Traukinys iš Kinijos Lietuvoje

Atvažiavo Trojos traukinys? Ar Kinijos pagalba grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

(atnaujinta 16:27 2020.04.16)
Kinijos Liaudies Respublikos traukinys nepaisant Lietuvos nacionalinio saugumo sergėtojų atvyko į Lietuvą. Atgabeno pašto siuntas. Ne tik Lietuvai. Kitoms Europos Sąjungos valstybėms taip pat

Šia naujiena džiugiai pasidalino Lietuvos paštas. Pašto pranešime rašoma, kad Velykų savaitgalį pirmą kartą istorijoje į Europą atvyko traukinys iš Kinijos, kurio krovinį sudaro tik pašto siuntos. Šis traukinys sustojo Lietuvoje, Vilniaus intermodaliniame terminale. 42-uose traukinio atvežtuose pašto konteineriuose atgabentos siuntos skirtos ne tik Lietuvai, bet visai Europai. Jas po Europą išskirstys AB Lietuvos paštas.

Tam buvo ruoštasi ne vienerius metus. Nepaisant Lietuvos nacionalinio saugumo sergėtojų.

"Bendradarbiavimą pašto siuntų pervežimo geležinkeliais srityje su Kinijos paštu pradėjome dar 2019 metų liepą, tačiau gaunami siuntų kiekiai buvo žymiai mažesni. Išgyvenant pasaulinį karantiną ir dėl to stojant daugeliui tarptautinių pašto procesų, šis bendradarbiavimo projektas įgauna pagreitį — Kinijos paštas į Lietuvą siunčia nebe pavienius konteinerius, bet visą traukinį. Pirmą kartą istorijoje yra siunčiamas tik pašto traukinys iš Kinijos į Europą, — Lietuvos pašto pranešime cituojama Asta Sungailienė, šios įstaigos generalinė direktorė. — Lietuvos paštui tenka išskirtinis vaidmuo — būsime atsakingi už šiuo istoriniu traukiniu atvežtų siuntų paskirstymą po visą Europą".

Per 9 paras 42 pašto konteineriais iš Kinijos atvežtos siuntos iš Vilniaus kelių transportu bus išskirstytos į 30 Europos šalių. Didžioji dalis siuntų keliaus į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Ispaniją ir Vengriją. Du atskiri pašto konteineriai liks Lietuvos vartotojams. Lietuvos paštas iš Vilniaus siuntas pristatys kitiems Europos paštų operatoriams, kad jie galėtų jas pristatyti gavėjams savo šalyse.

Pranešama, kad iš šios veiklos papildomų pajamų gaus ne tik Lietuvos paštas, bet ir kitos logistikos sektoriaus įmonės, tarp jų Lietuvos geležinkeliai ir tarptautinių krovinių vežėjai. Pasak Sungailienės, artimiausioje ateityje tikimasi sulaukti daugiau tokių traukinių iš Kinijos.

Kinija plečia savo įtaką visame pasaulyje

Memorandumas dėl glaudesnio Lietuvos pašto ir Kinijos pašto bendradarbiavimo tarp Lietuvos susisiekimo ministerijos ir Kinijos valstybinio pašto biuro pasirašytas dar 2018 metų balandžio mėnesį. Tą kartą ir buvo sutarta dėl naujo maršruto — pašto siuntų transportavimo geležinkeliais nuo Čongčingo miesto Kinijoje iki Vilniaus — vystymo.

Iki šiol siuntos iš Kinijos Europą dažniausiai pasiekdavo oro paštu, nes tai yra greičiausias siuntų pristatymo iš Kinijos būdas. Tačiau oro transporto saugumo reikalavimams griežtėjant bei norint sumažinti aplinkos taršą ir transportavimo kaštus, Kinijos paštas yra užsibrėžęs didelę dalį e-prekybos siuntų gabenti geležinkeliais.

Kinijos Liaudies Respublika plečia savo įtaką visame pasaulyje ir neatsiklausia nei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos, nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento. Kas belieka pastarosioms? Neprarasti budrumo. Įspėti.

Ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 8 ir 26 straipsnių nuostatomis visuomenei buvo pateiktas abiejų žvalgybos institucijų neįslaptintas grėsmių ir rizikos veiksnių Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui vertinimas.

2020 metų vertinimo santraukoje teigiama, kad "Kinija plečia savo įtaką visame pasaulyje, ekonominiais svertais užsitikrindama ir kitų valstybių paramą Pekinui svarbiais politiniais klausimais. Kinijos siekis įgyti technologinį pranašumą ir aktyvi investicijų skvarba didina kitų valstybių pažeidžiamumą ir infrastruktūros kontrolės praradimo riziką. Rusijos konfrontacija su Vakarais tarptautinėje politikoje skatina Maskvą derinti interesus su Kinija. Šios valstybės palaiko glaudžius politinius ir karinius santykius, derina pozicijas atskirais tarptautiniais klausimais".

Į Lietuvą iš Kinijos Liaudies Respublikos atskrido jau ne vienas lėktuvas. Lėktuvais į Lietuvą gabenamos medicininės priemonės atsilaikyti prieš koronavirusą. Lėktuvai Rusijos Federacijos kompanijų. Nepaisant Lietuvos nacionalinio saugumo sergėtojų įspėjimų bei politologų-propagandistų įžvalgų.

ES jaučiama solidarumo stoka, pagalbą šalims teikia Rusija ir Kinija

Vis dažniau demonstruojama Rusijos ir Kinijos pagalba šalims kovoje su koronavirusu yra tik dar vienas politinis įrankis savo įtakai pasaulyje plėsti, teigia Lietuvos ekspertai.

Anot jų, Vakarams ir Lietuvai didžiausią grėsmę keliančios valstybės — Rusija ir Kinija — gali pasinaudoti viruso krize norėdamos dar labiau susilpninti Vakarus. Todėl, pasak šių ekspertų, reikėtų į šių valstybių humanitarinę pagalbą žiūrėti itin atsargiai.

Rusijos karo ekspertai atliko žvalgybą Bergamo medicinos įstaigose
© Sputnik . Министерство обороны РФ

Vis dėlto net ir šie politologai pripažįsta, kad ypatingo solidarumo tarp ES valstybių krizinėje situacijoje kol kas nematyti. Nuo koronaviruso šiuo metu labiausiai nukentėjusi Italija jaučia didelę ES solidarumo stoką. Jei tai pradės įžvelgti ir kitos ES narės, teigia jie, euroskepticizmas Europoje gali sustiprėti dar labiau.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Kinijos humanitarinė pagalba Europos šalims yra tik įrankis savo galiai sustiprinti. Pasak Laurinavičiaus, Kinija humanitarinę pagalbą teikia dvišalių susitarimų su kitų šalių vyriausybėmis pagrindu, o ne per tarptautines organizacijas ir fondus.

"Lietuvai suteikta Kinijos humanitarinė pagalba yra akivaizdus politinis Trojos arklys", — teigia Laurinavičius.

Ponas analitikas Marius Laurinavičius daug kalba, žiniasklaida noriai ir daug cituoja. O kodėl gi ponui analitikui nepuolus po Trojos traukiniu ir nesustabdžius realybės? Vardan to nacionalinio saugumo...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
humanitarinė pagalba, nacionalinis saugumas, Lietuva, Kinija
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje (2426)
Dar šia tema
Konservatoriai praneša apie medicininių kaukių siuntą iš Taivano
Ekspertas: Lietuvos konservatoriai galvoja tik apie politiką, užuot rūpinęsi gyventojais
Italijos premjeras įvertino užuominas apie Rusijos pateiktas sąlygas pagalbai suteikti
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 17:12 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus A. Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 m. šeimininkauja Lukašenka — priešingai kitoms buvusioms TSRS respublikoms — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtiniu buvusį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, pačio Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito užsinori: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo — ir jų davėjais nusekė — nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodami tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano pakartojimas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė įvykusiuose rinkimuose.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, užsieniui ir ypač Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" kėlėjus; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktakoloninkus ir pan.). Bet kodėl šitai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: patsai Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems „savu“ — bet akivaizdu, kad Vakarai jo imti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško ledo. Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nepakituliuoja priešais JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą