Vilniaus oro uostas

Likimo ironija: Britanijos lietuvius atstovaus konservatorė

(atnaujinta 11:57 2020.05.23)
Šviežia naujiena iš užjūrių: Britanijos lietuvių bendruomenei pirmininkaujanti Dalia Asanavičiūtė įstojo į TS LKD, su kuria dalyvaus artėjančiuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Fakto simbolinė reikšmė tikrai ironiška, telieka paklausti – ar juoktis, ar verkti?

Aišku, valatkodelfinių kanalų kuriamiems "zombiams" čia viskas gerai: juk Asanavičiūtė prisijungė prie pačios geriausios, pačios perspektyviausios, žodžiu, "pačios pačiausios" partijos, kurios priešakyje tokie "padoriais piliečiais" save įsivaizduojančių miesčionių autoritetai, kaip Gabrielius Landsbergis, Ingrida Šimonytė ir kiti. Ir čia jokios ironijos: iš tiesų tokiems taip atrodo.

Bet, deja, tik atrodo: realiai mąstantiems ir žinantiems, kas paskutinius keliolika metų dėjosi Lietuvoje, faktas, kad Britanijos lietuviams oficialiai atstovauja būtent konservatorė, mažų mažiausiai bus graudžiai juokingas. Kodėl?

Emigracija ir konservatoriai

Gi absoliuti dauguma lietuvių Britanijoje, kaip ir apskritai Vakaruose, atsidūrė ne iš gero gyvenimo: ten juos išgynė skurdas, nepriteklius ir šiaip visoks vargas tėvynėje. Vargas, neatsiejamas tiek nuo ekonominių, tiek politinių procesų, už kuriuos didele dalimi atsakingi tie patys konservatoriai, TS LKD.

Kaip tai suprasti? Ogi labai paprastai: 2008 m. prasidėjus pasaulinei kapitalizmo krizei, tuomečio TS LKD lyderio Andriaus Kubiliaus vyriausybė priėmė atvirai antiliaudinę, antisocialinę "naktinę reformą", sužlugdžiusią daugelį dirbančiųjų bei smulkių verslininkų, kurių paskutine išeitimi tapo emigracija į Vakarus, kur jų laukė pagal vietinius standartus pigios darbo jėgos likimas. Tokių buvo dešimtys ir net šimtai tūkstančių.

Be abejo, tarp jų atsirado ir praturtėjusių, bet bendros schemos tai nekeičia. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų buvusių socialistinių kraštų, emigrantus Vakarų Europoje drąsiai galima vadinti ekonominiais tremtiniais. Šiuo atveju – ištremtais ne kieno kito, o būtent konservatorių. Užtat ir paradoksalu, kad dabar vienai didžiausių pasaulyje esančių Britanijos lietuvių diasporai oficialiai atstovauja būtent TS LKD priklausantis žmogus.

Stokholmo sindromas?

Tačiau ar tokia Dalia Asanavičiūtė "nukrito iš dangaus"? Ne — ji Britanijos lietuvių bendruomenės organizacijoje ne vieneri metai, o vadovauja jai 7-erius metus. O anksčiau, nors ir nebūdama TS LKD nare, faktiškai vykdė konservatorių politiką. Pavyzdžiui, 2019-aisiais metais vykusiuose prezidento rinkimuose agitavo už Ingridą Šimonytę — tiesiog grynų gryniausią neoliberalizmo įsikūnijimą.

Ir iš tiesų, sugebėjo mobilizuoti dalies emigrantų palaikymą: nors Nausėda ir laimėjo, savo užduotį konservatoriams užjūriuose D. Asanavičiūtė atliko. Bet ar tikrai dauguma emigrantų yra už konservatorius, Šimonytę, Landsbergį ir t. t.? Suprantama, kad tokios pozicijos ir gali ir, tam tikra prasme, netgi turi laikytis tie, kurie, "prasimušę" į viršų, dalyvauja praktiniame vadinamosios "globaliosios Lietuvos" koncepcijos įgyvendinime.

