Elektros perdavimo linijos

BRELL liks: Latvija išspręs Baltijos šalių problemas, susitarusi su Baltarusija

(atnaujinta 15:32 2020.02.04)
Sausio 16 dieną Minske oficialaus vizito lankėsi Latvijos premjeras Krišjanis Karinšas. Jis ne tik susitiko su Baltarusijos prezidentu, bet ir vedė derybas su Baltarusijos premjeru

Po susitikimo su savo Latvijos kolega Sergejus Rumas padarė šį pareiškimą: "Tarp kitų klausimų mes aptarėme energetikos klausimus. Sutarėme, kad mūsų Energetikos ministerijos apsvarstys tiesioginio elektros energijos tiekimo į Latviją, o ne per kaimynines šalis, klausimą. Santykių plėtros su Latvija potencialas, turbūt, yra didžiausias tarp visų mūsų kaimyninių šalių. Ir būtent nuo vyriausybių priklauso, kiek mes galėsime jį šiandien realizuoti".

Pasakyta trumpai ir glaustai, tačiau akivaizdu, kad kalbama apie elektros perdavimo linijas, jungiančias Baltarusijos ir Latvijos energetikos sistemas dar nuo tų laikų, kai abi valstybės buvo TSRS sudėtyje. Šiuo metu šios tarpvalstybinės elektros perdavimo linijos yra svarbios energetinio žiedo BRELL (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva) dalys.

2018 metų vasarą Baltijos šalių vadovai ir Europos Komisija sudarė politinį susitarimą, kad 2025 metais respublikų energetikos sistemos pasitrauks iš BRELL ir taps Europos energetikos susivienijimų dalimi. Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad 2018 metų susitarimas ir tęsinys tarp Baltarusijos bei Latvijos derybos prieštarauja vienas kitam, tačiau atidžiai ištyrus, situacija atrodo labai įdomi, o jos plėtros perspektyvos — toli gražu ne vienareikšmiškos.

Europos energetikos sistemos ir projektas ENTSO-E

Šiuo metu Europoje funkcionuoja ne viena, o penkios suvienytos energetikos sistemos, nuo nulinių metų vidurio buvo pradėta kurti projektą, kaip sujungti jas į vieną visumą — ENTSO-E. Šiek tiek painiavos įneša tai, kad tokį patį pavadinimą, ENTSO-E, turi ir Europos energetikos tinklų operatorių susivienijimas, todėl aiškumo dėlei naudosiu būtent pavadinimą "projektas ENTSO-E".

Jei neatsižvelgtume į suvienytą Airijos energetikos sistemą ATSOI ir suvienytą Didžiosios Britanijos energetikos sistemą UKSTOA, klausimus, kurie turi būti išspręsti "Brexit" ribose, pagrindinė techninė problema yra Šiaurės Europos (Norvegija, Švedija, Suomija, Islandija ir rytinė Danijos dalis) energetikos sistemos ir Europos centrinės zonos energetikos sistemos UCTE, kurios sudėtyje funkcionuoja 24 Europos šalių, beje, ne tik ES narių, energetikos sistemos, energetikos sistemos sujungimas.

Sujungti dvi nepriklausomas energetikos sistemas techniškai įmanoma arba visišku jų sinchronizavimu (pasiekti visišką visų charakteristikų ir leistinų nuokrypių nuo jų tapatumą), arba naudojant nuolatinės srovės intarpus (toliau — NSI).

Kad nereikėtų gilintis į technines detales, lengviausia įsivaizduoti NSI kaip kažkokią "juodąją dėžę", esančią ant dviejų energetikos sistemų, turinčių skirtingas pagrindines charakteristikas, ribos. Energetikos sistema Nr.1 tiekia "savo" energijos srautą su savo charakteristikų rinkiniu į šią "juodąją dėžę", kur kintamoji srovė pirmiausia paverčiama nuolatine srove, o tada jai suteikiamas visas energetikos sistemos Nr.2 charakteristikų rinkinys.

Danija įsikūrusi vienu metu ir UCTE, ir NORDELL, susijungimas įgyvendintas naudojant NSI, tačiau nepakanka vieno dviejų didelių energijos sistemų prijungimo taško, norint padidinti patikimumą reikia kiek įmanoma daugiau tokių jungčių. Geografiniu požiūriu tokiam susijungimui optimaliai tinka Baltijos šalių teritorija, būtent čia ir pradėtas praktinis projekto ENTSO-E vystymas.

