščiausia. Yra vidaus reikalų ministro patvirtinti saugos reikalavimai, (...) pagal kuriuos e.sveikatos sistema turi būti atstatyta per aštuonias valandas. Valdytojas turi nusimatyti priemones, konkrečiai — atsargines patalpas, iš kurių galėtų tęsti veiklą, nesant galimybei tęsti veiklos pagrindinėse patalpose", — kompetentingai sakė KAM Kibernetinio saugumo ir informacinių technologijų politikos grupės vadovas Jonas Skardinskas. "Kitas dalykas — pirmos kategorijos sistemos prieinamumas turi būti užtikrintas ne mažiau nei 99 procentus laiko per parą", — kompetentingai pridūrė kiber saugumietis.

Skaičiuoti nedraugiškos informacinės veiklos atvejus yra paprasčiau. Patriotiška. Ir labai tinka į bendrą Tėvynės gynimo toną. Tai galima pademonstruoti.

Nacionalinis kibernetinio saugumo centras Lietuvos publiką tikina, kad Lietuvos valstybingumas, nepriklausomybė ir demokratijos principai pastaruosius keletą metų yra tapę vienais svarbiausių šaliai nedraugiškos žiniasklaidos taikinių. Ir nustatė net 2 890 Lietuvai nedraugiškų informacinės veiklos atvejų bei pabrėžė, kad ketvirtis jų — konstitucinių pagrindų apsaugos srityje.

NKSC savo nuveiktų darbų ataskaitoje remiasi  Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento duomenimis. Joje teigiama, kad 2019 metais dezinformacijos intensyvumo lygmuo Lietuvoje savo apimti bei turiniu išlaikė panašų lygį kaip ir ankstesniais metais. Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad stebimu laikotarpiu "išaugo rezonansinių daugiasluoksnių (angl. multi-layered) informacinių atakų, t. y. atakų, susidedančių iš kibernetinių ir informacinių elementų, skaičius". Kompetentingai pabrėžiama, kad šios atakos pasižymėjo "pažangesniais techniniais ir turinio apipavidalinimo sprendimais, sudėtingesniu operaciniu veikimu, šio tipo išpuoliams vykdyti buvo skiriami didesni nei įprastai informaciniai ištekliai, technologiniai ir fiziniai pajėgumai". Ir reziumė — be abejo "pagrindiniu dezinformacijos veiksniu išliko Kremliaus režimo kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės...".

Po užsitęsusio fiasko su RC saugomais duomenimis, medikų ir pacientų dėl sutrikusios e. sveikatos sistemos atsiprašė premjeras Saulius Skvernelis. Ir priminė, jog dar 2017 metais Seimo Antikorupcijos komisija konstatavo, kad "nuo 2000 m. į e. sveikata buvo sukišta 40 mln. Eur, o turėjome... neveikiančią sistemą!". Gal čia kokios Kremliaus pinklės?

E. sveikatos sistemą perdavus RC, tikėtasi esminio proveržio, tačiau jis taip ir neįvyko.

Ar NKSC, AOTD, VSD gebėtų užkardyti prieigą prie e.sveikatos, elektroninio parašo, Gyventojų, Hipotekos, Areštų registrų, Nekilnojamojo turto sandorių, kitų viešųjų elektroninių paslaugų ne tik kokiam ateiviui iš Rusijos, Baltarusijos ar Kinijos, bet ir mūsiškiui, vietiniam niekadėjui? Klausimas nors ir retorinis, bet praktiškas.

Lietuvoje kibernetinių nusikaltimų prevencija, kontrolė ir tyrimas yra nepakankami ir neveiksmingi, konstatavo Valstybės kontrolė. Ji atliko Generalinės prokuratūros, Policijos departamento, Krašto apsaugos ir Teisingumo ministerijų veiklos šioje srityje auditą. Tikrinta šių institucijų veikla 2015—2019 metais planuojant ir įgyvendinant nusikaltimų elektroninėje erdvėje prevenciją, užtikrinant šių nusikaltimų ištyrimą bei sudarant sąlygas šios srities tyrimams tobulinti.

Prevencinę veiklą šioje srityje vykdo policija, jau minėtas Nacionalinis kibernetinio saugumo centras, Ryšių reguliavimo tarnyba, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, net Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ir kitos institucijos. Tačiau jos savo veiklos tarpusavyje nederina, veiklos poveikio vertinimo neatlieka ir šalies mastu veikiančios planavimo bei koordinavimo sistemos nesukuria. Tokios Valstybės kontrolės išvados.

Pasak Valstybės kontrolės, policija ne tik negauna visos informacijos apie kibernetinio saugumo incidentus, kurie gali būti nusikaltimai, tačiau ir patys neskiria jų stebėsenai ir analizei žmogiškųjų išteklių. 19 iš 143 auditorių apklaustų kibernetinio saugumo subjektų nepranešė policijai apie kibernetinius incidentus. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nagrinėjamu laikotarpiu tokios informacijos neteikė nė karto. Nacionalinis kibernetinio saugumo centras nurodė saugumo subjektams kreiptis į policiją patiems. Tarp šių dviejų institucijų duomenų apsikeitimas apie įvykius ir incidentus elektroninėje erdvėje nevyksta iki šiol.

