Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis mobiliajame telefone, archyvinė nuotrauka

Skvernelio programėlė: būtina apsaugos priemonė ar nepaklusniųjų persekiojimo įrankis

(atnaujinta 16:48 2020.05.12)
Anksčiau Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pasiūlė ES sukurti vieną mobiliąją programėlę piliečių judėjimui stebėti, atsižvelgiant į sušvelnėjusį koronaviruso protrūkį ir atidarant sienas

Taigi, Skvernelis su ES ketina siekti visuotinio piliečių sekimo?

Tokį klausimą provokuoja premjero Sauliaus Skvernelio pasisakymai, kad, tęsiantis karantino režimui, tiek Lietuvos, tiek kitų ES šalių piliečiams reikėtų įvesti "savanorišką" telefoninės sekimo programos naudojimą. Tiktai kodėl "savanoriškumas" kabutėse? Kaip tai suprasti?

Anot Skvernelio, viskas yra aišku: turime visuomenei pavojingą COVID-19 pandemiją, reikalaujančią karantino. Bet šio kai kurie piliečiai, ypač grįžę iš užsienių, nemėgsta laikytis. Vadinasi, reikia papildomų priemonių tvarkai palaikyti. Priemonių, o būtent — "išmaniuosiuose" telefonuose instaliuotų sekimo programų, kurios taikomos tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kituose Europos kraštuose. Valdžia matytų, kur ir kada kas juda, ir tuo būdu būtų lengviau pažaboti COVID-19 plitimą. Tereiktų, pažymi Skvernelis, vietoje atskirų programėlių įvesti vieną vieningą sekimo programą.

Naudotis ja ar nesinaudoti, neva būtų asmeninio pasirinkimo klausimas. Bet pats Skvernelis, linksniuodamas tariamą šito "savanoriškumą", pabrėžia, kad nesinaudosiantiems programa būtų taikomi "apribojimai". Betgi kokie? Šito Skvernelis tiksliai nenurodo, bet nesunku numanyti, kad tokiu atveju už nesinaudojimą atitinkama programa asmeniui būtų įvedami tokie suvaržymai, kurie tiesiog neleistų jam normaliai funkcionuoti sociume. Tad "savanoriškumas" greičiausiai tebūtų forma be turinio, žodžiu — graži, bet apgaulinga iškaba.

Iš tiesų, vertėtų paklausti, ko gi būtų siekiama tokios programos įvedimu? Juk ir dabar veikia atitinkamos programos, skirtos privalomoje saviizoliacijoje esantiems piliečiams sekti. Kodėl gi to reikia kitiems? Dar daugiau: vadinamoji COVID-19 krizė yra beprecedentis atvejis istorijoje, kada "karantinas" reikštų tokį masišką ne vien užsikrėtusiųjų, bet ir sveikųjų izoliavimą, neminint socialinių bei ekonominių įvesto režimo pasekmių.

Neigti, kad COVID-19 egzistuoja, atrodo, būtų kvaila. Bet reakcija, kaip pažymi Rusijos politologas Sergejus Kurginianas, tikrai neatitinka paties viruso ir jo išplitimo: ji yra perdėta. Vien užsikrėtusiųjų bei mirusiųjų skaičių santykis su šalies gyventojų skaičiumi (pavyzdžiui: Lietuvoje, kur yra per pustrečio milijono gyventojų, kol kas nustatyta 1485 COVID-19 atvejų ir 50 mirusių) rodo didžiulį disonansą tarp fakto ir reakcijos į jį.

Šiuo požiūriu nenuostabu, kad jau keliamos įvairios versijos dėl esamo karantino motyvų. Bet į konspirologines spekuliacijas čia nesileisime. Verčiau pažymėsime, kad tai, kas vyksta, turi žymią geopolitinę reikšmę, kaip matyti iš vis aštrėjančių Vakarų bei ypač Jungtinių Valstijų manevrų prieš Kiniją. Neatmestinas variantas, kad šituo siekiama atlikti Donaldo Trampo šūkius apie gamybos susigrąžinimą į JAV (kiek toks išvis įmanomas) atitiksiančią geoekonominę rokiruotę, kuri reikštų gal ir desperatišką, bet radikalų Vakarų elitų mėginimą gelbėtis nuo nesustabdomai kylančios Kinijos ekonominės galybės.

