Stalinas, archyvinė nuotrauka

Vakarai smerkia Staliną tai, ir patys darė

(atnaujinta 16:28 2020.05.30)
Gegužės 30 dieną minimas tragiško pokario Europos epizodo — vadinamojo mirties žygio iš Brno — 75-metis

Atvirai kalbant, šis įvykis nėra taip plačiai aprašytas Europos žiniasklaidoje kaip pastaraisiais metais ypač populiarūs "stalininiai tautų trėmimai" ar antisovietiniai mitai apie karą. Suprantama: kai kurie istoriniai faktai netelpa į šiuolaikinį Europos naratyvą apie TSRS kaltę dėl visko, kas įvyko prieš ir po Antrojo pasaulinio karo. Ir diskusija apie tai neišvengiamai verčia susimąstyti, ko bando apkaltinti Sovietų Rusiją, jei paaiškėja, kad stalininė politika dėl trėmimų etniniu pagrindu buvo ne tik įprasta pokario Europai, bet ir buvo humaniškesnė etninio valymo, kurį vykdė šiandien aršiai kaltinančios Maskvą valstybės, fone.

Iš tikrųjų, 55 kilometrų ilgio Čekijos etninių vokiečių žygis iš Brno iki Austrijos sienos, prasidėjęs 1945 metų gegužės 30 dieną, yra tik vienas iš daugelio masiškiausių tautų trėmimų Europos istorijoje epizodų. Remiantis amerikiečių istoriko R. Douglaso, kuris specializuojasi šioje temoje, vertinimais, tokios politikos rezultatas buvo 12–14 milijonų vokiečių (iki ketvirtadalio šiuolaikinės Vokietijos gyventojų yra tremtiniai ar jų tiesioginiai palikuonys) perkėlimas. Tikslaus aukų skaičiaus niekas negali įvardyti — nuo 500 tūkstančių iki 1,5 milijono. Pabrėžiame, kad kalbama ne apie nacius, ne apie Vehrmachto kareivius, ne apie karo nusikaltėlius. Tai daugiausia moterys, seni žmonės ir vaikai, nes visus vokiečių tautybės vyrus Hitleris nusiuntė į karą ir iki 1945 metų gegužės jie arba jau mirė fronte, arba buvo karo belaisvių stovyklose.

Reikia pabrėžti, kad visos pergalės šalys yra vienodai atsakingos už šiuos masinius trėmimus. Ši politika yra visuotinio sutarimo, kuris buvo nustatytas dar prieš nacizmo pralaimėjimą, rezultatas. Galbūt todėl Amerikos ir Europos politologams nelabai patinka prisiminti tuos įvykius, kaip daug mažesnio masto Krymo totorių deportaciją, nes tokiu atveju negalima kaltinti vien Stalino, teks pripažinti, kad jo politika atitiko visuotinai priimtą Vakarų praktiką.

Dar prieš pasibaigiant karui Čekoslovakijos ištremtos vyriausybės vadovas Edwardas Benesas viešai paskelbė Sudetų vokiečius "penktąja kolona" ir pažadėjo jiems atsakomybę už jų "išdavystę". 1944 metų rugpjūčio Lenkijos vyriausybė Londone taip pat nusprendė, kad tie vokiečiai, kurie "neišvyks iš Lenkijos teritorijos po karo, bus ištremti". Visus šiuos planus parėmė Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. Vinstonas Čerčilis 1944 metų gruodžio 15 dieną parlamente vykusiuose debatuose viešai patvirtino masinį trėmimą, laikydamas jį esminiu sprendžiant ateities etninius konfliktus.

Nors 1945 metų gegužės mėnesį Prahos sukilimo vadovybė pasirašė įsipareigojimą iš miesto išvykstančiam nacių garnizonui, kad Vokietijos civiliai gyventojai nebus persekiojami, etninis valymas prasidėjo nedelsiant. Čekai puolė vykdyti mirties bausmes prieš ligoninėse likusius vokiečių sužeistus kareivius, kartu susidorojo ir su civiliais. Pavyzdžiui pagyvenusi vokiečių moteris buvo išmesta pro langą, o Prahoje buvo mirtinai sumuštas gatvėje muzikantas iš vokiečių orkestro. Kartais aukomis tapdavo vokiškai kalbantys žydai ir net čekai, jei jų dokumentuose Sudetai buvo nurodyti kaip gimtinė.