Estijos energetikos sistema sujungta su Suomijos energetikos sistema (skaitykite — su NORDELL) dviem kabeliais, einančiais išilgai jūros dugno, NSI išdėstyta Suomijos teritorijoje. Junginys pasirodė patikimas, gedimų šiuose dviejuose energijos tiltuose praktiškai nebuvo.

Projekto ENTSO-E kūrėjų pastangomis Lietuvos energetikos sistema gavo junginius iš karto su dviem energetikos sistemomis — su NORDELL, per kabelį, nutiestą nuo Švedijos krantų, kur buvo realizuotas NSI, ir su UCTE, per elektros perdavimo liniją, jungiančia Lietuvą ir Lenkiją, šiuo atveju NSI realizuotas Lenkijos teritorijoje. Švedijos junginys ne kartą sugedo, tačiau pastaruoju metu, po kapitalinio remonto, ši problema laikoma išspręsta.

Žiedo perimetre nėra galų

Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikos sistemos šiuo metu yra įtrauktos iš karto į dvi energetikos sistemas — BRELL ir BALTSO, kurią sudaro šios trys sistemos. Fiziškai visi srautai tarp trijų šalių kaip vyko sovietmečiu, taip ir vyksta, niekas negalvojo pakeisti čia esančių charakteristikų. Bet santrumpą BALTSO negalima pavadinti "virtualia" — Baltijos šalys organizavo energijos biržą trims, kuri veikia pagal visas ES nustatytas taisykles.

Iš tikrųjų, rezultatas yra geras iš visų pusių: junginys NORDELL ir UCTE jau realizuotas, ES planuoja nutiesti papildomą elektros perdavimo liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos (skaitykite — tarp BRELL ir UCTE, tarp UCTE ir NORDELL), bet tuo pačiu BALTSO Estijos, Latvijos ir Lietuvos geografinėse ribose kaip dirbo pagal sovietmečiu realizuotus standartus, taip ir veikia. Veikia patikimai, nes jį paskaičiavo profesionalai: čia yra ir atsarginių pajėgumų komplektas remonto darbų ir nenumatytų avarijos (elektros perdavimo linijų žiemos vėjo ir sniego apkrovos dėl klimato ir jūros artumo niekas neatšaukė) atvejui ir atsarginiai junginiai tiek tarp savęs, tiek ir su Rusijos ir Baltarusijos energetikos sistemomis.

Ir štai — Baltarusijos ir Latvijos ministrų pirmininkų susitikimas, kuriame aptariamas "tiesioginio elektros energijos tiekimo į Latviją, o ne per kaimynines šalis, klausimas. Ryšių su Latvija plėtojimo potencialas yra, galbūt, didžiausias tarp visų mūsų kaimyninių šalių". Ir tai tiesa!

2018 metų susitarimą dėl pasitraukimo iš BRELL jo dalyviai gali įvykdyti Lietuvos ir Estijos atžvilgiu — juk būtent čia yra realizuoti junginiai su UCTE ir NORDELL. O prasidėjusios Latvijos ir Baltarusijos derybos gali lemti abipusę sėkmę: Latvijos energetikos sistema nebus pašalinta iš BRELL, tarpvalstybinės elektros perdavimo linijos tarp jos ir Baltarusijos bus ne tik palaikomos darbinėje būsenoje, bet ir plečiamos — būtent tam, kad įgyvendintų tiesioginį elektros energijos tiekimą iš Baltarusijos į Latviją.

Kalbama, žinoma, apie tai, kad Baltarusijos AE pirmojo energetinio bloko pasiruošimas paleidimui yra paskutiniame etape, paleidimą planuojama įvykdyti 2020 metais, antrasis energetinis blokas bus paleistas po metų. Jei Latvija nepasitrauks iš BRELL, jos energetikos sistema galės priimti Baltarusijos atominę generaciją. Toliau į veiklą įtraukiama pati BALTSO energijos sistemos energetikos birža — griežtai laikydamasi ES priimtų taisyklių. Lietuva ir Estija gaus galimybę užtikrintai patenkinti visų savo vartotojų poreikius, o jų junginiai su NORDELL ir UCTE leis Baltarusijos elektros energiją perduoti į kitas Europos šalis.

