Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Ukrainos lyderių derybos Minske, archyvinė nuotrauka

Penktosios Minsko susitarimų metinės: užčiaupti Ukrainą

(atnaujinta 14:53 2020.02.19)
Visos suinteresuotos šalys pažymėjo Minsko susitarimų "pusiau jubiliejų", visiškai laikydamosi tradicijų, kurios susiformavo per pastaruosius penkerius metus

Ukraina kupina Napoleono planų. Vakarai suglumę blaškosi, nesuprasdami, kaip išeiti iš aklavietės, kurią patys ir sukūrė. Rusija išlaiko ramybę, tačiau vis dėlto aiškiai įžvelgiamas tonas: "Mes perspėjome". 

Jei norite, pastaruosiuose Maskvos žingsniuose galite pastebėti tam tikrą pozicijos sugriežtėjimą, bet jau įprasta nuoroda, kad pasiekti susitarimai vis dar nebuvo įgyvendinti dėl Kijevo kaltės. 

Rusijos prašymu vakar buvo surengtas JT Saugumo Tarybos posėdis dėl šios problemos. Vis dėlto tiesioginis neseniai vykusiame telefoniniame Vladimiro Putino ir Vladimiro Zelenskio pokalbyje užduotas klausimas, ar Ukraina ketina vykdyti savo įsipareigojimus, pavyzdingesnis.

Bet su ta pačia sėkme viskas gali būti paaiškinta Maskvos noru sutvarkyti kitą Kijevo šurmulio bangą, susijusią su "Normandijos formatu". Pastarosiomis dienomis pasigirsta: a) nauja pajėgų atitraukimo versija, b) poreikis sudaryti darbo grupę, kuri atgautų sienos kontrolę, ir c) bendro Ukrainos ir Rusijos patruliavimo Donbase idėja.

Be to, visos Ukrainos iniciatyvos pristatomos su įsitikinimu, kad balandžio mėnesį vyks "Normandijos ketverto" susitikimas. Ta proga Kremlius buvo priverstas atskirai "trenkti per rankas", tiesiogiai nurodydamas, kad aukščiausiojo lygio susitikimas turi prasmę tik įgyvendinus gruodžio mėnesį Paryžiuje priimtus sprendimus, o šiuo atveju akivaizdžiai nėra progreso. 

Ukraina tarptautinėje arenoje užėmė labai patogią sau "vakarėlių mėgėjos" nišą.

Kijevas mėgaujasi prisidėjimu prie didžiosios politikos ir galimybe būti arti įtakingiausių pasaulio jėgų. Tai, kad jo atstovams vis dažniau rodoma demonstratyvi panieka, niekam netrukdo. Pavyzdžiui, kas nutiko buvusiam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai, kurio Miuncheno konferencijos organizatoriai tiesiog neįleido į salę, kur kalbėjo dabartinis valstybės vadovas.

Oficiali Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova
© Sputnik / Владимир Песня

Tuo pat metu Kijevas bando išnaudoti visas galimybes atkurti aplinkybes savo naudai. Yra popieriuje užfiksuoti Minsko susitarimai, kurių Ukrainos valdžia nenori (o kai kuriose vietose, matyt, tiesiog negali) įvykdyti. Dėl to per penkerius metus ji išreiškė įvairias iniciatyvas, skirtas pakeisti sutartus punktus arba juos papildyti savo pozicijos naudai.

Tuo pačiu metu Kijevo sukčiavimas — "laimės laiškų" iš Nigerijos ar stoties sukčių lygiu — yra toks nepretenzingas ir akivaizdus visoms suinteresuotoms šalims, kad įprastai būtų net nepatogu jo imtis. Tačiau Ukrainos elito ir šioje vietoje niekas neglumina.

Vakarai akivaizdžiai yra apstulbę dėl dabartinės situacijos, ir skandalas, susijęs su pranešimu "12 žingsnių link taikos Donbase" Miuncheno saugumo konferencijoje, yra dar vienas to patvirtinimas.