Be to, tai nutiko visur, ne tik sostinėje. Britė Marjorie Quinnas, gyvenusi Trutnovo mieste Šiaurės Čekijoje, 1945 metų birželio mėnesį, laiške seseriai su siaubu aprašė žudynes ir prievartavimus, kuriuos vietiniai vykdė prieš etninius vokiečius. Ji pabrėžė, kad su tuo labai kontrastiškai atrodė Raudonosios armijos elgesys. Mūsų kovotojai dažniausiai tiesiog stengėsi sustabdyti žudynes ir surengti tvarkingą trėmimą, kad būtų išvengta aukų.

Bet ir čekai, ir lenkai pradėjo "laukinius trėmimus". Iš pradžių jie atrinkdavo tuos, kurie gyveno turtinguose namuose, nes visa tai atitekdavo naujajai valdžiai. Kaip ir "mirties žygio" iš Brno atveju, Sudetų vokiečius aplankydavo naujai suformuota ginkluota policija ar savigynos būriai (be to, į juos dažnai užsirašydavo tie, kas dar visai neseniai bendradarbiavo su naciais), jie skyrdavo valandą ar dvi susirinkti daiktus, leisdavo pasiimti kažkur dešimt, kitur 30 ar 50 kilogramų asmeninių daiktų, ir ganė juos pėsčiomis iki sienos. Kadangi didelę dalį sudarė seni vyrai ir moterys su vaikais, daugelis negalėjo iškęsti sunkaus kelio ir griūdavo. Juos užmušdavo ir palikdavo nuošalyje.

Kai kuriais skaičiavimais, per "mirties žygį" iš Brno mirė 1 700 žmonių (yra skaičiavimų, kad net aštuoni tūkstančiai žmonių).

Pirmosiomis aukomis tapdavo kūdikiai, nes išsekusios motinos negalėjo jų maitinti dėl pieno trūkumo. Viena iš išgyvenusių šios kampanijos dalyvė su siaubu prisiminė, kad blogiausia prasidėjo ne žygio metu, o improvizuotoje stovykloje pasienyje, kur moterys buvo apiplėšiamos, išžaginamos ir užmušamos.

Ir kartais vokiečiams net nebuvo leidžiama pasiekti sienos. Pavyzdžiui, birželio 19 dienos naktį Moravijos mieste Prerove ginkluoti čekai iš traukinio ištraukė civilius vokiečius ir visus sušaudė. Vien ten žuvo 265 žmonės, iš jų 120 moterų ir 74 vaikai, iš kurių jauniausias buvo aštuonių mėnesių amžiaus.

Vienas baisiausių epizodų yra vadinamosios Ustetsko žudynės. Liepos 31 dieną Usti nad Labem miesto šaudmenų sandėlyje įvyko sprogimas. Ir net nepaisant to, kad didžiąją dalį žuvusiųjų sudarė Sudetų vokiečiai, vietos valdžia apkaltino "vokiečių pogrindį". Tada prasidėjo žudynės. Mirė šimtai žmonių (vokiečių skaičiavimais, tūkstančiai). Žmonės buvo stumiami nuo tilto į upę ir šaudė tuos, kurie bandė plaukti. Daugelis liudininkų nurodė, kad į vandenį buvo mesti vežimėlis su kūdikiu.

Немецкие солдаты сдаются в плен
© Sputnik / Александр Становов

Dažniausiai šios egzekucijos ir kankinimai buvo vieši, esant miniai žmonių (dėl to buvo liko daug liudijimų). Vienas iš čekų, sukrėstas to, ką pamatė, rašė vyriausybės kanceliarijai: "Net nežmoniški vokiečiai tokiu būdu neatsikratydavo savo priešų, slėpdami savo sadizmą už koncentracijos stovyklų tvoros". Žinomas Didžiosios Britanijos korespondentas Frederickas Voigtas pareiškė, kad patys čekai priėmė "artimą Hitleriui rasinę doktriną, <...> ir metodus, kurie nelabai skyrėsi nuo fašizmo". Jis padarė išvadą: "Jie iš tesmės tapo slavų nacionalsocialistais". Šiuolaikinė lenkų mokslininkė Bernadette Nietzsche pateikia tas pačias paraleles, pripažįstant, kad lenkų veiksmai prieš vokiečius po karo "dažnai nesiskyrė nuo Hitlerio veiksmų".

Čekai ir lenkai įsisavino kai kuriuos metodus iš tų, nuo kurių jie buvo išlaisvinti. Čekoslovakijoje, pavyzdžiui, vokiečiai buvo įpareigoti nešioti tvarsčius su raide "N", ant jų netgi buvo nupieštos svastikos. Daugelis nacių koncentracijos stovyklų tapo etninių vokiečių kalinimo ir žiaurių kankinimų vietomis. Net getai kai kuriose vietose buvo atkurti, tik dabar jie buvo vokiški.

Pirmuosius Benešoo dekretus galima palyginti su Reicho rasiniais įstatymais. Tik šį kartą buvo pažeistos vokiečių mažumos teisės (nors kai kuriuose Čekijos Respublikos miestuose ši "mažuma" sudarė 90 procentų gyventojų). To rezultatas yra bendras vokiečių ir vengrų iškeldinimas. O dabar iš Rusijos reikalaujama nuolat atgailauti už anuos ar kitus Stalino veiksmus, o šiuolaikinė Praha oficialiame lygmenyje taip ir nepasmerkė Benešo įstatymų. Maža to, kai kurie nutarimai išliko iki tol, kol Čekija ir Slovakija įstojo į Europos Sąjungą. Ir vėlgi, Praha nebuvo tokia vienintelė. Panašių veiksmų buvo imtasi ir pokario Lenkijoje, ir Jugoslavijoje, Rumunijoje, netgi Nyderlanduose (operacija "Juodoji tulpė" 1946–1948 metais).

Bet atkreipkite dėmesį, kad garsiausiai šaukia apie "Stalino tautų trėmimus" tų šalių, kuriose buvo rengiami žymiai didesnio masto ir daug žiauresni savo piliečių perkėlimai, atstovai. Tiek TSRS, tiek Rusija po 1991 metų ne kartą pripažindavo etninių mažumų iškeldinimą nusikaltimu ir ėmėsi priemonių aukų ir jų palikuonių reabilitacijai. Šiuolaikinėje Europoje, kuri garsiai smerkia "totalitarinių režimų nusikaltimus", stengiasi neišryškinti savo praeities nuodėmių. Ten net bijo užsiminti apie restituciją ir kompensaciją.

Deja, ir mūsų šalyje ši tema ilgą laiką buvo, jei ne visiškai tabu, tai bent jau nebuvo pakankamai apžvelgta ar išnagrinėta. Puoselėjo "sąjungininkų" jausmus, nepaisant to, kad tie patys "sąjungininkai" jau seniai apkaltino mus visomis savo bėdomis. Bet veltui. Detaliai kalbėdami apie Krymo totorių ar čečėnų persikėlimą ir nutylėdami apie žymiai didesnio masto tautų trėmimus pokario Europoje, iš tikrųjų nutapėme iškreiptą praeities paveikslą, sudarydami įspūdį, kad to laikotarpio Maskvos politika buvo kažko išskirianti ir ypatinga. Ne, taip elgėsi visas pasaulis, tik Vakaruose tai buvo daroma daug žiauresniais metodais. Laikas apie tai kalbėti atvirai ir garsiai, kad girdėtų ne tik Rusijoje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tremtiniai, Josifas Stalinas, pokaris, nacizmas, Antrasis pasaulinis karas
Svetlana Tichanovskaja Lenkijoje, archyvinė nuotrauka

ES ir JAV: tegul Lenkija pati sprendžia savo problemas su Baltarusija

(atnaujinta 15:01 2020.09.25)
Vakarų reakcija į įvykusią Baltarusijos prezidento inauguraciją pasirodė nuspėjamai neigiama

Pirma, Valstybės departamento atstovas sakė, kad JAV nelaiko Aleksandro Lukašenkos teisėtai išrinktu šalies vadovu, nes "paskelbti rezultatai buvo sufabrikuoti ir neatspindėjo teisėtumo".

