LGBT vėliavos

Lietuva mažumų skriaudėja ar LGBT propagandos taikinys?

(atnaujinta 16:56 2020.05.22)
Gegužės 17 d., praėjus vadinamajai "Dienai prieš homofobiją", sisteminėje lietuviakalbėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie tai, kaip Lietuvoje seksualinių mažumų atstovai neva diskriminuojami baisiau nei bet kurioje kitoje ES šalyje

Ši informacija buvo pateikiama su potekste, kad jų tariamąsias "teises", žodžiu, LGBT ideologiją, reikia skleisti dar smarkiau.

Minėtas teiginys grindžiamas skaičiais: anot ES pagrindinių teisių agentūros atlikto tyrimo, Lietuvoje 51 % homoseksualų slepia savo orientaciją darbovietėje, 59 % ją slepia mokymo įstaigose; 44 % tvirtina bijantys viešai eiti susikibę rankomis; tuo tarpu 19 % tvirtina, neva "LGBT klausimai" mokykloje nušviečiami neigiamai, o 66 % — kad ši tema visai neaptariama.

LGBT ir Lietuva

Šie duomenys skelbiami "Delfyje"; juos linksniuoja ir Lietuvos gėjų lygai vadovaujantis Vladimiras Simonko ir kiti LGBT ideologijos atstovai. Potekstė aiški: lietuviai atsilikę, netolerantiški, toli nuo Europos ir šiaip nuo Vakarų vertybių, žodžiu — pernelyg įstrigę "sovietiniame mąstyme", pagal kurį šeima pirmiausia remiasi santykiu tarp vyro ir moters; todėl lietuvius reikia toliau auklėti tolerancijos LGBT dvasia.

Iš tiesų, vadinamoji LGBT tematika Lietuvos visuomenėje nėra prigijusi taip, kaip Vakaruose, bet šia kryptimi pasistūmėta tikrai nemažai: tereikia palyginti, koks buvo pirmasis "gėjų" paradas 2010-aisiais metais, ir koks buvo paskutinysis, 2019-aisiais; kiek politikų tada pasisakė už vienalytes partnerystes bei vadinamąsias "santuokas", ir kiek dabar (pavyzdžiui, be "Laisvės partijos" tokios pozicijos laikosi ir Gintauto Palucko LSDP, ir Landsbergio bei Šimonytės TS-LKD).

Bet nors LGBT ideologija Lietuvoje stipri kaip niekada anksčiau, einamieji LGBT judėjimo tikslai — vienalyčių partnerysčių, o paskiau — ir "santuokų", ir įsivaikinimo įteisinimas — lieka nepasiekti bei platiems visuomenės sluoksniams iš esmės svetimi bei netgi nepriimtini. Todėl LGBT šalininkams reikia padirbėti.

Kaip vienas ryškiausių "Dienos prieš homofobiją" reklamuotojų šįsyk pasireiškė Andrius Tapinas — vienas iš pagrindinių Lietuvos "rūmų influencerių" ir faktinis TS-LKD kišenėje gulinčios "Laisvės TV" veidas. Anot jo, aukščiau pateikti ES pagrindinių teisių agentūros skaičiai Lietuvai yra tikrų tikriausia "gėda", kurią pataisyti tegalima kovojant prieš tariamas neapykantos apraiškas ir šiaip stiprinant LGBT diskurso sklaidą šalyje.

ES ir tikrieji LGBT siekiai

Tokia laikysena puikiai atitinka faktinės ES pasaulėžiūros — postmodernizmo — logiką. Iš tiesų, pastaroji koncepcija neatsiejama nuo transhumanizmo — "šiuolaikiškomis", neva "pažangiomis" frazėmis apipinto dehumanizavimo, tradicinių humanistinių vertybių dekonstravimo, o paprasčiau tariant — žmogaus nužmoginimo programos. Šiuo požiūriu, šeimos instituto išardymas yra vienas pirminių prioritetų.

Būtent šia linkme LGBT ideologija ir veikia: tiek Vakarų Europos kraštuose, tiek JAV homoseksualiniai santykiai verčiami norma ar netgi privilegijuojami; mokymo bei kitose įstaigose įvedinėjami "belyčiai įvardžiai" (pavyzdžiui, anglų kalboje vietoje vyriško "he" ar moteriško "she", įvedamas belytis "ze", kaip rusiškas "оно", reikalaujama "pasitikrinti", kokios lyties yra pašnekovas ir pan.); Kanadoje ir Australijoje, tuo tarpu, vien dėl tėvų nepritarimo LGBT ideologijos dėstymui mokyklose, vaikai iš pastarųjų gali būti atimami.

Lietuva — LGBT ideologų taikinys

Lietuvoje iki tokių ar panašių ekscesų — toli. Kaip minėjome — mūsų visuomenėje LGBT ideologija nėra pakankamai stipriai prigijusi. Betgi su "sovietinio mąstymo" recidyvais kovojama: mokyklose rengiamos "tolerancijos dienos", universitetuose populiarinamos "lyčių studijos", o žiniasklaidos organuose ("Delfi", "15 min", LRT ir kt.) nuosekliai vystomas LGBT palankus diskursas. Žodžiu — LGBT ideologija vis dėlto diegiama "iš viršaus".

Taigi, kalbėti apie LGBT "diskriminaciją" ar kažkokias skriaudas Lietuvoje — mažų mažiausiai absurdiška. Skirtingai nei Saudo Arabijoje ar panašiose valstybėse, čia už homoseksualinę orientaciją ar santykiavimą nenumatomos nei fizinės, nei kitokios bausmės. Dar daugiau: pati LGBT subkultūra čia sulaukia nemenko "viršūnių" palaikymo.

Iš esmės, Lietuvą — kaip ir kitas Rytų Europos valstybes, buvusias TSRS respublikas bei Varšuvos pakto nares — galime laikyti ES vis labiau įsigalinčios LGBT ideologijos taikiniais: iki galo neprisitaikiusiomis, kurias būtina "perauklėti", žodžiu — atvesti prie vadinamosios tolerancijos įgyvendinimo. Žinoma, už tai pirmiausia atsakingi ES linijai lojalūs politinio bei intelektualinio elito atstovai.

Alternatyva

Tuo tarpu kaimyniniai, ES nepriklausantys kraštai — Aleksandro Lukašenkos Baltarusija ir, be abejo, Vladimiro Putino Rusija — kur valstybė vadinamųjų seksualinių mažumų atžvilgiu laikosi daugiau mažiau neutraliai, vadinamosios LGBT ideologijos propagavimas viešose erdvėse, kaip žalingas visuomenei, nėra leidžiamas. Taip Sorošo fondui bei kitoms neva "demokratinėms" jėgoms yra uždedamas apynasris ir į šias šalis taikytis LGBT propagandistams — žymiai sunkiau.

Kažkiek pasipriešinti šioms tendencijoms bandoma ir Europoje, pavyzdžiui, Lenkijoje bei Vengrijoje, neseniai uždraudusioje lyties perrašymą dokumentuose (taigi, atmetusioje transgenderizmo įteisinimą). Betgi šios šalys vis tiek priklauso Vakarų orbitai — ES ir NATO, kurios vienijasi su Jungtinėmis Valstijomis prieš Rusiją — faktiškai vienintelę atsvarą tiek LGBT, tiek apskritai agresyvaus liberalizmo sklaidai šioje pasaulio dalyje.