Lietuvos kriminalinės policijos biure su kibernetiniais incidentais dirba vos vienas pareigūnas, kuris per beveik penkis metus atliko tik devynis tyrimus dėl tokių incidentų. Aktyvi stebėsena biure nėra vykdoma.

Valstybės kontrolės pažymima, kad nusikaltimų elektroninėje erdvėje profilis neapima dalies Konvencijoje dėl elektroninių nusikaltimų nurodytų veikų, tokių kaip — kompiuterinių sukčiavimų, nusikaltimų, susijusių su autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimais, rasistinio ir ksenofobinio pobūdžio nusikaltimų. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad policijos registruose nėra renkama ir analizuojama informacija apie šiuos nusikaltimus, jų grėsmių apimtis ir tendencijos. Nesisteminant šios informacijos gali nukentėti strateginiai sprendimai ir tinkama reakcija, teigiama audito medžiagoje.

Vietiniai kibernetiniai nusikaltėliai politinių dividendų neuždirbs. Jie ne tokie didingi objektai KAM, AOTD ir VSD viešųjų ryšių specialistams. O štai geopolitika, kibernetinis saugumas plačiąja prasme, Rusijos, Baltarusijos, Kinijos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, — šitai ypatingo dėmesio verta aktualija.

Registrų centro problematika, vietiniai kibernetiniai nusikaltėliai dar gali palaukti savo eilės. Kompetentingos institucijos turi reikšmingesnių darbų, — skaičiuoti "Kremliaus režimo kontroliuojamos žiniasklaidos priemonių" publikacijas. Žinoma, už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus. Kompetentingos Lietuvos institucijos turėtų būti dėkingos Kremliui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kibernetinis saugumas, Lietuva
Dar šia tema
Sugalvojo, ką galėjo. FSB operacija "Maršrutizatorius" ir kitos Lietuvos tarnybų pasakos
Kinijos URM JAV išvadino didžiausia "programišių imperija" pasaulyje
Geriau amerikietiškas. JAV paragino pasaulį atsisakyti "nepatikimo" "Huawei"
KAM pataria Lietuvos gyventojams, kaip apsisaugoti nuo įsilaužimo per Wi-Fi
Šventoji, archyvinė nuotrauka

Lietuvoje įvertino, kiek žmonių savaitgalį lankėsi paplūdimiuose

(atnaujinta 09:36 2020.08.10)
Daugelis lietuvių užuot šią vasarą keliavę į užsienį pasirinko Lietuvos pajūrį ir ežerus. Pastebima, kad šį savaitgalį Dusios ežeras tapo labai populiarus tarp poilsiautojų

VILNIUS, rugpjūčio 10 — Sputnik. Gelbėtojų vertinimu, šį savaitgalį Lietuvos paplūdimiuose ilsėjosi apie 200 tūkst. žmonių, pranešė "Orai ir klimatas Lietuvoje" savo Facebook paskyroje.

Pasak gelbėtojų, akivaizdu, kad daug žmonių vietoje kelionių į užsienio kurortus rinkosi Lietuvos pajūrį arba didžiuosius ežerus.

Taip pat pabrėžiama, kad šeštadienį prie Dusios ežero žmonių irgi buvo tikriausiai daugiausia per visą šį sezoną.

Palanga
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prognozėmis, oro temperatūra pirmadienį ir antradienį bus aukšta.

Pirmadienį kai kur bus protarpiais lietus ir perkūnija. Vėjas šiaurinių krypčių, jo greitis svyruos nuo 3 iki 8 metrų per sekundę. Naktį oro temperatūra bus 14–19 laipsnių, o dienos metu termometras pakils iki 26–31 laipsnio.

Antradienį lietaus tikimybė maža. Vėjas šiaurinių krypčių, naktį jo greitis bus nuo 4 iki 9 metrų per sekundę, o dieną nuo 6 iki 11 metrų per sekundę.

Kai kuriose rytinėse vietose trečiadienį gali kristi protarpinis lietus. Numatomas šiaurės vėjo greitis nuo 6 iki 11 metrų per sekundę. Naktį oro temperatūra bus nuo devynių iki 14 laipsnių, Kuršių nerijoje numatoma apie 15 laipsnių. Dienos metu prognozuotojai prognozuoja 19–24 laipsnius šilumos.

Tegai:
orai, paplūdimiai, Lietuva
Dar šia tema
ULAC vadovas: ar teisinga dėl koronaviruso neįsileisti darbo jėgos iš trečiųjų šalių
Čaplinskas papasakojo ar reikia veido kaukių paplūdimyje
Nusistovėjus karštiems ir sausiems orams, "Grinda" drėkina Vilniaus gatvės