Visoms seserims po auskarus

Tokiu atveju Baltijos šalių politikai net galės nekeisti savo mėgstamos retorikos. Lietuvos politikai ramiai toliau pasakos rinkėjams, kad jie nebendradarbiauja su Baltarusija ir nepriima elektros energijos iš Baltarusijos AE. Estijos politikai papasakos apie bendradarbiavimo su Suomija didinimą ir bendradarbiavimo su Rusija nutraukimą. O Lietuvos, Latvijos ir Estijos energetikai ramiai atsikvėps — faktiškas BRELL funkcionavimo tęsimas išsaugos visus rezervinius pajėgumus ir elektros perdavimo linijas.

Elektros energijos gamyba naudojant branduolinius energetinius blokus neturi anglies pėdsako, todėl Europos politikai galės žvaliai pranešti apie energijos dekarbonizavimą. Baltarusija, kuri per Baltarusijos atominės elektrinės statybos metus taip ir nenusprendė sukurti pas save naujų daug energijos suvartojančių pramonės įmonių, gaus galimybę parduoti perteklinę elektrą. "BelEnergo" ekspertai prognozuoja, kad artimiausiu metu kasmet apie 14 milijardų kilovatvalandžių atominės generacijos nebus pareikalauti tarp Baltarusijos vartotojų — tai reiškia tai yra suma, kurią Baltarusijos AE galės eksportuoti. (Padėtis gali pasikeisti, jei Baltarusijos AE turės pelningesnį stambų vartotoją.)

Rusijos interesai nebus suvaržyti — kuo daugiau elektros energijos galės eksportuoti Baltarusija, tuo tvirčiau galės grąžinti lėšas, kurias gavo Baltarusijos AE statybai kaip tarpvalstybinę paskolą iš Rusijos. Jau pasirašyta kuro sutartis tarp Baltarusijos ir "Rosatom", kurioje taip pat numatyta, kad "Rosatom" imsis panaudoto branduolinio kuro — vadinasi "Rosatom" gaus ir tam tikrą pelną.

Taigi nėra "nukentėjusių" nuo to, kad pradėtos derybos tarp Baltarusijos ir Latvijos bus sėkmingai baigtos. Baltarusijai tai atneš patikimą elektros energijos pardavimą, paskolos grąžinimą Rusijai, "Rosatom" turės pelną iš kuro sutarties, Baltijos šalims ir Europai tai lems energetinį aprūpinimą ir patikimumą, Latvija turės pelną, kaip dispečerė, skirstanti Baltarusijos elektrą Europos šalims...

Sporto žurnalistikoje yra terminas "win-win", ir šiuo atveju gali įvykti situacija, kurią galima apibūdinti kaip "win-win", "win-win" ir dar "win-win". Energetikos požiūriu Krišjanio Karinšo ir Sergejaus Rumo derybos yra tik sveikintinos, nors politiniai šių derybų niuansai gali turėti ir kitų vertinimų. Bet tai yra visiškai kitokia istorija, su kuria šio straipsnio autorius negali turėti nieko bendro.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Baltarusija, Baltijos šalys, Lietuva, Latvija, Estija, BRELL
Temos:
Lietuvos energetikos strategija ir pasitraukimas iš BRELL (95)
Dar šia tema
Ekspertas pasakojo, kuo skiriasi Lietuvos ir Latvijos požiūris į Minską ir Astravo AE
Į Lietuvą atvyko ketvirtasis per mėnesį tanklaivis su Rusijos SGD
Ukrainoje papasakojo apie dujų telkinių išsekimą
JAV pakomentavo Rusijos dujų tranzitą per Ukrainą
Lietuva siūlo Baltarusijai pagalvoti apie naftos ir dujų tiekimą
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache, archyvinė nuotrauka

Kodėl Vakarai nepatenkinti konflikto valdymu Kalnų Karabache

(atnaujinta 11:09 2020.11.24)
Vakarai labai mažai prisidėjo prie Kalnų Karabacho konflikto suvaldymo, taikdariai atvyko iš Rusijos, tačiau JAV ir Europa liko ne itin patenkinti tokia padėtimi

Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasidalino humanitarinės misijos, kurią jo šalis organizavo Kalnų Karabacho žmonėms, detalėmis. Kalbama apie chirurgų ir medicininės bei chirurginės įrangos siuntimą į regioną.