Dokumentą — apskritai palyginti nekalto turinio — pasirašė beveik penkios dešimtys ekspertų, tarp kurių buvo daug žinomų ir aukšto rango pareigūnų, diplomatų ir kariškių, įskaitant konferencijos pirmininką Volfgangą Išingerį (Wolfgang Ischinger).

Tačiau pranešimą aršiai sukritikavo Ukrainos, JAV (čia ypač išsiskyrė įtakinga organizacija "Atlantic Council") ir Donbaso respublikos atstovai. Kažkas jame įžvelgė "Kremliaus ranką", kitiems tai buvo dar vienas tuščias popieriaus lapas, kokių pastaraisiais metais prirašytos tonos.

Dėl to dokumentas pirmiausia buvo ištrintas iš konferencijos svetainės, o po kelių dienų grąžintas. Šis blaškymasis (nelabai tinkamas tokiam solidžiam forumui kaip Miuncheno konferencija) atspindi Ukrainos problemos, kurią Vakarai sukūrė savo rankomis, beviltiškumą.

Ir ji tikrai beviltiška.

Periodiškai skirtingose pasaulio vietose aukšto lygio ekspertų lygiu išsakomos nuomonės, kad dar truputis — ir Rusijos, Europos ar JAV (arba visų kartu) kantrybė išseks ir jos imsis radikalių priemonių Ukrainos atžvilgiu ir kažkaip perkirs dabartinį Gordijaus mazgą. Šios prognozės atrodo ypač abejotinos dėl to, kad tokios priemonės pareikalaus prisiimti atsakomybę už Ukrainos išlaikymą. Tam tiesiog nėra norinčių ir pasirengusių.

Vakarai keletą metų praleido tikėdamiesi užkrauti naštą Rusijai, tačiau pagaliau suprato tokių pastangų beprasmiškumą. Ir labai naivu tikėtis, kad Vakarai prisiims naštą sau.

Tad dėl to, kad nėra esminės išeities iš aklavietės, svarbu užtikrinti, kad būti joje būtų kuo patogiau. Visų pirma, tai susiję su Kijevo garso pritildymu — jam tuščias sujudimas suteikia daugybę naudingų dalykų ir malonumų, o aplinkiniams — galvos skausmą ir laiko švaistymą.

Ir, matyt, šiuo klausimu Vakarų pozicija visiškai sutampa su Rusijos.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Minsko susitarimai, Ukraina, Rusija
Dar šia tema
Vienas karo Donbase dalyvis nužudė kitą dėl ginčo apie Zelenskį
Putinas atskleidė Minsko susitarimų derybų detales
Putinas ir Zelenskis kalbėjosi telefonu
Саммит Европейского совета, 16 октября 2020

Sustabdykite lėktuvą, Briuselis nori išlipti ES užsienio politikos kančios

(atnaujinta 11:22 2020.10.20)
ES užsienio politika toliau neatlaiko kritikos. Kodėl taip yra? Spalio 15–16 dienomis Briuselyje buvo nufilmuota dar viena tragikomiško serialo, kuris vadinasi "ES lyderių suvažiavimas", serija

Kalbant apie susitikimo rezultatus užsienio politikos srityje, eilinį kartą galima konstatuoti tą patį: yra posakis "būti, o ne atrodyti"; ES atveju viskas atvirkščiai. Veiklos ir kieto tono imitavimo daug, o realaus turinio ir įtakos beveik jokios.

Pavyzdžiui, europiečiai patys sugalvojo Aleksejaus Navalno "apnuodijimo" istoriją, išpūtė iš jos didžiulį burbulą be normalių įrodymų, bet su raginimais stabdyti projektą "Šiaurės srautas 2", o galiausiai įvedė kažkokias nesąmoningas asmenines sankcijas. Kaip su šia situacija susijęs Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka, iš viso neaišku. Kalnas ir vėl pagimdė nudvėsusią pelę.

Arba Turkijos reikalas. Prieš dvi savaites tie patys Europos lyderiai paragino turkus atsisakyti provokacinių veiksmų, pažeidžiančių tarptautinę teisę, kitaip ES imsis visų turimų priemonių. Nuo to laiko niekas nepasikeitė: Turkija toliau daro, ką nori (taip pat siunčia Sirijos teroristus į Azerbaidžaną), o Briuselis vėl ragina. Dar išreiškė solidarumą su Graikija ir Kipru, nuo ko toms valstybėms ne šilta, nei šalta.