Bet kaipgi tie, kurie dirba sandėliuose bei gamyklose, kurie renka braškes laukuose? Kurie atidirbinėja "juodus" darbus, kurių Vakaruose dirbti nebenori išlepę vietiniai? Nejaugi jie serga kažkokiu politiniu Stokholmo sindromu?!

"Viršūnėms" veikiant, "apačios" miega...

Tai tikrai geras klausimas. Dar daugiau — gi praėjusiais metais Gitano Nausėdos nutarimu buvo įsteigta "Pasaulio Lietuvių rinkiminę apygarda" (t. y. "apygarda", įtraukianti balsavimo teisę turinčius, bet gyvenančius užsieniuose piliečius), kurioje D. Asanavičiūtė ir balotiruotasi. Iš tiesų, koks santykis tarp šių struktūrų ir emigrantų daugumos?

Norint atsakyti tiksliai, reikėtų nemenko sociologinio tyrimo. Bet šiaip daug ką galima pasakyti iš paprasto gyvenimo: didžioji dalis lietuvių — kaip tėvynėje, taip ir užsienyje — šiai dienai yra apolitiški ir paprastai balsuoti neina (ką bekalbėti apie kažkokias daugiau reikalaujančias veiklas). Nemėgsta jie to, kas vyksta, bet pragyventi kažkaip pragyvena, toliau savo kiemo nežiūri, negalvoja ir tikisi, kad politika šio kiemo per daug nepalies. Žodžiu, liaudis miega giliu miegu.
Bet "apačioms" miegant, "viršūnės" nesnaudžia ir tvarkosi savo reikalus ir reikaliukus. Neretai — daugumos nenaudai. Ir daliai šių viršūnių tikrai nepatinka, kad nuo 2016 m. veikianti LŽVS vyriausybė, lyginant su tuo, ko norėtų TS LKD, "runkelių" taip smarkiai nedusino. Todėl ir telkia jėgas jai pašalinti, kad ir ilgai lauktų 2020 m. Seimo rinkimų keliu.

Asanavičiūtė — "globalios" Lietuvos atstovė

Kaip šie visuomenės sluoksniai žiūri į paprastą žmogų, ne kažin kokių paieškų ar biznių, o paprasčiausio išgyvenimo sumetimų išgintą į Vakarus, aiškiai rodo jiems priklausančių "influencerių" reakcijos "feisbuke" ir kt. socialiniuose tinkluose į vadinamojo COVID-19 karantino pradžioje Lietuvon grįžusius darbininkus — "marozus", "runkelius", "vatnikus" ir visokius kitokius, kaip juos vadina mūsų miesčionys.

Ir kaip gi sutiko? Ogi su didžiausiu pasišlykštėjimu ir neslepiama panieka, su nuostata, kad "tokiems" čia ne vieta. Jiems tik ir priklauso kažkur, kažkam atidirbinėti už vietinę "minimalkę" ir negadinti Lietuvos didmiesčių vaizdo. Toks gi jų požiūris.

Šiems sluoksniams masinė emigracija iš Lietuvos — ne nacionalinė tragedija, ne krašto egzistencinė problema, bet žingsnis link "globalios Lietuvos", tam tikros pusiau virtualios mankurtų karalystės, kurioje viešpatauja labiausiai pralobusieji. Būtent šiai "globaliai Lietuvai" Asanavičiūtė ir dirba. Tiktai bėda, kad į šią "globaliąją" Lietuvą neįeina ir įeiti negali didžioji dalis paprastos, "runkeliškai" dirbančios Lietuvos.

Bet ar tai ką nors jaudina? Pats likimo ironiją išreiškiantis faktas, kad dabar Britanijos lietuvių diasporai oficialiai atstovauja konservatorė (žodžiu, kad tremtiniams atstovauja tie, kuriuos juos ir ištrėmė...), deja, duoda suprasti, kad nelabai. O kol nejaudins, tai taip toliau ir bus.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Seimo rinkimai, Didžioji Britanija, emigracija
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda

Gitanas Nausėda vienos kadencijos prezidentas?

(atnaujinta 12:34 2020.06.01)
Nepastebimai prabėgo vieneri Gitano Nausėdos prezidentavimo metai. Yra nuomonių, kad dar kartą valstybės vadovu jis netaps. Kiek pagrįstas toks skeptiškumas?

Vieneri bet kurio prezidento metai nėra laikotarpis, kuris leistų daryti vienareikšmiškas išvadas apie jo veiklą. Tačiau tam tikros Nausėdos tiek vidaus, tiek užsienio politikos tendencijos ėmė ryškėti.

Lietuva plius Lenkija lygu Amerika

Pirmiausia Lietuvos prezidentas yra atsakingas už tarptautinius reikalus. Kai jis atėjo į valdžią, buvo šiokia tokia viltis, kad antirusiška isterija sušvelnės, o proamerikietišką kursą bent iš dalies subalansuos europietiška kryptis. Iš pradžių susidarė įspūdis, kad Nausėda iš tiesų bando padaryti Lietuvos užsienio politikos reviziją ir ją pakoreguoti (pavyzdžiui, surinko politologus). Tačiau po kurio laiko prasidėjo sena daina apie tą patį.

Pavyzdžiui, kalbėdamas Jungtinėse Tautose, Lietuvos vadovas pareiškė: "Dalis politinių lyderių kelia idėją kurti naują geopolitinę erdvę nuo Atlanto vandenyno iki Vladivostoko, kurį įtrauktų ir Rusiją. Mintis įdomi, tačiau ar mes jos įgyvendinimui turime bendrą pagrindą? Ar turime bendrų vertybių? Atsakymas yra "ne"! <...> Iki šios dienos Rusija nepadarė nieko, kad nusipelnytų mūsų pasitikėjimo". Jeigu neaišku, dar viena Nausėdos citata: "Šiuo metu, manau, didžiausia grėsmė pasaulinei tvarkai, taisyklėms, kurios yra nusistovėjusios dešimtmečiais, kyla būtent dėl Rusijos veiksmų".

Trumpai sakant, su Maskva Vilniui visai ne pakeliui. Tada su kuo? Matyt, su Lenkija. Viena vertus, Dalios Grybauskaitės laikais Lietuvos santykiai su didele vakarine kaimyne pablogėjo, ypač palyginti su Valdo Adamkaus valdymo laikotarpiu. Todėl būtų logiška grąžinti juos į ankstesnį lygį. Kita vertus, pastaruoju metu Varšuva kartu su Budapeštu tapo viena iš pagrindinių Briuselio problemų. Pavyzdžiui, jo netenkina nepagarba teisinės valstybės principams Lenkijoje. Be to, lenkai atvirai orientuojasi į JAV savo užsienio politikoje, nors Europos dialogas su Vašingtonu toliau komplikuojasi.

Tokiu būdu, Nausėda iš esmės turėjo pasirinkimą — pagrindiniu partneriu pasirinkti Lenkiją ir Ameriką, kuri Europoje vis glaudžiau bendradarbiauja su ta pačia Lenkija, arba pradėti artėti su "senąja Europa" (Vokietija ir Prancūzija). Ir jis pasirinko pirmą variantą.

Turbūt geriausiai situaciją charakterizuoja šis Lietuvos vadovo pareiškimas: "Kai kanclerė užsiminė apie "Nord Stream-2", aš pasakiau: "Gerbiama ponia kanclere, Lietuvos pozicijoje niekas nepasikeitė". Ji nusišypsojo ir sako: "Aš nelabai ir tikėjausi". Be to, paklaustas, ar Lietuva balsuotų už ES sankcijas Lenkijai, Nausėda atsakė, kad baudimo keliu nežengtų.

