Brandenburgo vartai Berlyne, archyvinė nuotrauka

Vokietija neleis rusofobams iškreipti Pergalės dienos

(atnaujinta 23:01 2020.05.15)
"Šią šalį galima mylėti tik sudaužyta širdimi" — taip apie Vokietiją savo kalboje 75-ųjų šalies išvadavimo nuo fašizmo metinių proga sakė jos prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris

Būtent taip: mes, vokiečiai, šiandien turime pasakyti, kad išsivadavimo diena yra padėkos diena, pridūrė Vokietijos prezidentas. Jo kalboje buvo daug griežtų vertinimų: "Mūsų istorijoje nėra atpirkimo... Vokietijos istorija yra nutrūkusi istorija su atsakomybe už milijonų nužudymą ir kančias. Tai veria mūsų širdis... Mes nuėjome ilgą ir skausmingą kelią pripažindami savo kaltę".

Šteinmejeris taip pat teigė, kad ne tik "išsivadavimas atėjo iš išorės", bet ir "ekonominis atgimimas ir nauja demokratinė pradžia vakarinėje Vokietijos dalyje buvo įmanoma vien dėl buvusių karinių oponentų dosnumo, įžvalgos ir pasirengimo susitaikyti". Tai yra, dėl amerikiečių, britų ir prancūzų dosnumo Vokietijos Federacinė Respublika suklestėjo — bet ką TSRS padarė su Rytų Vokietija? Prislėgė? Šteinmejeris, būdamas socialdemokratas, negali nepastebėti stipriausių kairiųjų, socialistų ir komunistų nuotaikų, vyravusių VDR ne Rusijos vadovų, bet vokiečių politikų, kurie turėjo savo idėjas apie teisingą vystymosi kelią, dėka. Bet patys vokiečiai turi spręsti savo pokario istoriją. Daug svarbesnis yra jų karo įvertinimas. Ir Šteinmejerio kalba nebuvo pati ryškiausia — jo partijos bendražygis Heikas Masas padarė dar garsesnį ir svarbesnį pareiškimą.

Gegužės 8 dieną "Der Spiegel" pasirodė jo straipsnis, kurį jis parašė kartu su istoriku Andreasu Viršingu: "Nėra politikos be istorijos". Jis skirtas ne tik Vokietijos atsakomybei už Antrąjį pasaulinį karą, bet ir bandymams atsikratyti dalies šios atsakomybės. Pirmiausia, Masas pakartoja savo mintį, kad nėra jokio ypatingo vokiško kelio, nes "Vokietijos žemė niekada neturėtų vėl sukelti karo ir nusikaltimų žmoniškumui", todėl Vokietija palaiko stiprią ir vieningą Europą, žmogaus teises ir "pagrįstą tvirtomis taisyklėmis tarptautinį bendradarbiavimą", o tas, kas "nori apibendrinti šią Vokietijos istorijos dalį, ne tik tyčiojasi iš aukų": "Jis daro Vokietijos politiką nevertą pasitikėjimo. Nes savikritika ir sąmoningumas susiję. Tai netaikoma jokiai kitai šaliai taip, kaip mūsų".

Tai yra vidinė vokiečių diskusija — politinės klasės dalis, visų pirma nesisteminė "Alternatyva Vokietijai" pasisako už tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika savo politikoje nustotų vadovautis vien kaltės dėl fašizmo nusikaltimų jausmu ir atsisakytų nuolatinio savęs žlugdymo. Masas ir Šteinmejeris, kaip ir didžioji dauguma valdančiojo elito, į tai atsiliepia savo kalbose jubiliejaus proga — ne, tai yra kertinis mūsų politikos akmuo, mes jo neatsisakysime.

Bet dar įdomiau ir daug svarbiau yra tai, kas toliau pasakyta Maso straipsnyje. Jis pereina prie užsienio politikos, tiksliau, to, kaip jis išdėsto, "kiek politika gali iškreipti istoriją". Sakydamas, kad gegužės 8 dienos vertinimas kartais kardinaliai skiriasi, ministras pateikia pavyzdį — Rusijoje ir Vakaruose iškilmingai švenčiama karo pabaigos data, tačiau "Lenkijoje, Baltijos šalyse ir kai kuriose kitose Vidurio, Rytų ir Pietryčių Europos šalyse į gegužės 8 dieną žiūrima sumišusiais jausmais": "Pergalės prieš nacionalsocializmą džiaugsmas yra susijęs su kitos formos nelaisvės ir svetimo viešpatavimo pradžia — ir jie šia patirtimi dalijasi su daugeliu Rytų Vokietijos žmonių".