Matyti ir tai, kad COVID-19 karantinas labiausiai palies darbo žmonių sluoksnius, jau dabar susiduriančius su elementaraus finansinio išlikimo problemomis. Tuo tarpu smulkiojo verslo atstovams gresia žlugimas, kol didžiausios valstybinės dotacijos tenka stambiausių kapitalistinių įmonių savininkams.

Galiausiai, sisteminėje žiniasklaidoje kuriama bei jos palaikoma paranojos atmosfera, kaip ir apskritai augantis žmonių susipriešinimas, leidžia kelti prielaidą, kad čia galėtų vykti didelis socialinis eksperimentas — iki kokio gi laipsnio žmonės leisis kontroliuojami bei sekami, kiek jie sutiks perduoti savo privačią erdvę valdžios organų žinion?

Be abejo, yra atviras klausimas, ar Skvernelio (ir ne vien jo) keliama idėja dėl visuotinio sekimo programos bus įgyvendinta. Bet jei taip bus, būkime tikri, kad tai reikš naują etapą piliečių sekime, kad šios sistemos veikimo pasekmės toli gražu neapsiribos tikra ar tariama COVID-19 plitimo prevencija, bet įgaus ir aiškiai politinį aspektą, pasitarnaudama tiesioginiam nepaklusniųjų persekiojimui.

Žodžiu, tokiu atveju ir taip siurrealistinė ES tikrovė tik dar labiau priartėtų prie Džordžo Orvelo "1984" aprašyto distopinio pragaro realijų. Ir panašu, kad Lietuvos valdantieji sluoksniai — ar bent žymi jų dalis — tokiai perspektyvai neprieštarautų ir netgi ją sveikintų. Juk įvedus tokią sistemą valdyti ir už nosies vedžioti vadinamuosius "runkelius" būtų dar lengviau nei dabar, o ir užgniaužti bet kokius nepageidautinus bruzdėjimus ar protestus, jei tik tokie kiltų, pasidarytų paprasta kaip niekada anksčiau.

O tokie bruzdėjimai yra tikėtini: pasaulinė ekonominė krizė būtų ir be COVID-19 karantino, kuris vienu metu ją ir paaštrins, ir taps savotišku pateisinimu tiek liaudies vargams, tiek, pasirodo, ir masiniam piliečių sekimui. Žinoma, to reikia valdančiajam kapitalistiniam elitui. Bet ar reikia to mums?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Saulius Skvernelis, koronavirusas, COVID-19, karantinas
Dar šia tema
Politologas: ankstyvas Lenkijos sienų atidarymas yra kritiškas Lietuvai
Nuo gegužės 15-osios tarp Baltijos šalių bus galima keliauti laisvai
Lietuvoje per karantiną daugiau nei dvigubai išaugo nužudymų skaičius
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Gitanas Nausėda vienos kadencijos prezidentas?

(atnaujinta 12:34 2020.06.01)
Nepastebimai prabėgo vieneri Gitano Nausėdos prezidentavimo metai. Yra nuomonių, kad dar kartą valstybės vadovu jis netaps. Kiek pagrįstas toks skeptiškumas?

Vieneri bet kurio prezidento metai nėra laikotarpis, kuris leistų daryti vienareikšmiškas išvadas apie jo veiklą. Tačiau tam tikros Nausėdos tiek vidaus, tiek užsienio politikos tendencijos ėmė ryškėti.

Lietuva plius Lenkija lygu Amerika

Pirmiausia Lietuvos prezidentas yra atsakingas už tarptautinius reikalus. Kai jis atėjo į valdžią, buvo šiokia tokia viltis, kad antirusiška isterija sušvelnės, o proamerikietišką kursą bent iš dalies subalansuos europietiška kryptis. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad Nausėda iš tiesų bando padaryti Lietuvos užsienio politikos reviziją ir ją pakoreguoti (pavyzdžiui, surinko politologus). Tačiau po kurio laiko prasidėjo sena daina apie tą patį.

Pavyzdžiui, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, Lietuvos vadovas pareiškė: "Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kurį įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra "ne"! <...> Iki šios dienos Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų mūsų pasitikėjimo". Jeigu neaišku, dar viena Nausėdos citata: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų".

Trumpai sakant, su Maskva Vilniui visai ne pakeliui. Tada su kuo? Matyt, su Lenkija. Viena vertus, Dalios Grybauskaitės laikais Lietuvos santykiai su didele vakarine kaimyne pablogėjo, ypač palyginti su Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu. Todėl būtų logiška grąžinti juos į ankstesnį lygį. Kita vertus, pastaruoju metu Varšuva kartu su Budapeštu tapo viena iš pagrindinių Briuselio problemų. Pavyzdžiui, jo netenkina nepagarba teisinės valstybės principams Lenkijoje. Be to, lenkai atvirai orientuojasi į JAV savo užsienio politikoje, nors Europos dialogas su Vašingtonu toliau komplikuojasi.

Tokiu būdu, Nausėda iš esmės turėjo pasirinkimą — pagrindiniu partneriu pasirinkti Lenkiją ir Ameriką, kuri Europoje vis glaudžiau bendradarbiauja su ta pačia Lenkija, arba pradėti artėti su "senąja Europa" (Vokietija ir Prancūzija). Ir jis pasirinko pirmą variantą.

Turbūt geriausiai situaciją charakterizuoja šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Be to, paklaustas, ar Lietuva balsuotų už ES sankcijas Lenkijai, Nausėda atsakė, kad baudimo keliu nežengtų.

Pagaliau, jo laikais prasidėjo kalbos apie santykių su Baltarusija "perkrovimą". Tačiau akivaizdu, kad tai tik amerikietiškos politikos atspindys, nes Vašingtonas labai susirūpino dėl glaudesnės Minsko ir Maskvos integracijos. Kad realiam Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimui nėra jokio apčiuopiamo pagrindo, patvirtina ir tolimesnė Vilniaus politika prieš Astravo atominę elektrinę.

Pastaroji, beje, komplikavo Lietuvos santykius ir su Latvija bei Estija, kurios neskuba atsisakyti pigios "nedemokratinės" elektros. Ir Nausėdai beliko pasakyti: "Latvių sprendimas yra politinis <...>, ir dėl to tenka tik apgailestauti". O iš tiesų tenka apgailestauti dėl nepragmatiškos ir nesubalansuotos (pernelyg proamerikietiškos) Lietuvos užsienio politikos.

Nausėdiški kalneliai

O štai lietuviškoje vidaus politikoje viskas kur kas įdomiau. Nors tai nėra pagrindinė prezidento atsakomybės sfera, jis bando būti joje aktyvus, ir pažymėtina, kad jo pozicija evoliucionuoja.

Pradėjo Nausėda kaip kietosios linijos šalininkas: remdamasis savo aukštu rinkiminiu rezultatu (autoritetu), pabandė primesti valdantiesiems Prezidentūros valią. Didžiausiu jų santykių išbandymu šiame kontekste tapo susisiekimo ministro istorija, kuri baigėsi faktiniu prezidento pažeminimu.

Tokioje situacijoje jis turėjo kelis tolimesnio elgesio variantus. Pirmas — pasmerkti "valstiečius", visiškai nuo jų atsiriboti ir ramiai laukti Seimo rinkimų. Antras — pasmerkti "valstiečius" ir pradėti aktyviai remti opoziciją (ko ji, tikriausiai, tikėjosi). Trečias — pakeisti taktiką ir siekti savo tikslų, ieškant kompromiso su valdančiaisiais.

Gana netikėtai Nausėda, kaip parodė 200 eurų išmokos pensininkams istorija, pasirinko trečią variantą, tik nebuvo aišku — tai lemia vieningos kovos su koronavirusu būtinybė ar principinis jo požiūrio pasikeitimas? Ir tuomet įvyko keli svarbūs dalykai.

Pirma, vertindamas prezidento pasiūlymą mažinti gyventojų pajamų mokestį, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo santūrus: "Nematant bendro vaizdo, pasakyti, kad dar beveik pusę milijardo sutinkame iš biudžeto išimti, yra labai sudėtinga". Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju negavo vienareikšmiškos "Tėvynės sąjungos" paramos.

Antra, "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pagyrė Nausėdą už tai, kad jis ne toks kaip Grybauskaitė ir elgiasi konstruktyviai. Savo ruožtu prezidentas, vertindamas "valstiečių" rinkimines perspektyvas, pareiškė: "Yra nemaža tikimybė, kad, jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją" (nors galėjo pasakyti ką nors iš serijos "pagyvensime — pamatysime").

Ir čia jau konservatorių kantrybė trūko. Jų narys Kęstutis Masiulis parašė: "Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto". Sunku pasakyti, ar Nausėda sąmoningai padarė minėtą prognozę dėl "valstiečių" ateities, ar tiesiog nepagalvojo, ką daro, bet faktas tas, kad "Tėvynės sąjunga" nepatenkinta, ir jos santykius su Prezidentūra sunku pavadinti sąjunginiais.

Šiame fone suėjo prezidento valdymo metai ir pasigirdo kalbos (pavyzdžiui, Andriaus Tapino komentaras), kad jis, kitaip nei Grybauskaitė, nėra lyderis ir kad jam bus sunku laimėti kitus rinkimus. Ar tikrai?

Kaip teisingai pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas: "Tuos pirmuosius metus matau kaip tam tikrą pasimetimą, kada pilietis Nausėda ieško savęs prezidento poste. Jis dar neatranda to santykio". Šiame kontekste pažymėtina, kad jam iš tiesų derėjo neutraliau kalbėti apie "valstiečių" šansus rinkimuose. Tačiau iš principo pritarimas jų naujai koalicijai ir ilgalaikis konstruktyvus bendradarbiavimas su ja galiausiai galėtų garantuoti sėkmę pačiam Nausėdai, nes su konservatoriais jo dialogas kažkaip nesimezga.

Apibendrinant, vis dar sunku galutinai pasakyti, ar prezidento mėtymasis jau baigėsi. Taškus ant "i", matyt, galima bus dėti po rinkimų. Šiandien Nausėda norom nenorom atsidūrė "valstiečių" aikštelės pusėje, kas, žinoma, yra smūgis "Tėvynės sąjungai", bet ilguoju laikotarpiu gali įnešti daugiau konstruktyvumo į Lietuvos vidaus politiką. Būtų gerai, kad jo atsirastų ir šalies užsienio politikoje, bet šito "Titaniko" kursą galėtų pakoreguoti tik didelis ledkalnis transatlantinių santykių jūroje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Gitanas Nausėda, Lietuva
Savaeigė artilerijos sistema Koalicija-SV, archyvinė nuotrauka

Rusija pasirenka haubicą: kokie yra savaeigės "Koalicija-SV" pranašumai

(atnaujinta 07:36 2020.06.01)
Naujoji Rusijos savaeigės artilerijos sistema tapo dar mobilesnė — kariuomenė pradeda naudoti naujausių haubicų partiją

Artilerija yra karo dievas, todėl Rusijoje statomos ne tik šventyklos, bet ir geriausios pasaulyje haubicos. Žemutinio Naugardo  apskrities poligone prasidėjo 152 mm savaeigio artilerijos įrenginio (SAĮ) "Koalicija-SV", pagaminto automobilio "KamAZ-6550" pagrindu, ratinio modifikavimo bandymai.

Vandenyno universali sistema Poseidon, archyvinė nuotrauka
Министерство обороны РФ

Eksperimentinė naujausių haubicų "Koalicija-SV" partija gegužės pabaigoje atvyko į Rusijos kariuomenę. Įrenginys yra paremtas T-90 tanko platforma ir yra skirtas antžeminiams taikiniams: komandų postams, ryšių centrams, artilerijos ir minų baterijoms, šarvuotoms transporto priemonėms, oro gynybos sistemoms ir priešo darbo jėgai iki 70 km atstumu — naikinti. Šiandien ši haubica neturi analogų pasaulyje. Beveik tuo pačiu metu "Uralvagonzavod" pradėjo SAĮ versijos, pagrįstos automobiliu "KamAZ-6550", jūros ir ugnies bandymus. Planuojama, kad bandymai bus baigti šiais metais, po to bus priimtas sprendimas dėl ratinio modifikavimo serijinės gamybos.

Ratinių savaeigių "Koalicija-SV" pasirodymas kariuomenėje taps precedento neturintis įvykis (šiandien Rusijoje tokių haubicų nėra) ir leis šauliams pasirinkti "Koalicijos" vikšrinę ar ratinę modifikaciją, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Palyginti su vikšrinėmis mašinomis, sistema su keturių ašių važiuokle "Kamaz" turi savų pranašumų — mobilumą, galimybę naudoti bendrosios paskirties greitkeliuose nesunaikinant važiuojamosios dalies ir ilgesnį galios rezervą.

Generalinis gamintojo direktorius Dmitrijus Semizorovas anksčiau sakė: "Koalicija" yra ateities mašina. Šiandien ji aplenkia laiką". Ko gero, ant ratų nauji savaeigiai įrenginiai dar labiau pralenks. Ir tai tikrai sudomins užsienio pirkėjus. Pavyzdžiui, ankstesnės kartos "Msta-S" savaeigės haubicos, modifikuotos 155 mm kalibro, galinčios šaudyti sviediniais "Krasnopol-M" ir vakarietiškais šaudmenimis to paties kalibro, eksportas kainuoja 1,6 milijono dolerių. IDEX-93 parodoje Abu Dabyje "Msta-S" pademonstravo didžiulį pranašumą: šaudydamas iš 15 km atstumu "Krasnopolis" pataikė į 38 taikinius. Kadangi "Koalicija-SV" yra dar tobulesnė, jai garantuojama didelė ateitis tarptautinėje rinkoje.

Nauja karta

Artilerijos sistema "Koalicija-SV" yra SAU "Msta-S" (ant vikšrinės važiuoklės) įpėdinė ir paveldėjo didžiulę ugnies jėgą. 152 mm "Kolicija-SV" patranka geba iššauti daugiau nei 10 šūvių per minutę, tai yra didesnis nei panašių artilerijos sistemų, įskaitant geriausius užsienio analogus, ugnies greitis. Pavyzdžiui, amerikietiškas savaeigis įrenginys M109A6 "Paladin", turėdamas gausesnę įgulą, sugeba iššauti iki 6 raundų per minutę. Didelį "Koalicija-SV" šaudymo greitį užtikrina visiškai autonominis automatas. Svarbų vaidmenį atlieka "padegimo" mikrobangų sistema, gebanti vienu metu padegti visą turimą paraką.

Naująją haubicą aptarnauja trys specialistai: vairuotojas-mechanikas, vadas ir pabūklų operatorius ("Msta-S" įguloje yra penki žmonės). Negana to, artilerijos bokštas negyvenamas, įgula yra šarvo kapsulėje. Dizaino sprendimas primena "Armata", o SAĮ, kurio kovinis svoris yra 48 tonos, išlaiko tanko mobilumą.

Naujosios sistemos vadas ir taikytojas naudojasi skaitmeniniais ekranais, integruotais į automatizuotą taktinę komandų ir valdymo sistemą. Tai leidžia įgulai efektyviau veikti esamose valdymo grandinėse, visą parą stebėti reljefą, atlikti autonominius šaudymo skaičiavimo ir pritaikymo bet kokiomis oro sąlygomis skaičiavimus. Išorinius duomenis tvarko mašinoje esanti informacijos valdymo sistema, teikianti duomenis šaudymui ir šaudmenų kontrolei.

Kalbant apie šaudymo galimybes, "Koalicija-SV" pranoksta visus serijinius savaeigius vidaus ir užsienio gamybos įrenginius. Turėdama tokį potencialą, naujausia haubica ateityje pakeis visus savaeigius 152 mm "Msta-S" įrenginius ir velkamus "Msta-B" Rusijos sausumos pajėgose.

Artilerijos sistemą "Koalicija-SV" sukūrė Žemutinio Naugardo centrinis tyrimų institutas "Burevestnik" iš koncerno "Uralvagonzavod". Pirmą kartą plačiajai visuomenei parodyta 2015 metų gegužės 9 dieną Maskvoje Pergalės parade. 2017 metų rugsėjį Rusijos gynybos ministerija pasirašė sutartį dėl naujausių savaeigių sistemų "Koalicija-SV" eksperimentinės partijos tiekimo su galimybe pradėti serijinę gamybą 2020 metais. Dvi naujausios "Koalicijos-SV" modifikacijos yra ateities ginklai, kuriuos tikslingiau įvaldyti iš anksto, tai yra, jau šiandien. Galbūt rytoj atsiras trečioji — laivo versija ir sausumos sistema įžengs į jūros platformą.

Tikslieji šaudmenys

"Koalicija-SV" pagal šaudymo diapazoną (iki 70 km) daugiau nei du kartus pranoksta analogus. Pavyzdžiui, 2012 metais įdiegta Rusijos savaeigė artilerijos sistema "Msta-S-2S19M2" sugeba pataikyti į taikinį su aktyviu reaktyviu didelio sprogstamojo fragmento sviediniu, ne didesniu kaip 30 km atstumu. Išskirtinė vokiečių haubica "PZH 2000" vieną kartą Pietų Afrikoje reaktyvine trauka paleido specialų sviedinį V-LAP 56 km atstumu, o įprastu režimu šaudymo nuotolis neviršija 30 km.

Dideliu atstumu taip pat svarbus didelis tikslumas. "Krasnopol-M" yra viena sėkmingiausiai koreguojamų artilerijos šaudmenų, tačiau tai nėra galimybių riba. Naudojant naujus valdomus sviedinius, "Koalicija" taps pirmąja Rusijos armijos didelio tikslumo artilerijos sistema. Šaudmenų linijos valstybiniai bandymai bus baigti 2021 metais. Nauji technologiniai horizontai yra įspūdingi.

Tulos instrumentų projektavimo biuras sukūrė labai tikslų ir galingą didelio sprogimo suskaidymo šaudmenį "vienam šūviui". Kiekvienas toks 152 mm dydžio sviedinys kainuoja apie 50 tūkstančių dolerių, tačiau patekus į ugnies tašką, bunkerį ar kitą sustiprintą priešo objektą, antras šūvis jau nebereikalingas. Pusiau aktyvią galvutę operatorius pats arba pasitelkęs droną nukreipia lazeriu.

Kitas "protingas" šaudmuo buvo sukurtas Maskvos konstruktorių biure "Kompas". Navigacijos modulis GLONASS 152 mm ir aerodinaminių vairų sistema, išsiskleidžianti iššovimo metu ir reguliuojanti skrydžio kryptį, užtikrina tikslų taikymą pagal žinomas koordinates. "Kompas" sukurta sistema leidžia modernizuoti jau esančius sviedinius. Pagrindinio artilerijos sviedinio perdirbimas į valdomą kainuoja apie 1000 dolerių. Tuo tarpu vienas amerikietiškas 155 mm ilgio sviedinys "Excalibur" kainuoja 80 tūkst. dolerių.

Kuriant naujausius ginklus, Rusijos Federacijos prioritetas yra patikimas nacionalinis saugumas, karinė-techninė pagalba sąjungininkams ir adekvatiems partneriams. Artilerijos sistema "Koalicija-SV" buvo sukurta reaguojant į pažangiausius užsienio analogus, kurie išsiskiria dideliu nuotoliu ir dideliu šaudymo tikslumu. Į Rusijos projektą buvo integruoti pažangiausi sprendimai, technologijos ir komponentai, kurie leido išgauti puikų kovos ir operacinių savybių derinį. Tik taikos ir tarptautinio stabilumo įtvirtinimo tikslais.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
haubicos, ginkluotė, Rusija
Dar šia tema
100 milijonų dolerių vertės paradoksas: kokių trūkumų turi JAV naikintuvas F-35
Karinis-politinis Baltijos regiono groteskas
Rusijos Baltijos laivyno galia padidės šešiais raketiniais laivais: kuo įdomus "Karakurt"
Kryme bus statomi universalūs desantiniai laivai: Rusijos "Mistralių" ypatumai
Kanalo per Aistmarių neriją projektas, archyvinė nuotrauka

Kanalo NATO laivams statyba lenkus paverčia "Kremliaus agentais"

(atnaujinta 13:06 2020.06.01)
Priimtas sprendimas nutiesti laivybos kanalą per Aistmarių neriją, kad lenkų laivai plauktų tiesiai į Elblągą, apeidami Rusijos Federacijos teritorinius vandenis

VILNIUS, birželio 1 — Sputnik. Kanalo tiesimas per Aistmarių neriją buvo Lenkijos prezidento rinkimų kampanijos epicentre. Pagrindinis opozicijos kandidatas į prezidentus pažadėjo rinkėjams atsisakyti šio projekto, dėl ko valdžios atstovas tuoj pat jį paskelbė "Kremliaus agentu". Dėl užsispyrimo nepaisant visko, perkasti Aistmarių neriją, valdančioji Įstatymo ir teisingumo partija netiesiogiai patvirtina spėliones, kad kanalas yra būtinas norint sukurti NATO jūrų bazę šalia Kaliningrado ir Baltijos laivyno, rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.

Aistmarių nerija yra unikalus gamtos objektas, padalytas į dvi maždaug lygias dalis tarp Rusijos ir Lenkijos. Nerija nuo Baltijos jūros yra atskirta Lenkijos uostamiesčio Elblago. Kad lenkų laivai galėtų patekti į Aistmarių įlanką, ant kurios stovi Elblagas, jie turi patekti į Rusijos teritorinius vandenis ir paprašyti Rusijos Federacijos leidimo praplaukti per Kaliningrado jūros kanalą.

Per visą naujausią Lenkijos ir Rusijos santykių istoriją nebuvo nė vieno atvejo, kad lenkų jūreiviai nebūtų gavę šio leidimo. Jų teigimu, niekada nebuvo gauta skundų dėl laivybos problemų Aistmarių įlankoje.

Tai yra, esamas eismo modelis nesukelia jokių problemų Lenkijai.

Nepaisant to, Varšuvoje šią situaciją traktuoja kaip priklausomybės nuo Rusijos grėsmę nacionaliniam saugumui ir todėl priimtas sprendimas nutiesti laivybos kanalą per Aistmarių neriją, kad lenkų laivai plauktų tiesiai į Elblągą, apeidami Rusijos Federacijos teritorinius vandenis.

Tokio kanalo projektai Lenkijoje buvo svarstomi nuo socializmo laikų, tačiau jie kiekvieną kartą buvo atmetami. Visų pirma, nepraktiška leisti pinigus, nes maršrutas per Rusijos Baltijską veikė be trikdžių. Antra, daugiausia dėl aplinkosaugos sumetimų.

Dėl nerijos, skiriančios ją nuo jūros, Kaliningrado įlanka yra beveik gėlo vandens lagūna. Dėl šio veiksnio buvo suformuota Kuršių nerijos ir Lenkijos bei Kaliningrado srities pakrančių ekosistema.

Laivybos kanalas sukels invaziją į Baltijos jūros druskingų vandenų gėlo vandens įlanką, o vandens telkinio druskingumas kelia pavojų tiek Lenkijai, tiek Rusijai dėl vietinės ekologinės katastrofos.

Pirmiausia bus sukelta nepataisoma žala nerijos gamtai. Antra, įlankoje neliks gėlavandenių žuvų rūšių. Galiausiai kils problemų dėl vandens tiekimo abiejų šalių pakrančių gyvenvietėms. Tame tarpe didelių miestų: Lenkijos Elblоgo ir Rusijos Kaliningrado.

Dėl šių priežasčių kanalo per neriją projektavimas iki šiol gyveno tik schemose ir brėžiniuose. Todėl 2017 metais partijos "Įstatymas ir teisingumas" sprendimas vis dėlto iškasti šį kanalą sukelia pasipiktinimą tiek Rusijoje, tiek tarp daugelio lenkų.

Pagrindinis opozicijos kandidatas į Lenkijos prezidentus, Varšuvos meras Rafalas Tšaskovskis pažadėjo atsisakyti kanalo statybos ir buvo tuoj paskelbtas "Kremliaus agentu".

Tšaskovskis surengė susitikimą su Lenkijos "žaliųjų" partijos nacionaline taryba kuri palaikė jo kandidatūrą per prezidento rinkimus. Savo ruožtu Varšuvos meras sutiko su daugeliu ekologinio aktyvisto reikalavimų.

"Rafalas Tšaskovskis, būdamas prezidentu, stengsis sustabdyti Aistmarių nerijos perkasimą — teigė žaliųjų lyderė Malgožata Trač ir paskelbė, kad partija prisijungsianti prie pagrindinės šalies opozicijos jėgos — liberaliosios pilietinės koalicijos — kandidato.

Valdančiosios "PiS" partijos reakcijos ilgai laukti neteko.

Aistmarių nerijos jungtis su Baltijos jūra sustiprins Lenkijos nepriklausomybę. Bet kokia projekto kritika gina Maskvos interesus.

"Rusija padarys viską, kas įmanoma, kad ją blokuotų. Blogiausia, kad ji tai daro pasinaudodama vienu iš kandidatų į Lenkijos prezidentus. Čia viskas susidėlioja", —sakė Lenkijos jūrų ūkio ir vidaus vandenų ministras Marekas Gubarčikas.

Vienas pagrindinių kanalo statybos lobistų padarė prielaidą, kad Varšuvos meras dirba Kremliui.
Paranojaus laipsnis, be abejo, yra įspūdingas, net atsižvelgiant į tai, kad kalbame apie niekada nepasižymėjusią adekvatumu Jaroslavo Kačynskio komandą. Kaltinimas Aistmarių nerijos kasimo kritiką išdavyste yra per stiprus net jos atstovui.

Belieka manyti, kad partijos "Įstatymas ir teisingumas" koziriai yra kur kas aukštesni, nei gali atrodyti iš  pirmo žvilgsnio.

Visus metus dėl kanalo kilusių ginčų buvo spėliojama, kad norint laisvai pereiti karo laivus į marias ir Elblagą paversti NATO jūrų baze, esančiame netoliese Kaliningrado, ir Rusijos Baltijos karinio jūrų laivyno bazę, reikalingas tiesioginis vandens kelias per Aistmarių  neriją.

Straipsnio autoriaus teigimu, pati Lenkijos vadovybė sudaro pretekstą tokioms spekuliacijoms. Varšuva, kalbėdama apie kanalą, kalba daugiau apie saugumą nei apie ekonomiką, sakydama, jog nepriimtina tai, jog NATO ir Europos Sąjungos vandens sienas 100% kontroliuoja Rusija.

Lenkijos vyriausybės ekonominės priežastys yra atvirai abejotinos. Lenkijai nėra prasmės plėtoti prekybos uostą Elblloge, nes didelis Gdansko uostas yra visai šalia.

Pakanka pažvelgti į žemėlapį ir įvertinti geografinį artumą iki Kaliningrado ir Baltijsko, kad paaiškėtų karinė strateginė Elblago vertė NATO jūrų pajėgoms.

Tačiau judėjimas link puoselėjamo tikslo  — NATO jūrų bazės prie šiaurės rytų Lenkijos sienos  — sukels grandiozinį tarptautinį ir vidaus politinį konfliktą.

Šiame konflikte Lenkijos vyriausybė susidurs tiek su Rusija, Europos Sąjunga, tarptautinėmis organizacijomis, tiek su savo pačios piliečiais.

Lenkijos ekologai jau seniai pasisako prieš kanalo kasimą. Norėdami sustabdyti statybas, Krynica Morska kurorto ir kitų nerijos Lenkijos dalies gyvenviečių gyventojai baiminasi, kad liks be turistų, be pinigų ir be geriamojo vandens.

Europos Komisija nepritarė kanalo projektui ir ragina Lenkijos valdžios institucijas atlikti papildomą ekspertizę aplinkosaugos srityje. Aistmarių nerijos kasimas kelia JT, UNESCO, "Greenpeace" ir kitų susijusių tarptautinių organizacijų susirūpinimą.

Kaliningrado sritis kalba apie grėsmę savo aplinkos saugumui, ir galima įsivaizduoti Rusijos reakciją, jei kils grėsmė Kaliningrado srities kariniam saugumui.

Tačiau Lenkijos vadovybė didvyriškai ignoruoja šias aplinkybes ir žengia ryžtingą žingsnį tiesiai ant grėblio. Žinoma, užmynus ant šio grėblio bus kalti  "Kremliaus agentai ",  — apibendrina Aleksandras Nosovičius.

Kanalas per Aistmarių neriją
Kanalas per Aistmarių neriją

 

Tegai:
Lenkija, Aistmarių nerija, NATO