Kryžkalnio Motinos paminklas Grūto parke

Vietoje Kryžkalnio "Motinos" pokario "miškinių" kulto stabas?

(atnaujinta 16:09 2020.01.28)
Ant Kryžkalnio, kur kadaise stovėjo teroristų susprogdintas Tarybų armijai-išvaduotojai dedikuotas "Motinos" paminklas, rengiamas pokario "miškinių", vadinamųjų "miško brolių" garbei skirtas stabas. Vertėtų paklausti — kas tai per paminklas ir kokia to reikšmė?

Dalyko istorija

Paprastai, kalbant tokiais klausimais pradėti reikėtų nuo istorijos. Šiuo atveju reikėtų prisiminti 1972 m., kai minėtoje vietoje iškilo skulptorių Broniaus Vyšniausko ir Vytauto Gabriūno suprojektuotas "Motinos" paminklas, skirtas 1944-1945 m. iš vokiečių fašistų okupacijos Lietuvą išvadavusios Raudonosios armijos kariams. Paminklas vaizdavo lietuvę moterį, laikančią ąžuolo šakelę.

Ugnis Holokausto aukoms pagerbti, archyvinė nuotrauka
© CC BY-SA 2.0 / Adam Jones / Memorial Star of David - Holocaust Museum - Odessa - Ukraine

Išstovėjo paminklas gerus porą dešimtmečių. Tačiau Sąjūdžio ir po jo prasidėjusios antitarybinės isterijos jis, deja, neišgyveno. 1995 metais, kaip paskiau prisipažino patsai Vytautas Šustauskas, grupė vadinamosios Lietuvos laisvės lygos veikėjų, vykdydami iš esmės teroristinį Vytauto Landsbergio klano užsakymą, Kryžkalnio "Motiną", kaip tariamų "sovietinių okupantų" ženklą, susprogdino. 

Ilgą laiką vietoje "Motinos" tebuvo tuščia vieta. Bet palyginti neseniai, 2018-aisiais, ant to paties Kryžkalnio, netoli nuo buvusio paminklo vietos, iškilo nedidelė koplyčia. Aplinkui ją — blokai, ant kurių surašyti daugiau kaip tūkstančio pokario metais vietovėje veikusių vadinamųjų "miško brolių" vardai, pavardės ir slapyvardžiai.

Часовня мемориала в Крижкальнисе, архивное фото
Kryžkalnio memorialo koplyčia

O dabar, 2020 metais, ketinant minėti "apvalias" "miško brolių" judėjimo metines, pačios Kryžkalnio "Motinos" vietoje rengiamas visiškai naujas paminklas. Kalavijo formos skulptūra, dedikuota visų, anot oficialiųjų istorikų, per 20 tūkstančių pokario metais veikusių "miškinių", kaip tariamų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos, atminimui.

Iš tiesų toks projektas — visiškai natūralus ir atitinkantis dabarties Lietuvos "istorijos politiką". Vadinamieji "miško broliai", arba "partizanai" oficialiai laikomi didvyriais, kurių išaukštinimu remiasi kone visas XX amžiaus Lietuvos istorijos supratimas — bent jau toks, koks mums "iš viršaus" pateikiamas šiandien. Todėl stebėtis šiuo reikalu tikrai nereiktų.

Tegul kalba faktai...

Tačiau suprasti ir kritiškai įvertinti dalyką reikėtų. Ypač turint omeny kontrastą tarp tų, kurie šiandien paversti "didvyriais", ir tų, kurie įvardijami "okupantais". O viską čia pasako realūs faktai bei juos supantis istorinis kontekstas. Šiuo atveju — Antrojo pasaulinio karo ir pokario situacija Lietuvoje ir apskritai Pabaltijyje.

Raudonosios armijos karių memorialas
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Reikia atminti, kad hitlerininkai ruošė beveik visišką tiek lietuvių, tiek kitų Rytų Europos tautų sunaikinimą bei atitinkamų kraštų kolonizavimą. Visa tai buvo labai aiškiai nurodyta Himlerio rengtame generaliniame "Ost" plane, kurio taip nemėgsta minėti šių dienų oficialieji rūmų istorikai. Todėl, patinka kam komunizmas ir Tarybų Sąjunga ar nepatinka, faktas, kad būtent Raudonosios armijos pergalė Antrajame pasauliniame kare išgelbėjo lietuvių ir kitas tautas nuo išnykimo — neginčytinas.