Masas neiššifruoja, bet visi ir taip supranta, apie ką kalbama: baisus totalitarinis stalinizmas pakeitė fašistinę okupaciją komunistine. Taip yra pateikiama istorija kai kuriose Rytų Europos ir Baltijos šalyse — Rusijos okupantai išvarė vokiečius, ir laisvę atgavome tik 1990–1991 metais.

Be to, kiekvienais metais tokios nuomonės vis labiau eksportuojamos į bendrą Europos lygmenį, taip pat per ES struktūras. Ko verta vien praėjusių metų rugsėjo 19 dieną priimta Europos Parlamento rezoliucija "Dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai", kurioje, be kita ko, teigiama: "Kai kurių ES valstybių narių paminklų ir memorialų, šlovinančių totalitarinius režimus, buvimas viešose vietose atveria kelią iškraipyti istorinius faktus apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, taip pat totalitarinės politinės sistemos propagandai".

Tai reiškia, kad remiama paminklų sovietų kareiviams-išvaduotojams Rytų Europoje griovimo politika — kaip neseniai buvo Prahoje su paminklu maršalu Konevui.

Be to, "sovietinės okupacijos" pasmerkimas pateiktas ne šiaip sau — o kartu su kaltinimais TSRS pradėjus Antrąjį pasaulinį karą. Tai yra, bent jau pataikaujant Hitleriui, ar net bendrininkaujant su juo. O "raudonasis totalitarizmas" iš esmės prilyginamas fašizmui. Iš tos pačios Europos Parlamento rezoliucijos: "Komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamą Molotovo ir Ribentropo paktu, ir jos slaptuosius protokolus, padalijant Europą ir nepriklausomų valstybių teritorijas tarp dviejų totalitarinių režimų ir suskirstant jas į interesų sritis, kas atvėrė kelią Antrojo pasaulinio karo protrūkiui. <...> Nors nacistinio režimo nusikaltimai buvo nagrinėjami ir baudžiami Niurnbergo teismo proceso metu, vis dar reikalingas poreikis didinti informuotumą, atlikti moralinius vertinimus ir teisinius tyrimus dėl stalinizmo ir kitų diktatūrų nusikaltimų".

Tokius pareiškimus Rusija ne kartą smerkė, tačiau Vokietija tylėjo. Ir štai Heiko Maso straipsnyje pasirodė vokiečių "išlyginimo politikos" įvertinimas: "Vokiečių praeitis atranda revizionizmo, kuris racionalų mąstymą pakeičia nacionaliniais mitais, pavojų. Būtent todėl, o ne dėl akivaizdaus moralinio pranašumo, mes, vokiečiai, turime užimti aiškią poziciją, kai bandoma paversti agresoriais tuos, kurie tapo agresijos taikiniais, o aukas — nusikaltėliais. Pastarųjų mėnesių bandymas nuolat gėdingai perrašyti istoriją reikalauja iš mūsų aiškaus pareiškimo, atsižvelgiant į neginčijamus istorinius faktus: "Už Antrojo pasaulinio karo protrūkį užpuolus Lenkiją kalta tik Vokietija. Ir tik Vokietija yra atsakinga už tokį nusikaltimą žmoniškumui kaip holokaustas. Tas, kas sėja abejones dėl to ir primeta nusikaltėlių vaidmenį kitoms tautoms, neteisingai elgiasi su aukomis. Jis naudoja istoriją savo savanaudiškiems tikslams ir skaldo Europą".

Teiginys yra aiškus. Dabar neklausime, kodėl tada daugelis Europos Parlamento narių iš Vokietijos balsavo už 2019 metų rugsėjo 19 dienos rezoliuciją. Svarbiau yra tai, kad dabar Masas tiesiogiai kalba apie nepriimtinumą primesti kaltę už karą kitiems kartu su Vokietija — ir visi supranta, kad čia kalbama apie TSRS. O užsienio reikalų ministro perspėjimas, kad tokie bandymai skaido Europą, turės svarbių politinių padarinių. Berlynas prieštarauja tiems, kurie bando panaudoti Antrojo pasaulinio karo temą norėdami sukiršinti Rusiją su Europa. Ir į tai turės atsižvelgti tie, kurie bando Pergalės dieną paversti antirusiškos propagandos pretekstu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
istorija, Antrasis pasaulinis karas, Vokietija
Dar šia tema
Visa atsakomybė tenka Sovietų Sąjungai. Lietuva rado naujus Holokausto kaltininkus
Rusijos ambasadoriai Baltijos šalyse pasveikino veteranus su Pergalės diena
"Rosstat" įvertino TFSR gyventojų netektį per Didįjį Tėvynės karą
Generalinė prokuratūra, archyvinė nuotrauka

Ypatingos svarbos byla. Lietuvoje tiriama buvusio prezidento kolegos veikla

(atnaujinta 17:12 2020.06.03)
Lietuvoje buvo atskleistas dar vienas korupcijos pūlinys. Buvo sulaikyti Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos vadovai, taip pat keli stambūs verslininkai, kurie bandė daryti poveikį priimant jiems palankius įstatymus

Kilus skandalui, minima ir dabartinio respublikos prezidento Gitano Nausėdos pavardė.

Dviejų stambiausių verslininkų ir bankininkų asociacijų — Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos — vadovų sulaikymas sukėlė atominės bombos sprogimo padarinius. Iš tiesų vienas jų — Valdas Sutkus — prieš metus buvo pristatytas kaip tuometinio Lietuvos kariuomenės vado Jono Žuko, kuriam tariamai buvo pasiūlytas patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais būsimojo prezidento Nausėdos administracijoje, "senas pažįstamas". Taigi, Sutkus tarpininkavo Nausėdos derybose dėl būsimos prezidento administracijos formavimo.

Štai kokius duomenis anksčiau paskelbė Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis apie šią aukšto rango bylą: "Valdas Sutkus, vykdydamas pareigas Lietuvos bankų konfederacijoje, atstovaudamas jos nariams, taip pat kitų verslo subjektų interesus, pasinaudodamas savo padėtimi, viešąja pozicija, verslo santykiais ir įtaka galimai gavo nelegalų piniginį atlygį už savo įtaką priimant įvairius teisės aktus, kurie yra svarbūs tam tikriems verslo subjektams". Ir įvardijo galimai neteisėtai gautą sumą — 400 tūkstančių eurų. Šių pinigų kilmę ir teisėtumą Sutkaus sąskaitose dabar aiškinasi tyrėjai.

Ne mažiau įdomus yra antrasis asmuo, susijęs su korupcijos byla, kurią vykdo Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. Tai yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Zalatorius. Būtent jis veikė kaip pagrindinis vyriausybės ir valdančiosios koalicijos oponentas, kai praėjusį rudenį buvo bandoma apmokestinti Lietuvos bankininkus ir stambiuosius verslininkus. Zalatoriaus nuomonę citavo visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jo klausėsi ir citavo net prezidento administracijoje.

Kad būtų radikaliai sustabdytos galimos įžvalgos šiuo klausimu dėl garbingo prezidento vardo, atsakymas buvo paskelbtas jau vakare.

"Dalykinis bendravimas tarp valdžios institucijų ir visuomenės grupių yra demokratinės valstybės pagrindas. Prezidentas pabrėžia, kad toks bendravimas turi būti skaidrus, atitikti įstatymų reikalavimus ir etikos normas", — šalies vadovo poziciją perteikė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Prisiminkite, kad prieš rinkimus į Lietuvos prezidento postą Gitanas Nausėda ėjo Švedijos SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigas. Vadinasi, su Zalatoriumi bendravo kaip su kaip kolega. Gal net daugiau. Ar buvo "draugiški ryšiai" tarp Nausėdos ir Zalatoriaus? Apie tai nutylima. O Lietuvos žiniasklaidos reakcija į aukšto rango bylą yra kažkodėl labai vangi, palyginti su tuo, kiek triukšmo kilo dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pietų ar dėl asfaltuotos gatvės, kurioje gyvena ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Verta paminėti, kad įprastoje praktikoje vadovaujant valstybei aukšto lygio bylose prezidentas ar ministras pirmininkas kalba asmeniškai. O mažiau reikšmingose — jų spaudos tarnybos cituoja vadovo nuomonę.

Taigi, prezidentas nepavargsta beveik kiekvieną savaitę pareikšti kategorišką reikalavimą atleisti susisiekimo ministrą Narkevičių, o garsus buvusių kolegų sulaikymas pakomentuojamas atstovo spaudai lūpomis. Kaip sakoma, pajauskite skirtumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, korupcija
Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka

Pavyzdys kitiems "vatnikams": kokią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje turės Paleckio byla?

(atnaujinta 15:07 2020.06.03)
Pagaliau, po ilgo, pusantrų metų trūkusio delsimo, Šiauliuose prasidėjo tikrasis Algirdo Paleckio — tariamo "tautos priešo" — teismo procesas, kuriame pradėti nagrinėti Paleckiui mesti kaltinimai "šnipinėjimu" Rusijos Federacijos naudai

"Šnipinėjimas" čia, aišku, tegali būti rašomas kabutėse: pirma, nes, kaip ne kartą rašyta anksčiau, Paleckio "šnipinėjimą" sudaro nei daugiau, nei mažiau, kaip viešai prieinamų duomenų rinkimas, iš esmės, žurnalistinis tyrimas.

Ir antra — nes, net jei Paleckis ir būtų norėjęs šnipinėti, vargu, ar būtų galėjęs: tiesiog jis yra pernelyg gerai žinomas, pernelyg "apsišvietęs" tiek visuomenėje, tiek VSD, tiek kitoms represinėms struktūroms, kad galėtų deramai atlikti tokią funkciją.

Žodžiu, šiuo atveju kalba turėtų eiti ne apie šnipinėjimą, bet apie pokario Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje įsigalintį neomakartizmo režimą ir būtent tokioje dvasioje vykdomą politinį susidorojimą su Paleckiu, kaip vienu iš tikrosios — nesisteminės, nei vietos "viršūnių" nei Vakarų specialiųjų tarnybų nevaldomos — opozicijos lyderių.

Bertauskui — "stukačiaus" vaidmuo

Vien keliasdešimt bylą sudarančių tomų rodo, kad, fabrikuojant Paleckio "nusikaltimą", buvo kaip reikiant padirbėta. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį turėjo atlikti antrasis kaltinamasis — kartu su Paleckiu teisiamas Deimantas Bertauskas, kuris, kaip matyti, laikosi diametraliai priešingos pozicijos Paleckiui.

Sekantiems Paleckio bylos raidą ne paslaptis, kad minėtasis veikėjas, represiniams organams surinkus reikiamą "kompromatą", sutiko bendradarbiauti su jais, t. y. liaudiškai šnekant, tapti "stukačiumi". Žodžiu, Bertauskas, veikiausiai tikėdamasis valdančiajai Lietuvos mafijai faktiškai pavaldžių įstaigų (prokuratūros, teismo ir t. t.) darbuotojų palankumo, nedviprasmiškai pasirinko Judo kelią.

Paskutiniame teismo posėdyje, kol Paleckis mestus kaltinimus (tiek "šnipinėjimu", tiek kt.) neigė, Bertauskas ne tik pastaruosius pripažino, bet — dar daugiau — prašė, kad teismo procesas vyktų privačiai, žodžiu, už uždarų durų. Tikriausiai, taip jis tikisi išvengti viešumo ir užsitikrinti maksimalų kiekį Judo sidabrinių?..

Paleckis tuo tarpu kaip anksčiau, taip dabar reikalauja visiško atvirumo ir skaidrumo, atrodo, taip tikėdamasis demaskuoti tiek vykstantį teisinį farsą, tiek Lietuvoje nusistovėjusią politinio persekiojimo schemą apskritai.

Parodymų neviešins

Deja, bylą nagrinėjančios teisėjos Nijolės Matuzevičienės pozicija kitokia: pastaroji, iš prokurorės Vilmos Vidugirienės išgirdusi, kad neva kaltinamųjų parodymai galėtų pakenkti kitos (o būtent — Golovatovo ir Kruglovo) bylos tyrimui, nusprendė, kad tiek Paleckis, tiek Bertauskas turėsiantys parodymus duoti uždarame posėdyje. Nors dauguma posėdžių, anot Matuzevičienės, būsią vieši, kas iš to, kai svarbiausia liks paslaptyje?

Idealiu atveju, šie "teisėsaugininkai" tikriausiai norėtų Paleckį visai nutildyti ir turėti pavyzdį kitiems "vatnikams": "Girdi, štai kas nutinka, kai meti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kai atsisakai sekti viršūnių priimtu rusofobiniu politikos kursu", — likusiems nori pasakyti jie. Aišku, ne be reikalo teismas organizuojamas Šiauliuose, nes Vilniuje daug lengviau susirinktų palaikančiųjų būriai.

Vis dėlto, išvengti viešumo netgi pačiu blogiausiu atveju Paleckio persekiotojams nepavyks: dalykas per daug gerai žinomas visuomenei, kad tiesiog praeitų tyliai, tariamąjį "šnipą" pasodinus už grotų.

Paleckis netylės

Verta atminti, kad šiandien Paleckis gyvena namų arešto sąlygomis su prie kojos pritvirtinta sekimo aparatūra. O jei ne jo tėvo Justo Paleckio iniciatyva surinktų 50 tūkst. eurų užstato suma — netgi dabar jis būtų toliau kalinamas. Dalis 1990 m. kovo 11 d. signatarų, tikriausiai ne be Justo Paleckio įsikišimo, taipogi palaikė kardomųjų priemonių Algirdui Paleckiui sušvelninimą. Tiesa, dalis jų tai padarė ne iš altruizmo ar teisingumo jausmo, bet politinio išskaičiavimo: bijo, mat, dėl Lietuvos tarptautinio prestižo...

Be abejo, Lietuva, o tiksliau — 30 metų čia viešpataujantis antitarybinis, rusofobinis režimas, nors ir būdamas faktine Jungtinių Valstijų marionete — visgi siekia palaikyti tam tikrą legitimumo, demokratijos ir t. t. įvaizdį. Tačiau šiai teisėtumo regimybei amžinai gyvuoti neteks. Dar daugiau: Paleckis tylėti nesiruošia ir atvirai skelbia rašąs knygą, kurioje bus išdėstyta ir einamojo teisminio proceso, ir kitų įvykių tikroji esmė. Todėl visuomenė, ar nors sąmoningesnė jos dalis, neliks neinformuota.

O šiuo požiūriu Paleckio teisimas yra daug daugiau nei vieno asmens persekiojimas: tai yra nacionalinio lygmens politinė byla, ankstesniosios bylos dėl valdantiesiems nepatogios tiesos apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius tąsa, kurios baigtis vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai turės žymią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Šiauliai, Algirdas Paleckis
Dar šia tema
Žodžio laisvė — tik JAV piliečiams? Asandžo ir Paleckio atvejai
Paleckis: Lietuvos prokurorai žino, kad aš nekaltas

JAV protestuotojai priešinosi kariškiams prie Baltųjų rūmų

0
(atnaujinta 07:55 2020.06.05)
Protestuotojai prieš JAV policijos žiaurumus susirėmė netoli Baltųjų rūmų su juos saugojančiomis saugumo pajėgomis

Demonstrantai šaukė "Gėda jums" ir laikė plakatus su užrašais "Ar aš kitas?" ir "Ar taip atrodo demokratija?". Protestuotojai bandė išprovokuoti kariuomenę, tačiau ji nepasidavė.

Anksčiau pranešta, kad Vašingtono rajone specialiai dislokuota 1,6 tūkst. karių, tačiau jie nepateko į pačią sostinę.

Protestai ir riaušės JAV prasidėjo po afroamerikiečio Džordžo Floido mirties Mineapolyje dėl policijos pareigūnų veiksmų jo sulaikymo metu. Policininkai pargriovė Floidą ant žemės ir surakino antrankiais, vienas iš jų keliu prispaudė sulaikytojo kaklą. Vyras kelis kartus pakartojo, kad negali kvėpuoti, tada prarado sąmonę. Jis mirė intensyviosios terapijos skyriuje.

Po to buvo atleisti keturi policijos pareigūnai, vienas apkaltintas dėl netyčinio nužudymo.

JAV pradėjo vykti protestai, kurie peraugo į riaušes, masinius plėšimus ir susirėmimus su policija. Daugelis valstijų įvedė komendanto valandą.

0
Tegai:
protestai, JAV
Dar šia tema
Kaip reporteriai dirba ypač pavojingomis protestų sąlygomis JAV
JT generalinis sekretorius ragina protestuotojus JAV taikiai išreikšti savo pasipiktinimą
JT nerimauja dėl to, kad protestuotojai lyginami su teroristais JAV
Ši šalis nėra tokia visagalė. Ką parodė protestai JAV