Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas

Žodžio laisvė tik JAV piliečiams? Asandžo ir Paleckio atvejai

(atnaujinta 14:23 2020.02.18)
Amerikos elitas ir jo liokajai mėgsta taukšti apie demokratiją ir laisvę, tačiau besitęsiančio "WikiLeaks" įkūrėjo Asandžo įkalinimo Britanijoje aplinkybės leidžia manyti, kad dabar teisė į laisvą žodį de jure tampa išskirtine privilegija, suteikiama tik JAV piliečiams

Džuliano Asandžo atvejis: JAV nusikaltimų atskleidimas — nusikaltimas

Jau daug metų tęsiasi jankių imperijos kampanija prieš jos karo, korupcijos bei kitus nusikaltimus viešinančią organizaciją "WikiLeaks" ir jos įkūrėją, australų žurnalistą Džulianą Asandžą už taip vadinamą "valstybės paslapčių išdavimą". Palyginti neseniai, dar 2019-ųjų balandžio mėnesį, jis buvo įkalintas po 7-erių metų prieglobsčio Britanijoje esančioje Ekvadoro ambasadoje — "laisvės ir demokratijos" korifėjams žurnalistą išduoti nusprendė tais pačiais metais Ekvadore į valdžią atėjusi dešinioji Lenino Moreno vyriausybė. Todėl dabar jau pusmetis kaip Asandžas kalinamas Britanijoje, iš kur Jungtinių Valstijų represiniai organai reikalauja pastarojo ekstradicijos į JAV.

Ir nors Lietuvoje šia tema beveik tylima, pasaulyje tokie beteisiški JAV ir jiems talkininkaujančių Britanijos bei Ekvadoro vyriausybių veiksmai — pasipiktinimą keliantis skandalas. Be to, kad Asandžas persekiojamas už atitinkamų faktų, žodžiu — už tiesos viešinimą, akis bado ir tiesiog pasibaisėtinos jo kalinimo sąlygos, kuriomis, panašu, šis žmogus tiesiog marinamas.

Todėl nenuostabu, kad Jungtinių Valstijų valdantiesiems sluoksniams reikia kažkaip pasiteisinti — to juk reikalauja propagandiniai sumetimai. Kaip sakė vienas filosofas — jei nori, argumentų rasi bet kam. Taip ir čia: tai valstybės paslapčių išdavimas, tai tariama "Rusijos ranka", tai dar kažkas. Bet iš esmės turime situaciją, kai (Jungtinių Valstijų vyriausybių) nusikaltimų atskleidimas yra laikomas nusikaltimu.

Žodžio laisvė — tik JAV piliečiams

Bet įdomu tai, kad kitaip nei kitas panašus teisybės ieškotojas Edvardas Snoudenas (kuriam politinį prieglobstį suteikė "baisiojo diktatoriaus" Vladimiro Putino Rusija...), Asandžas nėra JAV pilietis. Be to, jis nebuvo jokių specialiųjų tarnybų darbuotoju, o tiesiog žurnalistu. Tad čia ir apkaltinti kuo nors sunkiau, juolab tada, kai tiek tarptautinė teisė, tiek pačių Jungtinių Valstijų konstitucija garantuoja teisę į laisvą žodį.

Visgi pasirodo, kad yra kitaip: anot Asandžo bendražygio ir dabartinio "WikiLeaks" redaktoriaus, islandų žurnalisto Kristino Hrafnsono, valdiški JAV dokumentai atskleidžia, kad ši teisė galiojanti tik JAV piliečiams, o kadangi Asandžas toks nėra, tai negali jis tokios teisės nė reikalauti. Būtent taip Amerikos vyriausybė dokumentuose grindė reikalavimą įvykdyti Asandžo ekstradiciją į JAV, pastarojo advokatams nurodžius, kad jis nedaręs nieko kita, kaip naudojęsis pačių JAV Konstitucijos garantuojama žodžio laisve.

