Šachtininkas Wujeko anglies kasykloje Katovicuose (Lenkija), archyvinė nuotrauka

Kitas karas bus su Lenkija. Kuro karas

(atnaujinta 13:58 2020.02.10)
Lenkijos vyriausybė aukščiausiu lygiu paskelbė, jog atsisako Rusijos anglies, be to kalbama, kad Varšuva neketina pratęsti su "Gazprom" sutarties dėl "Jamalo" dujotiekio, atrodo, kad pakvipo nauju karu

Jei nekreipsime dėmesio į dirbtinai keliamą įtampą dėl iš Kinijos paplitusio koronavirusu, pagrindinė naujiena šią savaitę buvo nesutarimai tarp Rusijos ir Baltarusijos dėl dujų tiekimo ir naftos tranzito. Nuo pat metų pradžios Minskas užėmdavo gana prieštaringą poziciją — derėjosi dėl papildomų lengvatų ir atsisakė sutikti su Rusijos naftos sektorių paveikusios mokesčių reformos rezultatais. Po susitikimo Sočyje krūva nesutarimų buvo jei neišspręsta, tai bent jau pašalinta iš darbotvarkės.

Tuo tarpu ateina naujienos iš Lenkijos, su kuria mus skiria ta pati Baltarusija. Visų pirma, ministro pirmininko pavaduotojas Jacekas Sasinas interviu Lenkijos leidiniui "RFM24" teigė, kad šalis nebepirks anglies iš Rusijos. Šis sprendimas buvo priimtas po to, kai Lenkijos anglies šachtininkų profsąjungos "Rugpjūtis 80" atstovai užblokavo geležinkelio liniją šalia Laziska elektrinės to paties pavadinimo mieste Silezijos vaivadijoje. Akcijos organizatoriai pranešė, kad jei valstybė neatsisakys pirkti rusiškos anglies, vasario 17 dieną jie pradės įspėjamąjį streiką, o jei tai neturės įtakos, vasario 28-ąją šachtininkai atvyks į sostinę ir žygiuos tiesiai į Seimą.

Norėdami suprasti dabartinės situacijos prielaidas, turite suprasti Lenkijos energetikos struktūrą apskritai ir ypač jos sąsają su anglimi. Visa Lenkijos istorija, jos raida ir modernus formavimas yra neatsiejamai susiję su anglimi. Šalies gelmėse labai gausu šių iškasenų, todėl nenuostabu, kad energetikos sektoriuje didžiausias dėmesys buvo skiriamas šiam pigiam kurui. Ir jei, pavyzdžiui, Vokietijoje vyrauja rusvoji anglis (lignitai), tai Lenkijos gelmės netingiems  ieškotojams suteikia ir akmens anglį. Pastarieji iš karto randami dviejuose baseinuose: Silezijos ir Liublino, 67% atsargų sudaro energijos anglys, o likusią dalį sudaro koksavimo rūšys. Rusvoji anglis yra paskirstyta visoje šalyje, ir šiandien per dieną lenkai aptarnauja apie trisdešimt telkinių. Didžiausios yra Adamovo, Konino, Belchatovo, Turuvo ir Legnicos miestuose.

Tuo metu, kai Senojo pasaulio šalys spaudžiamos dėl klimato kaitos nerimaujančiais moksleiviais atsisako anglies gavybos ir naudojimo, Lenkija net nebando to mėgdžioti. Gruodžio mėnesį JT aukščiausiojo lygio susitikime aplinkos klausimais Varšuva Mateuszo Moraveckio lūpomis vienareikšmiškai apibrėžė savo poziciją. Anglis yra šalies energetinio saugumo pagrindas ir nėra nė menkiausios galimybės jos atsisakyti: nei finansinės, nei techninės.

Na, o norint įrodyti savo pozicijos neliečiamumą, prieš pat viršūnių susitikimą Zloczew mieste buvo iškilmingai atidarytas naujas rusvosios anglies įskalas, toks didelis, kad teko iškraustyti net tris tūkstančius šeimų.

Varšuvos pasirinkimas yra visiškai aiškus. Nuo 2018 metų "patikimas juodasis auksas" visoje Lenkijos struktūroje sudarė apie 50 procentų, o iš 825 pagamintų teravatvalandžių per metus angliai tenka net 80 procentų.

Ir dar keli skaičiai. Remiantis naujausiais turimais "Eurostato" duomenimis, 2017 metais lenkai savo katilinių ir gamyklų krosnyse sudegino 73,8 mln. tonų anglių, tai yra dvidešimt milijonų daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu suvartojo Vokietija. Lenkija gamybos rodikliais taip pat lenkia visas kitas valstybes: 65,4 mln. tonų ir 82 proc. visos Europos gavybos.

Dar prieš dvejus metus Lenkijos anglių importo ir eksporto apimtys buvo beveik vienodos. Vietinės anglies gavybos įmonės per metus vidutiniškai parduodavo apie dešimt milijonų tonų, ir maždaug tiek pat į šalį atkeliaudavo iš užsienio — iš Rusijos, Australijos, Mozambiko ir, žinoma, iš JAV.

Tokia schema vienu metu užtikrindavo Lenkijos šachtininkų darbą ir padengdavo tam tikrų rūšių anglies, reikalingos tam tikroje pramonėje, trūkumą.

Tačiau 2018 metais Lenkijos vyriausybė smarkiai padidino akmens anglies pirkimo užsienyje apimtis, importuodama apie 20 milijonų tonų. Pagal 2019 metų devynių mėnesių rezultatus buvo nupirkta 12,3 mln. tonų, iš jų aštuonis sudarė pristatymai iš Rusijos. Tokiu būdu vyriausybė apsisaugojo nuo galimo šalto oro. Tačiau ruduo baigėsi, ir jį pakeitė neįprastai šilta žiema. O anglimi kūrenamų šiluminių elektrinių sandėliuose susikaupė didžiulis neišnaudoto kuro kiekis.

Natūralu, kad ir užsienyje niekam nereikėjo lenkiškos anglies. Taigi, Silezijos kalnakasiai liko be darbo. Spėkite, kas šioje situacijoje buvo paskirtas kaltininku. Teisingai — Rusija. Lenkija ištikima pasirinktam vektoriui ne tik XX amžiaus istorijos klausimais.

Valdančioji partija "Įstatymas ir teisingumas" bijojo atvirai kovoti su galinga kalnakasių profsąjunga ir, pasinaudodama visa valstybės plaktuko galia, užpuolė valstybines įmones "PGE" ir "Tauron", kurios buvo atsakingos už anglies importą. Joms buvo uždrausta pirkti kurą iš  Rusijos — ir net ne jų kalnakasių nenaudai, o šiaip sau. Pažymėtina, kad draudimas palietė tik Rusijos anglį, o apie pristatymą iš Amerikos ir Australijos nebuvo pasakyta nė žodžio. Ši žinia, žinoma, nenudžiugins mūsų anglies pramonės atstovų, ypač jei prisiminsime, kad jie praėjusius metus baigė turėdami neigiamą gamybos ir pardavimų tendencijas. Bet galbūt tai taps kokybiškos nacionalinės anglies pramonės restruktūrizacijos pradžia, turint omenyje gilesnį anglies perdirbimą, jos sodrinimą ir metano išgavimą iš anglies klodų.

Marija Zacharova, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Виталий Белоусов

Ir dar vienas dalykas. Mūsų šiandieninis pokalbis būtų neišsamus, jei nebūtume prisiminę dar vieno esminio įvykio abiejų šalių santykiuose. Dujų tiekimo į Lenkiją per "Jamalo" dujotiekį sutartis baigiasi gegužės 18 dieną. Varšuva ne kartą yra pareiškusi, kad jai nereikia naujos sutarties, nes ji visus savo poreikius planuoja patenkinti naudodama Amerikos SGD. Rusijos "Gazprom" šiuo klausimu taip pat išlaiko mirtiną tylą, net nepateikdama tarpinių pranešimų.

Vargu, kad šalys tiesiog užtrenks 32 milijardų kubinių metrų talpos dujotiekį. Todėl spengiančią tylą, kaip ir garsius Lenkijos pareiškimus galima vertinti kaip tylą prieš audrą, kai kiekviena šalis didina atsargas ir apskaičiuoja galimus priešininko žingsnius.