Ir taip visur ir visada, ar tai būtų Baltarusija, ar "Brexit". Įdomiausia tai, kad, kai ES valstybės veikia atskirai, jos elgiasi daugiau ar mažiau adekvačiai (išskyrus tam tikrus nepagydomus atvejus), bet kai jos sueina kartu, staiga prasideda kažkokia beprotystė ir farsas. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas — kodėl taip yra?

Galima spėti, kad taip yra dėl kelių spąstų, į kuriuos Europa pati save įvarė ir iš kurių neretai negali ištrūkti.

Pirmi — vertybiniai. Europos Sąjungoje mėgstama akcentuoti, kad ji yra "vertybinė galia", moralinis autoritetas tarptautinėje politikoje, demokratijos sergėtoja. Atitinkamai, jeigu kokia nors Kinija kaip "komunistinis režimas" gali sau leisti nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Baltarusijoje, ES priversta reaguoti, nors, galbūt, daug kam Europoje nerūpi nei Lukašenka, nei Tichanovskaja, nei "Baltarusijos (ne)laisvė".

Antri spąstai — amerikietiški. Galima vienareikšmiškai teigti, kad tam tikrais atvejais europiečiai norėtų susilaikyti nuo aktyvesnių veiksmų (sankcijų ir panašiai), bet kadangi jie vis dar labai stipriai priklauso nuo Amerikos, tenka solidarizuotis — ypač kai Vašingtonas įjungia didesnio spaudimo režimą. Pavyzdžiui, jau seniai akivaizdu, kad dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu įvykių Ukrainoje kontekste Europa patiria rimtus nuostolius, bet Amerikos faktorius neleidžia jų atsisakyti, nors režimas Kijeve yra visiškai nedemokratinis ir atvirai pats žlugdo Minsko susitarimus.

Treti — solidarumo spąstai. Europos Sąjunga labai bijo parodyti, kad ji yra nevieninga. Kad vienybės Europoje trūksta, jokia paslaptis, bet viešai (ypač po to, kai koronavirusas išryškino ES solidarumo spragas) stengiamasi pademonstruoti, kad viskas "didelėje europinėje šeimoje" yra gerai.

Dėl šių tarpusavio susijusių priežasčių visa ES užsienio politika — ištisa kančia. Kitaip tariant, didelė dalis Europos norėtų elgtis pragmatiškiau (pavyzdžiui, bendradarbiauti su Kinija, Rusija ir net Baltarusija bei kaip baisų sapną pamiršti Ukrainą), bet negali to daryti. Todėl tenka išsisukinėti ir tikėtis, kad partneriai pažiūrės į tai supratingai.

Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Vokietija Navalno istorijoje tapo stiprių antirusiškų jėgų politikos įkaite. Todėl jos kanclerė ir ypač užsienio reikalų ministras atrodo graudžiai, nes reikia ir Rusiją be įrodymų nubausti, ir "Šiaurės srautą 2" išgelbėti. Todėl sugalvojo išeitį — įvesti simbolines sankcijas. Maskva pagrįstai pyksta, bet Berlynas kaip vienos rusiškos komedijos personažas tarsi prašo "suprasti ir atleisti".

Žinoma, tokia situacija, kai Europa kaip potencialus globalus galios centras yra priversta žemintis kaip vyras, kuris ir meilužę nori turėti, ir šeimos nenori prarasti, yra apgailėtina.

Tuo pat metu tokios valstybės kaip Lietuva puikiai naudojasi minėtu vertybiniu, Amerikos įtakos ir solidarumo faktoriumi, kad primestų visai ES savo darbotvarkę. Būtent todėl Gitanas Nausėda gali drąsiai sakyti: "Visi puikiai suvokiame, kad daugelis požymių, konkrečiai — medicininės pagalbos sulaikymas, informacijos artimiesiems neteikimas, kliūtys, sudarytos Navalną perkelti į Berlyną, ir kiti požymiai, pagaliau pati "Novičioko" kilmė, prigimtis, rodo, kad tai negalėjo įvykti be Kremliaus žinios ir įsikišimo".

