Ryga, archyvinė nuotrauka

Kodėl Latvija gali sau leisti ignoruoti realybę

(atnaujinta 14:25 2020.05.08)
Latvijos valdžia vėl ruošiasi išsiaiškinti, kokia "žala" neva buvo padaryta valstybei sovietmečiu. Teisingumo ministerijos vadovas Janis Bordanas pareiškė, kad jo vadovaujama komisija imsis kurti nuostolių apskaičiavimo metodiką

Be to, jis atkreipė dėmesį į tai, kad Latvija buvo TSRS finansinės paramos teikėja, pervesdama 48 procentus pajamų į Sąjungos biudžetą. "Nors tai nemaloni praeitis, tai taip pat liudija mūsų stiprybę", — sakė ministras.

Rusofobija ir "buvusių brolių", ypač Baltijos tautų, nedėkingumas sukelia gyvą Rusijos auditorijos reakciją. Užtenka vietos valdininkui pasakyti ką nors apie "sovietinę okupaciją", ir vidaus žiniasklaidą užpildo daugybės politikų, ekspertų ir publicistų komentarai, kurie nuodingai primena tiek istorinius faktus, tiek kolosalias sovietų investicijas į regioną, tiek dabartinę liūdną socialinę ir ekonominę būklę.

Tačiau dažnai už įprastų įrodymų ir kontrargumentų slypi įdomus fenomenas: mūsų nedraugiški kaimynai demonstruoja išskirtinį stabilumą pasirinktoje ideologinėje linijoje, tarsi egzistuotų už realaus pasaulio ir jo patiriamų pokyčių ribų.

Per tris dešimtmečius Rusija nuėjo kelią nuo nacionalinės katastrofos iki didingos valstybės atkūrimo, Europa — nuo nežaboto europietiškumo iki "Brexit" ir tarpusavio medicininių kaukių vagysčių, JAV prarado "pasaulio karaliaus" statusą, o Kinija iš gana skurdžios šalies virto viena iš pirmaujančių pasaulio valstybių. Dėl idėjų stabilumo žmonių mintyse — nesvarbu, ar kalbama apie Amerikos išskirtinumą, ar apie šalies tikėjimą savo ypatinga vieta pasaulyje, ar liberalų politinį korektiškumą — tokie plataus masto procesai negali nedaryti jiems įtakos. Trampo "Padarykime Ameriką vėl didingą" puikiai iliustruoja, kaip ideologija prisitaiko prie besikeičiančios tikrovės.

Per tą patį laikotarpį Baltijos šalys savaip nuėjo ne mažesnį kelią, ir reikalas toli gražu nėra tas, kad vardan šviesios Europos ateities jie metalo laužu pavertė "prakeiktos okupacinės praeities" pramoninį paveldą, tačiau tai net vienu milimetru neprivertė jų pajudinti savo pozicijos, kad ji geriau atitiktų naują realybę.

Kaimynų iš pradžių pasirinkta tautinės valstybės kūrimo ideologija buvo gana adekvati — 1990-2000-aisiais. Tada griežtos provakarietiškos ir antirusiškos pozicijos buvo visiškai pagrįstos pragmatišku skaičiavimu, kad, viena vertus, galima pasikliauti tam tikra Europos ir JAV finansine parama, kita vertus, Maskva niekur nedings ir ją bus galima "melžti", kontroliuojant svarbiausias tranzito arterijas.

Problema nėra ta, kad ilgą laiką buvo ignoruojami vis akivaizdesni pokyčiai, reiškiantys poreikį peržiūrėti įprastas konstrukcijas: sovietinio palikimo mažinimo ir Europos biudžeto "injekcijų" teigiamo poveikio išnaudojimas, niūrūs ekonomikos reiškiniai, gyventojų skaičiaus mažėjimas ir nuoseklus naujų Rusijos tranzito schemų kūrimas. Tai kaip tik yra labai įprastas žmogiškas požiūris — atkakliai tikėti, kad neigiamas pobūdis yra laikinas ir paviršutiniškas, kad galų gale viskas kažkaip išsispręs ir bus taip, kaip buvo.

Įspūdinga, kad Latvija ir toliau laikosi tų pačių modelių net ir dabar, kai pažįstamas pasaulis visiškai subyrėjo ir nėra jokios vilties, kad jis sugrįš.