Ilgainiui būtent tokios yra alternatyvos: arba ištirpimas "žydrojoje", pamažu pūvančioje ES, arba naujų kelių paieškos, kurioms būtinas realus suverenitetas ir nuo pastarojo neatsiejami konstruktyvūs santykiai su kaimynais Rytuose. Tačiau tokiam kursui trukdo mūsų valdančiųjų sluoksnių rusofobija. Globaliai žvelgiant, tokia Lietuvos elito, tame tarpe ir tos jo dalies, kuri nenoriai priima ES brukamas "vertybes", pozicija reiškia tautos pastatymą tarp kūjo ir priekalo. O ką tai duos, parodys ateitis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Kas prieš gėjų teises
Tegai:
ES, LGBT, Lietuva
Dar šia tema
Lietuvių palaikymas LGBT — melas? Ką iš tikrųjų rodo socialinės apklausos
Naujos belytės lėlės. Kaip kovoti su transseksualių žmonių invazija
Prie LRT pastato įvyko mitingas prieš LGBT propagandą per televiziją
"Didi diena": EŽTT pripažino, kad Lietuva nepagrįstai diskriminavo gėjų porą
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 20:14 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Christo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakušickis", pažadėjo naujų "apreiškimų". Šių "apreiškimų" kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra paties "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas (Michael Flynn) paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai paragino kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis: vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apie viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurio Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90 % informacijos, — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, — gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlokas Holmsas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Sylis (Bob Seely) tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Sylis tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapęs viešoju politiku, Sylis elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptingoji žmona. Jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Sylis visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Sylis kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harou mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tapdavo krikštatėviais. Neseniai Sylis tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kumberbaču (Benedict Cumberbatch), taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Vaito salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Sylį išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harou, 1990-ųjų pradžioje Bobas Sylis dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juodukas Mozė". Tai Frenko Zapos (Frank Zappa) dainos pavadinimas. Sylis mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos "MTV" ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho (Rupert Murdoch) skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Skotland Jardą. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir juos įrėmina tinkamais pavadinimais. Pvz.: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis nuo šrapnelių!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui "CJ Chivers". Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu "Juodukas Mozė". Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geek'as" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nurodo į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono" šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi, jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — "highly likely", kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staiga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Sylis tapo visuomenės politiku ir gerbiamu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra, primesti savo valdymą visiems "partneriams". Sylis paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Sylis akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką poziciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Sylis padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausiais rusofobiškų idėjų centrais. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geek'as iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Sylio protėvių, generolas Džonas Sylis (John Seely), pirmasis Motistono baronas, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiurerio: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus, — yra visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Sylis.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Christo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Frančeska Taisen (Francesca Thyssen) yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
Люди в защитных масках на улице

Europa atrado savo problemų kaltininką

(atnaujinta 16:34 2021.03.03)
Europos diplomatijos vadovas Žozepas Borelis, kalbėdamas Europos Parlamento komiteto dėl užsienio kišimosi į demokratinius ES procesus posėdžiuose, apkaltino Rusiją dezinformacijos kampanija

Šia kampanija, anot jo, siekiama sumenkinti ES demokratiją ir susilpninti tarptautinį bendradarbiavimą.

Borelis atkreipė dėmesį į ypatingą melagingos ar klaidinančios informacijos pavojų vykstančios pandemijos akivaizdoje.

"Matėme, kaip prokremliški kanalai skleidžia teiginius, kad kaukių nešiojimas yra nenaudingas, arba įkaitindavo balsus prieš karantiną", — sakė jis. Dabar, diplomato manymu, išryškėjo Maskvos vakcinų diplomatija, kuria, viena vertus, bandoma diskredituoti vakarietiškus preparatus ir jų gamintojus, kita vertus, šlovinti ir aktyviai propaguoti savo darbus.

Pareigūno susirūpinimas yra suprantamas. Tuo metu, kai Rusijoje daugumos žmonių gyvenimas normalizavosi su minimaliais nepatogumais, o valdžia palaipsniui panaikina dėl pandemijos nustatytus apribojimus, Europoje kyla naujų karantino sugriežtinimų banga. Suomijoje įvesta nepaprastoji padėtis. Čekijoje dėl didžiausio sergamumo pasaulyje gyventojams draudžiama palikti savo gyvenamąsias vietas. Apribojimai sugriežtinti ir Italijoje.