Tada pasirodė specialus ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio (Josep Borrell) pareiškimas, kuriame naujasis Aleksandro Lukašenkos mandatas pavadintas neturinčiu "jokio demokratinio teisėtumo". Taip pat pažymėta, kad paskutinė inauguracija (dokumente šis žodis visada buvo rašomas kabutėse) respublikoje "prieštarauja didžiosios dalies gyventojų valiai", kuri išreiškiama "gausiais, beprecedenčiais ir taikiais protestais".

Borelio pareiškimas, žinoma, suteikia daug galimybių piktybiškumui. Pavyzdžiui, iš anksto galima drąsiai prognozuoti, kad JAV prezidento rinkimų rezultatai, neatsižvelgiant į jų baigtį, prieštaraus beveik pusės amerikiečių valiai, nes šalis praktiškai yra padalinta per pusę. Protestai ten nemažėjo jau kelis mėnesius. Taigi, pateiktą dokumentą jau galima lengvai pritaikyti užsienio realijoms. Savo ruožtu formuluotė "demokratinis teisėtumas" sufleruoja, kad, Briuselio nuomone, yra ir kitokių teisėtumo rūšių — ir, štai jų teigimu, Aleksandras Lukašenka yra gana teisėtas. Pastarasis, beje, paaiškina užsispyrusį Vakarų sėdėjimą ant dviejų kėdžių, nes visa ši griežta retorika praktiškai derinama su atvirai silpna, susitaikstančia pozicija Minsko atžvilgiu.

Sankcijos — tikrai jautrios sankcijos — Baltarusijai nebuvo įvestos. Dar blogiau, kad pačioje ES kilo naujų ginčų dėl šio klausimo, nes Kipras tuo pačiu reikalauja užtikrinti apribojimus prieš Turkiją ir tuo pagrindu blokuoja procesą.

Vakarų ambasadoriai iš šalies nebuvo atšaukti. Jie ne tik nebuvo atšaukti: amerikiečiai po daugelio metų atvėsimo visu greičiu atkuria diplomatinius santykius su respublika. Prieš porą dienų JAV Senato Užsienio santykių komitetas patvirtino naują ambasadorių. Tačiau jau dvylika metų abiejų valstybių ambasadoms vadovauja laikinieji patikėtiniai — po abipusio ambasadorių atšaukimo dėl 2008 metais Vašingtono įvestų sankcijų Baltarusijos įmonėms.

Atsižvelgiant į tai, net patys griežčiausi retoriniai posūkiai atrodo kaip silpnumo apraiška ir nesugebėjimo paveikti to, kas vyksta, pripažinimas, kas, beje, yra tiesa. Čia galbūt turėtume pagerbti Vakarus, kurie pradėjo suvokti ir, svarbiausia, priimti savo galimybių ribas.

Be jokios abejonės, tokia reakcija į rinkimus Baltarusijoje buvo labai skaudžios Venesuelos pamokos rezultatas. Praėjo daugiau nei pusantrų metų, kai daugiau nei penkiasdešimt šalių, daugiausia Vakarų, pripažino Chuaną Gvaidą (Juan Guaidó) teisėtu Venesuelos prezidentu. Bet šis sprendimas neturėjo įtakos tikrovei, kurioje šalies vadovas iki šiol yra Nikolas Maduras (Nicolás Maduro).

Ir jei Jungtinės Valstijos ir Europa gali sau leisti nekreipti dėmesio į mažą Lotynų Amerikos šalį, apsimesdamos, kad nieko ypatingo neįvyko ir jos nepateko į ten esančią balą, tada sunkiau panaudoti panašią gudrybę su valstybe Europos centre. Jau nekalbant apie tai, kad Baltarusija dalyvauja svarbiuose tarptautiniuose procesuose, įskaitant konflikto sureguliavimą Donbase, todėl tenka veikti kur kas atidžiau apskaičiuojant sprendimus ir jų pasekmes.

Kita svarbi aplinkybė, akivaizdžiai slopinanti Vakarų entuziazmą dėl galimų žingsnių prieš Minską, yra ta, kad ten vyksta visų pirma lenkų projektas. Būtent Varšuva stovi už nuolatinių kaimynų protestų, ji teikia politinę ir žiniasklaidos paramą Baltarusijos opozicijos lyderiams. Tačiau rezultatas daro įspūdį išskirtinai neigiama prasme: vien "Prezidentės Svetos" fenomenas (taip pavadinta Svetlanos Tichanovskajos "Instagram" paskyra) gali būti pavyzdys, kaip nereikia daryti grynai politiniu technologiniu požiūriu.

Lenkija įsivėlė į kovą, tačiau ji akivaizdžiai neturi jėgų pasukti bangą. Be to, Minskas pradėjo duoti atgal — visų pirma, žiniasklaida pranešė apie problemas, susijusias su lenkiškų prekių importu į Baltarusiją. Apskritai, įprastas lenkiškas grėblys.

Nenuostabu, kad dabar lenkai labai norėtų patekti į dangų ant kažkieno kito kupros: kad Vakarų Europa ir JAV pasinaudotų sunkiąja politine artilerija, kaip nors pasiektų Aleksandro Lukašenkos nuvertimą, o Varšuva nugriebtų savo pradėto judėjimo geopolitinę grietinėlę.

Bet vargu ar šie motyvai nėra akivaizdūs Berlynui, Paryžiui, Briuseliui ar Vašingtonui, o dar mažiau tikėtina, kad ten entuziastingai norima prisidėti įgyvendinant lenkų norus.

Tai reiškia, kad Vakarai ir toliau eis paskirtu griežtos retorikos keliu prieš Minską, vengdami tikros konfrontacijos, nes neturi nė menkiausio noro įsitraukti į dar vieną geopolitinį žaidimą, kuris akivaizdžiai pasmerktas pralaimėjimui. Pastaraisiais metais jų yra per daug.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lenkija, ES, JAV, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Į Baltarusiją draudžiama įvežti lenkiškas prekes
Įmantrus energetikos žlugdymas: ko nori ES nutraukdama ryšius tarp Pabaltijo ir Rusijos 
Lukašenka pareiškė, kad Minskas neprivalo perspėti Vakarų apie inauguraciją
Švietimas, archyvinė nuotrauka

Mokslų Rusijoje kvotų paskirstymas : vietų bus daugiau, sistema reformuota

(atnaujinta 18:33 2020.09.24)
Reikia pertvarkyti nemokamų vietų Rusijos universitetuose suteikimo pareiškėjams iš kaimyninių šalių ir Baltijos šalių formatą, sako "Rossotrudničestvo" vadovas Jevgenijus Primakovas

VILNIUS, rugsėjo 24 — Sputnik. "Rossotrudničestvo" vadovu šių metų birželio pabaigoje buvo paskirtas Rusijos Federacijos Valstybės Dūmos deputatas Jevgenijus Primakovas. Jis iš karto pažadėjo didelius pokyčius Rusijos institucijos veikloje. Viena iš opiausių temų, kurią naujasis "Rossotrudničestvo" vadovas apibrėžė, yra švietimo kvotų paskirstymo Rusijos universitetuose užsienio piliečiams sistema.

"Kvotų skaičius padidės — prezidentas [Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas — Sputnik] sakė, kad jų bus daugiau. Iki 2023 metų kvotų skaičius turėtų padvigubėti. Bet mes su kolegomis iš Švietimo ir mokslo ministerijos, iš Valstybės Dūmos svarstome, kad kvotos nėra labai veiksmingos", — Sputnik sakė "Rossotrudničestvo" vadovas Jevgenijus Primakovas.

Ir jis kaip pavyzdį pateikė Baltarusiją, kuriai universitetuose buvo skirta daug biudžeto finansuojamų vietų, tačiau Rusijai "sunku konkuruoti net su Lenkija".

"Lenkai suteikia galimybę ne tik mokytis, bet ir skiriamos stipendijos, studentams skiriami grantai. Mums sunku konkuruoti, jei jaunuoliams siūlome tiesiog ateiti ir mokytis. Turime patobulinti sistemą, kad tam tikru momentu bent dalyje šių kvotų atsirastų stipendijų ir grantų komponentas. Ne tik ateikite ir mokykitės, bet — štai jums bilietas atskristi, čia jums galimybė sumokėti už būstą ar bendrabutį", — sakė Primakovas.

"Rossotrudničestvo" suinteresuota, kad užsienio studentai atvyktų į Rusiją tapti aukštos kvalifikacijos specialistais, ekspertais tos srities, kurioje studijuoja, pabrėžė agentūros vadovas. Po mokslų jie grįžtų namo, pradėtų eiti jiems reikšmingas pareigas ir gautų gerą darbą. Tačiau pagal dabartinę sistemą šių planų dažnai nepavyksta įgyvendinti.

"Yra žmonių, kurie atvyksta į Rusiją, patenka į sunkias aplinkybes, eina dirbti sargybiniais, taksi vairuotojais. Tai neteisinga net ir tuo požiūriu, kad mūsų biudžeto lėšos buvo skiriamos šių žmonių išsilavinimui", — aiškino "Rossotrudničestvo" vadovas.

Jis pridūrė, kad kol kas nėra aiškių planų reformuoti kvotų paskirstymo sistemą, "planai jau yra kažkas daugiau ar mažiau aiškaus, parengto", problema vis dar svarstoma. Tačiau be reformos jau nebeapsieiti, įsitikinęs Jevgenijus Primakovas.

Kvotų didinimas nuo 15 iki 30 tūkstančių biudžetinių vietų užsienio studentams buvo plačiai svarstytas 2020 metų pradžioje Valstybės Dūmoje. Tuomet Dūmos NVS reikalų, Eurazijos integracijos ir santykių su tautiečiais reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Kalašnikovas 15 tūkstančių vietų skaičių pavadino neatitinkančiu Rusijos tarptautinio vaidmens ir humanitarinės jėgos. Jis taip pat pateikė Lenkijos pavyzdį, kuri skiria dešimt tūkstančių biudžetinių vietų vien Baltarusijos piliečiams, ir Rumuniją, kuri kasmet nemokamai apmoko penkis tūkstančius Moldovos piliečių. Tuo tarpu užsieniečių prašymų studijuoti Rusijoje skaičius priartėjo prie 100 tūkst. Todėl Švietimo ir mokslo ministerija planuoja padidinti užsienio studentų kvotų skaičių iki 30 tūkstančių.

Tegai:
mokslas, Rusija
Dar šia tema
Pokyčių kelias — kokios reformos šiemet laukia "Rossotrudničestvo"?
Pliušinis meškiukas, archyvinė nuotrauka

Vieną namuose mažametį vaiką palikusi kupiškėnė sulaukė teismo nuosprendžio

(atnaujinta 15:30 2020.09.25)
Pabrėžiama, kad moteriai nustatytas 0,60 promilės girtumas. Nustatyta, kad mažametis be priežiūros bute praleido beveik dvi paras

VILNIUS, rugsėjo 25 — Sputnik. Jauna kupiškėnė, kuri beveik dvi paras vieną namuose paliko mažametį vaiką, teismo nutarimu gavo 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per tą laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, nevartoti psichotropinių medžiagų ir naktimis neišeiti iš namų, praneša Prokuratūros spaudos tarnyba.

"Šių metų gegužės mėnesį plačiai nuskambėjo įvykis, kai socialinė darbuotoja Kupiškio mieste, bute rado vieną užrakintą 2 metų berniuką. Mažylis buvo sušalęs, ištroškęs ir alkanas, tačiau rimtesnės medikų pagalbos jam neprireikė. Netrukus policijos pareigūnai surado ir į namus parvežė vaiko motiną", — teigiama pranešime.

Pabrėžiama, kad moteriai nustatytas 0,60 promilės girtumas. Nustatyta, kad mažametis be priežiūros bute praleido beveik dvi paras.

Teigiama, kad teisiamoji savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Pasak jos, vaiką paliko vieną namuose, nes norėjo praleisti laiką su draugais. 

Teismas mažamečio motiną pripažino kalta dėl piktnaudžiavimo motinos teisėmis ir pareigomis.

Tegai:
motinystė, vaikas
Dar šia tema
Klaipėdoje sulaikyti iš senjoro 13 tūkst eurų išvilioję asmenys — video
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
JAV pasiūlė įvesti sankcijas Rusijai dėl Navalno