Tuo tarpu vadinamųjų "miško brolių" atvejis visiškai kitoks. Pastarieji 1941–1944 metais aktyviai bendradarbiavo su hitlerininkais. Tokie zoologinio antisemitizmo korifėjai ir hitlerizmo apologetai kaip Kazys Škirpa ir Jonas Noreika — tik ryškesni šitokio raugo "patriotų" pavyzdžiai. Panašių veikėjų išties netrūko. O jų "kovą", kurios pagrindinį turinį sudarė civilių gyventojų žudynės, iš esmės įkvėpė neapykanta komunizmui ir tarybinei valdžiai.

Praktiškai tai reiškė iki 1940-ųjų privilegijuotai gyvenusių visuomenės sluoksnių pasipiktinimą prarastais turtais ir socialine padėtimi. Ne už kokią kitokią, bet būtent kapitalistinę "laisvę" žmogui išnaudoti kitą žmogų, lobti svetimo darbo ir prakaito sąskaita, prisidengdami abstraktaus "tautiškumo" ir "nepriklausomybės" šūkiais kovojo žemės reformų ir kolektyvinių ūkių neapkentę baltaraiščiai ir pokario "miškiniai".

Nekalbant apie masines žydų žudynes 1941–1944 metų laikotarpiu, patiems "miško broliams" galima pateikti labai konkrečią, daugiau kaip 25 tūkstančių pokario metais išžudytų žmonių sąskaitą. 25 tūkst., iš kurių daugiau kaip 80 % sudarė etniniai lietuviai, daugiausia civiliai gyventojai, kurių tarpe būta ir pagyvenusių žmonių, ir moterų, ir netgi vaikų bei kūdikių.

Kas per "didvyriai"?

Tokie tad šių "laisvės" kovotojų pasiekimai mūsų krašte. Faktai kalba ir, be abejo, kaltina. Tiktai bėda ta, kad, kaip jau minėjome, minėtasis paminklo projektas, kaip ir "miškinių" kultas Lietuvoje apskritai, nėra atsitiktinumas. Priešingai, tai yra nuosekli sistemingai įgyvendinamos "istorijos politikos" tąsa. "Istorijos politikos", kuria komunizmas veidmainiškai prilyginamas nacizmui, "tarp eilučių" siekiant pastarąjį reabilituoti, kartu demonizuojant tiek Tarybų Sąjungą, tiek šiuolaikinę Rusiją, kaip tariamą "raudonojo totalitarizmo" perėmėją.

Ir Raudonoji armija, sumušdama nacius, ir pokario "miškiniai", siautėdami kaimuose, kažką Lietuvai davė. Tai neginčytina. Tik vieni jai davė gyvenimą. Ir jiems pagerbti, jiems padėkoti pastatyta "Motina" — gyvybės ir meilės ženklas. O kiti iš esmės beprasmiškai ir netgi nusikalstamai sėjo terorą, neviltį ir mirtį. Štai jiems pagerbti ruošiamas kardas. Tam tikros logikos, aišku, esama.

O dabartinis mūsų oficiozas, vietoje to, kad pripažintų istorinę tiesą, tarybinius karius verčia kolektyviniu baubu, barbarais ir "okupantais", o "miškinius" pateikia kaip su angeliška aureole puoštus didvyrius ir šventuosius kankinius.

Iš tiesų viskas apversta aukštyn kojomis. Lyg tikrų tikriausioje kreivų veidrodžių karalystėje. Bet tokia Lietuva ir yra. Kaip teigė visuomenininkas Povilas Masilionis — turime valstybę ant melo pamatų. Ne vien istorinio melo (nes to melo daug ir visokio), bet pirmiausia — būtent istorinio. Nes tik perdirbant tautos istorinę sąmonę įmanoma sukurti buką ir klusnią mankurtų, šiuo atveju — rusofobinių, antitarybinių zombių masę, kokios mūsų šiaudiniai "patriotai" ir siekia.

Būtent tokio rezultato, tokios tautos ir siekiama per šią neogėbelsiškos psichodelikos orgiją, kurią remia, kursto ir organizuoja vadinamasis mūsų elitas. Bet ar mes leisime jiems šitai pasiekti? Ar mes tokiais tapsime? Klausimai atviri, o atsakymai į juos priklauso nuo mūsų pačių. Nes tiktai tiesos, o būtent — istorinės tiesos šviesa gali išsklaidyti melo tamsą. Ir šios tiesos pažinimas, jos skleidimas ir platinimas — tai ir yra vienas pagrindinių tikrųjų, ne šiaudinių ir ne kabutėse, bet būtent tikrųjų patriotų uždavinių. Ar jį įvykdysime — parodys laikas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Miško broliai Baltijos šalyse 1940-1950 metais
© Sputnik /
"Miško broliai" Baltijos šalyse 1940-1950 metais
Tegai:
Raudonoji armija, Lietuva, miško broliai
Dar šia tema
Rusijos ambasadorius Latvijoje paragino nekovoti su sovietiniais paminklais
Lietuva ginkluojasi blogiausiais tarybiniais metodais
Ekspertas: yra faktas, kuris įveikia visus Noreikos gynėjų Lietuvoje kozirius
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą
Ledo klasės SGD tanklaivis, archyvinė nuotrauka