Savo ruožtu beveik metus draudimų išvarginti ir namuose sėdintys Europos gyventojai vis nenoriau priima valdžios argumentus, kad visos šios priemonės taikomos tik jų pačių labui. Masiniai protestai apėmė praktiškai visą žemyną.

Situacija yra tokia sunki, kad prieš mūsų akis byra Europos gretų harmonija. Čekija kreipėsi į Rusiją su prašymu tiekti "Sputnik V" — tai yra sutarta šalies prezidento ir ministro pirmininko pozicija. Slovakija žengė dar toliau ir, sekdama Vengrijos, Serbijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiu, Rusijos preparatą registravo pagreitinta tvarka, nelaukdama Europos reguliavimo institucijos patvirtinimo. Lenkams, kurių situacija su koronavirusu taip pat labai sunki, kreiptis į Rusiją pagalbos — neįsivaizduojamas dalykas, todėl jie pradėjo derybas su Kinija dėl COVID-19 vakcinos pirkimo.

Situacija vis labiau primena tą, kuri įvyko lygiai prieš metus — kai Europos Sąjunga parodė visišką bejėgiškumą ekstremalioje situacijoje, o jos narės buvo priverstos įveikti ūmiai apėmusią krizę.

Oro uostas
© Sputnik / Владимир Астапкович

Skirtumas yra tas, ir tai iš tikrųjų yra labai svarbu, kad tada visuotiniu mastu įvyko force majeure. Tada paaiškėjo, kad Briuselis iš esmės yra neveiksnus, kai reikia skubiai reaguoti į ekstremalias aplinkybes. Tai, žinoma, buvo nemalonus atradimas Europai, tačiau ES bejėgiškumas toje situacijoje galėtų būti jei ne pateisinamas, bet bent jau paaiškintas ypatingu netikėtumu ir tuo pačiu globaliu iškilusios problemos pobūdžiu.

Dabar situacija gerokai skiriasi.

Kai pandemijos protrūkio staigmena atslūgo, Europos Sąjunga vėl atsidūrė ant žirgo, nes tai, kas visada buvo laikoma jos stipriosiomis pusėmis, sulaukė paklausos: strateginis planavimas, sudėtingų procesų organizavimas, lėšų kaupimas ir paskirstymas. Visuose naujausiuose Europos valdžios institucijų veiksmuose, pradedant precedento neturinčio ekonomikos atkūrimo plano priėmimu, buvo skaidriai matomas arogantiškas pažadas visam pasauliui parodyti, kaip kovoti su tokiomis grėsmėmis.

Parodė.

Rezultatas buvo nesėkmės svarbiausiose veiklos srityse. Europos pasirinkta karantinų strategija virto fiasko, o "katastrofos" sąvoka vis labiau tinka gyventojų skiepijimo padėčiai apibūdinti.

Tuo pačiu metu dabartinio vaizdo niūrumas yra ypač akivaizdus, ​​atsižvelgiant į klestinčią padėtį šalyse, kurioms Europa ketino duoti patarimus kovoje su pandemija.

Ir visa ko esmė — klaidingi Europos valdžios sprendimai. Tai kenkia Europos Sąjungos reputacijai kur kas labiau nei jos sumišimas ir neveikimas lygiai prieš metus.

Esant tokiai situacijai, reikšmingi tampa Rytų Europos valstybių bandymai atlikti savarankiškus veiksmus. Jie, žinoma, žino savo nepilnavertiškumą ES, taip pat tai, kad dėl koronaviruso problemos yra pasmerkti gauti paramą likučių principu. Todėl vis daugiau šalių nustoja kantriai laukti savo eilės ir imasi Briuselio nesankcionuotų veiksmų.