Pagaliau, jo laikais prasidėjo kalbos apie santykių su Baltarusija "perkrovimą". Tačiau akivaizdu, kad tai tik amerikietiškos politikos atspindys, nes Vašingtonas labai susirūpino dėl glaudesnės Minsko ir Maskvos integracijos. Kad realiam Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimui nėra jokio apčiuopiamo pagrindo, patvirtina ir tolimesnė Vilniaus politika prieš Astravo atominę elektrinę.

Pastaroji, beje, komplikavo Lietuvos santykius ir su Latvija bei Estija, kurios neskuba atsisakyti pigios "nedemokratinės" elektros. Ir Nausėdai beliko pasakyti: "Latvių sprendimas yra politinis <...>, ir dėl to tenka tik apgailestauti". O iš tiesų tenka apgailestauti dėl nepragmatiškos ir nesubalansuotos (pernelyg proamerikietiškos) Lietuvos užsienio politikos.

Nausėdiški kalneliai

O štai lietuviškoje vidaus politikoje viskas kur kas įdomiau. Nors tai nėra pagrindinė prezidento atsakomybės sfera, jis bando būti joje aktyvus, ir pažymėtina, kad jo pozicija evoliucionuoja.

Pradėjo Nausėda kaip kietosios linijos šalininkas: remdamasis savo aukštu rinkiminiu rezultatu (autoritetu), pabandė primesti valdantiesiems Prezidentūros valią. Didžiausiu jų santykių išbandymu šiame kontekste tapo susisiekimo ministro istorija, kuri baigėsi faktiniu prezidento pažeminimu.

Tokioje situacijoje jis turėjo kelis tolimesnio elgesio variantus. Pirmas — pasmerkti "valstiečius", visiškai nuo jų atsiriboti ir ramiai laukti Seimo rinkimų. Antras — pasmerkti "valstiečius" ir pradėti aktyviai remti opoziciją (ko ji, tikriausiai, tikėjosi). Trečias — pakeisti taktiką ir siekti savo tikslų, ieškant kompromiso su valdančiaisiais.

Gana netikėtai Nausėda, kaip parodė 200 eurų išmokos pensininkams istorija, pasirinko trečią variantą, tik nebuvo aišku — tai lemia vieningos kovos su koronavirusu būtinybė ar principinis jo požiūrio pasikeitimas? Ir tuomet įvyko keli svarbūs dalykai.

Pirma, vertindamas prezidento pasiūlymą mažinti gyventojų pajamų mokestį, konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis buvo santūrus: "Nematant bendro vaizdo, pasakyti, kad dar beveik pusę milijardo sutinkame iš biudžeto išimti, yra labai sudėtinga". Kitaip tariant, Nausėda šiuo atveju negavo vienareikšmiškos "Tėvynės sąjungos" paramos.

Antra, "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis pagyrė Nausėdą už tai, kad jis ne toks kaip Grybauskaitė ir elgiasi konstruktyviai. Savo ruožtu prezidentas, vertindamas "valstiečių" rinkimines perspektyvas, pareiškė: "Yra nemaža tikimybė, kad, jei per artimiausius mėnesius neįvyks kažkokių nemalonumų šiai partijai, jie turi galimybę formuoti centro kairės koaliciją" (nors galėjo pasakyti ką nors iš serijos "pagyvensime — pamatysime").

Ir čia jau konservatorių kantrybė trūko. Jų narys Kęstutis Masiulis parašė: "Tokios šnekos ir ypač iš Prezidento lūpų programuoja dalies rinkėjų ir ypač neapsisprendusiųjų elgesį. Kai nežinai už ką balsuoti, tai visad smagiau būti balsavus už nugalėtoją ir dar paskatinant autoriteto". Sunku pasakyti, ar Nausėda sąmoningai padarė minėtą prognozę dėl "valstiečių" ateities, ar tiesiog nepagalvojo, ką daro, bet faktas tas, kad "Tėvynės sąjunga" nepatenkinta, ir jos santykius su Prezidentūra sunku pavadinti sąjunginiais.

Šiame fone suėjo prezidento valdymo metai ir pasigirdo kalbos (pavyzdžiui, Andriaus Tapino komentaras), kad jis, kitaip nei Grybauskaitė, nėra lyderis ir kad jam bus sunku laimėti kitus rinkimus. Ar tikrai?

Kaip teisingai pastebėjo politologas Vytautas Dumbliauskas: "Tuos pirmuosius metus matau kaip tam tikrą pasimetimą, kada pilietis Nausėda ieško savęs prezidento poste. Jis dar neatranda to santykio". Šiame kontekste pažymėtina, kad jam iš tiesų derėjo neutraliau kalbėti apie "valstiečių" šansus rinkimuose. Tačiau iš principo pritarimas jų naujai koalicijai ir ilgalaikis konstruktyvus bendradarbiavimas su ja galiausiai galėtų garantuoti sėkmę pačiam Nausėdai, nes su konservatoriais jo dialogas kažkaip nesimezga.

Apibendrinant, vis dar sunku galutinai pasakyti, ar prezidento mėtymasis jau baigėsi. Taškus ant "i", matyt, galima bus dėti po rinkimų. Šiandien Nausėda norom nenorom atsidūrė "valstiečių" aikštelės pusėje, kas, žinoma, yra smūgis "Tėvynės sąjungai", bet ilguoju laikotarpiu gali įnešti daugiau konstruktyvumo į Lietuvos vidaus politiką. Būtų gerai, kad jo atsirastų ir šalies užsienio politikoje, bet šito "Titaniko" kursą galėtų pakoreguoti tik didelis ledkalnis transatlantinių santykių jūroje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Gitanas Nausėda, Lietuva
Savaeigė artilerijos sistema Koalicija-SV, archyvinė nuotrauka

Rusija pasirenka haubicą: kokie yra savaeigės "Koalicija-SV" pranašumai

(atnaujinta 07:36 2020.06.01)
Naujoji Rusijos savaeigės artilerijos sistema tapo dar mobilesnė — kariuomenė pradeda naudoti naujausių haubicų partiją

Artilerija yra karo dievas, todėl Rusijoje statomos ne tik šventyklos, bet ir geriausios pasaulyje haubicos. Žemutinio Naugardo  apskrities poligone prasidėjo 152 mm savaeigio artilerijos įrenginio (SAĮ) "Koalicija-SV", pagaminto automobilio "KamAZ-6550" pagrindu, ratinio modifikavimo bandymai.

Vandenyno universali sistema Poseidon, archyvinė nuotrauka
Министерство обороны РФ

Eksperimentinė naujausių haubicų "Koalicija-SV" partija gegužės pabaigoje atvyko į Rusijos kariuomenę. Įrenginys yra paremtas T-90 tanko platforma ir yra skirtas antžeminiams taikiniams: komandų postams, ryšių centrams, artilerijos ir minų baterijoms, šarvuotoms transporto priemonėms, oro gynybos sistemoms ir priešo darbo jėgai iki 70 km atstumu — naikinti. Šiandien ši haubica neturi analogų pasaulyje. Beveik tuo pačiu metu "Uralvagonzavod" pradėjo SAĮ versijos, pagrįstos automobiliu "KamAZ-6550", jūros ir ugnies bandymus. Planuojama, kad bandymai bus baigti šiais metais, po to bus priimtas sprendimas dėl ratinio modifikavimo serijinės gamybos.

Ratinių savaeigių "Koalicija-SV" pasirodymas kariuomenėje taps precedento neturintis įvykis (šiandien Rusijoje tokių haubicų nėra) ir leis šauliams pasirinkti "Koalicijos" vikšrinę ar ratinę modifikaciją, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Palyginti su vikšrinėmis mašinomis, sistema su keturių ašių važiuokle "Kamaz" turi savų pranašumų — mobilumą, galimybę naudoti bendrosios paskirties greitkeliuose nesunaikinant važiuojamosios dalies ir ilgesnį galios rezervą.

Generalinis gamintojo direktorius Dmitrijus Semizorovas anksčiau sakė: "Koalicija" yra ateities mašina. Šiandien ji aplenkia laiką". Ko gero, ant ratų nauji savaeigiai įrenginiai dar labiau pralenks. Ir tai tikrai sudomins užsienio pirkėjus. Pavyzdžiui, ankstesnės kartos "Msta-S" savaeigės haubicos, modifikuotos 155 mm kalibro, galinčios šaudyti sviediniais "Krasnopol-M" ir vakarietiškais šaudmenimis to paties kalibro, eksportas kainuoja 1,6 milijono dolerių. IDEX-93 parodoje Abu Dabyje "Msta-S" pademonstravo didžiulį pranašumą: šaudydamas iš 15 km atstumu "Krasnopolis" pataikė į 38 taikinius. Kadangi "Koalicija-SV" yra dar tobulesnė, jai garantuojama didelė ateitis tarptautinėje rinkoje.

Nauja karta

Artilerijos sistema "Koalicija-SV" yra SAU "Msta-S" (ant vikšrinės važiuoklės) įpėdinė ir paveldėjo didžiulę ugnies jėgą. 152 mm "Kolicija-SV" patranka geba iššauti daugiau nei 10 šūvių per minutę, tai yra didesnis nei panašių artilerijos sistemų, įskaitant geriausius užsienio analogus, ugnies greitis. Pavyzdžiui, amerikietiškas savaeigis įrenginys M109A6 "Paladin", turėdamas gausesnę įgulą, sugeba iššauti iki 6 raundų per minutę. Didelį "Koalicija-SV" šaudymo greitį užtikrina visiškai autonominis automatas. Svarbų vaidmenį atlieka "padegimo" mikrobangų sistema, gebanti vienu metu padegti visą turimą paraką.

Naująją haubicą aptarnauja trys specialistai: vairuotojas-mechanikas, vadas ir pabūklų operatorius ("Msta-S" įguloje yra penki žmonės). Negana to, artilerijos bokštas negyvenamas, įgula yra šarvo kapsulėje. Dizaino sprendimas primena "Armata", o SAĮ, kurio kovinis svoris yra 48 tonos, išlaiko tanko mobilumą.

Naujosios sistemos vadas ir taikytojas naudojasi skaitmeniniais ekranais, integruotais į automatizuotą taktinę komandų ir valdymo sistemą. Tai leidžia įgulai efektyviau veikti esamose valdymo grandinėse, visą parą stebėti reljefą, atlikti autonominius šaudymo skaičiavimo ir pritaikymo bet kokiomis oro sąlygomis skaičiavimus. Išorinius duomenis tvarko mašinoje esanti informacijos valdymo sistema, teikianti duomenis šaudymui ir šaudmenų kontrolei.

Kalbant apie šaudymo galimybes, "Koalicija-SV" pranoksta visus serijinius savaeigius vidaus ir užsienio gamybos įrenginius. Turėdama tokį potencialą, naujausia haubica ateityje pakeis visus savaeigius 152 mm "Msta-S" įrenginius ir velkamus "Msta-B" Rusijos sausumos pajėgose.

Artilerijos sistemą "Koalicija-SV" sukūrė Žemutinio Naugardo centrinis tyrimų institutas "Burevestnik" iš koncerno "Uralvagonzavod". Pirmą kartą plačiajai visuomenei parodyta 2015 metų gegužės 9 dieną Maskvoje Pergalės parade. 2017 metų rugsėjį Rusijos gynybos ministerija pasirašė sutartį dėl naujausių savaeigių sistemų "Koalicija-SV" eksperimentinės partijos tiekimo su galimybe pradėti serijinę gamybą 2020 metais. Dvi naujausios "Koalicijos-SV" modifikacijos yra ateities ginklai, kuriuos tikslingiau įvaldyti iš anksto, tai yra, jau šiandien. Galbūt rytoj atsiras trečioji — laivo versija ir sausumos sistema įžengs į jūros platformą.

Tikslieji šaudmenys

"Koalicija-SV" pagal šaudymo diapazoną (iki 70 km) daugiau nei du kartus pranoksta analogus. Pavyzdžiui, 2012 metais įdiegta Rusijos savaeigė artilerijos sistema "Msta-S-2S19M2" sugeba pataikyti į taikinį su aktyviu reaktyviu didelio sprogstamojo fragmento sviediniu, ne didesniu kaip 30 km atstumu. Išskirtinė vokiečių haubica "PZH 2000" vieną kartą Pietų Afrikoje reaktyvine trauka paleido specialų sviedinį V-LAP 56 km atstumu, o įprastu režimu šaudymo nuotolis neviršija 30 km.

Dideliu atstumu taip pat svarbus didelis tikslumas. "Krasnopol-M" yra viena sėkmingiausiai koreguojamų artilerijos šaudmenų, tačiau tai nėra galimybių riba. Naudojant naujus valdomus sviedinius, "Koalicija" taps pirmąja Rusijos armijos didelio tikslumo artilerijos sistema. Šaudmenų linijos valstybiniai bandymai bus baigti 2021 metais. Nauji technologiniai horizontai yra įspūdingi.

Tulos instrumentų projektavimo biuras sukūrė labai tikslų ir galingą didelio sprogimo suskaidymo šaudmenį "vienam šūviui". Kiekvienas toks 152 mm dydžio sviedinys kainuoja apie 50 tūkstančių dolerių, tačiau patekus į ugnies tašką, bunkerį ar kitą sustiprintą priešo objektą, antras šūvis jau nebereikalingas. Pusiau aktyvią galvutę operatorius pats arba pasitelkęs droną nukreipia lazeriu.

Kitas "protingas" šaudmuo buvo sukurtas Maskvos konstruktorių biure "Kompas". Navigacijos modulis GLONASS 152 mm ir aerodinaminių vairų sistema, išsiskleidžianti iššovimo metu ir reguliuojanti skrydžio kryptį, užtikrina tikslų taikymą pagal žinomas koordinates. "Kompas" sukurta sistema leidžia modernizuoti jau esančius sviedinius. Pagrindinio artilerijos sviedinio perdirbimas į valdomą kainuoja apie 1000 dolerių. Tuo tarpu vienas amerikietiškas 155 mm ilgio sviedinys "Excalibur" kainuoja 80 tūkst. dolerių.

Kuriant naujausius ginklus, Rusijos Federacijos prioritetas yra patikimas nacionalinis saugumas, karinė-techninė pagalba sąjungininkams ir adekvatiems partneriams. Artilerijos sistema "Koalicija-SV" buvo sukurta reaguojant į pažangiausius užsienio analogus, kurie išsiskiria dideliu nuotoliu ir dideliu šaudymo tikslumu. Į Rusijos projektą buvo integruoti pažangiausi sprendimai, technologijos ir komponentai, kurie leido išgauti puikų kovos ir operacinių savybių derinį. Tik taikos ir tarptautinio stabilumo įtvirtinimo tikslais.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
haubicos, ginkluotė, Rusija
Dar šia tema
100 milijonų dolerių vertės paradoksas: kokių trūkumų turi JAV naikintuvas F-35
Karinis-politinis Baltijos regiono groteskas
Rusijos Baltijos laivyno galia padidės šešiais raketiniais laivais: kuo įdomus "Karakurt"
Kryme bus statomi universalūs desantiniai laivai: Rusijos "Mistralių" ypatumai
Piniginė

Lietuvoje fiksuojamas algų didėjimas

(atnaujinta 12:55 2020.06.01)
Viešajame sektoriuje, atskaičius mokesčius, darbo užmokestis sumažėjo 2,9 proc., o privačiajame sektoriuje padidėjo 3,9 proc.

VILNIUS, birželio 1 — Sputnik. Pirmąjį 2020 metų ketvirtį Lietuvoje vidutinis bruto darbo užmokestis padidėjo 1,6 procento, palyginti su praėjusių metų ketvirčiu, praneša Respublikos statistikos departamentas.

Darbo užmokestis siekė 1381 eurą. Vidutiniškai viešajame sektoriuje jis buvo 1 422,4 euro (2,9 proc. mažesnis), privačiame — 1362,5 euro (3,9 proc. didesnis).

Be to, vidutinis mėnesinis neto atlyginimas padidėjo 2,5 procento, iki 879,2 euro: viešajame sektoriuje — 902,8 (1,7 procento mažesnis), privačiame sektoriuje — 868,6 eurų (4,6 procento didesnis).

Realusis darbo užmokestis per laikotarpį nuo sausio iki kovo padidėjo 1,9 procento. Tuo pat metu viešajame sektoriuje, atvirkščiai, buvo pastebėtas sumažėjimas 2,3 proc., o privačiajame sektoriuje — augimas keturiais procentais.

Kalbant apie metų rodiklį, 2020 metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2019 metais, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis padidėjo 9,4 procento.

Statistikos departamentas pažymi, kad padidėjimui įtakos turėjo minimalios mėnesinės algos augimas, valstybės politikų, teisėjų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio padidėjimas.

Lietuvoje vyrai vis tiek uždirba daugiau nei moterys. Taigi pirmąjį ketvirtį vidutinis bruto darbo užmokestis moterims buvo 1285,9 euro, o vyrams —1475,5 euro. Atlyginimas po mokesčių išskaitymo buvo atitinkamai 824,9 ir 933,1 euro.

Atlyginimų augimas buvo ir praėjusiais metais

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Lietuvoje pernai padidėjo 8,8 procento. Atlyginimai, įskaitant individualius verslininkus, siekė 1296,4 euro. Tuo pačiu metu viešajame sektoriuje jis buvo 1370 eurų, tai yra 12,3 procento didesnis, o privačiajame — 1264,5 euro, arba 7,3 procento didesnis.

Акция протеста против условий карантина в Вильнюсе
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

Neto atlyginimas per mėnesį (po mokesčių išskaitymo), palyginti su 2018 metais, padidėjo 14,2 proc., iki 822,1 euro. Viešajame sektoriuje jis buvo 864,4 euro (17,6 proc. didesnis), privačiajame — 803,8 euro (12,7 proc. didesnis).

Realusis darbo užmokestis šalies nacionalinėje ekonomikoje padidėjo 11,6 proc.: viešajame sektoriuje — 15 proc., privačiajame — 10,2 proc.

Statistikos departamentas pažymi, kad darbo užmokesčio padidėjimą lėmė 2019 metų sausio 1 dieną įsigalioję pakeitimai mokesčių sistemoje: valstybės tarnautojų, biudžetinių įstaigų teisėjų ir darbuotojų atlyginimų padidėjimas, minimalios mėnesinės algos padidėjimas, neapmokestinamo pajamų lygio apskaičiavimo tvarkos pakeitimas.

Departamentas taip pat pranešė, kad darbo užmokesčio skirtumas tarp Lietuvos regionų sudarė beveik 274 eurus.

Tegai:
atlyginimų didinimas, Lietuva
Dar šia tema
Tyrimas: moterys nuo koronaviruso nukentėjo labiau nei vyrai
Seimas pritarė prezidento teikiamiems mokesčių pakeitimams
Lenkija pasiskundė ukrainiečių trūkumu rinkti braškes
"Perskaičiuota sąžiningai" — ar tikrai? Kas laukia Lietuvos darbo rinkos