Heiko Maas, archyvinė nuotrauka

Vokietija nusprendė "pažaboti" istorinius Rytų Europos karus su Rusija

(atnaujinta 23:24 2020.05.15)
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas griežtai sutramdė kolegas Rytų Europoje, perrašinėjančius Antrojo pasaulinio karo istoriją. Tačiau jis tai padarė ne iš meilės istorijai ir Rusijai — Berlynas baiminasi, kad išaugino agresyvius euroskeptikus

Berlynas į pagalbą

Aktyvistai iš Lenkijos (šalies, kurios slaptas susitarimas su Hitleriu ir akla rusofobija tapo viena iš karo pradžios priežasčių) sako, kad TSRS nėra auka, o Antrojo pasaulinio karo iniciatorė. Baltijos šalių intelektualai verkšlena, kad jų šalys buvo okupuotos blogosios Sovietų Sąjungos. Ir kartu su Ukrainos nacionalistais garbina Hitlerio bendražygius — deginusius kaimus su žmonėmis SS budelių batalionus.

Laimėtojų palikuonys (taip pat iš šalių, kuriose oficialioji ideologija yra antisovietinis revizionizmas ir nacių pakalikų garbinimas) į šį sąmonės srautą žvelgia pasipiktinę — ir tam tikru mastu suprasdami bejėgiškumą įtikinėdami ar nubausdami šias figūras.

Tačiau pagalbos sulaukė iš ten, kur nesitikėjo — iš pačios Vokietijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas (bendradarbiaudamas su garsiu vokiečių istoriku Andreasu Viršingu) parašė leidiniui "Spiegel" straipsnį, skirtą jo šalies požiūriui į savo nacistinę praeitį. Heikas Masas ne tik išreiškė Vokietijos vadovybei įprastą atgailą už nacių nusikaltimus, bet ir pakomentavo Rytų Europos bendražygių bandymus persvarstyti istoriją.

"Mėginimai perrašyti istoriją taip gėdingai, kaip daroma per pastaruosius kelis mėnesius, reikalauja iš mūsų paaiškinimo — iš esmės nereikalingo dėl nesikeičiančių istorinių faktų. Tik Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą užpuolusi Lenkiją. Ir tik Vokietija yra atsakinga už Holokausto nusikaltimus. Nesvarbu, kas sėja abejones tuo ir primeta kaltę kitiems, jis neteisingas aukų atžvilgiu, išnaudoja istoriją ir skaldo Europą, — aiškiai sakė Masas. — Vokietijos praeitis rodo revizionizmo, kuris racionalų mąstymą pakeičia nacionaliniais mitais, pavojų".

Ministras paragino nekeisti istorijos ir "pasipriešinti bandymams aukas paversti nusikaltėliais, o nusikaltėlius — aukomis".

Ar dieta neteisinga?

Kokia yra šio nuoširdumo banga? Ypač po to, kai daugelis Vokietijos deputatų klusniai balsavo už Europos Parlamento rezoliuciją, kuria tiek Vokietiją, tiek TSRS kaltino Antrojo pasaulinio karo protrūkiu? Iš dalies straipsnis atspindi asmeninį Maso, kairiųjų įsitikinimų žmogaus, socialisto ir kataliko, požiūrį. Tačiau tuo pat metu ministras savo tezėmis pabrėžia nacionalinius Vokietijos interesus, kuriuose nebėra vietos Rytų Europos revizionizmui ir viskam, kas auga jo pagrindu.

Vokietijai nacistinės praeities atmetimas yra ne tik saviplakos, bet ir vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos idėjos pagrindų.

"Mūsų parama stiprios ir vieningos Europos idėjoms, žmogaus teisėms kaip universalios žmogaus orumo formos, paremtos tarptautinio bendradarbiavimo taisyklėmis, ir "ypatingo kelio" atmetimui — visa tai skatina supratimą apie XX amžiuje Vokietijoje vykusius neregėtus nusikaltimus, kurie savo monstriškiausią išraišką įgijo Holokauste", — sakoma Maso straipsnyje. Be šito Berlynui bus sunku vadovauti bendros Europos projektui.

"Masas, be abejo, yra suinteresuotas užkirsti kelią tam, kad vokiečių partneriams pasaulyje nekiltų idėjos apie IV Reicho, nors ir sukurto ekonominiu pagrindu, grėsmę", — sako Dmitrijus Oficerovas-Belskis, Rusijos mokslų akademijos Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių nacionalinio tyrimų instituto vyresnysis tyrėjas.

Tačiau dar visai neseniai niekas netrukdė Berlynui pro pirštus žiūrėti į revizionizmo augimą Rytų Europos šalyse ir net palaikyti šias nuotaikas — Vokietijoje (kaip ir apskritai Vakaruose) tikėjosi užauginti "prijaukintus krokodilus", kad jie darytų spaudimą Maskvai ir sulaikytų Rusijos įtaką.

Ir planas suveikė — Baltijos šalys tapo patikima antirusiška tvirtove, SS Galičinos padalinio ir Banderos sakralizavimas išskyrė Kijevą su Maskva, o istoriniai skandalai su Rusija, reguliariai vykstantys Lenkijoje ir kitose Rytų Europos šalyse (pavyzdžiui, toje pačioje Čekijoje), yra rimtas stabdys dvišalių santykių su rytiniu kaimynu normalizavimo procese. Tačiau problema ta, kad Rytų Europos revizionizmo pagrindu išaugo Rytų Europos nacionalizmas — ir tai jau kelia grėsmę ne tik Rusijai. Šis reiškinys prieštarauja pačiai Europos integracijos esmei, be to, (pvz. Lenkijos atveju) turi akivaizdų antivokišką akcentą.

Lenkai, be abejo, mielai priims Berlyno moralinę ir materialinę pagalbą priešpriešai su Maskva — vis dėlto jie turi daugiau istorinių pretenzijų vokiečiams nei rusams.

Lenkų, vengrų ir kitų nacionalizmų augimas tiesiogiai kelia grėsmę Europos Sąjungos egzistavimui, paremtam būtent antinacionalizmu, pilietinės tautos samprata. O kriziniai įvykiai, vykstantys ES ("Brexit", visokeriopas valstybių užsidarymas koronaviruso epidemijos metu), tik padidina pavojų, kad dėl revizionizmo iškeltas Rytų Europos nacionalizmas taps Trojos arkliu, kuris sugrąžins Europą į smulkmeniško skilimo erą. Jos klestėjimas ES sužlugdys į šalis, kurios vėl susidurs tarpusavyje, taip pat teritoriniais klausimais (dar vienas revizionizmo palikimas — juk ne visi liko patenkinti po Antrojo pasaulinio karo nustatytomis sienomis).

Todėl greičiausiai Vokietijos užsienio reikalų ministerija susimąstė, kad atėjo laikas pažaboti istorinius Rytų Europos karus su Rusija, kol šie karai nepersikėlė iš praeities į ateitį.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Antrasis pasaulinis karas, istorija, Vokietija
Dar šia tema
Siūloma Lietuvos atmintinų dienų sąrašą papildyti "TSRS agresijos prieš Europą" diena
Vokietija pasmerkė bandymus perrašyti istoriją
Visa atsakomybė tenka Sovietų Sąjungai. Lietuva rado naujus Holokausto kaltininkus
Rusijos ambasadoriai Baltijos šalyse pasveikino veteranus su Pergalės diena
"Rosstat" įvertino TFSR gyventojų netektį per Didįjį Tėvynės karą
Generalinė prokuratūra, archyvinė nuotrauka

Ypatingos svarbos byla. Lietuvoje tiriama buvusio prezidento kolegos veikla

(atnaujinta 17:12 2020.06.03)
Lietuvoje buvo atskleistas dar vienas korupcijos pūlinys. Buvo sulaikyti Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos vadovai, taip pat keli stambūs verslininkai, kurie bandė daryti poveikį priimant jiems palankius įstatymus

Kilus skandalui, minima ir dabartinio respublikos prezidento Gitano Nausėdos pavardė.

Dviejų stambiausių verslininkų ir bankininkų asociacijų — Lietuvos verslo konfederacijos ir Lietuvos bankų asociacijos — vadovų sulaikymas sukėlė atominės bombos sprogimo padarinius. Iš tiesų vienas jų — Valdas Sutkus — prieš metus buvo pristatytas kaip tuometinio Lietuvos kariuomenės vado Jono Žuko, kuriam tariamai buvo pasiūlytas patarėjas nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais būsimojo prezidento Nausėdos administracijoje, "senas pažįstamas". Taigi, Sutkus tarpininkavo Nausėdos derybose dėl būsimos prezidento administracijos formavimo.

Štai kokius duomenis anksčiau paskelbė Lietuvos generalinis prokuroras Evaldas Pašilis apie šią aukšto rango bylą: "Valdas Sutkus, vykdydamas pareigas Lietuvos bankų konfederacijoje, atstovaudamas jos nariams, taip pat kitų verslo subjektų interesus, pasinaudodamas savo padėtimi, viešąja pozicija, verslo santykiais ir įtaka galimai gavo nelegalų piniginį atlygį už savo įtaką priimant įvairius teisės aktus, kurie yra svarbūs tam tikriems verslo subjektams". Ir įvardijo galimai neteisėtai gautą sumą — 400 tūkstančių eurų. Šių pinigų kilmę ir teisėtumą Sutkaus sąskaitose dabar aiškinasi tyrėjai.

Ne mažiau įdomus yra antrasis asmuo, susijęs su korupcijos byla, kurią vykdo Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Generalinė prokuratūra. Tai yra Lietuvos bankų asociacijos prezidentas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Zalatorius. Būtent jis veikė kaip pagrindinis vyriausybės ir valdančiosios koalicijos oponentas, kai praėjusį rudenį buvo bandoma apmokestinti Lietuvos bankininkus ir stambiuosius verslininkus. Zalatoriaus nuomonę citavo visos pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jo klausėsi ir citavo net prezidento administracijoje.

Kad būtų radikaliai sustabdytos galimos įžvalgos šiuo klausimu dėl garbingo prezidento vardo, atsakymas buvo paskelbtas jau vakare.

"Dalykinis bendravimas tarp valdžios institucijų ir visuomenės grupių yra demokratinės valstybės pagrindas. Prezidentas pabrėžia, kad toks bendravimas turi būti skaidrus, atitikti įstatymų reikalavimus ir etikos normas", — šalies vadovo poziciją perteikė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis.

Prisiminkite, kad prieš rinkimus į Lietuvos prezidento postą Gitanas Nausėda ėjo Švedijos SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto pareigas. Vadinasi, su Zalatoriumi bendravo kaip su kaip kolega. Gal net daugiau. Ar buvo "draugiški ryšiai" tarp Nausėdos ir Zalatoriaus? Apie tai nutylima. O Lietuvos žiniasklaidos reakcija į aukšto rango bylą yra kažkodėl labai vangi, palyginti su tuo, kiek triukšmo kilo dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus pietų ar dėl asfaltuotos gatvės, kurioje gyvena ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.

Verta paminėti, kad įprastoje praktikoje vadovaujant valstybei aukšto lygio bylose prezidentas ar ministras pirmininkas kalba asmeniškai. O mažiau reikšmingose — jų spaudos tarnybos cituoja vadovo nuomonę.

Taigi, prezidentas nepavargsta beveik kiekvieną savaitę pareikšti kategorišką reikalavimą atleisti susisiekimo ministrą Narkevičių, o garsus buvusių kolegų sulaikymas pakomentuojamas atstovo spaudai lūpomis. Kaip sakoma, pajauskite skirtumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, korupcija
Algirdas Paleckis, archyvinė nuotrauka

Pavyzdys kitiems "vatnikams": kokią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje turės Paleckio byla?

(atnaujinta 15:07 2020.06.03)
Pagaliau, po ilgo, pusantrų metų trūkusio delsimo, Šiauliuose prasidėjo tikrasis Algirdo Paleckio — tariamo "tautos priešo" — teismo procesas, kuriame pradėti nagrinėti Paleckiui mesti kaltinimai "šnipinėjimu" Rusijos Federacijos naudai

"Šnipinėjimas" čia, aišku, tegali būti rašomas kabutėse: pirma, nes, kaip ne kartą rašyta anksčiau, Paleckio "šnipinėjimą" sudaro nei daugiau, nei mažiau, kaip viešai prieinamų duomenų rinkimas, iš esmės, žurnalistinis tyrimas.

Ir antra — nes, net jei Paleckis ir būtų norėjęs šnipinėti, vargu, ar būtų galėjęs: tiesiog jis yra pernelyg gerai žinomas, pernelyg "apsišvietęs" tiek visuomenėje, tiek VSD, tiek kitoms represinėms struktūroms, kad galėtų deramai atlikti tokią funkciją.

Žodžiu, šiuo atveju kalba turėtų eiti ne apie šnipinėjimą, bet apie pokario Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje įsigalintį neomakartizmo režimą ir būtent tokioje dvasioje vykdomą politinį susidorojimą su Paleckiu, kaip vienu iš tikrosios — nesisteminės, nei vietos "viršūnių" nei Vakarų specialiųjų tarnybų nevaldomos — opozicijos lyderių.

Bertauskui — "stukačiaus" vaidmuo

Vien keliasdešimt bylą sudarančių tomų rodo, kad, fabrikuojant Paleckio "nusikaltimą", buvo kaip reikiant padirbėta. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį turėjo atlikti antrasis kaltinamasis — kartu su Paleckiu teisiamas Deimantas Bertauskas, kuris, kaip matyti, laikosi diametraliai priešingos pozicijos Paleckiui.

Sekantiems Paleckio bylos raidą ne paslaptis, kad minėtasis veikėjas, represiniams organams surinkus reikiamą "kompromatą", sutiko bendradarbiauti su jais, t. y. liaudiškai šnekant, tapti "stukačiumi". Žodžiu, Bertauskas, veikiausiai tikėdamasis valdančiajai Lietuvos mafijai faktiškai pavaldžių įstaigų (prokuratūros, teismo ir t. t.) darbuotojų palankumo, nedviprasmiškai pasirinko Judo kelią.

Paskutiniame teismo posėdyje, kol Paleckis mestus kaltinimus (tiek "šnipinėjimu", tiek kt.) neigė, Bertauskas ne tik pastaruosius pripažino, bet — dar daugiau — prašė, kad teismo procesas vyktų privačiai, žodžiu, už uždarų durų. Tikriausiai, taip jis tikisi išvengti viešumo ir užsitikrinti maksimalų kiekį Judo sidabrinių?..

Paleckis tuo tarpu kaip anksčiau, taip dabar reikalauja visiško atvirumo ir skaidrumo, atrodo, taip tikėdamasis demaskuoti tiek vykstantį teisinį farsą, tiek Lietuvoje nusistovėjusią politinio persekiojimo schemą apskritai.

Parodymų neviešins

Deja, bylą nagrinėjančios teisėjos Nijolės Matuzevičienės pozicija kitokia: pastaroji, iš prokurorės Vilmos Vidugirienės išgirdusi, kad neva kaltinamųjų parodymai galėtų pakenkti kitos (o būtent — Golovatovo ir Kruglovo) bylos tyrimui, nusprendė, kad tiek Paleckis, tiek Bertauskas turėsiantys parodymus duoti uždarame posėdyje. Nors dauguma posėdžių, anot Matuzevičienės, būsią vieši, kas iš to, kai svarbiausia liks paslaptyje?

Idealiu atveju, šie "teisėsaugininkai" tikriausiai norėtų Paleckį visai nutildyti ir turėti pavyzdį kitiems "vatnikams": "Girdi, štai kas nutinka, kai meti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kai atsisakai sekti viršūnių priimtu rusofobiniu politikos kursu", — likusiems nori pasakyti jie. Aišku, ne be reikalo teismas organizuojamas Šiauliuose, nes Vilniuje daug lengviau susirinktų palaikančiųjų būriai.

Vis dėlto, išvengti viešumo netgi pačiu blogiausiu atveju Paleckio persekiotojams nepavyks: dalykas per daug gerai žinomas visuomenei, kad tiesiog praeitų tyliai, tariamąjį "šnipą" pasodinus už grotų.

Paleckis netylės

Verta atminti, kad šiandien Paleckis gyvena namų arešto sąlygomis su prie kojos pritvirtinta sekimo aparatūra. O jei ne jo tėvo Justo Paleckio iniciatyva surinktų 50 tūkst. eurų užstato suma — netgi dabar jis būtų toliau kalinamas. Dalis 1990 m. kovo 11 d. signatarų, tikriausiai ne be Justo Paleckio įsikišimo, taipogi palaikė kardomųjų priemonių Algirdui Paleckiui sušvelninimą. Tiesa, dalis jų tai padarė ne iš altruizmo ar teisingumo jausmo, bet politinio išskaičiavimo: bijo, mat, dėl Lietuvos tarptautinio prestižo...

Be abejo, Lietuva, o tiksliau — 30 metų čia viešpataujantis antitarybinis, rusofobinis režimas, nors ir būdamas faktine Jungtinių Valstijų marionete — visgi siekia palaikyti tam tikrą legitimumo, demokratijos ir t. t. įvaizdį. Tačiau šiai teisėtumo regimybei amžinai gyvuoti neteks. Dar daugiau: Paleckis tylėti nesiruošia ir atvirai skelbia rašąs knygą, kurioje bus išdėstyta ir einamojo teisminio proceso, ir kitų įvykių tikroji esmė. Todėl visuomenė, ar nors sąmoningesnė jos dalis, neliks neinformuota.

O šiuo požiūriu Paleckio teisimas yra daug daugiau nei vieno asmens persekiojimas: tai yra nacionalinio lygmens politinė byla, ankstesniosios bylos dėl valdantiesiems nepatogios tiesos apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius tąsa, kurios baigtis vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai turės žymią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Šiauliai, Algirdas Paleckis
Dar šia tema
Žodžio laisvė — tik JAV piliečiams? Asandžo ir Paleckio atvejai
Paleckis: Lietuvos prokurorai žino, kad aš nekaltas
Автомобиль литовской полиции, архивное фото

Naujojoje Akmenėje moteris sulaikymo metu kando policijos pareigūnui į ranką

(atnaujinta 09:14 2020.06.05)
Viešosios tvarkos pažeidėjai buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, moteris uždaryta į areštinę

VILNIUS, birželio 5 — Sputnik. Naujojoje Akmenėje neblaivi moteris kando Telšių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui, rašoma policijos įvykių suvestinėje.

Incidentas įvyko birželio 4 dieną popiet. Gimusi 1979 metais moteris buvo sulaikoma dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

Policijos pareigūnams ją sulaikant neblaivi (2,44 prom.) moteris kando pareigūnui į ranką.

Įtariamoji uždaryta į areštinę. Pradėti ikiteisminiai tyrimai pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius — viešosios tvarkos pažeidimas ir pasipriešinimas valstybės tarnautojui.

Tegai:
neblaivumas, sulaikymas, policija
Dar šia tema
Sučiuptas nuo atsakomybės mėginęs išsisukti vyras, neblaivus sėdėjęs už vairo
URC neblaivų prieglobsčio prašytoją VSAT pareigūnai tramdė antrankiais ir elektros šoku