Литовские партизаны Николай Букинас, Андрей Трушкинас и Сергей Неведомкис (слева направо) в лесном лагере, 1 сентября 1944 года

"Sovietų partizanų keliais". Didžiojo Tėvynės karo herojų žygdarbiai Lietuvoje

(atnaujinta 23:13 2020.06.02)
Šiais metais minimos 75-osios pergalės prieš fašizmą metinės. 1941 metų birželį vokiečių okupantai atvyko į Lietuvą ir beveik per savaitę užėmė visą šalį. Prasidėjo kelerius metus trukęs okupacijos laikotarpis. Sovietų partizanai didvyriškai kovojo su fašizmu Lietuvoje

Sovietų partizanų judėjimas Lietuvos teritorijoje iškilo 1941 metų rugpjūtį. Fronto liniją kirto kovinės grupės, jos pateko į Lietuvą ir čia kartu su komunistais ir komjaunimo nariais, kurie birželio mėnesį nespėjo palikti Lietuvos, sukūrė partizanų būrius. Tačiau mažuma tokių grupių sugebėjo tai padaryti; daugelis tokių grupių greitai susidūrė su budeliais ir žuvo.

Apskritai, nuo 1941 metų birželio iki 1945 metų sausio Lietuvos teritorijoje žuvo 700 tūkst. žmonių.

Neseniai, gegužės 22 dieną, Lietuvos antifašistai ir Rusijos Federacijos ambasados ​​atstovas Lietuvoje dalyvavo akcijoje "Sovietų partizanų keliais" ir pagerbė šių tikrų didvyrių atminimą. Kirto 15 kilometrų palei Rūdninkų girią, apžiūrėjo vietas, kur gyveno sovietų partizanai, pagerbė jų atminimą prie kovotojų prieš fašizmą paminklo, padėjo gėlių, uždegė žvakes.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литва
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

Renginyje dalyvavo: Lietuvos antifašistai, Respublikinės karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys (jam 93 metai, tačiau jis nuėjo visą kelią su kitais daug jaunesniais renginio dalyviais), karo veteranų organizacijos sekretorius Vaigutis Stančikas, žmogaus teisių aktyvistas Dainius Mikelionis, Socialistinio liaudies fronto atstovas Henrikas Juodiška, Romas Stavskis, Giedrius Grabauskas ir Rusijos Federacijos ambasados ​​sekretorius Sergejus Abramkinas.

Sovietinis partizaninis judėjimas Lietuvoje

Akcijos metu buvo aptarti svarbūs sovietinio partizaninio judėjimo veiklos Lietuvoje aspektai. Oficialiais duomenimis, 1944 metų birželio mėnesį beveik 4 tūkstančiai partizanų kovojo su fašizmu Lietuvos teritorijoje. Rūdninkų girioje buvo įsikūrę daugiau kaip 1300 partizanų, tai buvo įvairių tautybių žmonės — lietuviai, rusai, baltarusiai, žydai, lenkai, totoriai, kitų tautybių atstovai. Bet tokia situacija susiklostė karo pabaigoje.

Литовские партизаны в Вильнюсе во время Великой Отечественной войны, 13 июля 1944 года
© Sputnik / Яков Рюмкин
Partizanai Vilniuje, 1944 metų liepos 13-oji

O kokia buvo tikroji padėtis karo pradžioje? 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje Rusijoje buvo sudaryta tarybinių partizanų judėjimo Lietuvoje skatinimo grupė — Aleksandras Guzevičius, Fridis Krastinis, Alfonsas Gailevičius, Stasys Balčiūnas, Danielius Todesas ir Jonas Vildžiūnas. Jie išsiuntė į Lietuvą partizanų grupes. Daugelio grupių likimas buvo tragiškas — žuvo grupė, vadovaujama Kazio Trinkūno, grupė, kuriai vadovavo Adomas Godliauskas, į Žemaitiją išsiųsta grupė (vadas Antanas Milvydas), į Suvalkiją išsiųsta grupė (vadas Karolis Petrikas) ir kelios kitos grupės.

Buvo tokių atvejų, kad iš grupės išgyveno tik vienas žmogus — toks likimas ištiko į Ukmergės apylinkes išsiųstą partizanų grupę. Mūšyje žuvo keturi partizanai ir tik būrio vadui Vladui Vildžiūnui pavyko pasprukti, kurį laiką jis gyveno pas patikimą žmogų, paskui prisijungė prie vieno iš partizanų būrių.

Žiaurios nacių ir jų bendrininkų represijos buvo nukreiptos prieš sovietinius partizanus ir prieš tuos, kurie juos rėmė. Kartais buvo vykdomi barbariški žmonių bauginimo aktai, pavyzdžiui, 1941 metų gruodžio 13 dieną Kauno centre buvo pakarti Vladas Vilimas, Vladas Baronas ir Albertas Slapšys (sovietų partizanai, visi patyrę komunistai, kovotojai prieš profašistinį Smetonos režimą).

Солдаты осматривают подвалы, в которых во время немецкой оккупации скрывались евреи, Каунас, Литва
© Sputnik / Николай Попов
Kareiviai, lankantys rūsius, kuriuose slapstėsi žydai vokiečių okupacijos metu, Kaunas, Lietuva

1942 metų spalio mėnesį Maskvoje buvo įsteigta Lietuvos sovietų partizanų judėjimo būstinė, jos vadovu tapo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius Antanas Sniečkus. Sovietų partizanai Lietuvoje, taip pat kai kurie sovietų lietuvių kilmės partizanai Baltarusijoje ir Ukrainoje surengė didvyrišką kovą su užpuolikais vokiečiais ir jų vietiniais bendrininkais. Tokių lietuvių kilmės sovietinių partizanų vardai kaip Juozas Vitas, Jonas Vildžiūnas, Stanislavas Vaupšas (Vaupšasovas) — jis tada Baltarusijoje buvo žinomas kaip pulkininkas Gradovas, Marytė Melnikaitė, Stasys Apyvala ir daugybė jų bendražygių tapo heroizmo pavyzdžiais. Čia visada svarbu atsiminti tuos, kurie kovojo sunkiomis sąlygomis, nepasidavė priešams ir žuvo kovoje.

1941 metų rugpjūčio mėnesį Panevėžyje prasidėjo Karolio Požėlos garbei būrio sukūrimas, pamažu į šio būrio gretas įsiliejo ir žmonės iš Panevėžio apylinkių. Spalį būrys jau turėjo per 40 žmonių. Būrys pradėjo aktyvius veiksmus, vykdė diversijas. Tačiau 1942 metų balandžio–gegužės mėnesiais daugelis partizanų mirė, kai juos išdavė. Žuvo ir Požėlos būrio vadas Povilas Vaičiūnas.

Расстрел литовских партизан, Каунас, 1 августа 1941 года
© Sputnik / РИА Новости
Lietuvos partizanų sušaudymas, 1941 metų rugpjūčio 1-oji

Nuo 1942 metų spalio iki 1943 metų rugpjūčio prasidėjo nauja taktika — partizanų būriai buvo išsiųsti į Baltarusiją, jie ten kurį laiką gyveno, o iš ten pamažu pateko į Lietuvos teritoriją. Partizanų būriai buvo kuriami visoje Lietuvoje, jie vykdė diversijas, rinko duomenis apie užpuolikus. 1943 metų pradžioje buvo sukurta viena didžiausių pogrindžio organizacijų (vadas Juozas Vitas). 1943 metų birželio mėnesį Vitas ir jo bendraminčių grupė buvo areštuoti ir jiems buvo skirta mirties bausmė.

1943 metų gegužės–birželio mėnesiais Rūdninkų girioje pasirodė vis daugiau partizanų būrių. O nuo 1943 metų rugsėjo–spalio partizanų judėjimą pradėjo koordinuoti tiesiogiai iš Lietuvos teritorijoje. Tuo užsiėmė Henrikas Zimanas, Marijonas Miceika ir kiti Lietuvos partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės nariai, palaikė ryšius su operatyvinės grupės viršininku Motiejumi Šumausku (kuris buvo Baltarusijoje) ir štabo viršininku Antanu Sniečkumi (kuris buvo Rusijoje). Buvo kuriami dideli būriai — "Margiris", "Keršytojas" ir kiti partizanų dariniai. 1944 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais partizanai dalyvavo išlaisvinant Vilnių, Kauną ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Santykiai su Baltarusijos partizanais

Lietuvos partizanai palaikė glaudžius ryšius su Fiodoru Markovu, Piotru Lopatinu ir kai kuriais kitais Baltarusijos partizanų vadais. Specialiosios darbo grupės vadovas Stanislavas Vaupšas ("pulkininkas Gradovas") dažnai asmeniškai susitikdavo su Lietuvos partizanais, duodavo jiems nurodymus ir padėjo jiems patekti į Lietuvą. 1942 metų balandžio mėnesį Aleksandras Guzevičius nusiuntė pranešimą sovietų vadovybei, kuriame pasiūlė skatinti Lietuvos sovietinio partizaninio judėjimo iš Baltarusijos teritorijos veiklą. Ir jis nurodė, kad Vaupšas gali priimti Lietuvos partizanus ir padėti jiems patikimai patekti į Lietuvą. Šis planas buvo patvirtintas.

Герой Советского Союза (посмертно) Мария Мельникайте. В годы Великой Отечественной войны 1941 - 1945 годов - участница партизанского движения в Литве
© Sputnik / С. Кирьяков
Marytė Melnikaitė

Jonas Vildžiūnas kelis mėnesius gyveno "dėdės Kolios" (vadas Lopatinas) brigados bazėse. Per tą laiką jis taip pat atsekė išdavikus Borisą Makarovą ir keletą kitų gestapo agentų, atsakingų už partizanų grupės areštus. Paaiškėjo, kad Makarovas 1934 metais buvo įdarbintas amerikiečių. Būdamas Amerikos žvalgybos agentu, jis atliko įvairias užduotis. Nuo 1941 metų rugpjūčio mėnesio pradėjo bendradarbiauti su gestapu, įsiskverbė į partizanų brigadą.

Lietuvos partizanams daug padėjo Vorošilovo brigados vadas Fiodoras Markovas. Pats Markovas gerai pažinojo Rytų Lietuvą, anuomet pats gyveno Švenčionių krašte. Markovo bendražygis Makaras Korablikovas ("Maksim") taip pat gerai pažinojo Rytų Lietuvą, palaikė ryšius su Vildžiūnu, Vitu ir kitais Lietuvos partizanų vadais. Korablikovas supažindino Vildžiūną su Vilniaus pogrindžio darbuotojais Gračiovo komunistais. Klara ir Pavelas Gračiovai atrasdavo saugius namus, gabeno įvairius krovinius partizanams. Partizanų būrio vadas Ivanas Buta įvairiais būdais padėdavo Lietuvos partizanams: rado slaptus butus, rado kontaktų. Viena iš šių ryšių yra Anastasija Semenovič, ji atliko pavojingas užduotis, gabendama minas iš Baltarusijos į Lietuvą. Lietuvos partizanams talkino ir kiti partizanai iš Baltarusijos — Josifas Kučinskis, Vladislavas Zapolskis ir nemažai drąsių kovotojų prieš fašizmą.

Мемориальный комплекс жертвам фашизма воздвигнут на кургане Жвягинай, на месте где до войны была деревня Аблинга, которую немецкие солдаты сожги вместе со всеми жителями 23 июня 1941 года
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Memorialinis kompleksas fašizmo aukoms buvo pastatytas ant Žvaginių piliakalnio, vietoje, kur prieš karą buvo Ablingos kaimas, kurį vokiečių kareiviai sudegino kartu su visais gyventojais 1941 metų birželio 23 dieną

Vienas žiauriausių okupacijos požymių yra Holokaustas. Lietuvos teritorijoje Holokaustas buvo ypač žiaurus, 95 procentai Lietuvos žydų (apie 230 tūkst. žmonių) buvo sunaikinti. 1941 metų birželio 25–26 dienomis Kaune prasidėjo masinės žydų žudynės, vietiniai buržuaziniai nacionalistai juos šaudydavo, pakardavo ir žudydavo kirviais. Priėjo prie barbariškų nusikaltimų, pavyzdžiui, Vilijampolės pakraštyje buvęs Smetonos armijos leitenantas Viktoras Vitkauskas-Saidokas sugriebė garsųjį rabiną Zalmaną Osovskį ir kirviu nukirto jam galvą. Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos dienų Troškūnuose ir kituose Anykščių krašto miestuose žydus žiauriai žudė vietiniai fašistai Antanas Slučka-Šarūnas, Antanas Starkus–Montė ir jų bendrininkai. Daugelis žydų buvo uždaryti į getus.

Palaipsniui kai kurie žydai palikdavo geto teritoriją ir įstodavo į sovietinių partizanų būrius. Tarp jų yra Faina Brancovskaja (ji vis dar gyvena Lietuvoje), Josifas Melamedas (po karo jis su grupe bendraminčių padarė nacių nusikaltimų tyrimus, parašė keletą knygų šia tema). Per 1000 žydų tapo sovietiniais partizanais.