Dabartiniai įvykiai tik papildo seniai sukurtą vaizdą. TVF prognozuoja, kad šiemet Latvijos ekonomika smuks 8,6 procento. Respublikinio centrinio banko vadovas yra dar pesimistiškesnis ir pripažįsta dešimties procentų nuosmukį.

Esmė čia yra ne tik koronaviruso epidemija ir jos poveikis daugeliui pramonės sričių, ypač turizmo. Pirmąjį ketvirtį — dar prieš bet kokius apribojimus — tranzitas šalyje žlugo. Krovinių vežimo geležinkeliais apimtis sumažėjo 48,7 proc., o uostuose — beveik 30 proc. Beje, Latvija už tai turėtų "dėkoti" ne Rusijai, o JAV. Praėjusių metų gruodį Vašingtonas įvedė sankcijas Latvijos uostų verslui. Na, o tada respublikos valdžia pradėjo dirbti savarankiškai, naikindama šaliai svarbiausią pramonę.

Ši istorija nėra unikali, nes panaši schema prieš dvejus metus suardė Latvijos bankų sektorių. Kažkas už vandenyno pastebėjo, kad maža respublika per daug uždirba "suaugusiųjų" versle — ištraukia ir "plauna" kapitalą iš posovietinių šalių ir teikia joms finansines "saugaus prieglobsčio" paslaugas. Tuomet valdžia taip pat greitai sutriuškino iki pamatų šią pramonę, kuri atnešdavo solidžių pinigų ne tik konkretiems verslininkams, bet ir visai valstybei.

Tačiau neatrodo, kad tai jaudintų Latvijos valdantįjį elitą, kuris ir toliau veikia įprastu būdu. Ir naujas ciklas apie žalos, patirtos dėl TSRS kaltės, atlyginimą tai tik patvirtina. Įspūdingiausias dalykas yra tas, kad jie tikrai neturi dėl ko jaudintis.

Užuot tapusi meiliu abi tešmenis čiulpiančiu veršiuku (kuris mielas Vakarams ir kandus Rusijai), Latvija iš tikrųjų virto simuliakru, kuris išlaiko visus oficialius valstybės formavimo požymius, bet iš esmės yra tuščias kiautas be tikro užpildo, įskaitant net žmones. Visi "nereikalingi" gyventojai, kurie tokiais tampa, kai tik ekonomika supaprastėja ir susilpnėja, išstumiami iš valstybės ir pasisavinami kitų šalių. Depopuliacijos mechanizmai veikia nepertraukiamai, nes mes kalbame apie palyginti nereikšmingus skaičius — juk ne milžiniška Ukraina.

Štai kodėl čia galima vykdyti bet kokią politiką, įskaitant pačios valstybės "pagal skambutį" svarbių ekonomikos sektorių naikinimą, įmantrių socialinių eksperimentų įgyvendinimą ir įspūdingą galios elito ideologinį atsparumą, atsižvelgiant į protą ir nacionalinius interesus.

Tačiau kas jau gali nebijoti dėl savo ateities, tai biurokratinis aparatas ir valdančioji klasė, kurių užduotys apima visos šios valstybinės-politinės iliuzijos išlaikymą, o ši iliuzija kiekvienais metais praranda vis daugiau ryšių su realybe.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
"sovietinė okupacija", Latvija
Dar šia tema
Kaliningradas ir trys šimtai milijardų. Į ką dar pretenduoja Rusijos kaimynai
Lietuvos sostinėje siekiama įamžinti antisovietinio judėjimo atminimą
Ryga pareiškė, kad Latvija buvo TSRS "pinigų donore"
Kijevo įvykiai Maidane, archyvinė nuotrauka

Pinigai ir ginklai Maidanui Lietuvos užsienio politikos kvintesencija

(atnaujinta 15:53 2020.08.03)
Pasirodė informacija, kad Lietuvos ambasada Ukrainoje aktyviai dalyvavo Maidane. Nesąmonė ar tiesa?

Viešojoje erdvėje pasirodė sensacinga informacija — ypač Lietuvos mastu: buvęs Petro Porošenkos bendražygis Davidas Žvanija pareiškė, kad 2014 metais Maidano metu Ukrainoje vyko suplanuotas valdžios užgrobimas ir kad per Lietuvos ambasadą šioje šalyje "buvo perduodami pinigai ir ginklai". 

Pirmas momentas (suplanuotas perversmas) nėra ypatinga naujiena — didelei daliai ekspertų ir paprastų žmonių tai tapo aišku jau seniai. O štai konkrečiai Lietuvos vaidmens paminėjimas ne tik pinigų, bet ir ginklų perdavimo kontekste yra naujiena.

Iš karto kyla klausimas — ar tai tikrai tiesa, juk pasakyti galima bet ką (ypač Ukrainoje)? Žvanija teigia, kad turi "dokumentinių įrodymų", kuriuos pasiruošęs pateikti Ukrainos Generalinei prokuratūrai. Problema ta, kad šios šalies valdžiai tiesa (ar tai būtų tiesa apie snaiperius Maidane, ar apie Odesos tragediją) nereikalinga, nes tuomet galutinai žlugs Maidano kaip kovos už laisvę ir demokratiją mitas, o kartu su juo ir tos valdžios legitimumas.

Ir tai jau nekalbant apie tikėtiną isteriją nacionalistų tarpe, kuri papildomai destabilizuos politinę situaciją Ukrainoje (kaip tai vyksta, kai prezidentas bando ieškoti kažkokių kompromisų dėl konflikto Donbase). Atitinkamai, tikėtis prokuratūros tyrimo šiuo atveju sunku, o reiškia galima vadovautis tik tam tikrais netiesioginiais įrodymais ir logika. Pastaroji sako, kad Žvanijos informacija apie Lietuvą gali būti teisinga.

Pirma, Vilnius aktyviai rėmė jau "Oranžinę revoliuciją", ir reikia priminti, kad tada įvykęs "trečias turas" nelabai derinosi su Ukrainos konstitucinės santvarkos pagrindais, bet Lietuvai tai nebuvo problema — svarbiausia buvo provakarietiška Kijevo orientacija.

Todėl nenuostabu, kad 2014 metais ji vėl parėmė "Ukrainos žmonių pasirinkimą", kai nepavyko "užlaužti rankų" Viktorui Janukovyčiui ES ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimo Vilniuje metu. Dar daugiau, po konflikto Donbase pradžios Lietuva pradėjo teikti Ukrainai oficialią karinę paramą (ginkluotė, instruktoriai), o neoficialiai ten galėjo būti siunčiami samdiniai, apie ką yra informacijos viešojoje erdvėje.

Kodėl Vilnius taip elgiasi, irgi pakankamai akivaizdu. Jis kaip ištikimas Vašingtono sąjungininkas realizuoja pastarojo geopolitinius tikslus (įtakos plėtra antirusiškumo pagrindu) posovietinėje erdvėje. Jeigu kalbėti dar tiksliau — demokratinio—globalistinio sparno interesus, ir šiame kontekste galima prisiminti Aivaro Abromavičiaus faktorių.

Grandinė paprasta: Abromavičius kaip ekonomikos ministras Ukrainos vyriausybėje po Maidano — Džordžas Sorošas — JAV demokratai (įskaitant Džo Baideną) — Petro Porošenka. O šiuo metu ponas Abromavičius — "Ukroboronprom" vadovas.

Be to, negalima nepaminėti neseniai įkurto "Liublino trikampio", kurio kampai (Lietuva, Lenkija, Ukraina) — valstybės, kurioms Amerika yra pagrindinis užsienio politikos prioritetas, o jos buvimas Europoje — tikra palaima. Pagaliau, Ukraina nėra vienintelis Lietuvos kaip JAV tarpininko veikimo pavyzdys — dar yra Gruzija, Moldova ir, žinoma, Baltarusija, kur šiuo metu irgi bręsta Maidano pobūdžio neramumai (tai yra, didesnė jau minėtos "Rytų partnerystės" programos dalyvių dalis).

Tokiu būdu, jeigu Žvanijos teiginiai apie Lietuvos vaidmenį Maidane pasitvirtintų, tai tikrai nesukeltų nuostabos. Būtų nuostabu, jeigu būtų kitaip. "Bet juk tai skandalas — ne šiaip sau kišimasis į kitos valstybės vidaus reikalus, o dalyvavimas antikonstituciniame perversme", — gali pasakyti paprastas žmogus. O vietoj atsakymo — tyla Lietuvos prezidentūroje, URM, teisėsaugoje ir žiniasklaidoje.