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Savo ruožtu JAV visiškai apsiribojo penkių milijonų dolerių skyrimu Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo neseniai paūmėjusio konflikto.

Akivaizdus Paryžiaus ir Vašingtono entuziazmo dėl Karabacho sureguliavimo trūkumas — tiek retorikoje, tiek veiksmuose — patvirtina Sergejaus Lavrovo, kuris paminėjo jų "įžeisto pasididžiavimo" demonstravimą, teisingumą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sakė tą patį, ironiškai pažymėdamas, kad JAV ir Prancūzija, "nors ir pavėluotai, vis dėlto taip pat išreiškė teigiamą požiūrį į pasiektą susitarimą".

Ir pagal nusistovėjusią tradiciją, Ankara nesivaržė parinkdama žodžius. Turkijos prezidento atstovas spaudai sakė, kad Vakarai, kuriems atstovauja NATO ir ES, trisdešimt metų nesugeba pateikti "konkrečių ir realių pasiūlymų" dėl Karabacho konfrontacijos, o Rusija ir Turkija sugebėjo "pasiekti tarpusavio supratimą".

Iš karto pradėjo rašyti, kad susitarimai dėl Kalnų Karabacho pasirodė esąs Vakarų skaudus pralaimėjimas — ypač JAV ir Prancūzijai, kurios kartu su Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkės ieškant būdų taikiai išspręsti šį konfliktą.

Anot "The National Interest" žurnalistų, Vakarai šį kartą sugebėjo viską pramiegoti. Jie nesitikėjo ir karo veiksmų atnaujinimo, ir pasirašytos sutarties, pagal kurią Rusijos taikdariai pateko į regioną. Leidinys apkaltino Amerikos žvalgybą, kuri, jo žiniomis, net negalėjo gauti informacijos apie Putino ir Erdogano derybas, o rezultatas buvo jautrus JAV pozicijos susilpnėjimas regione.

Stepanakertas
© Sputnik / Валерий Мельников

Tačiau iš tikrųjų padėtis yra dar blogesnė, nes pozicija "žvalgyba blogai atliko darbą" leidžia pridengti daug didesnio masto JAV nesėkmės pobūdį šioje istorijoje.

Nepaisant palyginti lokalaus konflikto pobūdžio, Karabacho sureguliavimas žymi iš esmės naują pokyčių, kuriuos išgyvena pasaulinė politinė sistema, etapą. Tai buvo pirmas kartas, kai Jungtinės Valstijos ir Europa buvo iš karto nereikalingos ir nepageidaujamos partnerės visoms susijusioms šalims.

Svarbiausias Vakarų hegemonijos žymuo per pastaruosius tris dešimtmečius buvo jų visur ir plačiai paplitusi paklausa. Bet kokioje situacijoje, bet kokiame konflikte — net ir reikšmingoje vidaus politikos dalyje įvairiose šalyse — visada buvo jėgų, kurios kreipėsi į Vakarus, kreipėsi į juos paramos, tikėjosi pagalbos ir dažnai ją vienaip ar kitaip gaudavo.

Kaip išraiškingą šio požiūrio pavyzdį galime prisiminti 2014 metų pavasarį Kryme vykusį epizodą, kai Ukrainos kariškiai bandė "šturmuoti" Rusijos karinį objektą šaukdami "Amerika su mumis". Tai, žinoma, atrodo juokingai, bet kartu labai tiksliai atspindi nemažos dalies žmonių, įskaitant aukšto rango, mąstymo būdus visoje planetoje — nuo Baltarusijos iki Venesuelos, nuo Sirijos iki Honkongo.

Be to, šią padėtį tikslingai palaiko Vakarai, kurie, žinoma, yra suinteresuoti išlikti galutine tiesa ir turėti, jei ne kontrolinį akcijų paketą, tai bent veto teisę kiekvienai pasaulio problemai ir konfliktui. Iš tikrųjų tai yra vienas iš pagrindinių jų geopolitinio dominavimo komponentų.

Dabartinis padėties Karabache sureguliavimas pasirodė unikalus tuo, kad Vakarus nuo jo iškart atkirto visos dalyvaujančios šalys. Tai dar įspūdingiau, nes derybų procesas akivaizdžiai nebuvo lengvas, o tai atsispindėjo oficialiuose dalyvaujančių sostinių pareiškimuose, kurie abipusiai buvo gana atšiaurūs.

Tačiau vietoj to, kad pagal nusistovėjusią pasaulinę tradiciją prašytų dalyvauti JAV ar Europą, kad sustiprintų savo pozicijas, visi vieningai laikėsi įsitikinimo "mes tai išsiaiškinsime tarpusavyje".

Ir jie tikrai išsiaiškino — jau vėliau, pateikdami Vakarams su likusiu pasauliu pasiektų susitarimų faktą ir net jau juos įgyvendinę.

Taigi buvo padarytas labai galingas smūgis kitam JAV įtakos ir pretenzijų į ypatingą statusą pasaulio sistemoje kertiniam akmeniui. Kaip rodo praktika, po pirmojo bandymo — tuo labiau sėkmingo — tikrai bus kiti.

Nenuostabu, kad amerikiečiai mieliau vertina įvykį kaip atsitiktinę savo žvalgybos nesėkmę. Tai yra paprasčiau ir patogiau, nei suvokti ir juo labiau viešai pripažinti, kad iš tikrųjų konflikto suvaldymas Kalnų Karabache reiškia dar vieną tektoninį poslinkį pasaulio politinėje sistemoje, kuris palaipsniui atima iš JAV ir visų Vakarų išskirtinį statusą joje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Europa, JAV, Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Taikdariai Karabache — sunkią naštą vėl prisiėmė Rusija
Simonian ir Babajanas uždavė nepatogius klausimus Pašinianui — video
Linkevičius pasveikino naująjį Armėnijos užsienio reikalų ministrą
Dar 18 Rusijos karinių lėktuvų į Armėniją pristatė taikdarius ir įrangą — video
Vienos lyties pora, archyvinė nuotrauka

"Profesionalūs gėjai" Seime: ar sugebės sveikieji visuomenės sluoksniai duoti atsaką?

(atnaujinta 12:15 2020.11.24)
Paaiškėjo, kad Laisvės partijai atstovaujantis, "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Tomas Vytautas Raškevičius pradėjo vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui

Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raškevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?

Kas tasai "profesionalusis gėjus"?

Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.

Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raškevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.

Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raškevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.

Tik cirkas?

Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raškevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raškevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?

Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.

Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.

Tikroji problemos reikšmė

Pats Raškevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...

Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.

Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raškevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.

Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raškevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kurioje absoliuti dauguma rinkėjų apskritai nebalsavo ir kurioje laimėjo konservatorius. Tuo tarpu tai, kokios pakraipos žmonės visgi ten gyvena, tekalba faktas, kad 2016 metais Naujininkai masiškai balsavo už ne ką kita, kaip Algirdą Paleckį.

Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Seimo žmogaus teisių komitetas, Seimas
Dar šia tema
Seimo darbe bus daroma pertrauka dėl COVID-19
Lietuvos valdžios sistema funkcionuos, kol bus komfortiška atskiram jos nariui
Liepsnojančiu koronaviruso židiniu virto ir Seimas. Ar pavyks seimūnams suvaldyti virusą?
Teisėjo plaktukas

Keturi marijampoliečiai medinėmis lazdomis mirtinai sumušė savo sugėrovą

(atnaujinta 12:52 2020.11.24)
Kaltinamiųjų suole atsidūrę vyrai tik iš dalies pripažįsta savo kaltę ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę

VILNIUS, lapkričio 24 — Sputnik. Kauno apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje keturi marijampoliečiai kaltinami 41 metų vyro nužudymu, praneša Generalinės prokuratūros spaudos tarnyba.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad šių metų kovo pabaigoje kaltinamieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, mirtinai sumušė kartu su jais sodyboje girtavusį vyriškį. Tyrimo duomenimis, nukentėjusysis patyrė daugybinius smūgius medinėmis lazdomis. Po kelių dienų vyras nuo patirtų sunkių sužalojimų ligoninėje mirė.

Kaltinamieji savo kaltę pripažįsta tik iš dalies ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę.

Marijampoliečiams gresia laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Tegai:
Marijampolė, Lietuva, nužudymas