Деревня Пирчупис в Варенском районе Литовской ССР, сожженная немецкими оккупантами вместе со 119 её жителями в 1944 году во время Великой Отечественной войны
© Sputnik / Мариус Баранаускас
Pirčiupių kaimas, Lietuvos TSR Varėnos rajone, sudegintas vokiečių užpuolikų kartu su 119 jo gyventojų 1944 metais

Hitlerio užpuolikai ir jų vietiniai bendrininkai vietinius gyventojus dažnai naikindavo ištisomis šeimomis. Štai keletas pavyzdžių: 1942 metų balandžio mėnesį Kupiškio rajone gestapo kareiviai sušaudė ir nužudė 4 žmonių Lapenių šeimą, nes vienas iš šeimos narių rado sovietinių partizanų parašiutą ir parvežė jį namo, nepranešdamas apie radinį įsibrovėliams. 1944 metų balandžio 5 dieną vokiečių okupantai apsupo namą Kaune. Ten slapstėsi sovietų partizanas Aleksonis ir dirbo su radijo stotimi. Drąsus partizanas žuvo mūšyje, tada naciai sušaudė namo savininką Juozą Obelenį kartu su jo šeima — žmona ir dviem dukterimis.

Nuo 1943 metų pabaigos pradėjo veikti "Vytauto" būrys (vadas Vytautas Šlapelis). Šio būrio nariai buvo buvę policijos pareigūnai, tarnavę vokiečių įsibrovėliams, tačiau veikė sovietinių partizanų pusėse. Partizanų atstovai nuolat agitavo tarp policininkų, jie ragino atsisakyti tarnauti įsibrovėliams.

Памятник воинам, погибшим за освобождение города от фашистских захватчиков в годы Великой Отечественной войны 1941-1945 года
© Sputnik / Д. Смирнов
Paminklas žuvusiems kariams Klaipėdoje

Nuo 1943 metų spalio vokiečių okupacinė administracija priėmė dekretą dėl vadinamųjų "savigynos" padalinių sukūrimo. Kai kuriuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose buvo kuriami nuo 20 iki 50 žmonių būriai. Jie gavo ginklų, pagrindinis būrių tikslas buvo kova su sovietų partizanais. Tarp jų vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas, Sergijus Staniškis-Litas ir kai kurie kiti nacių nusikaltėliai, kurie po karo išgarsėjo kaip aktyvūs veikėjai, "miško broliai".

Nuo 1944 metų gegužės mėnesio pabaigos prasidėjo Lietuvos išvadavimas. Iki 1944 metų pabaigos buvo išlaisvinta beveik visa Lietuvos teritorija. Sovietiniai partizanai padėjo sovietų armijai vykdant svarbias operacijas prieš vokiečių užpuolikus ir jų vietinius bendrininkus, jie dalyvavo išlaisvinant Zarasus, Vilnių, Kauną, Panevėžį ir kai kuriuos kitus Lietuvos miestus.

Sovietų partizanų istorinės atminties aspektai šiuolaikinėje Lietuvoje

1990–1991 metais Lietuvoje valdžią užgrobė fanatiški kraštutiniai dešinieji politikai. Prasidėjo sovietinių partizanų pažeminimas, buvo pašalinta daugybė jų garbei pastatytų paminklų. Juos pradėjo vadinti "sovietiniais diversantais", "raudonaisiais banditais". Vienas iš barbariškų veiksmų prieš paminklus: 1991 metų rudenį Kaune buvo demontuotas paminklas progresyviam poetui Vytautui Montvilai, kurį Kaune naciai nužudė 1941 metų liepos 7 dieną.

Монумент жертвам фашизма, замученным в концентрационном лагере 9-ый фронт в годы Великой Отечественной Войны
© Sputnik / Улозявичюс Аудрюс
Monumentas "IX-asis frontas"

Kas yra šiuolaikinė Lietuva? Lietuvoje yra akivaizdžių žodžio laisvės apribojimų požymių. Padėtis šalyje panaši į tuos laikus, kai Lietuvą valdė fašistinis Smetonos režimas (1926–1940 metai). Tikriausiai dėl to Lietuvoje yra uždrausta komunistų partija, be to, specialiosios tarnybos daro spaudimą šalies kairiosioms antifašistinėms organizacijoms. Kalbant apie knygas, daugelis knygų Lietuvoje jau yra uždraustos. Pavyzdžiui Galinos Sapožnikovos ir Rūtos Vanagaitės, Nikolajaus Starikovo ir Vytauto Petkevičiaus, ir daugybė kitų knygų.

Kelios ksenofobijos formos (ypač rusofobija, antisemitizmas ir antisovietizmas) yra plačiai paplitusios šiuolaikinėje Lietuvoje. Nuo 2017 metų pradžios Lietuvos neonaciai agitavo šalinti paminklus tokiems žmonėms kaip Petras Cvirka, Julius Janonis, Salomėja Nėris, Kipras Petrauskas — jie visi yra progresyviosios inteligentijos atstovai, iškilūs antifašistai.

Мероприятие 22 мая 2020 года в Рудницкой пуще, Литв
Atminimo akcija Rūdninkų girioje gegužės 22 dieną

2018 metų pradžioje Kupiškio miesto valdžia jau panaikino Petro Pajarskio ir Broniaus Žekonio gatvių pavadinimus (sovietiniai partizanai, abu žuvo kovoje su naciais. Pajarskis žuvo mūšyje Biržų rajone 1942 metų kovo mėnesį, o Žekonis buvo areštuotas ir 1944 metų liepos 6 dieną sušaudytas 9 forte).

Nors padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje yra sunki, nuo 2012 metų rengiamos konferencijos, seminarai istorinės atminties tema, Lietuvos antifašistai palaiko ryšius su kolegomis iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Didysis Tėvynės karas
Amerikiečių kompleksas Patriot, archyvinė nuotrauka

Nauja Amerikos oro gynybos sistemų "Patriot" nesėkmė

(atnaujinta 11:23 2020.07.05)
JAV pagamintos "Patriot" priešlėktuvinės raketų sistemos neapsaugojo Saudo Arabijos sostinės Rijado nuo Jemeno husitų oro smūgio ir dar kartą patvirtino savo kaip "vakar dienos ginklo" reputaciją

Jemeno"Ansar Alla" judėjimo kovotojai (husitai) birželio 23 dieną užpuolė objektus Saudo Arabijoje, atvirai tai pareiškė ir pademonstravo savo ginklų pranašumą prieš Amerikos oro gynybos sistemas "Patriot".

Iš husitų kontroliuojamos teritorijos buvo paleista keletas nepilotuojamų orlaivių  ir raketų, kurie įveikė daugiau nei 700 km, tris pozicines oro gynybos sistemos zonas ir smogė į taikinius Rijade. Anot "Reuters", "Houthis" raketos ir dronas buvo nukreipti į armijos štabą, gynybos ministeriją ir oro bazę.

Saudo Arabijos gynybos ministerija įsakė sunaikinanti oro taikinius, tačiau vis dėlto galima manyti, kad atskiri atakos dronai (arba raketos) savo užduotį atliko Rijade. Liudininkai pasakojo apie du aukšto lygio sprogimus ir storus dūmų dūmus Saudo Arabijos sostinėje (praėjusių metų husitų išpuolis Abkayko ir Khuro rafinavimo gamyklose buvo daug stipresnis ir turėjo rimtesnių padarinių).

Remiantis viena iš versijų, "Patriot" sistemos atpažino atakuojančius nepilotuojamus skraidymo aparatus kaip savo ir juos praleido. Galbūt "Patriot" priešlėktuvinės gynybos atpažinimo sistemą nulaužė ar užgniaužė elektroninis karas. Blogiausiu atveju technologiškai netobuli "patriotai" galėjo tiesiog nepastebėti žemo kontrasto oro taikinių. Kad ir kaip būtų, Saudo Arabijos ir Jemeno husitų konfliktas tampa vis stipresnis ir pavojingesnis visam regionui. Tuo tarpu kiekybinis amerikiečių ginklų (įskaitant papildomas "Patriot" oro gynybos baterijas ir naujas pozicijas) augimas nieko nedaro.

"Patriot" jau nebe tos

Husitai tvirtina, kad užpuolė Gynybos ministeriją ir Karaliaus Salmano oro pajėgų bazę Saudo Arabijoje. Anot koalicijos, Karalystės oro gynybos pajėgos perėmė keturias balistines raketas ir kelis dronus-kamikadzes, kuriuos Rijade bei Najrano ir Jizano miestuose paleido birželio 23 dienos rytą. Bendras  ginklų skaičius nežinomas, husitai paskelbė "didelio masto operaciją", kuri dar nėra baigta. Lieka neaiškumų.

Palyginimui, praėjusių metų rudenį kovotojai dislokavo 18 dronų ir septynias kruizines raketas. Husitų atstovas atkreipė dėmesį į naujųjų "Kasef" ir "Sammad-3" dronų galimybes įveikti 1700 km atstumą. Čia svarbu suprasti: esant tokiam skrydžio diapazonui, Jemeno dronas-kamikadzė gali atakuoti taikinį Saudo Arabijoje iš bet kurios krypties (pavyzdžiui, pasiekti Rijatą iš Kataro), o "Patriot" kompleksai bus nenaudingi, nes jie kontroliuoja erdvę ribotame 90 laipsnių sektoriuje, o ešelonų skaičius neturi įtakos oro gynybos kokybei. "Patriot" kompleksas skirtas sunaikinti orlaivius, balistinius taikinius ir vidutinio nuotolio raketas. Taikiniai yra santykinai maži dronai ir kruizinės raketos.

JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjas anksčiau pažymėjo: "Net kai kurios geriausios sistemos pasaulyje ne visada pasiekia taikinius". Ir jei jie akivaizdžiai nėra patys geriausi, tada jemeniečių husitų smūgiai į objektus Saudo Arabijoje yra neišvengiami. Raketiniai ginklai ir smogiamieji BSK sparčiai vystosi visose pasaulio šalyse, o "Patriot" priešlėktuvinės gynybos sistemų modernizavimas primena trypčiojimą vietoje. Modifikacijose PAC-2 ir PAC-3 technologinis proveržis nepastebėtas. PAC-3 projektas gavo bent jau "pagreitintą" radarą ir naują raketą, o kiti atnaujinimai numatė tik atskirų komponentų ir mazgų pakeitimą. Pentagonas planuoja "Patriot" kompleksą eksploatuoti iki 2030-ųjų pradžios ir galbūt tai yra pernelyg optimistiška ateities vaizija.

Pagal taktines ir technines charakteristikas "Patriot" sugeba sunaikinti ore esančius objektus, skriejančius iki 2500 kilometrų per valandą greičiu, iki 100 kilometrų atstumu (balistiniai — iki 25 kilometrų) ir iki 25 kilometrų aukščio (balistiniai — iki 11 kilometrų). ZRK vienu metu gali iššauti į aštuonis taikinius. Komplekso reakcijos laikas yra 15 sekundžių (labai lėtai — per tą laiką taikinys gali skristi 10 km), įskaitant raketos paleidimą, kai taikinys artėja prie numatytos sienos. "Patriot" oro gynybos radaro matymo kampas yra 90 laipsnių, jis yra sumontuotas oro tikimybių tikimybės kryptimi (nėra viso vaizdo).

Kuklias savybes papildo ne pati sėkmingiausia kovinio naudojimo patirtis. Taigi iš 91 raketų "Skad R-17", kurias Irakas išleido 1991 metų Pradžioje, amerikiečiams pavyko numušti tik 45, kainuojančias 158 priešlėktuvines raketas. Reikšmingas amerikiečių komplekso trūkumas buvo trumpas atstumas ir tikslo perėmimo aukštis — mažiau nei 20 ir 7 kilometrai nuo dengiamo objekto. Bet koks palyginimas su tokiais moderniais Rusijos partneriais kaip "Vityaz S-350" yra neteisingas, o technologijų srityje — atotrūkis yra fantastiškas (pagal radaro apžvalgą, reagavimo greitį, taikinių skaičių, aukščio diapazoną ir sunaikinimo diapazoną).

Tuo tarpu viena "Patriot" oro gynybos sistema tarptautinėje rinkoje kainuoja apie 1 milijardą dolerių. Vien tik 2017 metais JAV pardavė 110 milijardų JAV dolerių vertės Saudo Arabijos ginklų, tai yra didžiausias ginklų sandoris žmonijos istorijoje. Greičiausiai didžioji dalis šių lėšų buvo iššvaistyta — Amerikos gynybos pramonės "reklama" oro gynybos sistemoje liko be tęsinio. Neatsitiktinai Japonija atsisakė įsigyti ir dislokuoti savo teritorijoje amerikiečių priešraketinės gynybos sistemą "Aegis Ashore".

Vietinė gamyba?

Dar kartą pabrėžti Jemeno kovotojų judėjimo proiraniškumą ar tiekti jiems Irano ginklus reiškia supaprastinti tikrovę. Technologiškai husitai yra gana nepriklausomi, užtikrintai vykdo karo veiksmus jūroje ir anksčiau pristatė visą naujų savo gaminamų dronų ir raketų parodą, skirtą karui su Saudo Arabija ir arabų koalicija.

