Vilniaus knygų mugė 2020

Komunizmo šmėkla knygų mugėje: kaip Lietuvos "intelektualai" Mao Dzedongo išsigando

(atnaujinta 17:29 2020.02.25)
Kaip kiekvienais metais, taip ir šio vasario 20–23 dienomis Vilniaus "Litexpo" parodų rūmuose vyko tradicinė knygų mugė. Tačiau įprasta buvo ne viskas

Mugėje buvo pardavinėjamas "Mažąja raudonąja knygele" vadinamas Kinijos Liaudies Respublikos įkūrėjo Mao Dzedongo citatų rinkinys, kuriuo pasipiktino kai kurie mūsų "intelektualai". Bet kas čia tokio ir kas bei kodėl taip pasipiktino?

Mao "Raudonoji knygelė"

"Mažoji raudonoji knygelė", pirmą kartą išleista 1964-aisiais kaip citatų ir ištraukų iš įvairių kinų komunistų lyderio Mao Dzedongo veikalų bei kalbų rinkinys, aprėpia visokias temas: nuo marksistinio mokymo apie klasių kovą iki patriotizmo, nuo karinės drausmės iki pedagogikos, nuo darbo su jaunimu iki moterų, nuo filosofijos iki sociologinių tyrimų metodikos ir taip toliau. Žodžiu, tai tam tikra Mao Dzedongo minties antologija.

Leidinys labai greitai išpopuliarėjo tiek Kinijoje, kur po kelerių metų startavo vadinamoji "Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija", tiek pasaulyje, Mao Dzedongo darbų vertimams pasirodžius kitomis kalbomis — ir tarp įvairių kairiojo jaunimo sąjūdžių, ir tarp vadinamojo trečiojo pasaulio revoliucinių judėjimų maoizmui buvus "ant bangos". Todėl "Raudonoji knygelė", kaip, pavyzdžiui, ir Če Gevaros atvaizdas, tapo savotišku pasaulinės kultūros reiškiniu.

Nors tarybiniais laikais (iki TSRS ir Kinijos santykių pašlijimo) į lietuvių kalbą buvo išversti kai kurie Mao Dzedongo veikalai, "Mažosios raudonosios knygelės" Lietuvoje niekas nebuvo išleidęs. Kaip žinia, jos leidimo ėmėsi įvairių įdomybių populiarinimu gyvenanti "Obuolio" leidykla, kurios stende šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje minėtoji knyga ir pasirodė.

Knygoje — "nusikalstama" ideologija?

Visgi Lietuvoje komunistinė ideologija — kaip ir pati Tarybų Sąjunga — juodinama valstybiniu lygmeniu. Todėl tikėtis, kad Mao Dzedongo — vieno iškiliausių XX amžiaus revoliucionierių — knygos pasirodymas tokiame renginyje neiššauktų kai kurių veikėjų pasipriešinimo, būtų tiesiog naivu. Būtent taip ir įvyko: kai kuriems "teisuoliams" pastebėjus minėtąjį leidinį, buvo pasikviesti ir LRT korespondentai, ir prieš jų kameras dalyką komentuoti ėmęs "ekspertas" — VDU profesorius Gintautas Mažeikis.

Pastarojo teigimu, "Mažosios raudonosios knygelės" pasirodymas lietuvių kalba apskritai ir dar tokiame, Vilniaus knygų mugės formate — tai tikrų tikriausias skandalas, nes tokia literatūra, jei išvis leidžiama, turėtų būti pateikiama ne be "profesionalaus", "mokslinio" komentaro, kurio esmė — kad komunizmas esą tolygus nacizmui, kad čia pateikiamuose tekstuose propaguojama nusikalstama, ekstremistinė, totalitarinė (ir taip toliau ir panašiai) ideologija.

Anot Mažeikio, "Obuolio" leidykla minėtąją knygą išleidusi komerciniu — nei propagandiniu, nei apskritai šviečiamuoju pagrindu. Visgi be jokių "ekspertinių" komentarų. Vadinasi, leidinys galėtų tapti ir kitokių, būtent į komunistinės ideologijos propagavimą orientuotų veikėjų įrankiu. O tokio propagavimo juk leisti negalima...

"Demokratija", žodžio laisvė ir knygos

Iš tiesų Lietuvoje jį sutikti netgi ne taip paprasta. Komunizmo idėja iš viešosios erdvės visiškai išgrūsta. Tarybinė praeitis pavaizduota kaip tariamų barbarų ir plėšikų vykdytos krašto "okupacijos" laikotarpis. Mokyklose kultivuojamas pokario "miškinių", civilių kraujais rankas susitepusių teroristų kultas, tuo tarpu tikrieji Lietuvos didvyriai pamirštami.

Už tokios situacijos, o dar daugiau — už vyraujančios ideologijos ir istorijos, ypač XX amžiaus istorijos, interpretacijos kritiką galima susilaukti baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Algirdo Paleckio byla dėl 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, Povilo Masilionio byla dėl Galinos Sapožnikovos knygos ir kt.). Tačiau Lietuvoje — tikrų tikriausia demokratija ir žodžio laisvė.

O kaimyninėje Rusijoje gi baisiausia diktatūra... Taip mums sakys ne tik visokie landsbergiai ar anušauskai, bet ir Mažeikis bei į jį panašūs. Tik labai įdomu pastebėti, kad apsilankius Rusijoje pakanka nueiti į bet kurį didesnį knygyną — ir pamatysi iš tiesų tokį turtingą, tokį platų literatūros asortimentą, kad Lietuvoje, tariamame Pabaltijo "demokratijos ir laisvės bastione", nieko panašaus nė su žiburiu nerasi.

Rusiškame knygyne rasi atstovaujamas visokiausias pasaulėžiūras bei politinės minties sroves. Nuo Vladimiro Putino šalininkų iki jo kritikų, nuo provakarietiškų liberalų iki didžiarusiškų patriotų, nuo carinės imperijos apologetų iki paties marksizmo klasikų — Karlo Markso ir Frydricho Engelso — parašytų darbų. Žodžiu, rasi tikrų tikriausią, pačią margiausią literatūros paletę, kuri ir atitinka pas mus deklaruojamos "demokratijos" pliuralizmo principą. Būtent deklaruojamos — tačiau iš tiesų nevykdomos. Ypač, kai prasideda kalba apie socializmą ir komunizmą, apie Tarybų Sąjungą ir Rusiją.

Kodėl nepatiko Mao Dzedongas?

O Mao Dzedongas čia, nors ir kiek egzotiškas — visgi yra į kontekstą visiškai įeinantis veikėjas. Jis juk suorganizavo Kinijos komunistų partiją ir su ja vedė kinų liaudį į pergalę tiek prieš didelę krašto dalį okupavusius Japonijos imperialistus, tiek prieš Vakarų kolonizatoriams parsidavusią Čiango Kai-ši diktatūrą. Į pergalę, kurios rezultatu tapo 1949 m. įkurtoji Kinijos Liaudies Respublika, kuri šiandien — didžiausia Jungtinių Valstijų konkurentė pasaulinėje arenoje.

Lietuvos valstybės atkūrimo minėjimas
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Bet Lietuvoje, kur ir antikomunizmas, ir antitarybiškumas, ir vergiškas pataikavimas amerikonui aktyviai formuojamas kaip nacionalinio tapatumo elementai, tokie veikėjai, kaip ir jų palikimas, vietos turėti negali. Mao Dzedongas čia — ne Kinijos nacionalinio išsivadavimo lyderis, ne didis politikas, mąstytojas ir valstybės veikėjas, bet tariamas kraugerys, skerdikas ir nusikaltėlis.

Iš tiesų tokia yra mūsų oficialioji išmintis, paremta bene šlykščiausiu XXI amžiaus melu — komunizmo prilyginimu nacizmui, kuriuo tiesiog tobulai žongliruoti yra išmokę mūsų dešinieji, žodžiu, mūsų landsbergistai. Visgi Mažeikis kai kuriuose sluoksniuose laikomas "kairiuoju". O Mao Dzedongui, kaip ir apskritai komunistinei idėjai, jis keiksmų negaili. Tikriausiai jis ir bus vienas tų vakarietiškų "naujakairių", kurių kairumas apsiriboja visokių neaiškių mažumų "teisių" apologetika...

Tačiau pykti ar liūdėti nevertėtų. Tegul Mažeikis šneka, ką nori. O "Obuolys", kad ir tik komerciškai, bet išleisdamas minėtąją Mao Dzedongo knygelę padarė gerą darbą. Tai bus šansas skaityti bei mąstyti netingintiems žmonėms susipažinti tiek su didžiu pasaulio istorinės veikėju, tiek su alternatyva Lietuvoje, regione ir apskritai Vakarų pasaulyje vyraujančiai pasaulėžiūrai.

Už tai "Obuoliui" ir padėkokime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
komunizmas, Vilniaus knygų mugė
Svetlana Tichanovskaja

Lietuva priglaudė Tichanovskają ir veržiasi vadovauti frontui prieš Lukašenką 

(atnaujinta 14:47 2020.08.11)
Pagrindinė Aleksandro Lukašenkos konkurentė Baltarusijos prezidento rinkimuose Svetlana Tiсhanovskaja yra Lietuvoje. Ji išvyko į kaimyninę šalį po to, kai opozicijos ir valdžios atstovų pasipriešinimas Minske ir kituose miestuose perėjo į karštąjį etapą

Svetlanos Tichanovskajos pasirodymas Lietuvoje niekuo nenustebino. Būtent Lietuvos sostinėje Baltarusijos opozicionieriai tradiciškai rado prieglobstį nuo pirmųjų protestų 2010 metų gruodžio mėnesį. Nuo to laiko Lietuvos valdžia save laiko pagrindine Baltarusijos demokratijos gynėja.

"Vertybių prasme Vilnius yra tradiciškai artimiausia vieta, nes joje yra buvę Baltarusijos opozicijos ir nepatenkintų režimu istorijos. Antras svarbus faktorius yra geografija. Vilnius yra netoli Minsko. Jei kas nors pasikeis, galite labai greitai ten sugrįžti", — Lietuvos žiniasklaida citavo politologą Lauryną Jonavičių.

Pirmoji žinia, kad Tichanovskaya yra Vilniuje, nuskambėjo iš Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus lūpų.

"Svetlana Tichanovskaya saugi, ji yra Lietuvoje", — savo Twitter paskyroje parašė Linkevičius.

Matyt, pagrindinę Baltarusijos opozicijos atstovę į Lietuvos sostinę pristatė taip pat Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Išvežė slaptai diplomatiniais kanalais? Klausimas vis dar atviras. Iš pradžių buvo svarstoma, ar Tikchanovskajai bus taikomas dviejų savaičių karantinas, tačiau dabar jau aišku, kas bus.

Pagrindinė užduotis — vadovauti pasauliniam kryžiaus žygiui "prieš Lukašenką" ir taip patraukti pasaulio bendruomenės, ES ir JAV vadovybės dėmesį. Ir tuo pat metu "nušauti antrą kiškį" — įtikinti besiskundžiančias Baltijos kaimynes Latviją ir Estiją boikotuoti elektros energijos pirkimą iš Baltarusijos atominės elektrinės.

Taigi pirmieji raginimai dėl "civilizuoto pasaulio" sankcijų prieš Baltarusijos valdžią pasklido iš Vilniaus.

"Dinamika yra tokia, kad mes tikrai turėtume visu rimtumu kalbėti apie sankcijas Baltarusijai, nes tai, kas vyksta dabar, nė iš tolo neprimena tų represijų, kurias režimas vykdė visus pastaruosius metus", – Lietuvos žiniasklaidai sakė prezidentas Gitanas Nausėda.

Liublino trikampis nori tapti kvadratu

Kaimyninės Lenkijos ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis jau ėmėsi iniciatyvos surengti Europos Sąjungos nepaprastąjį aukščiausiojo lygio susitikimą, skirtą situacijai Baltarusijoje.

"Lenkija yra atsakinga už savo artimiausius kaimynus. Todėl ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis laiške Europos Vadovų Tarybos vadovui Šarliui Mišeliui ir Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen paragino surengti neeilinį ES viršūnių susitikimą, susijusį su įvykiais Baltarusijoje <...>. Turime solidariai paremti baltarusius jų siekiuose. Taigi – Lenkijos vyriausybės vadovo iniciatyva Europos Vadovų Tarybai spręsti šį klausimą", –teigiama Lenkijos kabineto spaudos tarnybos pranešime.

Prisiminkime, kad neseniai, liepos 28 dieną, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos užsienio reikalų ministrai paskelbė apie "Liublino trikampio" sukūrimą. Naujojo trijų šalių bendradarbiavimo formato pagrindas yra arši  rusofobija. Taip pat – naujos Žečpospolitos sukūrimas, kuris, kaip ir prieš 400 metų, turėtų tapti konfrontacijos tarp Vakarų ir Maskvos priešakiniu punktu.

Kaip žinote, XVI a. Žečpospolita taip pat apėmė dabartinės Baltarusijos žemes. Taigi visiškai logiška, kad Minskui implantuojant tikrai europietišką demokratiją, "Baltarusijos buferis" tarp Maskvos ir Vakarų taip pat išnyks.

Na, o toliau vystosi loginė grandis. "Asociacija su ES", Baltarusijos ekonomikos žlugimas, TVF kreditavimas ir Baltarusijos Respublikos narystė NATO. O tada, sekdama Liublino trikampio – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos – pavyzdžiu,Baltarusija prašo, kad JAV atsiųstų kareivius, šarvuočius ir raketų sistemas, kad apsaugotų dabar "Baltarusijos demokratiją".

Tichanovskaja – "Prezidentė a la Guaido"?

Kad dar labiau išsiskirti iš savo bendraminčių "Liublino trikampyje", Lietuvos politikams suteikiama užuomina. Mums skubiai reikia sušaukti neeilinį Seimo susirinkimą ir dalyvaujant prezidentui ... paskelbti Svetlaną Tichanovskają "išrinkta Baltarusijos Respublikos prezidente". Na, sekant JAV pavyzdžiu, kurios savo laiku paskelbė "Venesuelos prezidentu" buvusį Lotynų Amerikos valstybės nacionalinės asamblėjos pirmininką Chuaną Gvaidą.

O Tikchanovskajos inauguracija, matyt, turėtų būti vykdoma pagal senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, kaipbuvo karūnuotas didysis kunigaikštis Mindaugas, kurį Baltarusijos "zmagarai" taip pat gerbia kaip savo valdovą senovės laikais ir vadina Mindavgu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Linas Linkevičius, Svetlana Tichanovskaja
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Balsavimas per rinkimus, arhyvinė nuotrauka

Lietuvos rusakalbiai gyventojai, balsuosime?

(atnaujinta 16:01 2020.08.10)
Penktadienį baigėsi pirmasis kandidatų į Seimą priešrinkiminės kampanijos etapas. Tautinės mažumos, kurių Lietuvoje yra beveik 17 procentų, yra iškėlusios savo kandidatus į įvairius politinių partijų ir judėjimų sąrašus. Ar juos palaikys rusakalbiai?

Prieš kiekvienus rinkimus Lietuvos politikai primena, kad šalyje gyvena daugybė potencialių rinkėjų, turinčių nelietuviškas pavardes. Tai lenkai (beveik šeši procentai), rusai (beveik penki procentai), baltarusiai (beveik 1,5 procento) ir kiti daugiau nei 150 tautybių atstovai, kurie nepriklauso, kaip vietiniai patriotai mėgsta save vadinti, "titulinei tautai".

Dalis "nelietuviškų" rinkėjų nepriklausomybės metais lengvai prisitaikė ir netgi sutiko savo pasuose susilietuvinti vardus ir pavardes. Atsirado unikalių vardų — Aleksandras, Sergejus, Vladimiras. O kai kurie Ivanai tiesiog tapo Jonais. "Kraujo šauksmas" nuslopintas ir lietuviškomis pavardžių galūnėmis.

Šiandien šie buvę Lenkijos ir Rusijos, Baltarusijos žydai, graikų totoriai, ukrainiečiai, gruzinai, armėnai ir t.t. aktyviai balsuoja už sistemines Lietuvos politines partijas — už konservatorius, socialdemokratus, liberalus, žaliuosius. Nelite pavardes su lietuviškomis galūnėmis galima pamatyti ir šių politinių asociacijų sąrašuose. Tiesa, ne priešakyje, o sąrašo gale. Maloni išimtis yra konservatorių sąrašas, kuriame garbės vietoje visada pasirodo populiariausias Lietuvos žydas Emanuelis Zingeris. Be to, tarp dvidešimties geriausių liberalų dažnai mirga pavardės iš lenkų diasporos.

Didžioji dalis lenkų ir rusų tradiciškai balsuoja už kandidatus iš dviejų sąrašų. Tai sąlyginės "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga"  ir Darbo partija. Kodėl sąlyginės? Nes būtent šių dviejų politinių asociacijų sąrašuose tarp lenkų ir lietuvių yra daugiausia rusiškų pavardžių. Juk patys rusai dėl asmeninių kai kurių lyderių ambicijų per 30 Lietuvos nepriklausomybės metų nesugebėjo susivienyti į vieną galingą politinę jėgą. Jie pasiskirstė į dvi partijas — Rusų aljansą, kuriam vadovauja Tamara Lochankina iš Klaipėdos, ir į Lietuvos rusų sąjungą su Sergejumi Dmitrijevu priešaky.
Partijos "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" sąraše yra didžioji dalis lenkiškų pavardžių, o Darbo partijos sąraše — lietuviškos. Rusai tik "praskiedžia" šiuos sąrašus.

Uspaskichas: "Aš stosiu krūtine už rusus!"

Pradėkime nuo sąlyginės leiboristų partijos, kuriai vadovauja Viktoras Uspaskichas, charizmatiškasis Lietuvos politikos šou dalyvis. Savo politinės karjeros pradžioje, 2000-aisiais, sėkmingas verslininkas iš savo bendraminčių sukūrė Darbo partiją, o jau per sekančius 2004 metų Seimo rinkimus ji sulaukė stulbinančios sėkmės. Viena vertus, Viktoras yra rusas (gimtinė — Rusijos Archangelsko sritis), kita vertus — "tikras lietuvis", kartais net pamirštantis rusų kalbą.

Viktoras neturėjo ypatingų pasisekimų vyriausybių ir valdančiųjų koalicijų darbe. Tačiau aplink šį asmenį kilo pakankamai skandalų — pradedant tuo metu suklastotu aukštojo mokslo diplomu (2005 metai), kurį pateikė ekonomikos ministras Viktoras Uspaskichas, ir baigiant "juodąja buhalterija" partijoje. Ryškus Darbo partijos vengimo mokėti mokesčius atvejis truko daugiau nei dešimt metų ir jo vadovams baigėsi bauda. O pats Viktoras Uspaskichas netgi paliko savo bendražygių gretas — Darbo partiją.

2015 metais Uspaskichui palikus Darbo partijos pirmininko [areigas, partija apgailėtinai pralaimėjo 2016 metų Seimo rinkimus, net neįveikusi penkių procentų barjero. Tačiau jau 2017 metais Uspaskichas grįžo vadovauti partijai, norėdamas gauti dar vieną Europos Parlamento nario mandatą, kuris, kaip "apsauginis laiškas", gelbsti nuo visų negandų. Dėka rusakalbių rinkėjų balsų, vėl buvo gautas mandatas. O Darbo partija pamažu grįžta į elito gretas.

Kaip rodo naujausios nuomonės apklausos, rudens rinkimuose "darbiečiai" nesunkiai peržengs penkių procentų barjerą ir vėl pateks į Seimą, galbūt net kaip atskira frakcija. Ir tai įvyks "Lietuvos rusų sąjungos", kurios interesus nuolat žada atstovauti Uspaskichas, balsų dėka. Bet, kaip žinote, "pažadėti dar nereiškia vesti". Ir garsus priešrinkiminis lozungas "Aš krūtine stosiu už rusus!" iš Viktoro lūpų yra ne kas kita, kaip šūkis.

Lenkai pamiršo apie rusus

Tiesa, jo politiniai oponentai kovoje dėl rusakalbių rinkėjų balsų — "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" bendradarbiaudami su Rusų aljansu, kuriam vadovauja ir europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis — negali pasigirti sėkme.

Pastaraisiais metais lenkai prarado Rusijos rinkėjų lojalumą. Ypač po Ukrainos maidano. Ir viskas dėl neaiškios Rusijos politikos, kuriai aktyviai priešinasi Varšuva, — pagrindinė Lietuvos lenkų gynėja nuo vietinių nacionalistų išpuolių.

Paskutinis "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" frakcijos didelis akibrokštas kovoje dėl rusų balsų buvo balsavimas už Lietuvos Seimo nutarimą, pasmerkiantį Rusiją už "Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymą". Šią rezoliuciją taip pat pasirašė vienintelė Seimo narė iš "Rusų aljanso" Irina Rozova. Dėl kurių ji buvo pasmerkta savo rinkėjų, vadinamųjų "vatnikų".

Rinkimai be pasirinkimo

Taigi spalio mėnesį artėjančiuose parlamento rinkimuose Lietuvos rusams bus sunku pasirinkti. Dar kartą pasiduoti Viktoro Uspaskicho žavesiui ir pažadams, balsuoti už Darbo partiją ir jos kandidatų sąrašą vienmandatėse rinkimų apygardose ar pasitikėti kelių politikų, turinčių rusiškas pavardes, autoritetu  partijos "Lietuvos lenkų rinkimų akcija - Krikščioniškų šeimų sąjunga" sąraše?

Prieš spalio mėnesį vyksiančius rinkimus Sputnik Lietuva dar ne kartą grįš prie šios temos. Bandysime nešališkai papasakoti apie šių dviejų politinių asociacijų kandidatų į deputatus pranašumus ir trūkumus, kad padėtume rusakalbiams rinkėjams apsispręsti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, Seimas
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Kandidatė į Baltarusijos prezidentus Svetlana Tichanovskaja

Tichanovskaja Lietuvoje teks dvi savaites saviizoliuotis

(atnaujinta 14:56 2020.08.11)
Dėl respublikoje įvestų priemonių kovojant su koronaviruso plitimų, kandidatei į Baltarusijos prezidentus būtina saviizoliuotis

VILNIUS, rugpjūčio 11 — Sputnik. Į Lietuvą atvykusi kandidatė į Baltarusijos prezidentus Svetlana Tichanovskaja turės praleisti 14 dienų saviizoliacijoje koronaviruso pandemijos fone, praneša TASS su nuoroda į Sveikatos apsaugos ministeriją.

Miniterijoje pranešė, kad Tihanovskajai saviizoliacijos režimas yra privalomas.

Antradienio rytą tapo žinoma, kad Tichanovskaja išvyko iš Baltarusijos ir yra Lietuvoje. Apie tai paskelbė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas Linas Linkevičius, teigdamas, kad Baltarusijos kandidatė į prezidentus yra "saugi". Praėjusį vakarą buvo pranešta, kad kelias valandas nebuvo žinoma Tichanovskajos buvimo vieta. Ji pati anksčiau buvo pareiškusi, kad nesiruošia išvykti iš šalies.

Po išvykimo moteris įrašė vaizdo pranešimą pavadinimu "Aš išvykau pas vaikus". Jame ji pažymėjo, kad, priešingai nei tikėjosi, kad priešrinkiminė kampanija ją užgrūdino, ji "tikriausiai vis tiek likau silpna moteris, kokia buvau iš pradžių".

Jos teigimu, sprendimas išvykti buvo "labai sunkus", tačiau nei artimieji, įskaitant vyrą, nei jos kampanijos štabas tam neturėjo įtakos. Ji taip pat paragino savo bendraminčius "pasirūpinti savimi" ir pareiškė, kad "gyvenimas nėra vertas to, kas vyksta dabar", ir "vaikai yra svarbiausias dalykas gyvenime".

Sekmadienį Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Remiantis preliminariais CRK paskelbtais rezultatais, dabartinis valstybės vadovas Aleksandras Lukašenka padidėjo 80,08 proc., Tichanovskaja — antroje vietoje su 10,09 proc.

Netrukus po to, kai sekmadienį buvo uždarytos rinkimų apylinkės ir paskelbti nacionalinės išvežimo apklausos rezultatai, nepatenkintieji rezultatais nuvyko į Minsko centrą protestuoti. Jie vyko ir kituose dideliuose miestuose. Saugumo pajėgoms pavyko stabilizuoti situaciją, tačiau pirmadienį įvyko antroji protestų banga.

Per dvi dienas trukusį protestą žuvo vienas žmogus, keliasdešimt, įskaitant teisėsaugos pareigūnus, buvo sužeisti. Keli tūkstančiai buvo sulaikyti.

Tegai:
prezidento rinkimai, saviizoliacija, Lietuva, Baltarusija, Svetlana Tichanovskaja
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Liberalai ragina imtis ryžtingų priemonių Baltarusijos atžvilgiu
Šaudymai, OMON ir sulaikymai: antra protestų naktis Baltarusijoje — video
Į Lietuvą išvykusi Tichanovskaja paragino baltarusius neiti į protestų akcijas