Streso testai su atsarga: kaip Rusija ruošiasi visapusiškam išėjimui į SGD rinką

(atnaujinta 13:21 2020.08.12)
Nauja Rusijai suskystintų gamtinių dujų gamybos ir prekybos rinka toli gražu nėra paprasta, joje yra daug sudedamųjų, mūsų pramonė mokosi susidoroti su kiekviena iš jų internete. Dar kartą įvertinkime, ko dar trūksta, o kas iš šio sąrašo jau yra

Mažos apimties skystinimas — viskas tvarkoj

Mažos apimties skystinimas — technologinės linijos, kurių pajėgumas iki 100 tūkst. tonų SGD per metus. Čia viskas tvarkoj: savos technologijos, visiška įrangos gamybos lokalizacija, eksportas į Kiniją, eksploatuojančios gamyklos Pskovo ir Kaliningrado srityse, vykdome nemažai projektų.

Nėra prasmės pačiam gaminti SGD eksportui šiuo metodu, tai labiau tinka išspręsti mūsų pačių problemas praplėčiant Rusijos teritoriją išdujinimui. Vienintelė išimtis yra suskystintų gamtinių dujų, pagamintų naudojant šią technologiją, eksportas iš "Kriogaz" gamyklos Pskovo srityje į Estiją, tačiau tai iš tikrųjų yra visiškai unikalus aplinkybių derinys.

"Gazprom" pastangų dėka Rusijos dujofikacija 2019 metų pabaigoje viršijo 71 procentą, o nedidelės apimties SGD jėgainės gali padėti paspartinti šį procesą. Tačiau svarbu atsiminti, kad čia nuolat kyla dilema: kartais gali būti brangu nutiesti dujotiekius į mažai apgyvendintas teritorijas. Tačiau tam, kad SGD visada būtų galima pristatyti laiku, reikalingi keliai — automobilių keliai ar geležinkeliai, atsižvelgiant į visas gautas sąmatas.

Todėl mažo tonų tūrio SGD nėra savotiškas "stebuklingas eliksyras", norint pilnai gazifikuoti visus mūsų miestus ir miestelius, reikia integruoto požiūrio. Bet pati technologinių linijų gamyba turi eksporto potencialą, jau atsirado pirmoji pristatymų patirtis, yra pagrindo manyti, kad tęsis toliau.

Du vidutinio tūrio Rusijos projektai

Vidutinio tūrio suskystinimas — technologinės linijos, kurių pajėgumas iki vieno milijono tonų SGD per metus. Pirmasis projektas jau buvo įgyvendintas "Gazprom Bank" ir "Novatek" pastangomis — "Kriogaz-Vysock" gamykla Leningrado srityje, kurioje naudojama prancūzų kompanijos "Air Liquide" technologija, kuri sutiko su "Gazprom Bank" reikalavimu visiškai perduoti visas licencijas ir patentus.

"Kriogaz-Vysock" įrangos lokalizacijos laipsnis yra apie 70 procentų, pirmajam projektui tai yra labai didelis skaičius. Antroji mažo tūrio linija turi būti pradėta eksploatuoti 2020 metų pabaigoje kaip "Jamal" suskystintų gamtinių dujų dalis. Tai visiškai Rusijos technologija, vadinama "Arkties kaskadu".

"Novatek", kaip privati ​​įmonė, turi visas teises neatskleisti viso informacijos kiekio, tačiau viename iš savo interviu "Novatek" vadovas Leonidas Michelsonas teigė, kad "Arkties kaskadas" gali tapti didelės talpos, tam reikalinga vietinė didelės talpos dujų turbina.

Vidutinio tūrio skystinimas jau turi akivaizdų eksporto komponentą: "KryiogazVysock" gaminius mažieji SGD vežėjai tiekia į Klaipėdą, Lietuvą ir kelis Vokietijos uostus. Tanklaiviai nėra rusų kilmės, o "Novatek", kaip šio projekto operatorė, ramiai naudojasi užsakomaisiais laivais. Teoriškai prie šio projekto gali būti prijungtas "Maršalas Vasilevskis", plūduriuojantis pakartotinio dujinimo įrenginys, priklausantis "Gazprom", tačiau šio laivo talpa yra per didelė kuklioms gamyklos Vysocke galimybėms.

"Rosatom" ir Rusijos SGD projektas

Dvi Rusijoje veikiančios didelio masto suskystintų gamtinių dujų gamyklos naudoja anglų-olandų "Shell" (Sachaline) ir amerikiečių "Air Product" (Jamal) technologijas. Tuo tarpu, parduodant "Jamal-SGD", lokalizavimas jai skirtų įrengimų gamyboje viršijo 50 procentų, o "Novatek" įsitikinusi, kad statant "Arctic SPG-2" šis procentas bus dar didesnis.

Didelės apimties SGD gamyba Rusijoje jau yra eksporto projektas, ir jei Rusija į šį sektorių pateko rimtai ir ilgam laikui, tada reikia per trumpą laiką įsisavinti visus kitus šio verslo komponentus. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad 2020 metų rugpjūčio 4 dieną Rusijos "Glavgosekspertiza" pateikė teigiamą nuomonę dėl kriogeninio stendo komplekso, skirto vidutinio ir didelio masto SGD gamybos technologijoms išbandyti, statybos projekto.

Stendą statys, kaip įprasta, "Rosatom" — branduolinės valstybės korporacija dalyvauja daugelyje aukštųjų technologijų projektų, SGD projektas nėra išimtis. Bandymų stendas jam yra nepaprastai svarbus, nes būtina, kad kuo įmanoma naujesnę įrangą būtų galima išbandyti veikiant kuo arčiau gamybos sąlygų.

Yra tik du skaičiai: gamtinių dujų suskystinimo temperatūra yra minus 162 laipsniai Celsijaus, o temperatūra, kurią galima gauti bandymų stende, yra minus 196 laipsniai, su tokia gera marža. Bet geriau išbandyti įrangą ypač atšiauriomis sąlygomis, nei atsikratyti rimtų avarijų rizikos statomose gamyklose.

Be to, "Rosatom" jau įvaldė kriogeninių siurblių — tokių, kurie naudojami SGD siurbti iš gamyklinių rezervuarų į SGD tanklaivių rezervuarus — gamybą. Ir tai jau yra reikšmingas indėlis į išdujinimo terminalų — SGD tiekimo taškų pristatymo galutiniams vartotojams — technologijos plėtrą.

Leiskite jums priminti, kad tik 41 pasaulio šalis perka SGD savo poreikiams, o tai yra viena reikšmingiausių kainų mažėjimo priežasčių, kurią šiais metais patiria pasaulio SGD rinka — pasiūla žymiai viršijo paklausą. Tuo pačiu metu paklausa negali augti dėl tokios technologinės problemos — yra šalių, kurioms reikalingas šis energijos šaltinis, tačiau jos nesugeba to priimti.

Stendą, kurį statys "Rosatom", leis patikrinti visą kitą terminalų priėmimo įrangą, todėl galime užfiksuoti, kad Rusija artimiausiu metu potencialiai galės žengti pirmuosius žingsnius šios technologijos įsisavinimo srityje.

Suskystintų gamtinių dujų membraninės laikymo sistemos — riba pasiekta

Ankstesniuose šios serijos straipsniuose mes jau išsiaiškinome, kad Rusija yra pajėgi pagaminti daug to, ko reikia ledo klasės SGD tanklaivių statybai, nuo laivų plieno iki AZIPOD vairo kolonėlių. Pastarųjų gamybai bendra "Rosneft" ir "General Electric" įmonė 2019 metų pabaigoje pastatė "Safir" gamyklą Bolšoj Kamen mieste, tačiau reikiamo dydžio laivų plieno pristatymo į šį miestą iš Rusijos gamyklų logistikos klausimas dar nėra išspręstas.

2019 metų rugsėjį laivų statybos komplekso "Zvezda" projektą prižiūrintis "Rosneft" vadovas Igoris Sečinas paskelbė apie metalurgijos gamyklos statybų Tolimuosiuose Rytuose projekto sukūrimą kaip naujai sukurto pramoninio klasterio dalį, tačiau kol kas jokių atvirų informacijos šaltinių šiuo klausimu nepasirodė.

Tačiau turime labai rimtų teigiamų naujienų, atkeliavusių iš "Zvezda" 2020 metų liepos mėnesį — Prancūzijos įmonė "Gastransport & Traiding" suteikė laivų statybos komplekso licenciją kaip vienintelę membraninių SGD laikymo sistemų tanklaiviams gamintoją Rusijoje. Siekdami įrodyti savo kvalifikaciją, gamyklos specialistai griežtai laiku ir laikydamiesi visų technologinių standartų pagamino SGD tanko prototipą.

Šis įvykis yra dar reikšmingesnis, nes ta pati technologija taip pat naudojama suskystintų gamtinių dujų saugojimui gamyklinėse cisternose, taip pat SGD laikymo sistemoms laivuose, kurie SGD naudoja kaip variklio kurą, ta pati technologija bus naudojama rezervuaruose "Novatek" planuojamose perkrovimo bazėse Murmanske ir Bičevinskaja įlankoje Kamčiatkoje.

Ir net jei Rusijos pramonė įsisavins pakartotinio dujinimo terminalų statybos technologiją, SGD saugyklų technologija taip pat bus paklausi — juk ne visos šalys turi galimybę pastatyti požemines dujų saugyklas, jos turės pasirūpinti didelių sausumoje esančių SGD saugyklų sukūrimu.

Pačiai "Zvezda" licencijos gavimas tapo vienu svarbiausių momentų — laivų statybos kompleksas įrodė, kad gali statyti tanklaivius, kurie tampa dujų gabentojais tik sukūrus kriogeninius tankus (laivų cisternas). Ši naujiena nebuvo pakankamai aprėpta naujienų agentūrų, nors ji to tikrai nusipelnė, todėl Sputnik Lietuva tiesiog neturi pasirinkimo — teks imtis šio darbo.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, SGD
Dar šia tema
Įvardyta šalis, iš kurios Lietuva per šešis mėnesius gavo daugiausia SGD
Atidarytos orlaidės technologija: Rusija turi slaptų išteklių SGD rinkoje
Trečias tanklaivis per mėnesį: Lietuva gauna didelę SGD siuntą iš Norvegijos
Gėlių laukas, archyvinė nuotrauka

Kokia šiandien diena: rugpjūčio 14-osios šventės

(atnaujinta 19:41 2020.08.13)
Šią dieną katalikai mini Šv. Maksimilijonas Kolbę, vardadienius šią dieną švenčia Euzebijus, Grintautas, Guostė, Minvydas, Pajauta

Rugpjūčio 14 yra 226-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 227-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 139 dienos.

Šią dieną katalikai mini Šv. Maksimilijonas Kolbę

Šventasis (1894–1941) gimė Zdunska Voloje netoli Lodzės, Lenkijoje. 1910 metais tapo pranciškonu, studijavo Romoje. 1918 metais įšventintas kunigu. Iš Aušvico koncentracijos stovyklos pabėgus vienam kaliniui buvo pasmerkti keli nekalti žmonės. Vienas iš jų buvo gausios šeimos tėvas. Maksimilijonas pasisiūlė į jo vietą ir 1941 metų rugpjūčio 14 dieną mirė kankinio mirtimi. Popiežius Jonas Paulius II 1982 metais jį paskelbė šventuoju.

Ši diena istorijoje

Šią dieną 1385 metais Krėvos pilyje po pusę metų trukusių derybų Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila su Lenkijos bajorais sudarė Krėvos sutartį. Šia sutartimi Jogaila įsipareigojo vesti vienuolikmetę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, paleisti į nelaisvę paimtus krikščionis, krikštytis, pakrikštyti Lietuvos gyventojus ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos. Šis žingsnis davė pradžią Jogailaičių dinastijai, kurios įtaka po pusantro amžiaus taip išaugo, kad daugiau nei trečdalis Europos buvo valdoma lietuviškosios dinastijos palikuonių. XVI a. pr. Jogailaičių teritorijos išsitęsė tarp Juodosios, Baltijos ir Adrijos jūrų (dinastijai priklausė LDK, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos sostai).

2004 metais savo namuose Krokuvoje mirė 93 metų lietuvių kilmės lenkų poetas, prozininkas, Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas.

Ši diena pasaulio istorijoje

1867 metais pasirodė pirmasis Karlo Markso "Kapitalo" tomas.

1911 metais viename iš Kijevo teatrų mirtinai sužeistas Rusijos vyriausybės vadovas Petras Stolypinas. Jis mirė po keturių dienų.

1927 metais Prancūzijos Nicos mieste tragiškai žuvo legendinė JAV baleto šokėja Izadora Dunkan. Ją pasmaugė į atviro automobilio ratą įsisukęs šalikas, kurį ji ryšėjo ant kaklo.

Savo vardadienius šią dieną švenčia Euzebijus, Grintautas, Guostė, Minvydas, Pajauta.

Tegai:
šventės, šventė