Kovinis geležinkelio raketų kompleksas
© Фото : предоставлено пресс-службой РВСН

Atminkite, kad šie oro atakos įrankiai gali nuskristi šimtus kilometrų ir tiksliai pataikyti į taikinį (atskiras pastatas, gamykla).
Ginkluotasis konfliktas Jemene yra kilęs iš tikėjimo, politinių ir regioninių prieštaravimų šalies šiaurėje ir pietuose ir neturi karinio sprendimo. Susirėmimai tarp sunitų (salafistų) ir šiitų (husitų) kilę iš tolimos praeities. Karinio karo mechanika yra paprasta: iš vienos pusės šiitai-husitai, kuriuos palaiko Iranas, ir, kita vertus, sunitai, kuriuos palaiko Saudo Arabija. Jemeno šiaurėje yra naftos telkinių, o pietuose yra angliavandenilių tranzitui svarbus Adeno uostas, o Rijado noras kontroliuoti "srautus" atrodo logiškas.

Leiskite jums priminti, kad 2015 metų husitų kovotojai užgrobė valdžią ir Sanos sostinę po dabartinio prezidento skrydžio. Saudo Arabija, gavusi JAV pritarimą ir neturėdama JT leidimo, pradėjo karinę operaciją prieš Jemeno "chuntą", remdama JAE, Bahreino, Kuveito, Kataro, Jordanijos, Egipto, Pakistano, Maroko ir Sudano ginklus.

Koalicija yra pabėgusios vyriausybės pusėje. JT neatlieka konstruktyvaus vaidmens, tik kartais ragina šalis siekti taikos. Jungtinės Valstijos tvirtina regioninio dispečerio vaidmenį. Pilietinis karas Jemene trunka šešerius metus, o arabų koalicijos intervencija tik paskatino karo veiksmų eskalavimą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Patriot
Dar šia tema
"Patriot" atvyksta į Lietuvą
Rusija vertins pastovų "Patriot" buvimą Lietuvoje kaip papildomą grėsmę
Ekspertas: Lietuva įsigijo NASAMS iš Norvegijos, nes JAV nepardavė jai "Patriot"
Vėjo jėgainės jūroje, archyvinė nuotrauka

Energijos pasaulio laukia chaosas

(atnaujinta 19:50 2020.07.04)
Prasidėjusią pasaulio energijos transformaciją lydi aštri "įvairių rūšių" ir "specifinė" kova: nauji energijos šaltiniai konkuruoja su senaisiais

Savo ruožtu naftos ir dujų gamintojai, paskelbti "išvykstančiais" (nors ne iš karto, bet ateityje), taip pat aktyviai konkuruoja tarpusavyje, bijodami, kad per dvidešimt – trisdešimt metų jų produktai nebus reikalingi tokiais kiekiais. Tai ypač akivaizdu SGD sektoriuje, kai tik ūmi krizė atidėjo naują projektų bangą. Nepaisant to, įmonės planuoja grįžti prie naujų gamyklų statymo, net galimo produkcijos pertekliaus pavojaus sąlygomis.

Kaip suprasti, kas bus sėkmingesnis šiame konkurse? Maždaug apytiksliai, pirmiausia mes praleidžiame ne rinkos rėmimo priemones mažai anglies išskiriantiems energijos šaltiniams. Tuomet galime manyti, kad laimės tas, kuris siūlo minimalią kainą už savo prekes. Mažiausia kaina, savo ruožtu, nustatoma pagal savikainą. Atrodytų, kad viskas paprasta. Tiesą sakant, tokiose kapitališkai intensyviose srityse kaip energetika, o ypač atsinaujinanti energija, energijos ar elektros energijos gavybos/ gamybos išlaidos tiesiogiai priklauso nuo investuotų pinigų vertės, kaip mes jau aptarėme anksčiau.

Naujas pavyzdys: buvo išleistas dokumentas, skirtas Ispanijos vėjo jėgainių ekonomikos analizei, apdorota daugybė projektų. Autoriai taip pat pademonstravo pinigų kainos įtaką: pagamintos elektros energijos megavatvalandės kaina pasikeitė beveik tris kartus, svyruodama nuo 46 iki 127 dolerių, kai finansavimo kaina pasikeitė nuo nulio ("nemokami pinigai" kalbant apie paskolos palūkanų mokėjimą) iki 15 procentų. Skirtumas įspūdingas.