"Brexit" bei augančio Lenkijos ir Vengrijos euroskepticizmo kontekste šalių, kurios nėra linkusios atsigręžti į Briuselį, elgesys — net ir dėl nenugalimos jėgos aplinkybių — atrodo kaip negeras ženklas Europos Sąjungai.

Beveik prieš šešerius metus Europa su entuziazmu surengė sau migracijos krizę, su kurios pasekmėmis vis dar kovoja. Kova su pandemija sukėlė dar vieną aukšto lygio nesėkmę Europos politikoje. Pasirodo, per trumpą laikotarpį įvyko daugybė strateginių klaidingų skaičiavimų su sunkiomis pasekmėmis.

Esminis Briuselio atsisakymas pripažinti savo klaidas, primetant kaltę išoriniams priešams, kenkiantis Europos demokratijai ir solidarumui, garantuoja, kad šios klaidos nėra paskutinės.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
COVID-19, koronavirusas, pandemija, Rusija, ES
Dar šia tema
Lietuva pasirengusi pasidalinti vakcina su Ukraina tik tuo atveju, jei bus perteklius
Lietuva ES vakcinų gamintojams papasakojo, kaip išplėsti gamybą
Puškovas išjuokė Zelenskio pasiūlymą padėti Lietuvai gaminant vakciną
Lenkija paragino vakcinų nuo COVID-19 gamintojus "pasidalinti" licencija
Kovo 5-oji

Kokia šiandien diena: kovo 5-osios šventės

(atnaujinta 00:46 2021.03.05)
Kovo 5 yra 65-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 300 dienų

Šiandien saulė teka 07:02, leidžiasi 18:00, dienos ilgumas 10 val. 58min.

Mėnulis (delčia) teka 07:09 val., leidžiasi 16:37 val.

Savo vardadienį šiandien švenčia Adrijonas, Giedrė, Klemensas, Liucijus, Olivija, Vydotas, Virgilijus.

Kovo 5-oji Lietuvos istorijoje

1896 metais gimė kompozitorius, dirigentas Kazimieras Viktoras Banaitis. Mirė 1963 m.

1901 metais gimė chorvedys Mykolas Liuberskis. Mirė 1971.

1902 metais gimė literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius. Mirė 1980 m.

1929 metais mirė Šaulių Sąjungos steigėjas Vladas Putvys (Putvinskas). Gimė 1873 m.

1937 metais Paryžiuje gimė kino režisierius Raimondas Vabalas. Mirė 2001 m. Vilniuje.

1976 metais  gimė krepšininkas Šarūnas Jasikevičius.

Kovo 5-oji pasaulio istorijoje

1133 metais gimė Anglijos karalius Henrikas II.

1684 metais Šventoji Romos imperija, Lenkija ir Venecija sudarė sąjungą prieš turkus.

1794 metais Lenkijoje prasidėjo Tadeušo Kosciuškos vadovaujamas sukilimas.

1827 metais mirė elektros elemento išradėjas italų grafas Alesandras Džuzepė Voltas.

1856 metais Londone sudegė "Covent Garden" teatro pastatas.

1933 metais naciai Vokietijos parlamento rinkimuose laimėjo 52 procentus vietų.

1945 metais Vokietijoje pradėta skubiai mobilizuoti 16-mečius paauglius.

1953 metais mirė TSRS vadovas Josifas Stalinas.

1953 metais mirė rusų kompozitorius Sergejus Prokofjevas.

1993 metais  po antrojo teigiamo dopingo testo per penkerius metus visam laikui diskvalifikuotas Kanados bėgikas Benas Džonsonas.

1997 metais ginkluoti gyventojai pietų Albanijoje susirėmė su vyriausybės pajėgomis: tęsėsi krizė, kuri prasidėjo žlugus investicinėms programoms bei šimtams tūkstančių albanų praradus visas savo santaupas.

2015 metais vakarų Japonijoje gyvenančiai seniausiai pasaulyje moteriai Misao Okavai sukako 117 metų. Tais pačiais metais senolė mirė.

Tegai:
šventės
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai