Naftotiekis Družba, archyvinė nuotrauka

"Družba" geras ženklas, bet nafta atskirai. Kodėl Minskas nepasieks tiesos Lietuvoje?

(atnaujinta 19:54 2020.05.15)
Baltarusijos įmonei "Gomeltransneft Družba" nepavyko per Lietuvos teismus iš "Orlen Lietuva" priteisti kompensacijos už naftą, saugomą atjungtame "Družbos" naftotiekio ruože

77 milijonai eurų — nemaža suma net didelėms pasaulio naftos kompanijoms. O juo labiau Baltarusijos įmonei. "Orlen Lietuva" — išvis per brangi dovana. Lietuvos žiniasklaida rašė, kad "Orlen Lietuva", aplinkosaugos tikslais taisydama neveikiantį "Družbos" vamzdyną, išpumpavo ten buvusią naftą ir "tai turėjo teigiamą vienkartinį poveikį gamyklos veiklos rezultatams".

Taigi, vieniems — nuostoliai, o kitiems — reikšmingas "teigiamas poveikis veiklos rezultatams".

Čia reikia prisiminti paties teismo proceso, kuris turi įtakos naftos kompanijoms, ir keturių valstybių — Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos ir Lenkijos — interesams.

Viskas prasidėjo 2003 metais. Rusijos mokesčių ir rinkliavų ministerija, o vėliau ir Rusijos Federacijos federalinė mokesčių tarnyba, susidomėjo "Jukos" savininkų Michailo Chodorkovskio ir Platono Lebedevo, taip pat kai kurių darbuotojų bei organizacijų, susijusių su "Jukos", reikaliukais. Jie buvo įtariami nesumokėję 300 milijardų rublių mokesčių. Pagal tuo metu galiojusį valiutos kursą tai yra apie dešimt milijardų eurų. Dėl to Chodorkovskis ir Lebedevas buvo sulaikyti ir "Jukos" bankrutavo.

Vienas pagrindinių "Jukos" turtų buvo Mažeikių naftos perdirbimo gamykla Lietuvoje. Tada buvo paskelbtas jo pirkimo konkursas. Vienu tikriausių pirkėjų buvo vadinamas rusų "Lukoil" ir kazachų "Kazmunaigaz". Tačiau įniršę vietiniai Lietuvos politikai šaukė: "Bet kam leisime parduoti gamyklą, bet tik "ne Ivanui"! Ir įtikino lenkus jį nusipirkti. Jiems buvo pažadėta visokių preferencijų ir didelių mokesčių lengvatų. O kai didžiausia Lenkijos naftos kompanija "Orlen" vis dėlto surizikavo ir nusipirko naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, jai liūdnai akys atsivėrė. Ji ne tik negavo mokesčių lengvatų, bet ir net smūgį — kai buvo išardytas geležinkelio ruožas, kuriuo galima buvo pristatinėti naftos produktus į kaimyninę Latviją. Bet tai, kaip sakoma, yra atskira istorija, apie kurią Sputnik Lietuva ne kartą jau rašė.

Bet grįžkime į 2000-ųjų pradžią: kai buvo parduota gamykla Mažeikiuose, buvo akivaizdu, kad potencialūs pirkėjai tikėjosi, jog pigi žaliava — nafta — į gamyklą bus pristatyta per veikiantį "Družba" vamzdyną, o ne tanklaiviais tiekiama per Būtingės terminalą Klaipėdos uoste. Po to, kai Seimas ir Lietuvos vyriausybė patvirtino perdirbimo įmonės pardavimą lenkams, draugystė su Maskva baigėsi ir vamzdynas pirmiausia buvo užblokuotas "suplanuotam remontui", o vėliau suvirintos visos sklendės.

Bet vamzdyje liko tiek naftos, kad jos kaina buvo panaši į paties vamzdžio kainą. Tuo pasinaudojo naujasis Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos savininkas. Nafta buvo ciniškai išpumpuota. Juk vamzdys tai lietuviškas, gali ir surūdyti. Žaliavos jau priklauso Lenkijai. Jis buvo greitai perdirbtas ir parduotas. Gautas pelnas buvo įrašytas į turtą ir iš jo buvo sumokėti mokesčiai.

"Gomeltransneft Druzhba" įmonė, valdanti "Družba" naftotiekio ruožą Baltarusijoje, kuriai ir priklausė įsisavinta nafta, pasipiktino tokiu "Orlen Lietuva" įžūliu poelgiu ir pateikė ieškinį atsakovo "gyvenamojoje vietoje" — Lietuvoje.