"Visiems žurnalistams tai turėtų būti labai aiški žinutė dėl šios bylos svarbos. Ir apie tikrąją, politinę šios bylos prigimtį. Tai — išpuolis prieš spaudos laisvę. Jei kas dar tuo ir abejojo, dabar abejonių likti neturėtų", — teigė Hrafnsonas.

Iš tiesų čia aiškiai matyti tam tikro amerikietiško fašizmo kontūrai: "Jei nesi JAV pilietis, teisių neturi jokių, o tave persekioti už tikrus ar tariamus mūsų nustatomų taisyklių pažeidimus mes galime bet kur pasaulyje". Būtent tokioje formuluotėje ir yra dalyko esmė, kuri iš tiesų rodo, kad Asandžo byla liečia mus visus. Bent visus tuos, kurie mąstome ir nebijome sakyti tiesos — tai tikrai.

Kad suprastume tikrai pasaulinį Asandžo bylos mastą, pakanka tiesiog atsižvelgti į tai, kad už tokius kaip Asandžo "nusikaltimus" persekioti žmones JAV imperijos vardan yra pasiruošusios bene visos, ar bent didžioji dauguma Vakarų, arba vadinamojo "auksinio milijardo" valstybių.

Algirdo Paleckio atvejis: viešų duomenų rinkimas — šnipinėjimas

Pagaliau, kad pamatytume kažką panašaus, toli net neturime ieškoti: čia pat, Lietuvoje, turime Algirdą Paleckį! Daug metų buvęs radikaliojoje opozicijoje tiek antisocialinės oligarchinio režimo vidaus politikos, tiek vergiško Lietuvos keliaklupsčiavimo prieš JAV ir NATO atžvilgiu — ir kaip politikas, ir kaip žurnalistas — Paleckis pateko Lietuvoje šeimininkaujančių Amerikos satrapų nemalonėn. Be kita ko, už jo paviešintus oficialiąją 1991-ųjų sausio 13-osios tragedijos versiją paneigiančius duomenis jie Paleckiui atleisti negali iki šiol.

Todėl be teismo pusantrų metų yra laikomas kalėjime už tariamą "šnipinėjimą Rusijos naudai", "šnipinėjimui" prilyginus viešai prieinamos informacijos rinkimą ir paprasčiausią (tiesa, valdančiajai klikai nepatinkančią...) žurnalistiką. Analogiška netgi situacija su Paleckio sveikata — kaip ir Asandžas — fiziniu požiūriu jis gerokai sunykęs, nors dvasia ir lieka nepalaužtas.

Šiandien Asandžas ir Paleckis, o kas — rytoj?

Aišku, abiejų dramatiškų istorijų mastelis yra nevienodas: Asandžo atskleistos tarptautinių elitų ir ypač JAV paslaptys yra pasaulinio lygio dalykas, tuo tarpu Paleckis iš esmės lieka vietinės reikšmės politiniu veikėju. Tačiau esmės tai nekeičia: tiek Asandžo, tiek Paleckio atvejais turime vieną ir tą patį "demokratijos" kauke besidangstančios imperijos susidorojimą su tais, kurie išdrįso jai pasipriešinti net ne karštuoju ginklu, bet tiesiog gyvu teisybės žodžiu. O kas jųdviejų laukia — tikrai sunku pasakyti. Bet aišku yra tai, kad tiek Asandžas, tiek Paleckis yra JAV imperijos ir / arba jos parankinių politiniai kaliniai, kurių atžvilgiu kiekvienam sveiko proto ir sąžinės nepraradusiam žmogui reikėtų laikytis solidariai.

Iš tiesų, kokios bebūtų kieno nors politinės pažiūros ar ideologijos, čia tereikia suprasti, kad šiandien Britanijoje — Asandžas, Lietuvoje — Paleckis. O kas rytoj? Praktiškai bet kas, ką tiktai jie — Vakarų "demokratijos" valdovai ir jų vietininkai — nuspręs sudoroti kaip jiems neparankų. Iš tokios jų kuriamos tikrovės yra aišku, kad vadinamoji "laisvė ir demokratija" tėra tik žmonėms mulkinti skirtas ideologinis fantomas, kuriuo pridengiamas nuogas pasaulio karalius.

Kiek dar jis gyvuos, kaip ir tai, kiek dar pareikalaus kankinių bei aukų — nežinia. Tačiau galime būti tikri, kad tokių kaip Asandžas ir Paleckis pasaulyje rasis tik daugiau. Ir anksčiau ar vėliau, bet melo migloms išsisklaidžius, dauguma pripažins, kad karalius yra nuogas. Todėl šių vyrų kova yra ne tik teisinga, bet ir prasminga, o į ateitį, kokie belauktų sunkumai — šiuo požiūriu galima žiūrėti optimistiškai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Didžioji Britanija, Džulianas Asandžas, Lietuva, JAV, žodžio laisvė, Algirdas Paleckis
Dar šia tema
"Silpna valstybė": buvęs Kauno meras pakomentavo "Paleckio bylą"
Lietuvos deputatas Paleckiui pateiktus įtarimus pavadino absurdiškais
Lietuva nusprendė numarinti Paleckį kalėjime
Rusijos atstovas laukia ESBO reakcijos į Paleckio baudžiamąjį persekiojimą Lietuvoje
Visuomeninis veikėjas: Lietuvos valdžia bando sužlugdyti Paleckį
Apple įrenginiai, archyvinė nuotrauka

Privatumo politika: nuo laisvės skleidėjų iki monstrų

(atnaujinta 00:46 2021.01.17)
"Telegram" kūrėjas pastaraisiais mėnesiais ne kartą kritikavo kryptį, kuria vystosi tinklas. Dar vasarą jis piktinosi "Apple" ir "Google", valdančių visą pasaulinę programų rinką, monopolija — o tiksliau, duopolija

Remiantis Pavelo Durovo pareiškimu, per pastarąsias tris paras "Telegram" vartotojų skaičius išaugo 25 mln.

Be to, mesendžeris tapo antra daugiausiai atsisiųsta programa JAV. Nuo praėjusio trečiadienio iki sekmadienio jį įdiegė apie 545 tūkstančius kartų — tris kartus daugiau nei tuo pačiu praėjusios savaitės laikotarpiu. To priežastimi Didžiosios Britanijos laikraštis "The Telegraph" įvardijo Donaldo Trampo šalininkų, pasmerktų visuotiniam valymui interneto erdvėje, bėgime į išteklius, nepriklausančius nuo didžiausių Amerikos interneto korporacijų.

Dabartiniai įvykiai JAV, be abejonės, turėjo įtakos tam, kas įvyko, tačiau tai tik dalis paaiškinimo. Lygiagrečiai didėjant "Telegram" populiarumui Jungtinėse Valstijose aukščiausią laimės valandą išgyvena ir dar viena susirašinėjimo programėlė — "Signal".

"Reuters" duomenimis, netolimoje ateityje naujų programos diegimų skaičius gali viršyti milijoną vartotojų kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, sekmadienį ją visame pasaulyje įdiegė 810 tūkstančių žmonių, o tai yra beveik 18 kartų daugiau, palyginti su atsisiuntimų skaičiumi sausio 6 dieną.

Data pasirinkta ne veltui. Būtent šią dieną populiariausia planetoje susirašinėjimo programėlė "WhatsApp" atnaujino savo privatumo politiką, pagal kurią ji, kaip "Facebook" korporacijos dalis, dabar dalinsis informacija apie savo vartotojus su visa "programų šeimyna".

Kitą dieną Elonas Maskas paskelbė trumpą įrašą "Twitter" "naudokite Signal", kuriuo pasidalino ir "Twitter" kūrėjas ir generalinis direktorius Jack'as Dorsey'is. Nauji vartotojai užplūdo išreklamuotą programėlę, ir ji kurį laiką net negalėjo susitvarkyti su antplūdžiu.

"Telegram" kūrėjas taip pat neliko nuošalyje. Pavelas Durovas pastaraisiais mėnesiais ne kartą kritikavo kryptį, kuria vystosi tinklas. Dar vasarą jis piktinosi "Apple" ir "Google", valdančių visą pasaulinę programų rinką, monopolija — o tiksliau, duopolija.

"WhatsApp" politikos naujovės taip pat nepaliko jo abejingo. Durovas apie juos kalbėjo labai griežtai, dar kartą atkreipdamas dėmesį į savo veiklos pranašumus.

Faktinis "WhatsApp" ultimatumas vartotojams sukėlė griežtą atsaką net valstybės lygiu. Čia ypač pasižymėjo Turkija, kurios vadovybė, įskaitant asmeniškai prezidentą Erdoganą, atsisakė naudoti programėlę. Tada šalies Antimonopolinis komitetas pradėjo tyrimą.

Sunku spręsti, kokią žalą patirs "WhatsApp", tačiau įtariama, kad jos vadovybė ne kartą keikėsi netinkamu laiku paskelbdama naujas taisykles. Jei tai būtų padaryta prieš mėnesį, galbūt pasekmės būtų ne tokios rimtos.

Vartotojų kontrolė, neobjektyvus interneto kompanijų dėmesys jų privataus gyvenimo detalėms, žinoma, erzina daugumą žmonių, tačiau vis dėlto tai jau tapo įprasta ir paprastai suvokiama kaip neišvengiama. Be to, atsargų ir griežtą, neigiamą požiūrį į teisėtą informacijos apie vartotojus rinkimą iki šiol dažniau rodė tie, kuriuos visuomenė įvardija kaip ne visai adekvačius paranojiškus sąmokslo teoretikus.

Ką gali sukelti tokios lemtingos pasekmės paprastam įstatymus gerbiančiam piliečiui, tuo labiau gyvenančiam daug tūkstančių kilometrų nuo JAV, tai, kad informacija apie jo bendravimo ratą, pomėgius ir interesus (net jei tai yra gana subtilūs dalykai, pvz., mėgstamos pornografijos svetainės), yra nuolat stebima ir kaupiama Amerikos interneto kompanijų duomenų bazėse? Nebent kontekstinė reklama vis tiksliau pataiko į taikinį — štai ir visos pasekmės.

Žmonės daug labiau baiminosi dėl panašios jų pačių šalių valdžios veiklos. Tarptautinės susirašinėjimo programėlių IT kompanijos, kad ir susijusios su JAV, dažnai žmonių akyse veikė kaip žodžio laisvės išsaugojimo garantas ir demokratijos vykdytojas, nes dažnai paprasčiausiai ignoruoja nacionalinių vyriausybių reikalavimus, o rasti būdą juos suvaldyti labai nelengva.

Taigi, "WhatsApp" prieš kelias savaites paleistos naujovės, žinoma, sukėlė nepasitenkinimo kupiną niurzgėjimą tam tikrose grupėse, tačiau vargu ar pakenkė platiems mastams.

Štai tik privatumo politikos atnaujinimas sutapo su pasaulį sukrėtusiu valymo procesu, kurį surengė vis dar dabartinis JAV prezidentas ir jo šalininkai (beje, pusė šalies), šie labai privatūs pažangos ir demokratijos skleidėjai, įskaitant ir "Facebook". Be to, jų interneto paskyrų anihiliacijos technologijos parodė tokį efektyvumo lygį, apie kurį net nesvajojo valstybės, kurios tradiciškai kaltinamos perdėta piliečių kontrole ir nesutarimų slopinimu.

Per kelias trumpas dienas dėmesys klientui ir intuityvi sąsaja buvo numesta, siekiant atidengti totalitarinio monstro, kuris vienu mygtuko paspaudimu suardo milijonų žmonių likimą, esmę.

Nenuostabu, kad šiomis dienomis daugelis žmonių, suprasdami tikrovę, puolė ieškoti pakaitinių aerodromų, bandydami pasislėpti nuo ateinančios ir tikrai gąsdinančios ateities. Tiesa, daugumai jų yra liūdna žinia: ji veiks tik tų šalių piliečiams, kuriems frazė "skaitmeninis suverenitetas" nėra gerai žinoma.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Telegram, WhatsApp, Twitter, JAV, socialiniai tinklai
Gabrielius Landsbergis ir Svetlana Tichanovskaja, archyvinė nuotrauka

"Belarusia" vietoj "Baltarusijos". Kokias dar gelbėjimo priemones Lietuva paruošė Minskui

(atnaujinta 00:01 2021.01.17)
Lietuva gali pakeisti "Baltarusijos" pavadinimą. Tai viskas, kas liko iš baltarusiško protesto? Kaip bebūtų, oficialiam Minskui dar per anksti atsipalaiduoti

Po prezidento rinkimų Baltarusijoje prasidėjo masiniai protestai. Kiekvieną savaitgalį visi, kam rūpi šios šalies likimas, laukė žinių apie eilinį nepatenkintų oficialiais balsavimo rezultatais maršą. Buvo kalbama apie nacionalinį streiką. Į žaidimą įsitraukė didžiosios jėgos. Sugriežtėjo sankcijos. Lietuva atsidūrė proceso epicentre, nes būtent į ją išvyko Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Tichanovskaja. 

Šiandien situacija yra visai kitokia. Baltarusiška revoliucija didžiąja dalimi išnyko iš europinio ir net lietuviško informacinio diskurso, kuriame dominuoja koronavirusas (vakcinacija) ir neramumai Amerikoje. Po to, kai Lietuvoje pasikeitė parlamentinė dauguma, nauju šalies užsienio reikalų ministru tapo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, kuris pažadėjo didesnį dėmesį Baltarusijos kovai už demokratišką ateitį.

Šiandien aiškėja, koks tai dėmesys. Susitikęs su Tichanovskaja, Lietuvos URM vadovas pasiūlė opozicijos suburtai Koordinacinei tarybai įsteigti šalyje informacinį biurą, kuris galėtų gauti tam tikrą Lietuvos Vyriausybės pripažinimą. Na, o svarbiausia, gavęs Tichanovskajos laišką, jis kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją dėl Baltarusijos pavadinimo keitimo.

Savo laiške ji nurodė, kad pavadinimo "Belarusià" vartojimas vietoj "Baltarusija" išreikštų Lietuvos pagarbą kaimyninės valstybės suverenumui, palaikytų baltarusių tautos kalbinę ir kultūrinę tapatybę ir leistų užkirsti kelią "klaidingai asociacijai su Rusijos valstybe". "Belarus — reiškia "Baltoji Rusia", o ne Rusija", — pritarė Landsbergis.

Šis momentas yra svarbus dėl dviejų dalykų. Pirma, Baltarusijos opozicija stengėsi pabrėžti, kad ji protestuoja prieš Aleksandrą Lukašenką, bet ne prieš Rusiją. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad "demokratiškos Baltarusijos" ateityje nėra vietos Maskvai. 

Tuo pat metu pažymėtina, kad Baltarusijos suvokimas Rusijos kontekste yra ne klaida, o istoriškai pagrįsta realybė. Tačiau Vakarai nori sunaikinti šį ryšį, kaip jie kartu su vietiniais nacionalistais padarė Ukrainoje. Tik baigėsi tai pilietiniu karu ir valstybės dezintegracija. Ar to nori ponia Tichanovskaja? Ar to reikia Baltarusijos tautai?

Antra, kalbos apie informacinį biurą ir Baltarusijos pavadinimo keitimą reiškia, kad planas nuversti Lukašenką iš esmės žlugo, ir protestas užgeso. Tačiau, kadangi tiesiog pamiršti revoliucijos — uždaryti projekto — jos organizatoriai ir vykdytojai negali (per daug investuota), reikia kurti kažkokį aktyvumo vaizdą. Minėtos kalbos — šios kūrybos rezultatas. Tiesą pasakius, labai primityvus, bet — kaip moka, taip ir kuria.

Tačiau tuomet kyla klausimas — tai gal reikalu turėtų užsiimti kažkas rimtesnis, nes akivaizdu, kad "Baltarusijos demokratizacijos" procesas atsidūrė aklavietėje? Taip, reikalingas naujas planas, bet susidaro toks įspūdis, kad tas Amerikoje ir Europoje, kas kuria tokius planus, yra užsiėmęs žymiai rimtesniais dalykais, susijusiais su vietine valdžios kaita. Atitinkamai, kol "vadovybė" turi svarbesnių reikalų, tenka improvizuoti, ir išeina nelabai gerai.