O jeigu ir bus kokie nors komentarai, tai, greičiausiai, bus aiškinama, kad visa tai Kremliaus agento paistalai. Na, o jeigu faktai  visiškai prispaus, tada galima pasakyti, kad buvo remiamas ne antikonstitucinis perversmas, o "Ukrainos žmonių, kurių pusėje buvo visas civilizuotas pasaulis, kova už laisvę ir demokratiją".

Pabaigai norisi prisiminti Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžius: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų". O kas teisėjai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Ukraina, Lietuva
Dar šia tema
Lietuva pažadėjo tęsti paramą Ukrainai įgyvendinant Asociacijos susitarimą
Istorikas: Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos susivienijimas yra simbolinis
Politologas: Lietuva, Lenkija ir Ukraina neturi perspektyvų, kaip ir Europos Sąjunga
Puškovas teigia, kad Baltarusiją bandoma įtraukti į "antirusiškas žaidynes"
Turistas Maskvoje, archyvinė nuotrauka

"Vakcinų lenktynės": Vakaruose kaltina Rusiją

(atnaujinta 13:56 2020.08.03)
Praėjus maždaug mėnesiui po to, kai koronaviruso pandemija pasaulio ekonomiką tiesiog parklupdė ant kelių, politiniame ir žiniasklaidos pasaulyje atsirado naujas tarptautinės konkurencijos "žanras", kurį ironiškai galima vadinti vakcinų lenktynėmis

Atsižvelgiant į akivaizdžią psichologinę traumą, kurią koronavirusas du kartus padarė kolektyviniams Vakarams, šių lenktynių laimėjimo klausimas tapo ne tik politinis, bet ir politinis ir esminis Vakarų visuomenės savigarbos išsaugojimo atžvilgiu. Žmogui, išugdytam geriausio europietiško humanizmo tradicijose (o tai šiuolaikiniame pasaulyje iš esmės reiškia ne europietį ar amerikietį, o sovietinį ar rusišką išsilavinimą įgijusį asmenį), gana sunku suprasti šiuolaikinę Vakarų "vakcinų lenktynių" maniją, tačiau galite pabandyti tai paaiškinti pagrindinės šiuolaikinės JAV ar Didžiosios Britanijos pramonės, tai yra, politinės ir komercinės savireklamos požiūriu.

Koronaviruso testas
© Sputnik / Григорий Сысоев

Savireklamos erdvėje kolektyviniai Vakarai, bei konkrečiai JAV ir Didžioji Britanija patyrė keletą rimtų "koronaviruso traumų". Pirmiausia paaiškėjo, kad tolima (taip pat "labai totalitarinė ir kai kuriose vietose atsilikusi", pagal Londono ir Vašingtono politikų stereotipus) Kinija susidorojo su epidemija, geriau suprato problemą anksčiau ir veiksmingai apribojo ekonominę žalą. Atsižvelgiant į tai, net ir savo patriotų akimis, JAV ir Didžioji Britanija, taip pat kai kurios ES šalys neatrodo labai įkvepiančios.

Kita kolektyvinių Vakarų savigarbos trauma buvo netyčia (kaip atsitinka) padaryta Rusijos — jos "įžeidžiamai mažas" mirtingumas nuo koronaviruso ir įdiegti masiniai tyrimai, kurie iš viso sukėlė "dantų griežimą" Vakarų žiniasklaidoje ir nepagrįstus kaltinimus dėl suklastotos statistikos, nors statistika (be PSO vertinimų) buvo savaime suprantama: Niujorke epidemijos aukų lavonai buvo laikomi refrižeratoriuose gatvėse, ir vien to pakanka medicinos ir viešojo administravimo kokybės skirtumui įvertinti.

Tokiomis sąlygomis, neatsižvelgiant į reikalaujamas išlaidas ir bet kokią galimą riziką, kolektyviniams Vakarams (taip pat ir kai kuriems konkretiems ambicingiems Vakarų politikams) vakcinų gamybos pirmumo klausimas tampa gyvybiškai svarbus įvaizdžio atžvilgiu, nes būtina parodyti, kad, pavyzdžiui, JAV — "vis dar numeris vienas pasaulyje".

Tuo tarpu skaitant Amerikos žiniasklaidą, kyla keistas jausmas: atsižvelgiant į partijos priklausomybę ir leidinio savininkų simpatijos Donaldui Trampui buvimą ar nebuvimą, konkretūs leidiniai palaiko arba amerikiečių kompanijas, kuriančias vakcinas, arba britų, vokiečių, netgi Indijos bendroves ir universitetus, norėdami užtikrinti, kad "vakcinų lenktynių" nugalėtojų laurai patektų į "teisingos" šalies struktūrą, tačiau taip, kad "pasmerktas Trampo režimas" negalėtų gauti politinių premijų iš to.

Makro lygmeniu taip pat kyla panašus konfliktas: užuot koordinavęs pastangas su savo partneriais NATO ar G7, oficialusis Vašingtonas, bent jau kai kurių Vokietijos žiniasklaidos atstovų teigimu, bandė nuvilioti ir perkelti iš Vokietijos į JAV perspektyvią biotechnologijų įmonę, kuri turėjo kai kurių svarbių technologijų kovai su koronavirusu.

Šiame kontekste logiška, kad bet kokie pranešimai apie tai, kad Rusija ar Kinija yra arti vakcinos nuo koronaviruso sukūrimo ir masinio naudojimo, sukelia Vakarų informacijos lauke reakciją, kurią galima palyginti ne tiek su banalia alergija, kiek su tikru anafilaksiniu šoku.

Žinoma, galima manyti, kad Amerikos medicinos srities valdininkai iš tikrųjų vadovaujasi tik profesiniais sumetimais, tačiau atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, kyla rimtų įtarimų dėl tam tikro politinio įsipareigojimo. Kaip oficialios reakcijos į pranešimus apie Rusijos planus pradėti masinį gydytojų skiepijimą šį rudenį, taip pat naujienas apie sėkmingus Kinijos galimų vakcinų bandymus pavyzdį galima paminėti vyriausiojo Amerikos infekcinių ligų specialisto poziciją, kurią skelbia "The Wall Street Journal":

"Dr. Anthony Stephenas Fauci, vyriausias užkrečiamųjų ligų ekspertas JAV, penktadienį per kongrese vykusį COVID-19 pakomitečio posėdį sakė, kad JAV greičiausiai nenaudos Kinijoje ar Rusijoje sukurtų vakcinų." Aš labai tikiuosi, kad kinai ir rusai iš tikrųjų išbando vakciną prieš ją kam nors suteikdami", — teigė jis. — Manau, kad teiginiai, jog vakcina yra paruošta platinti prieš atliekant bandymus, geriausiu atveju yra problemiški." Dr. Fauci taip pat teigė, kad tikisi, kad JAV gaus vakciną iki metų pabaigos."

Remiantis palyginamąja galimų skirtingų šalių vakcinų analize, kuri vadovauja verslo informacijos agentūrai "Bloomberg", ekspertas greičiausiai tikisi vakcinos iš amerikiečių bendrovės "Moderna".

Verta pažymėti, kad "Bloomberg" apžvalgoje (bent jau iki šiol) nėra duomenų iš Rusijos, o tai Vakarų skaitytojams gali sudaryti klaidingą įspūdį apie Rusijos galimybes, nes gali susidaryti iliuzija, kad Rusijos vakcina "atsirado iš niekur".

Jau galima numanyti, kaip bus tęsiamos "vakcinų lenktynės": rusišką ar kinišką iš karto paskelbs pavojingomis, paremdami netikrų naujienų žanro turiniu. Be to, kad būtų lengviau įtikinti skeptiškesnę Vakarų auditorijos dalį, bus propaguojama tezė apie tai, kad bet kuriuo atveju, net jei skiepai veiksmingi šios vakcinos gaminamos naudojant duomenis, kuriuos neva pavogė Kinijos, Irano ir Rusijos įsilaužėliai, o atitinkamas visuomenės nuomonės parengimas jau atliktas. 

COVID-19 vakcinos bandymai Rusijoje, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Андрей Катаев

O paskutinė gynybos linija bus ciniški Rusijos ir Kinijos kaltinimai "vakcininiu nacionalizmu" ir siekiu kovą su epidemija paversti kažkokios tarptautinės konkurencijos analogu, tačiau lygiagrečiai bus skleidžiama tezė apie poreikį sukurti savo vakciną Vakaruose, kad nebūtų priklausomybės nuo Pekino ar Maskvos.

Šio požiūrio problema yra ta, kad kiekviename šio "kontroliuojamo atsitraukimo" etape — ir nėra jokios abejonės, kad tai būtent atsitraukimas, skatinamas neišvengiamos realybės — Vakarų žiniasklaidos aparatas praras savo auditorijos pasitikėjimą vis daugiau ir daugiau segmentų. Tai baigsis reguliariomis konferencijomis dėl būtinybės kovoti su Rusijos ir Kinijos dezinformacija ir atitinkamų Amerikos ir Europos struktūrų reikalavimais skirti joms daugiau lėšų, kad būtų atkurta ankstesnė jų įvaizdžio didybė. 

Tačiau auditorijos pasitikėjimas lengvai prarandamas, o atgaunamas lėtai,ir koronavirusas tik paspartino visuomenės pasitikėjimo degradacijos procesus, kurie jau vyko Vakarų pasaulyje. O Rusija, Kinija ir kiti "etatiniai kaltininkai", į kuriuos įprasta rodyti pirštais Vakarų šalių žiniasklaidos erdvėje, iš tikrųjų neturi nieko bendra su šia problema, o Rusijos Vakarų partneriai kentės dėl "vakcinų nacionalizmo" savo iniciatyva ir, ko gero, išdidžioje vienatvėje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, vakcina
Temos:
Naujo koronaviruso protrūkis Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Trys Rusijos COVID-19 vakcinos prototipai parodė veiksmingumą
PSO susidomėjo rusiška vakcina nuo koronaviruso
PSO įvertino koronaviruso vakcinų tyrimų situaciją Rusijoje
Šventasis Jonas Marija Vianėjus, archyvinė nuotrauka

Kokia šiandien diena: rugpjūčio 4-osios šventės

(atnaujinta 16:52 2020.08.03)
Nuo šios dienos iki metų galo lieka 149 dienos, katalikai šią dieną mini šventąjį Joną Mariją Vianėjų

Rugpjūčio 4 yra 216-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 217-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 149 dienos.

Rugpjūčio 4 dieną, liturginis kalendorius mini šventąjį Joną Mariją Vianėjų — didį kunigą, uolų sielų ganytoją ir nuodėmklausį.

Šv. Jonas Marija Vianėjus (1786–1859), kunigas. Daugiau nei keturiasdešimt metų nuostabiai administravo pavestąją Arso (Prancūzijoje) parapiją, uoliai sakydamas pamokslus, melsdamasis ir atgailaudamas, kasdien katechizuodamas vaikus ir suaugusiuosius, sutaikydamas nusidėjėlius su Dievu karšta meile artimui, kurios semdavosi iš Eucharistijos kaip iš šaltinio. Ta veikla taip iškilo, kad jo patarimai plačiai pasklido ir daugybę žmonių atvedė prie Dievo.

Fi­ziš­kai iš­se­kęs jis mi­rė 1859 metų rug­pjū­čio 4 dieną bū­da­mas sep­ty­nias­de­šimt tre­jų me­tų. 1925 me­tais Pi­jus XI jį pa­skel­bė šven­tuo­ju, o 1929 me­tais — visų pasaulio klebonų ypatinguoju globėju.

Ši diena istorijoje

1392 metų rugpjūčio 4 dieną Ostrove (Lenkijos ir Lietuvos pasienyje) Vytautas sudarė sutartį su Jogaila, pagal kurią gavo Trakų kunigaikštystę ir tapo faktišku Lietuvos valdovu.

Šią dieną 1873 metais gimė Alfonsas Petrulis, kunigas, politinis veikėjas, 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Mirė 1928 metais.

O 2014 metais šią dieną švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pasirašė įsakymą, kuriuo nuo 2016-ųjų įvedamas privalomas matematikos egzaminas visiems abiturientams, siekiantiems studijuoti aukštosiose mokyklose valstybės finansuojamose vietose.

1900 metų rugpjūčio 4 dieną mirė rusų tapytojas peizažistas Isaac Levitan (Isakas Levitanas). Jis sukūrė daugiau kaip 1000 tapybos darbų, akvarelių, pastelių, iliustracijų, piešinių. Gimė 1860 metais Kybartuose, neturtingų žydų šeimoje.

Savo vardadienius šią dieną švenčia Domantas, Domas, Dominyka, Dominykas, Domitas, Gerimantas, Gerimantė, Gerutė, Gerutis, Irta, Irtautas, Irtautė, Milgeda, Milgedas, Milgedė, Milgeidas, Milgeidė.

Tegai:
Lietuva, šventės, šventė