Visa tai, švelniai tariant, yra netiesa, bet, kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas: "Net savo interesų užtikrinimo instinktas turi skatinti į ES suvienytą Europą būti Rusijos partnere, bet, mano vertinimais ir, sprendžiant iš jo [ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio — autoriaus pastaba] reakcijos į tam tikrus mano klausimus, kol kas ES negali susidoroti su rusofobiška mažuma, kuri, šiurkščiai spekuliuodama konsensuso principu, solidarumo principu, blokuoja daugiau arba mažiau konstruktyvias santykių su Rusija plėtros prieigas", — ir ministras patikslino, kad kalba apie Baltijos valstybes bei Lenkiją.

Tai ką reikia daryti, kad Europa galėtų normaliai siekti savo interesų? Išeitys iš esmės dvi. Pirma — ES faktinė arba net formali dezintegracija, kad kiekvienas galėtų elgtis, kaip jam patinka. Antra — institucinė ES reforma (federalizacija) ir geopolitinio subjektiškumo (suvereniteto) sustiprinimas, kad Europai nurodinėtų, kaip elgtis, Amerika ir/ar rusofobai (o jeigu pastariesiems kažkas nepatiks — durys atviros).

O jeigu niekas nesikeis, užsienio politika Europos Sąjungai ir toliau bus kaip skrendantis lėktuvas ar povandeninis laivas, iš kurio norisi (bet neįmanoma) išlipti, nes kiekvienas naujas įvykis tarptautinėje arenoje sukuria jai nepatogias situacijas, iš kurių ji dažnai neranda padorios išeities. Ir tuomet ES partneriams, kurie nori turėti su ja kažkokius santykius, beliks vadovautis principu "prie to neįmanoma priprasti — su tuo reikia susitaikyti"...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nord Stream-2, Aleksejus Navalnas, Rusija, ES
Dar šia tema
Makronas teigė tikintis dialogu su Rusija
Europa brangiai sumokės už naujas sankcijas Rusijai
Šveicarija įvedė sankcijas Rusijai dėl Krymo tilto
TVF sugalvojo, kaip išgelbėti pasaulį: Rusijai dėl to gresia skurdas
Nuolatinis Rusijos atstovas paskelbė apie nesutarimus ES dėl Navalno atvejo sankcijų
Lietuvos Seimas

"Lenkų klausimas" rado atsakymą: Lietuvoje kurstoma nacionalinė nesantaika

(atnaujinta 20:44 2020.10.19)
Renginių vedėjas ir politikas, buvęs Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas per televiziją atvirai paragino demonstratyviai bausti — "šaudyti po vieną per metus" — balsuojančius už partiją "Lietuvos lenkų rinkimų akcija — Krikščioniškų šeimų sąjunga" (LLRA-KŠS)

Sputnik Lietuva ne kartą kalbėjo apie tai, apie ką pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės kukliai nutyli. Apie tai, ką darė ir daro Lietuvos politikos juokdarys (triksteris) Andrius Tapinas, nacionaliniu mastu pradėjęs atvirą LLRA-KŠS persekiojimą. Pirmasis šių politinių puldinėjimų rezultatas — lenkų partijos pralaimėjimas  per pirmąjį parlamento rinkimų turą. Partijai iprtrūko 0,17 procento balsų, kad peržengtų penkių procentų ribą. Ar ši netektis buvo Tapino "veiklos" rezultatas? Dabar šį keblų klausimą turi išaiškinti Lietuvos  Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Nuo jos sprendimo priklauso visų rinkimų likimas.

Atšaukti negalima patvirtinti  

O štai dar viena vyšnaitė ant šių politinių puldinėjimų torto, kuri galbūt padės Valstybinei rinkimų komisijai išspręsti gramatinį uždavinį — sakinyje "Atšaukti negalima patvirtinti" padėti kablelį.

Dar vienas žinomas renginių vedėjas politikas Arūnas Valinskas paragino pereiti nuo žodžių prie darbų. Valstybinio televizijos kanalo eteryje, kai buvo aptariami pirmojo rinkimų į Seimą turo rezultatai, Valinskas — nei daugiau, nei mažiau — paragino išspręsti "lenkų klausimą" Lietuvoje taip, kaip praėjusį šimtmetį "žydų klausimas" buvo sprendžiamas nacių Vokietijoje. Lietuvos lenkus, balsuojančius už LLRA-KŠS partiją, "reikėtų šaudyti po vieną į metus", pradedant partijos lyderiu Valdemaru Tomaševskiu, pasakė Valinskas.

Raginimą dėl etninio smurto jau išgirdo Lenkijoje. Tarptautinių reikalų ekspertas, politikos mokslų daktaras Boguslavas Rogalskis (Bogusław Rogalski), komentuodamas Valinsko pareiškimus, liūdnai pareiškė: "Tai ksenofobija, nepriimtina viešajai erdvei. Žurnalistika, televizijos kanalo redakcija, politinių partijų lyderiai ir Lietuvos žiniasklaida turi tai pasmerkti. Turi įsikišti prokuratūra, tardymo organai ir valdžios institucijos. Taip būtų bet kurioje demokratinėje valstybėje, bet ne Lietuvoje. Čia viešpatauja tyla".

Dideliame kare aukojamos mažumos

Įdomu, ar šis akivaizdus raginimas imtis represijų prieš etninius lenkus bus išgirstas Lenkijos prezidento Andžejaus Dudos administracijoje? Ar seks rimta oficialios Varšuvos reakcija, ar ne?

Kaip žinia, šiandien Lenkija vadovaja rytiniam frontui prieš Rusiją. Artimiausios jos sąjungininkės yra Lietuva ir Ukraina. Ilgą laiką rimta kliūtimi politiniam "Varšuvos ir Kijevo susijungimui ekstazėje" buvo priminimai apie Volynės žudynes, kurias surengė Ukrainos nacionalistai iš UPA ir UNA-UNSO, kurie šiandien užima aukščiausius Ukrainos vyriausybės postus.

Tačiau dėl senų svajonių atkurti Abiejų Tautų Respubliką "nuo jūros iki jūros" Varšuvoje, matyt, nusprendė kuo greičiau ištrinti kruvinus prisiminimus.

Ir štai dabar — atviri raginimai imtis represijų prieš Lietuvos lenkus, net iki fizinio susidorojimo.

Spjūvis į veidą Lenkijos prezidentui

Užmaršiems lenkams priminsime, kas "spjovė į veidą" Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui likus kelioms valandoms iki tragiškos jo žūties lėktuvo katastrofoje netoli Smolensko. Tai įvyko tik prieš dešimt metų. Pagal istorinius standartus šis laikotarpis — akimirka. Lietuvoje tada valdė konservatorių liberalų vyriausybė, o Tautos prisikėlimo partija, vadovaujama Arūno Valinsko, buvo valdančiosios koalicijos dalis. Ji netgi gavo Seimo pirmininko postą, kurį ir užėmė Valinskas. Tiesa, net ir vienerių metų neišsidėjo pirmininko kėdėje. Jis buvo apgailėtinai išmestas dėl įtarimų turintis ryšių su Lietuvos nusikalstamu pasauliu.

Bet sugrįškime į 2010 metų balandį. Oficialaus vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Vizito metu Seimas turėjo pritarti įstatymų pataisoms, garantuojančioms lenkų tautinės mažumos teisių laikymąsi Lietuvoje. Bent jau tai pažadėjo ištikimas Lecho Kačinnskio draugas — buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus. Bet kažkas pakrypo ne taip, ir valdantieji konservatoriai, kurie visada išsiskyrė, švelniai tariant, antipatija vietinių lenkų atžvilgiu, demonstratyviai sužlugdė šių pataisų priėmimą. Akivaizdu, kad padėjo jiems spjauti į veidą Lechui Kačinskiui ir Arūno Valinsko partijos deputatai. Lydimas pašaipių lenkų neprietelių Lietuvoje šypsenų Lenkijos prezidentas parskrido namo, o po dienos jis žuvo lėktuvo katastrofoje.

Ar pamiršote apie mus? Mes jums priminsime

Ir štai dabar konservatoriai vėl grįžta į valdžią Lietuvoje. Matyt, galutinai tuo įsitikinęs po pirmojo rinkimų turo rezultatų, renginių vedėjas Valinskas nusprendė priminti apie savo politinę praeitį. Esą, prisiminkite mane ir Tautos prisikėlimo partiją! Esu toks karštas patriotas, kad esu pasirengęs savo rankomis šaudyti į nekenčiamus lenkus ir tuos Lietuvos rusus, kurie išdrįso balsuoti už LLRA-KŠS!

Politikai nacionalistai jau išgirdo Valinską ir garsiai ploja. Bet ar Lietuvos generalinė prokuratūra išgirs atvirus raginimus smurtauti, ar laikys juos tik kvailu televizijos juokdario pokštu? Tai klausimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Seimo rinkimai, rinkimai, Seimas, Lietuva, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS)
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Tomaševskis papasakojo, kodėl lietuviai pasirengę balsuoti už lenkų partiją
Lietuvos lenkų partija reikalauja anuliuoti rinkimų rezultatus
Šansai — 50 ant 50. Pirmasis Seimo rinkimų turas praėjo, o intriga sugrįžo
Aleksandras Lukašenka

Lukašenka paragino norinčius perimti šalies valdymą įvertinti savo jėgas

(atnaujinta 16:24 2020.10.20)
Lukašenka mano, kad "pamindžikuoti švariomis, patogiomis Minsko gatvėmis ir manyti, kad rytoj galima perimti ne tik įmonės, bet ir šalies valdymą į savo rankas, yra pavojingi kliedesiai"

VILNIUS, spalio 20 — Sputnik. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, kalbėdamas apie tuos, kurie Minsko gatvėse nori perimti valdžią į savo rankas, sakė, kad ambicijos nėra blogos, tačiau reikia "įvertinti savo jėgas", rašo RIA Novosti.

"Gerai, kad jaunimas ateina vadovauti. Šio kurso jau seniai laikomasi. Kai kam akis aptraukė kažkoks šydas, jie to nemato. Jie mano, kad gali ateiti tiesiai iš mokyklos suolo ir vadovauti įmonei. Ne, reikia gerokai patrypčioti gyvenime, kaip ir čia esantiems. Tada bus naudos", — antradienį Minske, svarstydamas personalo klausimus, sakė Lukašenka. 

Prezidentas mano, kad "pamindžikuoti švariomis, patogiomis Minsko gatvėmis ir manyti, kad rytoj aš perimsiu ne tik įmonės, bet ir šalies valdymą į savo rankas, yra pavojingi kliedesiai". Gerai, tai niekam nėra draudžiama. Ambicijos gerąja šio žodžio prasme nėra blogos, kai žmogus yra ambicingas. Jums tiesiog reikia įvertinti savo jėgas", — pabrėžė Lukašenka.

Jis pridūrė, kad tikrai labai atidžiai renkasi kandidatus į naujus paskyrimus.

"Laikas reikalauja ne tik gerų specialistų. Šiandien laikas reikalauja patikimų žmonių, ištikimų ir lojalių savo valstybei", — pabrėžė prezidentas.

Po Baltarusijoje rugpjūčio 9 dieną įvykusių prezidento rinkimų, kuriuos šeštą kartą laimėjo Lukašenka, kuris, CRK duomenimis, surinko 80,1 % balsų, šalyje prasidėjo masiniai opozicijos protestai. Saugumo pajėgos prieš protestuotojus panaudojo ašarines dujas, vandens patrankas, garsines granatas ir gumines kulkas. Protesto akcijos tęsiasi iki šiol, didžiausios rengiamos savaitgaliais. Be to, mitinguoja ir Lukašenkos, kurios inauguracija įvyko rugsėjo 23 dieną, šalininkai.

Tegai:
valdžia, Aleksandras Lukašenka
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Lukašenka įvardijo Baltarusijos "išlikimo" garantą
Lukašenka paaiškino, kodėl Lietuva "lenda" prie Baltarusijos
Pratybos Vakarų Baltarusijoje "atvedė į protą" išorines pajėgas, sakė Lukašenka