Nespėjus Baltarusijai palikti pagrindinės darbotvarkės vietos, Lenkija tuoj pat užims jos vietą. O diplomatinio sambo įtampa jau bus kur kas didesnė.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Lenkija
Ukrainos kariai Donbase

Kas ir kodėl provokuoja Rusiją pokalbiais apie Ukrainos priėmimą į NATO

(atnaujinta 14:00 2021.04.09)
Karo Donbase — tai yra "Rusijos puolimo" — tikimybės didinimas nėra pagrindinė Kijevo provokacija

Daug pavojingiau yra tai, ką antradienį pareiškė Vladimiras Zelenskis: "Mes siekiame reformuoti savo kariuomenę ir gynybos sektorių, tačiau vien reformomis nesustabdyti Rusijos. NATO yra vienintelis būdas užbaigti karą Donbase. Narystės NATO veiksmų planas ("membership action plan", MAP) taps tikru signalu Rusijai".

Apie tai Ukrainos prezidentas pasakojo NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui — ir tą patį jis pakartojo tą pačią dieną savo pokalbiuose su Didžiosios Britanijos ir Kanados premjerais. Zelenskis nori, kad į MAP būtų įrašyti konkretūs žingsniai integracijos link ir Ukrainos įstojimo į NATO terminai — ir per gana trumpą laiką. Jo ministras pirmininkas neseniai pareiškė, kad Ukraina gali prisijungti prie aljanso (ir prie ES) per penkerius ar šešerius metus. Vieša NATO valstybių reakcija į Zelenskio žodžius yra nuspėjama — Vašingtone sakomi bendri žodžiai apie tai, kad jie yra už, ​​tačiau spręsti turi visos NATO šalys (tai reiškia — ne), o Berlynas praneša, kad nors "Ukraina turi teisę laisvai pasirinkti savo politinius poreikius, tačiau tolesnių žingsnių narystės link dabar nenumatyta".

Ar tikrai Zelenskis tiki, kad Ukraina bus priimta į Šiaurės Atlanto aljansą? Taip — ir tai yra nuosprendis dėl Ukrainos egzistavimo.

Nes Ukraina negali būti NATO nare. Taip, Ukrainos valstybė, susikūrusi po TSRS žlugimo istorinės Rusijos teritorijos dalyje, paprasčiausiai negali būti Šiaurės Atlanto aljanso, kurį po Antrojo pasaulinio karo sukūrė anglosaksai, kad priešintųsi TSRS, dalis. Ukrainos elitas to gali norėti, dalis gyventojų (net dideli) dabar gali palaikyti šį žingsnį, tačiau tai neįmanoma ir to neįvyks. Kodėl? Nes NATO iš esmės skirta sutramdyti Rusiją (nesvarbu, kokia forma ji egzistuotų), o Ukraina yra istorinės Rusijos dalis.

Bet juk bandoma perdaryti Ukrainą į antiRusiją — tad kodėl gi ji neturėtų būti mūsų šalies priešininkų stovykloje?

Nes Ukraina iš prigimties nėra subjektyvi — tai objektas, dėl kurio vyksta kova tarp Rusijos ir Vakarų. Vakarai bando atimti iš Rusijos svarbiausią jos teritorijos dalį, organizuoti didžiausią geopolitinių sienų perskirstymą ir nustumti Rusiją į rytus. Rusijai gi Ukrainos orientacijos klausimas priskiriamas prie neaptariamų klausimų: rusai tiesiog negali sau leisti prarasti to, kas yra jų valstybingumo ištakos ir pagrindas. Laikinas padalijimas į dvi valstybes (jau buvęs Rusijos istorijoje) yra įveikiamas, tačiau фtlantizacija, tai yra, Ukrainos įtraukimas į užsienio geopolitinę erdvę, ir ne paprastai europietišką (tai yra, kartais priešišką, kartais paprastas pasipriešinimas Rusijai), bet atlantišką (priešišką savo esme) yra visiškai nepriimtinas Rusijai. Ir Rusijos civilizacijai kaip tokiai — kurios dalimi, be abejo, yra ir malorusai, netgi suprantami, kaip dabar Ukrainoje, Ukrainos tautos forma.

Todėl Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas priklauso Rusijos ir Vakarų santykių sferai — ir jei Rusijai jis yra nediskutuojamas, tai Vakarų pozicija visai nėra tokia principinė. Net ne žodžiais, o darbais.

Ar Vakarai pasirengę realiai kovai su Rusija dėl Ukrainos? Ne, nes jie rizikuos ne tuo, kaip Rusija. Be to, tai pasakytina apie abi Vakarų dalis — tiek anglosaksai, tiek europiečiai (t. y. iš esmės vokiečiai), be abejo, norėtų ne tik perkelti laikiną Ukrainos ir Rusijos padalijimą į nuolatinį, bet ir priimti Ukrainą į savo stovyklą, paversti ją savo istorinės erdvės dalimi, įtraukti į savo geopolitinio projekto ribas. Tačiau tam Vakarai turės ne tik palaužti Rusijos pasipriešinimą (kas, beje, neįmanoma — bet tai yra atskira tema), bet ir turės priimti toli siekiantį istorinį pasirinkimą.

Vakarai turės strategiškai lažintis už priešiškus santykius su Rusija — tai yra už tai, kad užgrobę Ukrainą jie pavers Rusiją atvirai priešiška sau valstybe. Ne įsivaizduojamai priešiška, ne tokia, kaip dabar vaizduojama informaciniuose karuose, bet realiai priešiška. Nes rusai niekada nesusitaikys su "rusų miestų motinos" praradimu — o tai reiškia, kad visa Vakarų apskritai ir ypač Europos tolesnio gyvenimo ir geopolitinio planavimo strategija turė paklusti šiam paprastam faktui.

"Rusai visada ateina savo pinigų. Ir kai jie ateis, nesitikėkite jūsų pasirašytais jėzuitų susitarimais, kurie neva jus pateisina", —Otto von Bismarkas niekada to nesakė (kaip ir "Rusijos galią gali pakenkti tik Ukrainos išsiskyrimas nuo jos), bet kancleris labai aiškiai parašė:

"Netgi palankiausias karo rezultatas niekada nesukels Rusijos, kuri laikosi milijonais tikinčiųjų rusų iš Graikijos konfesijos, suirimo. Šie pastarieji, net jei jie bus atskirti dėl tarptautinių sutarčių, vėl susijungs vinas su kitu taip greitai, kaip randa šį kelią vieni prie kitų atskilę gyvsidabrio lašai. Ši nesunaikinama rusų tautos valstybė yra stipri savo klimatu, savo erdvėmis ir savo nereiklumu, taip pat per suvokimą, kad reikia nuolat saugoti savo sienas. Ši valstybė, net ir visiškai pralaimėjusi, liks mūsų padaru, revanšo siekiančiu priešininku".

Kas Vakaruose nori pažaisti su Rusijos revanšu? Kas Vakaruose tiki realaus Ukrainos pagrobimo, atlantizacijos galimybe? Tik labai naivūs ir visiškai nemokantys istorijos — arba tie, kuriems nerūpi pati Europa, tie, kurie sąmoningai nori sukiršinti rusus ir europiečius. Ar tokių yra Atlanto elite? Žinoma, bet didžioji dalis net dabartinio elito (įskaitant strategiškai mąstančius analitikus) supranta, kokia pavojinga avantiūra yra net pati idėja atlantizuoti Ukrainą. Pavojinga Europai — bet kokia jos forma. Europos Sąjungos ar nepriklausomų valstybių pavidalu.

Kaliningradas
© Sputnik / Константин Чалабов

Apskritai sėkmingas — kol kas — vieningos Europos kūrimas, be abejo, paveikė kai kurių Europos elitų realybės pojūtį. Kai kurie iš jų, būdami ištikimi atlantistai, paprastai patikėjo tuo, kad viskas priklauso tik nuo vieningų Vakarų valios ir stiprybės, galima pamiršti istorines pamokas ir nepaisyti kaimyninių civilizacijų. Net aptikę Atlanto (anglosaksų) globalizacijos projekto krizę, kita Europos elito dalis tiki savo sugebėjimu išlaikyti Europos integracijos kontrolę — izoliuodama ją nuo anglosaksų, pastatydama Europos tvirtovę.

Tačiau net ir tokia savarankiška vieninga Europa (jei kokiu nors stebuklu ji įveiks išcentrines tendencijas ir visiškai pajungs tautines valstybes savo valiai) negali sau leisti neturėti santykių su pagrindine savo kaimyne, su Rusija, ir tuo labiau  priešiškių santykių su ja. Vytis Ukrainą, kad ji prarastų vieningą Europą? Europiečiai dar nepasiekė tokio akinančio godumo lygio.

Kas jiems lieka? Viltis, kad Rusija laikui bėgant kažkaip pati susilpnės, pateks į sąmyšį — ir tada jai tikrai nebus laiko Ukrainai. Būtent tada "nepriklausomą Ukrainą" ir bus galima realiai paimti po savo karinį-politinį skėtį. Tačiau ši viltis kasmet silpsta, o tiek Europos, tiek ir Rusijos raidos tendencijos — ir juo labiau pasaulinės situacijos — daro tokius skaičiavimus vis iliuziškesnius.

Todėl jokių realių planų įtraukti Ukrainą į NATO europiečiai, žinoma, neturi — kaip ir nėra noro pykdyti Rusijos net pokalbiais šia tema. Na o tie Europoje, kas vis gi yra pasirengęs erzinti rusus argumentais apie Ukrainos priėmimą į Šiaurės Atlanto aljansą, pačių europiečių akyse turėtų atrodyti kaip realūs ir labai pavojingi provokatoriai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
NATO, Ukraina, Rusija
Praeivia, archyvinė nuotrauka

"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

(atnaujinta 22:58 2021.04.09)
Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai - netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Rusija, Lietuva, apklausa
Dar šia tema
Baidenas iškrėtė diplomatinį triuką: ką tai reiškia lietuviams
Kiečiau nei Grybauskaitė. Nausėda "praranda diplomatinius krantus"
Lietuvos gyventojai gerbia Putiną ir jaučia nostalgiją dėl TSRS, rodo apklausa
Politologas: Lietuvos gyventojams patinka, kad Putinas gina Rusijos interesus
Vakcinacija nuo koronaviruso

PSO paaiškino, kuo pavojingos koronaviruso mutacijos

(atnaujinta 12:28 2021.04.11)
Didžiojoje Britanijoje gruodžio viduryje nustatyta koronaviruso SARS-CoV-2 mutacija, kuri yra labiau užkrečiama. Nuo tada ji buvo rasta 130 šalių

VILNIUS, balandžio 11 — Sputnik. Pasaulio sveikatos organizacijos atstovė Rusijoje Melita Vuinovič interviu "Rossijskaja Gazeta" papasakojo apie naujas pavojingas koronaviruso mutacijas.

Pasak jos, neseniai nustatytos SARS-CoV-2 padermės gali būti perduodamos aktyviau nei anksčiau žinoma. Ji pabrėžė, kad kiekvienoje šalyje vis dar egzistuoja pavojus, kad virusas vėl bus įvestas ir padidės atvejų skaičius, todėl situaciją būtina kontroliuoti taikant griežtas visuomenės sveikatos priemones.

Infekcijos importo ir eksporto rizika išliks tarptautinėse kelionėse, pridūrė ji. Duomenys apie naujas padermes yra nuolat atnaujinami, todėl turėtų būti laiku peržiūrėtos ribojamosios priemonės COVID-19. Tuo pačiu metu neįmanoma pateikti jokių rekomendacijų dėl pakartotinės vakcinacijos, nes koronavirusas vis dar nėra gerai suprantamas.

Didžiojoje Britanijoje gruodžio viduryje nustatyta koronaviruso SARS-CoV-2 mutacija, kuri yra labiau užkrečiama. Nuo tada ji buvo rasta 130 šalių. Be to, visame pasaulyje plinta ir kiti viruso variantai: pavyzdžiui, kovo viduryje "Rospotrebnadzor" pranešė, kad Pietų Afrikos padermė prasiskverbė į Rusiją. Nacionalinio infekcinių ligų instituto, esančio Johanesburge, duomenimis, dėl mutacijų jis tampa atsparus kraujo plazmos antikūnams, kuriuos dovanoja pacientai, patyrę koronaviruso infekciją.

Tegai:
mutacija, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), koronavirusas
Temos:
Koronaviruso pandemija Lietuvoje ir pasaulyje