Apibendrinant, galima konstatuoti, kad Baltarusijos valdžia su klaidomis, bet vis dėlto išlaikė "spalvotosios revoliucijos" egzaminą. Tačiau atsipalaiduoti dar anksti. Šalies visuomenė bei jos lūkesčiai pasikeitė, ir į tai reikia reaguoti. Taip pat po kurio laiko gali vėl suaktyvėti "draugiškos" išorinės jėgos. Atitinkamai, rengiama konstitucinė reforma turi tapti Baltarusijos kokybinio šuolio, o ne jos ukrainizacijos pradžia.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltarusija, Lietuva
Temos:
Protestai Baltarusijoje po prezidento rinkimų
Dar šia tema
Lietuva pripažino, kad "greitas sprendimas" dėl "Belorus" sanatorijos neįmanomas
Tichanovskaja Lietuvoje paprašė tikslinių sankcijų Baltarusijos įmonėms
Dvi Lietuvos įmonės kreipėsi į tarptautinį teismą dėl Baltarusijos 
Lietuva ciniškai supainiojo ekonomiką su politika ir pralaimėjo, sakė ekspertas
Data

Kokia šiandien diena: Sausio 17-osios šventės

(atnaujinta 15:34 2021.01.16)
Sausio 17 yra 17-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 348 dienos

Vardadienį švenčia Beatričė, Daujotas, Dovainis (Dovainas, Dovas), Dovainė (Dovė), Kalnė, Kalnius. Leonilė, Merūnas, Tariotas, Tariotė, Vilda.

1415 – popiežius Jonas XXIII anuliavo Kryžiuočių ordinui anksčiau suteiktas teises valdyti užkariautas Lietuvos žemes;

1734 – Krokuvos vyskupas vainikavo Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį, Augustą III;
1991 – Seimo priimtu įstatymu įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT), šiuo metu Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP);
1992 – Vyriausybė persikėlė į buvusius LKP CK rūmus Vilniuje, Gedimino prospekte;
1992 – įkurta Lietuvos Biblijos draugija;

1958 metais gimė Audronius Ažubalis, žurnalistas, Lietuvos politinis veikėjas, Seimo narys, 2010-2012 LR užsienio reikalų ministras.

1959 metais gimė Zbignev Jedinskij, Lietuvos ir Švenčionių rajono savivaldybės politinis bei visuomenės veikėjas. Nuo 2012 Seimo narys.

1656 metais mirė Jurgis Tiškevičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Žemaičių vyskupas (g. 1596 m.).

1700 metais Rusijos caras Petras I išleido įsaką rengtis europietiškai;

1863 metais gimė Konstantinas Stanislavskis, rusų aktorius, režisierius, mokytojas ir vienas iš Maskvos dailės teatro įkūrėjų. Sugalvojo savitą aktorių rengimo metodą paplitusį visame pasaulyje, vadinamą tiesiog Stanislavskio sistema (m. 1938 m.)

1962 metais gimė Džimas Keris, Kanados bei JAV aktorius, turintis šių abiejų šalių pilietybes.

Krikščionių minimas Šv. Antanas (251/252–356), abatas, gimė Egipte, turtingoje, religingoje šeimoje. Likęs našlaičiu, išpardavė turtą ir išdalijo vargšams. Jaunesnę seserį paliko taurių žmonių globai, o pats pasitraukė į dykumą ir gyveno grotoje kaip atsiskyrėlis. Netikėta gyvensenos pertvarka pareikalavo daug dvasios pastangų (jį užgriuvusios šėtono pagundos dažnai vaizduojamos mene). Vėliau persikėlė prie Raudonosios jūros ir gyveno griuvėsiuose. Ten ėmė rinktis vis daugiau mokinių, ir Antanas tapo pirmuoju Bažnyčios istorijoje atsiskyrėlių bendruomenės vadovu, abatu.

Tegai:
šventės
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai