Astravo AE, archyvinė nuotrauka

Spjauti ir pamiršti. Lietuva suprato Astravo AE klausimo baisumą

(atnaujinta 19:03 2020.01.09)
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sensacingai pasisakė apie Baltarusijos AE. Pasirodo, radikali oficialaus Vilniaus pozicija atominės elektrinės atžvilgiu ne itin palaikoma Europos Komisijoje ir Europos Vadovų Taryboje

Linas-vėjarodis

Tai, apie ką visai neseniai galvojo blaiviai mąstantys Lietuvos politikai, įgarsino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Laikas pereiti nuo aštrios konfrontacijos su Astravo AE prie blaivaus bendradarbiavimo.

"Tikrai dirbame intensyviai su ES institucijomis ir norime, kad mūsų laikysena būtų tokia, kurią suprastų mūsų sąjungininkai. Noriu pabrėžti, kad jei (laikysena Astravo AE atžvilgiu — Sputnik) bus pernelyg radikali, tokia nelabai praktiškai įgyvendinama, nerasime palaikymo savo sąjungininkų <...> ES rūpestis — saugumo reikalai, standartų laikymasis, įstatymų laikymasis. Tą ir siekiame daryti ir nemanyčiau, kad taip jau blogai sekasi", — ministrą cituoja Lietuvos žiniasklaida.

Anot Linkevičiaus, išeina, kad laikas atsisakyti radikalių Lietuvos reikalavimų visiškai sustabdyti atominės elektrinės statybą Baltarusijoje? Vadinasi, konservatoriai ir Lietuvos prezidentas su savo skambiais pareiškimais šiuo klausimu tarptautiniu lygiu atrodo juokingi? Kaipgi taip, Linai?

Nutaisyti gerą veidą blogame žaidime

O ką dabar daryti su naujausiu Seimo priimtu įstatymu dėl elektros energijos iš Astravo blokavimo? Juk šio įstatymo projektą pasiūlė pats Gitanas Nausėda. Valstybės vadovo kvailumas? Ir kas jam patarė parašyti tokį projektą? Nejaugi administracijoje neatsirado paprasto elektriko, kuris ant pirštų galėtų paaiškinti buvusiam bankininkui, kad neįmanoma nustatyti, ar prezidento rūmų lizduose nėra baisiosios elektros iš Astravo.

Padarė iš Lietuvos prezidento pajuokos objektą. Bet kaipgi jis entuziastingai įtikinėdavo ne tik Latvijos ir Estijos, bet ir kitų ES valstybių prezidentus boikotuoti elektrą iš Astravo. Kai kurie Nausėdos kolegos netgi diplomatiškai su juo sutikdavo.

Tame pačiame interviu Linkevičius patvirtino: "Mūsų kaimynai lenkai yra aiškiai pareiškę, kad nepirks tos elektros, kiek tai įmanoma". Vadinasi, "aiškiai pareiškė", bet iškart padarė išlygą ir patikslino — "kiek tai įmanoma".

Kam karas, o kam motina tikra

Žinant lenkų racionalizmą ir skrupulingą požiūrį į pinigus, atsispirti tokiai pagundai, turbūt, bus sunku. Ir kam praleisti progą užsidirbti papildomų pinigų iš lietuvių patiklumo ir pasididžiavimo? Iš tikrųjų, su Baltarusijos AE reaktorių paleidimu Lenkijai atsiveria puikios galimybės. Jos ekonomikos poreikius patenkins pigi Astravo elektra, o atkakliems lietuviams bus parduodama Lenkijos akmens anglimi kūrenamų elektrinių elektra.

Akivaizdu, kad į šios brangios elektros kainą bus įtrauktos net aplinkos taršos kvotos. Ar galite įsivaizduoti, kokia bus tokios elektros kaina? Tačiau Varšuva parduos Lietuvai su garantijomis ir net sertifikatais, kad ši elektra tikrai ne iš pavojingos Astravo AE.

Draugauti negalima ginčytis

Matyt, Linkevičius pradėjo įtarti kažką panašaus. Ir tai — pirmojo Baltarusijos AE reaktoriaus paleidimo išvakarėse. Apie ką jūs, pone ministre, galvojote anksčiau, kai nurodėte kaimyninei valstybei, ką, kur ir kada statyti?

"Kiek tai duos rezultatų, čia kitas klausimas. Stengsimės tą daryti, bet tai nėra paprasta. Objektas yra statomas kitoje valstybėje, kuriai negalioja ne tik Lietuvos, bet ir, tiesą sakant, jokie kiti įstatymai ir tarptautinės teisės normos taip pat gana selektyviai taikomos", — teisinosi Linkevičius ir pridūrė, kad pozicijos Astravo AE atžvilgiu švelninimas yra prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Esą, valstybės vadovas mano, santykių gerinimas su Minsku "gali duoti daugiau naudos mūsų šaliai visais aspektais".

Tik neaišku tai, kaip galima gerinti santykius su kuo nors ir tuo pačiu spjaudyti jam ant frako atlapo. Matyt, tai yra Lietuvos užsienio politikos "know-how".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija (EK), Baltarusija, Vilnius, Linas Linkevičius, Lietuva, Astravo atominė elektrinė (AE)
Dar šia tema
Nausėda: reikia konsoliduoti Baltijos šalių pozicijas dėl Astravo AE
Lietuva pasiskundė TATENA generaliniam direktoriui dėl Astravo AE
Vaičiūnas pripažino, kad "nesaugi Astravo AE elektra" gali patekti į Lietuvą
KTU spręs energijos importo iš Astravo AE ribojimo klausimą
Ingrida Šimonytė, archyvinė nuotrauka

Šimonytės Lietuva: ko 2020-2024 metų vyriausybės tikisi Andrius Užkalnis?

(atnaujinta 09:26 2020.11.30)
Šimonytė jau oficialiai premjerė. Telieka patvirtinti ministrus. Landsbergistai džiūgauja. Tarp jų — ir vienas pagrindinių Lietuvos "influencerių", vienas iš lietuviškosios miesčionijos ideologų, Andrius Užkalnis: pasirodo, Šimonytė sužavėjo ir jį...

Aišku, pastarojo simpatijas Šimonytei nuspėti nebūtų sunku ir šiaip: gi Užkalnis priklauso prie tų, atseit, labiausiai "civilizuotų" ir "rafinuotų" Vakarų "vertybių" puoselėtojų Lietuvoje, kuriems šios, TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicinės vyriausybės atėjimas atrodo tiesiog išganingas.

Tačiau Užkalnis, netverdamas savo džiaugsme, paskyrė šiai temai ir atskirą straipsnį, pavadinimu "Kokia bus Lietuva prie Šimonytės".

Šiame nedidelės apimties opuse, nei sistemingos Šimonytės formuojamos vyriausybės, nei jos programinių nuostatų (kurių bendrą vaizdą jau turime pasirašytoje koalicinėje sutartyje) analizės nerasime: tai verčiau yra paties Užkalnio išankstinio naujosios vyriausybės vertinimo, jo vilčių bei lūkesčių savotiškas išdėstymas...

Po kelių narciziškų replikų, Užkalnis iš karto duoda suprasti, kad Šimonytėje atpažįsta sau giminingą sielą:

"Aš nesu panašus į Šimonytę, o ji, manau, gal ir nenorėtų būti panaši į mane. Aš joje matau tik vieną didžiulį ir labai svarbų bruožą, kuris mus vienija, ir tas bruožas yra ir jėga, ir silpnumas.

Tai alergija, nepakantumas, netolerancija kvailiams. Šimonytė nepakenčia kvailių".

"Kvailiai" šiame kontekste — visi, kurie nepasirašo po tiek Šimonytei, tiek Užkalniui sava lietuviškai amerikoniško liberalizmo, o paprasčiau šnekant — po landsbergizmo — politine programa.

O kai dėl Užkalnio ir — jo subjektyviu požiūriu — taipogi Šimonytės nusistatymo šių tariamųjų "kvailių" atžvilgiu, tai vietos dviprasmybėms irgi nepaliekama:

"Tik didelis intelektas [Šimonytės], pagarba galiojantiems įstatymams ir disciplina užtikrina tai, kad mes nematome išpuolių iš šaunamaisiais ginklais ginkluotos Ingridos Šimonytės pusės prieš tuos, kas vis dar kliedi apie Kubiliaus naktinę mokesčių reformą arba apie tai, kad ji skolinosi brangiai, kai galėjo skolintis pigiai."

Taigi, jei ne, atseit, didžiulė Šimonytės "išmintis", dauguma LŽVS bei kitų Landsbergių klano siūlomo kurso nepalaikančių Seimo deputatų jau dabar gulėtų po velėna; apie vadinamuosius "vatnikus", "koloradus", "kremlinus" ir kitus (žodžiu — antisisteminės opozicijos atstovus), esančius už Seimo ribų — tikriausiai nereikia net kalbėti...

Galbūt, tai suprasti reikėtų kažkaip tai kitaip? Na, aiškesnę interpretaciją čia pateikti galėtų nebent patsai Užkalnis. Bet mums pakanka žinoti ir tiek: kad šio "elitinio" rašeivos panieka kitaminčiams ir šiaip paprastai liaudžiai tegali pasilyginti su jo ir jam dvasiškai artimų veikėjų "patriarcho" — Vytauto Landsbergio — išvedžiojimais apie "runkelius" ir "šunaują"...

Šiaip ar taip, Užkalnis džiaugiasi, kad Šimonytė — šių visų "netikėlių" priešė. Ir reiškia atitinkamas viltis:

"Mes pamatysime ketverius metus su pasiekimais energetinės nepriklausomybės srityje, nes premjerė negali nežinoti, kaip tai svarbu. Tai net ne mano tikėjimas, tai mano žinojimas, kad bus gerai".

Taigi, Andrius Užkalnis tikisi, kad prie Šimonytės bus stiprinama "energetinė nepriklausomybė"... Ir tikrai — skaitant tarp eilučių (t.y., suprantant tikrąjį apgaulingosios frazės turinį: pradedant vienintelio realios krašto energetinės nepriklausomybės garanto, Ignalinos AE, uždarymu, baigiant "Independence" laivo afera ir nesibaigiančia isterija dėl Astravo AE) — šitokios, atseit, "energetinės nepriklausomybės" stiprinimo tikėtis reikėtų...

Ir neatsitiktinumas, kad tame pačiame straipsnyje Užkalnis daro paraleles tarp Šimonytės ir 2008-2012 metais Lietuvoje premjeravusio Andriaus Kubiliaus: gi pastarojo "naktinę reformą" Užkalnis laiko ne šiaip kažkuo tai nebloga ar netgi gera, bet, atrodytų, neliestina šventenybe.

Tiktai šįsyk — be neoliberalaus ekonominio paketo (už kurį stambaus kapitalo naudai ir vėl turės susimokėti paprasti dirbantieji...) — po TS-LKD vėliava ateina dar ir vaivorykštinis LGBT ideologijos virusas. Tiesa, jo Užkalnis nekomentuoja.

Anot Užkalnio: "Lietuvos pagaliau ateina valdyti žmonės, kurie žiūri į priekį, o ne atgal. Negaliu nesidžiaugti kartu su jumis visais."

Ir tokiais žodžiais pasibaigia jo pagiriamasis žodis Šimonytei. Ir čia sunku neprisiminti kitos Užkalnio bendramintės — Dalios Grybauskaitės — duoto 2020 metų Seimo rinkimų rezultato įvertinimo kaip "geriausio, kas galėjo nutikti Lietuvai"...

Tikrai taip! Tik klausimas — kokiai Lietuvai? Žinoma, ne "runkelių" ir ne "vatnikų" Lietuvai, kurios Užkalnis taip nekenčia ir kuri — be to — sudaro šalies ir tautos daugumą; o tai Lietuvai, kuri turi susikrovusi daugiau mažiau solidžius kapitaliukus arba tiesiog skanauja ES ir Sorošo fondų teikiamą pyragą.

Ir koks Užkalnis bebūtų — čia jo požiūris kažką tai reiškia, nes pastarasis — kaip kadaise teisingai pažymėjo Algirdas Paleckis — tai ne šiaip pavienis cinikas... Iš tiesų: Užkalnis — tai lietuviškosios miesčionijos, tai perpuvusios "nepriklausomosios" Lietuvos grietinėlės atspindys. 

Šia prasme — jo džiūgavimas dėl Šimonytės viską mums pasako. Na, ir iš tikrųjų jis (ir į jį panašūs) turi ko džiaugtis. Tik ar reikėtų džiaugtis likusiems? Apie tai tepamąsto patsai skaitytojas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
vyriausybė, politika, Ingrida Šimonytė
Dar šia tema
Su griaučiais spintoje: Lietuvoje pasirodys pikantiškos biografijos ministrai
"Premjeras turi matyti ne tik po savo nosimi": Guoga papaskojo, kodėl nusivylė Šimonyte
Valstiečiai papasakojo, kodėl nepalaikys Šimonytės kandidatūros
Seimas pritarė Ingridos Šimonytės kandidatūrai į Lietuvos premjerus
Donaldas Trampas, archyvinė nuotrauka

Kam gresia vienatvė Baideno Amerikai ar Trampui?

(atnaujinta 11:24 2020.11.29)
Džo Baidenas pripažino, kad Trampas pakeitė pasaulį ir Ameriką. Pusiau išrinktas prezidentas, aiškindamas, kad jo prezidentavimas nebus trečioji Obamos kadencija, teigė, kad tai tiesiog neįmanoma
"Mes susiduriame su visiškai kitokiu pasauliu. Prezidentas Trampas pakeitė kraštovaizdį. Dabar tai "Amerika pirmoje vietoje", arba "vieniša Amerika".

Čia panaudotas vienas pagrindinių Trampo šūkių – "America First", kurį galima išversti kaip "Amerika pirmoje vietoje". Štai prie ko niekšas su savanaudiškumu-izoliacionizmu privedė šalį – pasaulio lyderę: mes dabar vieni, mumis niekas netiki, skundžiasi Baidenas. Bet nieko – mes susigrąžinome Baltuosius rūmus, sugrąžinsime ir pasaulio lyderystę:

"Amerika grįžo. Mes atliksime pagrindinį vaidmenį pasaulyje, neatsitrauksime nuo jo, neatmesime sąjungininkų, ginsime savo vertybes. <...> Amerika yra pasirengusi mesti iššūkį mūsų priešams ir bendradarbiauti su tradiciniais sąjungininkais. Amerika grįžo!"

Džo Baidenas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Andrew Harnik

Na, taip, grįžo, Trampui neleido jos išvežti. Trampas nekaltas dėl Amerikos vienatvės – jis tiesiog labai norėjo vėl padaryti šalį didingą, bet kaip suverenią nacionalinę valstybę, o ne globalistų žaidimų konsolę. Tam reikėjo pakeisti kursą – ką Trampas bandė padaryti, nors ir ne labai sėkmingai.

Tačiau vien jo ketinimų pakako išgąsdinti visą elitą abipus vandenyno. Ar dabar Baidenas sustiprins Atlanto solidarumą? Tačiau pasaulis pasikeitė – tai yra, jis pasikeitė jau valdant Obamai (2013–2015 metais, kai visiems tapo aišku, kad valstijos negali sustabdyti atvirą iššūkį jiems metusios Rusijos), o Trampas tik bandė išvesti Ameriką iš geopolitinės audros su minimaliais nuostoliais. Dabar jam priskiriamas šio pasaulio kūrimas – žadama viską sutvarkyti ir atkurti Amerikos lyderystę. Kas tuo patikės – kolektyvinio Baideno sugebėjimu grąžinti Amerikai tai, ko ji neteko dar iki Trampo? Europiečiai, rusai, kinai, arabai, indai, lotynų amerikiečiai? Juokinga.

Niekas nepatikės – nes pralaimėjusieji jau negalės laimėti. Nes jie pralaimėjo ne Trampui 2016 metais, o daug anksčiau – kai po 2008 metų krizės negalėjo suprasti, kad prasideda nauja era. Objektyvi istorijos eiga nuvedė Ameriką prie kryžkelės, tačiau jie to tiesiog nepastebėjo ir toliau ėjo globalizacijos keliu, vedančiu į žlugimą (nors buvo galima pasukti į "Amerika pirmoje vietoje"). Todėl dabartinė demokratų "pašto pergalė" netaps keršto pradžia – be to, tai tik sustiprins Amerikos problemas. Visus ketverius metus Baideno administracija gyvens laukdama Trampo keršto.

Ne, Trumpą marginalizuos ir pasodins į kalėjimą, vos tik jis paliks Baltuosius rūmus. O jei neįkalins, jis bus tąsomas po teismus, atjungtas nuo žiniasklaidos, Respublikonų partija jį išduos, o "isteblišmentas" surengs jam viešą "plakimo seansą", kad atgrasytų kitus. Tokios nuomonės nėra retenybė, bet ar šis scenarijus realus?

Trampas negali būti pašalintas iš Amerikos politikos, jis gali būti pašalintas tik fiziškai. Po sausio 20 dienos jis liks populiariausias JAV politikas, už kurį balsavo daugiau nei 70 milijonų amerikiečių. Niekas nesiginčys, kad dauguma iš 80 milijonų, balsavusių už Baideną, tai padarė ne dėl simpatijos buvusiam viceprezidentui, bet dėl antipatijos Trampui?

Dar niekada Amerikos istorijoje buvę prezidentai nebuvo įkalinti, o tokio precedento sukūrimas tik papildytų Trampo šalininkų gretas. Net kalėjime Trampas galės išrinkti prezidentu savo sūnų ar dukterį ar kažką kitą. Vargu ar tai yra kovotojų prieš trampizmą planų dalis.

Ar galės respublikonų "isteblišmentas" atsisakyti Trampo? Tik tuo atveju, jei viršininkai panorės pribaigti savo partiją – nes Trampas yra daug kartų populiaresnis už respublikonus. Remiantis šią savaitę CNBC ir "Change Research" paskelbta apklausa, 72 procentai respublikonų teigė, kad jie liktų su Trampu, jei jis išeitų iš partijos ir tik 28 procentai liktų "senojoje partijoje".

"Politico" ir "Morning Consult" apklausa rodo, kad 2024 metais respublikonai garantuotai siūlys Trampo kandidatūrą – 53 procentai respublikonų rinkėjų ir neprisijungusių rinkėjų jau yra pasirengę balsuoti už jį. Prie jo balsų galima pridėti dar 20 proc. – tie, kurie pasirengę palaikyti viceprezidentą Maiką Pensą (12 proc.) ir Donaldą Trampą jaunesnįjį (dar aštuoni). Konkurentų paprasčiausiai nėra – nė viena iš buvusių "žvaigždžių" (Mittas Romney, Tedas Cruzas ir kt.) nesurinko net penkių procentų. Tai yra, respublikonai dabar yra visiškai Trampo partija, jų elektoratas yra pasirengęs sekti tik paskui jį. Ir net jei įsivaizduosime visiškai nerealų scenarijų su savižudišku respublikonų "isteblišmento" elgesiu, jei iš partijos bus pašalintas jos lyderis, Trampas sukurs savo partiją ir eis su ja į rinkimus 2024 metais. Taip, tada jis negalės įveikti demokratų kandidato – bet respublikonų kandidatas užims trečią vietą ir palaidos partiją.

Atjungimas nuo žiniasklaidos visiškai negąsdina Trampo, ketverius metus jis buvo beveik visiškai apšaudomas iš jų pusės. Jis yra pats sau žiniasklaida – ir nuo nuolio sukurs naują nacionalinę. Svarbiausia, kad jis turi realią pusę šalies rinkėjų palaikymo bazę. Tai yra daug – ir didžioji dauguma šių žmonių lauks jo sugrįžimo į Baltuosius rūmus. Ir Trampas jiems ateinančius ketverius metus pavers serialu – ne tik "Kortų nameliu", bet ir "Trampas grąžins tai, kas buvo pavogta".

Kuo jis užsiims? Agitacija, propaganda ir kontrpropaganda, sieks įgyti visišką Respublikonų partijos aparato ir struktūrų kontrolę. O svarbiausia – rinkimais. 2022 metais Trumpas turės užtikrinti Respublikonų partijos pergalę Kongrese.

Jis sieks ne tik išlaikyti kontrolę virš Senato, bet ir padidinti savo daugumą ten, o idealiu atveju atgauti Atstovų Rūmus. Atsižvelgiant į daugybę problemų, su kuriomis susidurs Demokratų partija, antroji užduotis neatrodo neįmanoma – nepaisant Baideno pažado suteikti pilietybę 11 milijonų migrantų (vis tiek jie daugiausia gyvena "mėlynose", tai yra demokratų apygardose). Laimėjęs 2022 metais, Trampas pradės kampaniją į Baltuosius rūmus, norėdamas 2024 metais sugrįžti pats arba atsivesti savo žmogų.

Amerikos istorijoje jau yra buvę pralaimėjusių sugrįžimo atvejų, nors jie buvo įvardijami kaip nevykėliai ir jų pačių partija nuo jų nusisuko.

Groveris Klyvlendas tris kartus gavo didžiąją rinkėjų balsų dalį, tačiau tik du kartus tapo prezidentu. 1888 metais, pasibaigus pirmajai kadencijai,  jis pralaimėjo pagal rinkikų balsus – 1892 metais jis grįžo į Baltuosius rūmus. Klyvlendas buvo demokratas, bet buvo Tammany Hall, korumpuotos partijos mašinos, priešas. Beje, jį palaikė net kai kurie respublikonai, įskaitant Niujorko politiką Teodorą Ruzveltą.

Ruzveltas tapo prezidentu 1901 metais, po McKinley, pas kurį  jis ėjo viceprezidento pareigas, nužudymo, o 1904 metais jis pats laimėjo rinkimus. Jis galėjo laimėti 1908 metais, tačiau būdamas ištikimam duotam žodžiui, jis atsisakė dalyvauti kampanijoje. Jo išrinktasis kandidatas, karo sekretorius Taftas, laimėjo, tačiau pradėjo vykdyti politiką, kuri nepatiko Ruzveltui. Itin populiarus Ruzveltas nusprendė grįžti į Baltuosius rūmus, tačiau partijos mašina neleido jo nominuoti. Tada jis sukūrė savo "Progresyvią partiją" ir rinkimuose gavo 27 procentus balsų (keturiais procentais daugiau nei Taftas) ir pralaimėjo demokratų  kandidatui Vudrovui Vilsonui.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas
© Sputnik / Алексей Никольский

Jei po ketverių metų Ruzveltui nepavyko susigrąžinti Baltųjų rūmų, nepaisant didžiulio populiarumo, tai Ričardas Niksonas padarė neįmanomą – grįžo po aštuonerių metų. 1960 metais jis, būdamas viceprezidentu, pralaimėjo rinkimus Džonui Kenedžiui. Bet 1968 metais jis laimėjo pradinius etapus ir turėjo kovoti su Kenedžio broliu Robertu. Jis buvo nužudytas per rinkimų kampaniją, po kurios Niksonas nugalėjo viceprezidentą ir grįžo į Baltuosius rūmus ir po ketverių metų buvo perrinktas.

Ką dar bendro turi šie Trampo pirmtakai? 1888 m. Klyvlendo ir 1960 m. Niksono pralaimėti rinkimai, švelniai tariant, buvo suklastoti – lygiai taip pat, kaip Ruzvelto pralaimėjimas pirminiuose respublikonų rinkimuose 1912 m. Visi trys buvo sustabdyti nesąžiningai (taip, visa Amerikos rinkimų istorija yra manipuliavimo balsais technologijų varžybos), tačiau tada dviem pavyko laimėti, nepaisant to, kad partijos mašina ir "isteblišmentas" veikė prieš juos. Ir visi trys yra vieni galingiausių Amerikos prezidentų – ne tik galingiausias Ruzveltas, bet ir Niksonas, kurio taip nemėgsta Amerikos žiniasklaida, bei Klyvlendas.

Trampas neseks Ruzvelto keliu – o Respublikonų partija negali sau leisti pakartoti 1912 metų kampanijos. Trampas sujungs Niksono (vieno iš jo mėgstamiausių prezidentų) ir Klyvlendo kelius kad grįžtų į Baltuosius rūmus 2024 metais. Pats arba kaip prezidento tėvas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Džo Baidenas, Donaldas Trampas
Dar šia tema
Britų laikraštis pranešė apie "trečiojo pasaulinio karo grėsmę" dėl JAV eskadrinio mininko
"Kursas karo link": vokiečiai įvertino JAV eskadrinio minininko įplaukimą į RF vandenis
Rygos uostas

"Keista laimė": Rusija įvertino Latvijos "pasisiekimus" po įstojimo į ES

(atnaujinta 20:23 2020.11.30)
Rusijos senatorius pažymėjo, kad per pastaruosius 16 metų iš Latvijos Respublikos išvyko 370 tūkstančių žmonių. Be to, buvo sunaikinta beveik visa pramonė

VILNIUS, gruodžio 1 — Sputnik. Rusijos Federacijos tarybos narys Aleksejus Puškovas įvertino Latvijos "pasisiekimus" po jos įstojimo į Europos Sąjungą.

"Įstojusi į ES 2004 metais, Latvija pajuto radusi laimę. Rezultatas: Latvijos tranzito žlugimas, žuvininkystės pramonės, beveik visos pramonės sunaikinimas, alaus daryklų uždarymas (sovietmečiu jų buvo apie 80, liko trys ar keturi)", — parašė Rusijos senatorius Twitter.

Pasak jo, per šį laiką iš Latvijos Respublikos išvyko 370 tūkst. žmonių.

"Keista laimė", — konstatavo Puškovas.

Į senatoriaus pranešimą sureagavo Latvijos ambasadorius Rusijoje Maris Riekstinšas ir pavadino liūdnu tai, kad "atominės valstybės senatoriui rūpi, kaip suskaičiuoti kitos šalies alaus daryklas.

"Dar liūdniau, kai skaičiavimai neišeina", — parašė jis.

Diplomatas patarė Rusijos skaitytojams susipažinti su Latvijos statistikos departamento duomenimis apie vidutinį atlyginimą ar pensiją.

Savo ruožtu Puškovas pareiškė, kad informacija apie alaus daryklas Latvijoje yra gerai žinomas faktas.

"Praėjusį kartą ambasadorius mums paaiškino, kad klydome vertindami Latvijos uostų pakrovimą ir apskritai tranzitą. Dabar Latvijos susisiekimo ministerija prašo mūsų Transporto ministerijos išsaugoti tranzitą: nuo jo praradimo Latvija praranda didelį pelną. Manau, kad ponas ambasadorius žino", — parašė senatorius.

Kaip anksčiau rašė Sputnik Latvija, respublikos Susisiekimo ministerija praėjusią savaitę kreipėsi į Rusijos transporto ministeriją su prašymu padėti sustabdyti Rusijos tranzito apimčių mažėjimą. Ministerijos vadovas Talis Linkaitis išreiškė susidomėjimą "kiekviena krovinių tona, kuri gali vykti per Latviją ar į Latviją".

Pastaruoju metu Rusija didina uostų aktyvumą Baltijos jūroje. Kaip pažymėjo buvęs Latvijos ekonomikos ministras Viačeslavas Dombrovskis, Rusijos pusė, anksčiau naudojusi tranzitą per Baltijos šalių uostus, jau dešimt metų stato ir plėtoja savo uostus.

Baltijos šalys mano, kad Rusijos Federacija turi direktyvą "atimti iš Baltijos šalių tranzitą", tačiau Maskva tiesiog nenori priklausyti nuo šalių, kurios demonstruoja nedraugišką ir nestabilų požiūrį į ją.

Baltijos šalių politikai ir ekspertai ne kartą išreiškė susirūpinimą dėl Rusijos krovinių kiekio sumažėjimo Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostuose.

Tegai:
Rusija, ES, Latvija