Ir štai čia reikia atkreipti dėmesį, kad įmonė "Orlen Lietuva", nors ir priklauso Lenkijos koncernui "PKN Orlen", tačiau veiklą vykdo Lietuvoje. Taigi, visi mokesčiai sumokami į Lietuvos biudžetą. O šių mokesčių dydis yra milžiniškas. Mažeikių naftos perdirbimo gamykla yra viena didžiausių mokesčių mokėtojų Lietuvoje.

Išeina, kad jei vienas iš Lietuvos teismų būtų pripažinęs lenkų naftos naftininkų kaltę, tai jis suduotų smūgį pačios Lietuvos kišenei. O iš "Orlen Lietuva" mokesčių forma gauti pinigai jau seniai įsisavinti.

Taigi, "Gomeltransneft Družba" vargu ar turėjo ypatingų vilčių dėl Lietuvos teisingumo. Paskutinė instancija — Lietuvos Aukščiausiasis Teismas — apskritai atsisakė nagrinėti šią bylą. Šiek tiek anksčiau, kovo mėnesį, Lietuvos apeliacinis teismas taip pat atmetė Baltarusijos bendrovės ieškinį kaip nepagrįstą.

"Lietuvos teritorijoje esančiai magistralinio naftotiekio daliai perėjus Lietuvos nuosavybei toks pat teisinis likimas ištiko neatsiejamu funkciniu ryšiu su juo susijusį antraeilį daiktą — technologinę naftą", — buvo rašoma Apeliacinio teismo nutartyje.

Dabartinė pasaulio finansinių ginčų nagrinėjimo tvarka įpareigoja tai pirmiausia atlikti valstybės, kurios teritorijoje įvyko "nesusipratimas", teismuose. Jei vienos iš šalių netenkina teismo sprendimas, tada kitas etapas yra ieškinio nagrinėjimas tarptautinės jurisdikcijos teismuose. Taigi, pavogtos naftos atvejį dabar svarstys Stokholmo arba Londono arbitražas. Tai jau "Gomeltransneft Družba" pasirinkimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
nafta, Baltarusija, Lietuva, Lenkija
Dar šia tema
Į Lietuvą atvyko tanklaivis su Saudo Arabijos nafta Baltarusijai
Lukašenka nurodė priversti Rusiją vykdyti įsipareigojimus dėl naftos
Lenkijos "Orlen" derasi kompensacijų dėl užterštos naftos klausimu
Lenkija nori padėti Baltarusijai gauti naftą iš JAV
Rusijos taikdariai Kalnų Karabache, archyvinė nuotrauka

Kodėl Vakarai nepatenkinti konflikto valdymu Kalnų Karabache

(atnaujinta 11:09 2020.11.24)
Vakarai labai mažai prisidėjo prie Kalnų Karabacho konflikto suvaldymo, taikdariai atvyko iš Rusijos, tačiau JAV ir Europa liko ne itin patenkinti tokia padėtimi

Prancūzijos užsienio reikalų ministras pasidalino humanitarinės misijos, kurią jo šalis organizavo Kalnų Karabacho žmonėms, detalėmis. Kalbama apie chirurgų ir medicininės bei chirurginės įrangos siuntimą į regioną.

Taikdarių misija Kalnų Karabache
© Sputnik / Министерство обороны РФ

Savo ruožtu JAV visiškai apsiribojo penkių milijonų dolerių skyrimu Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms, nukentėjusiems nuo neseniai paūmėjusio konflikto.

Akivaizdus Paryžiaus ir Vašingtono entuziazmo dėl Karabacho sureguliavimo trūkumas — tiek retorikoje, tiek veiksmuose — patvirtina Sergejaus Lavrovo, kuris paminėjo jų "įžeisto pasididžiavimo" demonstravimą, teisingumą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sakė tą patį, ironiškai pažymėdamas, kad JAV ir Prancūzija, "nors ir pavėluotai, vis dėlto taip pat išreiškė teigiamą požiūrį į pasiektą susitarimą".

Ir pagal nusistovėjusią tradiciją, Ankara nesivaržė parinkdama žodžius. Turkijos prezidento atstovas spaudai sakė, kad Vakarai, kuriems atstovauja NATO ir ES, trisdešimt metų nesugeba pateikti "konkrečių ir realių pasiūlymų" dėl Karabacho konfrontacijos, o Rusija ir Turkija sugebėjo "pasiekti tarpusavio supratimą".

Iš karto pradėjo rašyti, kad susitarimai dėl Kalnų Karabacho pasirodė esąs Vakarų skaudus pralaimėjimas — ypač JAV ir Prancūzijai, kurios kartu su Rusija yra ESBO Minsko grupės pirmininkės ieškant būdų taikiai išspręsti šį konfliktą.

Anot "The National Interest" žurnalistų, Vakarai šį kartą sugebėjo viską pramiegoti. Jie nesitikėjo ir karo veiksmų atnaujinimo, ir pasirašytos sutarties, pagal kurią Rusijos taikdariai pateko į regioną. Leidinys apkaltino Amerikos žvalgybą, kuri, jo žiniomis, net negalėjo gauti informacijos apie Putino ir Erdogano derybas, o rezultatas buvo jautrus JAV pozicijos susilpnėjimas regione.

Stepanakertas
© Sputnik / Валерий Мельников

Tačiau iš tikrųjų padėtis yra dar blogesnė, nes pozicija "žvalgyba blogai atliko darbą" leidžia pridengti daug didesnio masto JAV nesėkmės pobūdį šioje istorijoje.

Nepaisant palyginti lokalaus konflikto pobūdžio, Karabacho sureguliavimas žymi iš esmės naują pokyčių, kuriuos išgyvena pasaulinė politinė sistema, etapą. Tai buvo pirmas kartas, kai Jungtinės Valstijos ir Europa buvo iš karto nereikalingos ir nepageidaujamos partnerės visoms susijusioms šalims.

Svarbiausias Vakarų hegemonijos žymuo per pastaruosius tris dešimtmečius buvo jų visur ir plačiai paplitusi paklausa. Bet kokioje situacijoje, bet kokiame konflikte — net ir reikšmingoje vidaus politikos dalyje įvairiose šalyse — visada buvo jėgų, kurios kreipėsi į Vakarus, kreipėsi į juos paramos, tikėjosi pagalbos ir dažnai ją vienaip ar kitaip gaudavo.

Kaip išraiškingą šio požiūrio pavyzdį galime prisiminti 2014 metų pavasarį Kryme vykusį epizodą, kai Ukrainos kariškiai bandė "šturmuoti" Rusijos karinį objektą šaukdami "Amerika su mumis". Tai, žinoma, atrodo juokingai, bet kartu labai tiksliai atspindi nemažos dalies žmonių, įskaitant aukšto rango, mąstymo būdus visoje planetoje — nuo Baltarusijos iki Venesuelos, nuo Sirijos iki Honkongo.

Be to, šią padėtį tikslingai palaiko Vakarai, kurie, žinoma, yra suinteresuoti išlikti galutine tiesa ir turėti, jei ne kontrolinį akcijų paketą, tai bent veto teisę kiekvienai pasaulio problemai ir konfliktui. Iš tikrųjų tai yra vienas iš pagrindinių jų geopolitinio dominavimo komponentų.

Dabartinis padėties Karabache sureguliavimas pasirodė unikalus tuo, kad Vakarus nuo jo iškart atkirto visos dalyvaujančios šalys. Tai dar įspūdingiau, nes derybų procesas akivaizdžiai nebuvo lengvas, o tai atsispindėjo oficialiuose dalyvaujančių sostinių pareiškimuose, kurie abipusiai buvo gana atšiaurūs.

Tačiau vietoj to, kad pagal nusistovėjusią pasaulinę tradiciją prašytų dalyvauti JAV ar Europą, kad sustiprintų savo pozicijas, visi vieningai laikėsi įsitikinimo "mes tai išsiaiškinsime tarpusavyje".

Ir jie tikrai išsiaiškino — jau vėliau, pateikdami Vakarams su likusiu pasauliu pasiektų susitarimų faktą ir net jau juos įgyvendinę.

Taigi buvo padarytas labai galingas smūgis kitam JAV įtakos ir pretenzijų į ypatingą statusą pasaulio sistemoje kertiniam akmeniui. Kaip rodo praktika, po pirmojo bandymo — tuo labiau sėkmingo — tikrai bus kiti.

Nenuostabu, kad amerikiečiai mieliau vertina įvykį kaip atsitiktinę savo žvalgybos nesėkmę. Tai yra paprasčiau ir patogiau, nei suvokti ir juo labiau viešai pripažinti, kad iš tikrųjų konflikto suvaldymas Kalnų Karabache reiškia dar vieną tektoninį poslinkį pasaulio politinėje sistemoje, kuris palaipsniui atima iš JAV ir visų Vakarų išskirtinį statusą joje.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Rusija, Europa, JAV, Kalnų Karabachas
Dar šia tema
Taikdariai Karabache — sunkią naštą vėl prisiėmė Rusija
Simonian ir Babajanas uždavė nepatogius klausimus Pašinianui — video
Linkevičius pasveikino naująjį Armėnijos užsienio reikalų ministrą
Dar 18 Rusijos karinių lėktuvų į Armėniją pristatė taikdarius ir įrangą — video
Vienos lyties pora, archyvinė nuotrauka

"Profesionalūs gėjai" Seime: ar sugebės sveikieji visuomenės sluoksniai duoti atsaką?

(atnaujinta 12:15 2020.11.24)
Paaiškėjo, kad Laisvės partijai atstovaujantis, "profesionaliu gėjumi" save vadinantis Tomas Vytautas Raškevičius pradėjo vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui

Su naujuoju 2020-2024 m. kadencijos Seimu ir jau formuojamu koaliciniu ministrų kabinetu, eina visa puokštė keistų naujovių: ir abejotinos biografijos teisininkės, ir pseudoistorikai, ir visokie kitokie... Bet neabejotinai keisčiausia — Laisvės partijai atstovaujančio, "profesionaliu gėjumi" save vadinančio Tomo Vytauto Raškevičiaus atėjimas vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Kas čia yra — tik nevykęs cirkas ar vis dėlto kažkas tamsesnio?

Kas tasai "profesionalusis gėjus"?

Nežinantiems šio veikėjo, štai keletas biografinių faktų: 2012 metais Centrinės Europos Universitete jis baigė Žmogaus teisių teisės magistro studijas; grįžęs į Lietuvą, 2012-2013 metais buvo Vladimiro Simonko vadovaujamos LGL projektų vadovas; 2015-2018 metais, LGL teisininkas (2014 metais intarpą praleido JAV, dirbdamas vietiniame "gėjų" centre). Na, tuo tarpu praėjusiais 2019 metais, jisai dalyvavo nuo Liberalų sąjūdžio atskilusios Laisvės partijos steigime, su kuria pateko į Vilniaus miesto savivaldybę, o šiais, 2020 metais, minėtosios partijos sąraše, į Seimą.

Taigi, "profesionaliu gėjumi" Vytautas Raškevičius save vadina ne be reikalo: visa jo karjera, pradedant studijomis ir diplomu Vengrijoje įsikūrusioje sorošinių propagandistų kalvėje, baigiant jo politine veikla, yra neatsiejama nuo vadinamosios LGBT ideologijos ir jos sklaidos.

Štai toks asmuo pradeda vadovauti Seimo Žmogaus teisių komitetui. Beje, neatsitiktinai: savo pretenzijas perimti minėto komiteto kontrolę Raškevičius deklaravo nuo pat pradžių; atrodytų, apie tai netgi svajojo. Taipogi, jo atstovaujamoji Laisvės partija čia turi aiškiai išreikštus politinius siekius: tiek lengvųjų narkotikų legalizavimą, tiek vienalytes santuokas jie laiko "žmogaus teisėmis". Tad pasirinktas atitinkamas Seimo komitetas.

Tik cirkas?

Ir tam tikru požiūriu, atrodytų — na ir kas? Tegul jis sau turisi tą Žmogaus teisių komitetą (iš kurio 7-erių narių: Tomo Bičiūno, Eugenijaus Gentvilo, Sergejaus Jovaišos, Dainiaus Kepenio ir Jurgio Razmos — neminint paties Raškevičiaus — bent pusė yra galimi "profesionaliojo gėjaus" šalininkai). Vis tiek Seime jie absoliučios daugumos nepaims ir blogiau nebus, o visuomenė į tokius, girdi, cirkininkus, ir taip rimtai nežiūrės: tasai pats Raškevičius vaikštinėja po Vilnių trumpais sijonais, aukštakulniais batais, vaizduodamas neaiškų vienaragį sutvėrimą... Kas gi tai, jei ne paprasčiausia klounada, ne eilinis cirkas, kuris kaip atėjo, taip išeis?

Yra ir taip manančių. Ir, deja, manančių klaidingai — nes tokie "cirkai" ne ateina ir išeina, bet ateina su tikslu pasilikti: tai aiškiai rodo Vakarų pasaulio patyrimas. Ir tai nėra klaida ar nekaltas sutapimas — tai yra nuoseklūs žingsniai sistemingame konkrečios politinės, ideologinės darbotvarkės įgyvendinime. Ir čia "cirkas" arba, sakykime, visuomenės kaip tam tikro "karnavalo", formavimas, tai yra viena pagrindinių ir — beje — viena galingiausių valdymo priemonių.

Ir šiuo konkrečiu atveju, galime kalbėti ne tik apie realią, bet apie labai rimtą tendenciją mūsų visuomenėje, atvedusią tokias jėgas kaip TS-LKD, Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, prie valdžios vairo (dėl jos esame šnekėję ankstesniuose straipsniuose) ir kuri jau leidžia kelti atitinkamus "vaivorykštinius" siekius Seime.

Tikroji problemos reikšmė

Pats Raškevičius pirmuoju savo veiklos Žmogaus teisių komitete prioritetu įvardija būtent teisėkūrą; ne paslaptis, kokią: pradžiai sieks vienalyčių partnerysčių, o kai tai bus pasiekta, imsis 38-ojo 1992 metų Konstitucijos straipsnio (apibrėžiančio santuoką kaip sąjungą tarp vyro ir moters) keitimo, kad atsivertų kelias jau ir išsvajotosioms jų "santuokoms"...

Ir nors plačiojoje visuomenėje didesnio tokių dalykų palaikymo nėra, Seime šios idėjos turi nemenką palaikymo bazę (Laisvės partiją, Liberalų sąjūdį, didžiąją dalį TS-LKD bei LSDP deputatų). Tad čia visko gali būti, ypatingai tada, jei LŽVS vedamai opozicijai nepakaktų jėgų užkirsti šiems siekiams kelio.

Pagaliau, pripažinkime, kad prieš gerą dešimtmetį nei Raškevičiaus tipo politikai, nei jų keliamos tematikos įtraukimas į parlamentinę darbotvarkę, Lietuvoje būtų buvę sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O dabar yra, kaip yra. Ir yra todėl, kad toji plačioji visuomenė, kuri — tiesą pasakius — vienintelė tegalėjo (ir tegali) užkirsti panašiems dalykams kelią, buvo ir, deja, lieka, visiškai pasyvi bei abejinga.

Todėl, kaip sakoma, tuščios vietos nebūna — ją kažkas užima. Šiuo atveju, kai dauguma tyli, mažumos jai primeta savo valią. Pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raškevičius pateko į Seimą per Laisvės partijos sąrašą. O kaip kandidatas, jis ėjo (ir pralaimėjo) Naujamiesčio ir Naujininkų apygardoje, kurioje absoliuti dauguma rinkėjų apskritai nebalsavo ir kurioje laimėjo konservatorius. Tuo tarpu tai, kokios pakraipos žmonės visgi ten gyvena, tekalba faktas, kad 2016 metais Naujininkai masiškai balsavo už ne ką kita, kaip Algirdą Paleckį.

Taigi, į "profesionalųjį gėjų" Seime nereikėtų žiūrėti pro pirštus. Taip, tai yra cirkas, bet šėtoniškas cirkas. Ir jam sveikieji visuomenės sluoksniai turės duoti atsaką. Priešingu atveju lauks atitinkamas "reformų" paketas: pradedant narkotikais ir vadinamųjų "gėjų" partnerystėmis, baigiant vakarietiško tipo juvenalinės justicijos absurdais. Ar šito mums reikia — pamąstykime patys.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
LGBT, Seimo žmogaus teisių komitetas, Seimas
Dar šia tema
Seimo darbe bus daroma pertrauka dėl COVID-19
Lietuvos valdžios sistema funkcionuos, kol bus komfortiška atskiram jos nariui
Liepsnojančiu koronaviruso židiniu virto ir Seimas. Ar pavyks seimūnams suvaldyti virusą?
Teisėjo plaktukas

Keturi marijampoliečiai medinėmis lazdomis mirtinai sumušė savo sugėrovą

(atnaujinta 12:52 2020.11.24)
Kaltinamiųjų suole atsidūrę vyrai tik iš dalies pripažįsta savo kaltę ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę

VILNIUS, lapkričio 24 — Sputnik. Kauno apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje keturi marijampoliečiai kaltinami 41 metų vyro nužudymu, praneša Generalinės prokuratūros spaudos tarnyba.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad šių metų kovo pabaigoje kaltinamieji, būdami apsvaigę nuo alkoholio, mirtinai sumušė kartu su jais sodyboje girtavusį vyriškį. Tyrimo duomenimis, nukentėjusysis patyrė daugybinius smūgius medinėmis lazdomis. Po kelių dienų vyras nuo patirtų sunkių sužalojimų ligoninėje mirė.

Kaltinamieji savo kaltę pripažįsta tik iš dalies ir neigia, kad norėjo įvykdyti žmogžudystę.

Marijampoliečiams gresia laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Tegai:
Marijampolė, Lietuva, nužudymas