Povilas Plechavičius, archyvinė nuotrauka

Lietuvoje klesti "istorijos politika": Povilo Plechavičiaus atvejis

(atnaujinta 14:48 2020.01.02)
Patologine rusofobija ir kraštutiniu nacionalizmu pasižyminti parlamentarų trijulė — Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Povilas Urbšys — pateikė Seimui naują pasiūlymą: 2020-uosius oficialiai paskirti 130-osioms Povilo Plechavičiaus gimimo metinėms paminėti

Kas tas Plechavičius? Kodėl jį taip myli mūsų "patriotai"? Ir kas gi čia — herojaus pagerbimas, ar eilinis Lietuvos "fašistėlių" kulto pavyzdys?

Truputis istorijos

Turtingų ūkininkų šeimoje 1890-aisiais gimęs Plechavičius praktiškai visą savo gyvenimą susiejo su karyba. Karjerą pradėjo dar carinės Rusijos armijoje, kur buvo karininku. Tarnavęs Pirmojo pasaulinio karo metais, netrukus po Spalio revoliucijos stojo į kontrrevoliucionierių, baltagvardiečių gretas. Kaip tikras baltagvardietis, 1918-aisiais atvyko į Lietuvą kovoti su vietiniais bolševikais, konkrečiai su Tarybų Lietuvos Respublikos šalininkais Žemaitijos žemėse.

Lietuvoje žlugus 1918-1919 m. revoliucijai (tiesa, ne be finansinės ir karinės paramos iš Vakarų, taip pat ir lenkų intervencijos...), už šias kovas, kurių metu išskirtiniu žiaurumu pasižymėjo ne vien pačių sukilėlių, bet ir paprastų civilių gyventojų atžvilgiu, Plechavičius tuometinės Lietuvos valdžios buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Valdant Krikščionių demokratų partijai, Plechavičius skyrė laiko tolimesniems karo mokslams. Iš pradžių Lietuvoje, paskui Čekijoje. Grįžęs į Lietuvą, tapo iš esmės fašistinio, demokratinių rinkimų keliu laimėjusią liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę nuvertusio 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo veidu (nors pagrindinis organizatorius iš tiesų buvo Vladas Skorupskis).

Antano Smetonos paskirtas kariuomenės štabo viršininku, šias pareigas Plechavičius ėjo iki 1929-ųjų, kai buvo išleistas į atsargą. Praktiškai pasitraukęs iš viešos politikos, Plechavičius gyveno savo ūkyje, kaip tikras lietuviškas buožė su kumečiais. Bet prasidėjus 1940-ųjų įvykiams, kaip ir daugelis kitų panašių veikėjų, pabėgo į nacistinę Vokietiją.

Hitleriniams grobikams 1941-ųjų vasarą užpuolus Tarybų Sąjungą ir užėmus Lietuvą, Plechavičius grįžo. Prisidėjo prie represijų tiek civilių, tiek prieš okupantus kovojusiųjų raudonųjų partizanų atžvilgiu. 1944-aisiais susikūrusi jo vadovauta "Vietinė rinktinė", tarp to meto liaudies vadinta "plechavičiukais", greitai pasižymėjo ypatingu savo žiaurumu. Tačiau su Reichu eiti iki galo jis nesiryžo. Vietinė rinktinė, kovojusi nacių pusėje, sutiko tarnauti hitlerininkams, bet tiktai Lietuvos teritorijoje. Todėl Plechavičius pateko į pastarųjų nemalonę ir kurį laiką buvo įkalintas.

Генерал Плехавичюс (в центре) с редактором литовского ежедневника Друг Бронюсом Квиклисом (слева) и священником-иезуитом Бронюсом Криштанавичюсом (1910 — 1977), Чикаго, США, 1960-е годы
Generolas Plechavičius (centre) su lietuviško dienoraščio "Draugas" redaktoriumi Broniumi Kvikliu (kairėje) ir jėzuitų kunigu Broniumi Krištanavičiumi (1910 - 1977), Čikagoje, JAV, 1960 metai

Po karo Plechavičius ėmė bendradarbiauti su Vakarų specialiosiomis tarnybomis, ypač CŽV, kuri pastarajam padėjo persikelti į Jungtines Valstijas. Visa tai — nepaisant nuolatinių Tarybų Sąjungos reikalavimų išduoti jį kaip karo nusikaltėlį. Būtent Amerikoje, Čikagoje, Plechavičius ir nugyveno likusį gyvenimą, ten 1973-aisias mirė.

Kam — didvyris, kam — nusikaltėlis

Plechavičiaus biografija nėra kažkuo ypatinga. Priešingai, ji netgi būdinga to meto dešiniesiems, nacionalistiniams ir net fašistiniams Lietuvos veikėjams. Tai buvo žmogus, kurio gyvenimo leitmotyvas — antikomunizmas. O kadangi šių dienų Lietuvos tapatybė formuojama ant rusofobijos ir/arba antikomunizmo, antitarybiškumo pagrindų — tai Plechavičius čia tikrų tikriausias didvyris.

Šiuo požiūriu viskas nuoseklu. Plechavičius tikrai buvo antikomunistas, kaip ir mūsų tariamieji "patriotai", kaip ir mūsų minėtieji parlamentarai. Bet pastarieji save laiko didžiausiais lietuvybės, o kartu ir demokratijos gynėjais. Ir kokie jie bebūtų, bėda yra ta, kad patsai Plechavičius nei vienu, nei kitu tikrai nebuvo.

Pirma, pastarasis tarnavo tiek Rusijos imperijai, tiek nacistiniam Reichui. Kiek čia galime kalbėti apie tariamai tautinius motyvus, yra labai abejotina. Ypač carinės imperijos atveju, žinant, kad Plechavičius tada tiesiog siekė karjeros ir tarnavo ne kam kitam, kaip to meto galingųjų, valdančiųjų visuomenės sluoksnių interesams. O bet kokius maištus iš "apačių" (kokia ir buvo 1917-ųjų revoliucija) jis slopino.

Tuo tarpu kovoti prieš vadinamąjį "Tautų kalėjimą", kokiu kad buvo vadinama carinė patvaldystė, Plechavičius neturėjo nė minties. Kol nebuvo bolševikų, vertusių nuo sostų buvusius gyvenimo šeimininkus, dvarininkus, kapitalistus ir oligarchus, prieš Rusiją jis nieko neturėjo ir klusniai jai tarnavo. O iš baltagvardiečių gretų į Lietuvą grįžo ne prieš taip vadinamus "ruskius", o pačius lietuvius, kėlusius kitos, ne kapitalistinės, bet būtent socialistinės Lietuvos perspektyvą, kariauti.

Antra, žiūrint kad ir vadinamosios "grynosios", žodžiu, abstrakčiosios demokratijos požiūriu, Plechavičius laikytinas ne ką geresniu už mūsiškių "patriotų" nekenčiamus bolševikus. Kadangi pastarasis, prisidėdamas prie 1926-ųjų gruodžio 17-osios pučo, po kojomis pamynė vadinamąją demokratiją, kuo aiškiausiai parodydamas, kad nuo jos iki atviros fašistinės diktatūros — vos žingsnis.

Todėl kalbėti apie Plechavičių kaip apie didvyrį galima — bet tiktai, jeigu "didvyriškumo" etalonu laikysime asmens antikomunistinį, antitarybinį, šiuo atveju, tiesiog antidemokratinį ir fašistinį nusistatymą. Tačiau, kiek tai liečia kažkokias pretenzijas į tautiškumą ar juo labiau į demokratiją — dalykas yra mažų mažiausiai miglotas. O daugiausiai — graudžiai juokingas.

Panašiai, beje, kaip ir minėtųjų parlamentarų bendraminčių išvedžiojimai apie kitą Plechavičiaus amžininką ir idėjinį brolį Joną Noreiką-Vėtrą, nė kiek hitlerizmui puoselėtų simpatijų neslėpusį nacionalistą ir antisemitą, esą pastarasis kažkaip "gelbėjęs" žydus nuo mirties fašistų įsteigtuose getuose. Taip ir veikia schema, verčianti didvyriais karo nusikaltėlius.

Politinė klausimo reikšmė

Iš esmės Kasčiūno, Ažubalio ir Urbšio iniciatyva turėtų būti suprantama kaip tipiškas pavyzdys Lietuvoje klestinčios "istorijos politikos". Tiksliau, aktyvaus istorijos falsifikavimo kampanijos, faktiškai reabilituojančios lietuviškąjį fašizmą, dirbtinai "atskiriant" jį nuo hitlerizmo bei pastarajam prilyginant Tarybų Sąjungą ir komunizmą. "Istorijos politikos", kurią gina ir diegia tiek valstybės įstaigos, tiek istorinę diskusiją ribojantys įstatymai (pavyzdžiui, 170-ojo BK str. 2 dalis).

Be abejo, tokia politika puikiai telpa į bendrąjį šių dienų Lietuvos, kaip ir apskritai į Rytų Europos regiono, kaip antirusiškojo amerikonų avanposto, kontekstą. Iš nusikaltėlių daromi didvyriai, iš didvyrių — nusikaltėliai ir okupantai. Žodžiu, plaunamos smegenys. Tačiau, kaip byloja liaudies išmintis — melo kojos trumpos. O yla iš maišo anksčiau ar vėliau, bet visgi išlenda.

Taip ir čia belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ji išlįs. Kad dalis Lietuvos, ypač jos jaunimo, atsipeikės nuo dešimtmečius trunkančio smegenų plovimo ir tokius "didvyrius" išmes į istorijos šiukšlyną.

O galbūt, atras ir kitus, tikresnius? Pavyzdžiui, to paties Plechavičiaus sėbrų 1926-ųjų gruodžio 27-ąją nužudytieji Keturi Komunarai, paaukoję savo gyvybes už kitą, ne fašistinę, bet lygybės ir teisybės Lietuvą?

Telieka šis "eretiškas" klausimas atviras. Apie jį kada nors pakalbėsime kituose straipsniuose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
politika, istorija, Lietuva
Dar šia tema
Ekspertas: Rusijai už nacių bendrininkų išteisinimą reikia bausti Lietuvą pinigais
Lietuvoje neįmanoma džiaugtis Kalėdomis, kol neišvaryta "Kremliaus propaganda"
Putinas buvusį Lenkijos ambasadorių Vokietijoje pavadino "niekšu ir antisemitine kiaule"