Tačiau kokia yra investuoto kapitalo vertė iš tikrųjų? Akivaizdu, kad, pirma, tai priklauso nuo paskolos kainos. Pagrindinių palūkanų normų sumažinimas iki neigiamos visame pasaulyje, ką mes dabar matome, vienokiu ar kitokiu laipsniu bus perkeltas į paskolų palūkanų normas. Visa tai palaiko atsinaujinančios energijos projektus, kurie yra vieni kapitališkiausių energetikos sektoriuje.

Bet tai tik pusė istorijos. Investuotą kapitalą sudaro nuosavybės ir pasiskolintų lėšų suma. Tokiu atveju nuosavybės grąža turėtų būti didesnė nei kredito (didesnė rizika nuosavybei, nes pirmiausia grąžinama paskola). Iš čia paaiškėja dar viena koreliacija: kuo didesnė pasiskolintų lėšų dalis, tuo pigesnės (apskaičiuotos) energijos ar energijos gamybos sąnaudos.

Tame pačiame darbe su vėjo energija jau pateiktas ne modelio skaičiavimo pavyzdys, o tikrų projektų analizė: naudojant 85 procentų pasiskolintų lėšų, savikaina yra apie 40–60 eurų (už megavatvalandę) ir, priešingai, artėja prie 160 eurų, jei paskolų dalis yra tik nuo dešimties iki penkiolikos procentų.

Iškyla klausimas: kodėl tada visos įmonės dirba nedirba vien tik iš skolintų lėšų? Iš tiesų yra tokia tendencija. Jei anksčiau didelių naftos ir dujų telkinių plėtra buvo finansuojama daugiausia iš įmonių nuosavų lėšų, tai naujiems atsinaujinančios energijos projektams būdinga didelė pasiskolinto finansavimo dalis.

Klasikiniams naftos ir dujų projektams taip pat padidėja pasiskolintų lėšų dalis iki 70 procentų, kartais mažiau. Bet kodėl gi nefinansuojant viso to paskola, jei tai pigu ir pelninga? Priežastys aiškios: rizika. Nesėkmės atveju dalyvavimas nuosavybėje daugeliu atvejų leidžia bent jau atsiskaityti su kreditoriais. Kita vertus, kreditoriai taip pat pasirengę išduoti paskolas, jei jų lėšos buvo investuotos į šį projektą įgyvendinančią bendrovę.

Nafta, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Максим Богодвид

Ir čia paaiškėja, kodėl atsinaujinančios energijos projektams gali būti didelė pasiskolintų lėšų dalis ir žemos skolinimo normos. Jų rizika laikoma minimalia. Pirma, bent jau ne taip seniai, elektra buvo išperkama pagal fiksuotą tarifą. Antra, kadangi manoma, kad per ilgus dešimtmečius nėra paklausos mažėjimo rizikos, atsižvelgiant į energetikos sektoriaus dekarbonizavimą. Nebūtinai įvykiai vystysis tokiu būdu (pavyzdžiui, kris elektros energijos kainos, o garantuojamas išpirkimas vis rečiau pasitaiko), tačiau būtent ši logika naudojama priimant sprendimus.

Tas pats pasakytina ir apie naftą ir dujas, tik su minuso ženklu, dėl energijos perdavimo ir dekarbonizacijos baimės. Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta pirmiau, įmonės yra pasirengusios priimti investicinius sprendimus tik esant dideliam numatomam naujų naftos ir dujų projektų pelningumui. Tai atspindi gerai žinomą reguliavimo riziką ir leidžia bent išeiti į nulį, jei kainos bus mažesnės nei tikėtasi (nes pelningumas taip pat priklauso nuo kainos ateityje, kurią sunku numatyti). Todėl grąžos norma, reikalinga priimant investicinį sprendimą dėl naujos naftos gavybos atviroje jūroje, viršija 20 procentų, SGD — virš dešimties procentų. Palyginimui: už "vėją" ir "saulę" — jau mažiau nei penki procentai. Ir kuo didesnė grąžos norma, tuo didesnė kaina, nes visi kiti dalykai yra lygūs.

Kas lemia tokias aplinkybes? Neseniai atlikus investicinio banko "Goldman Sachs", ištikimo naujai energijai, karbonomikos tyrimą, be kita ko, daromos šios išvados.

Pirma, tikimasi staigių naftos ir dujų tarptautinių įmonių investicijų į naująjį energetikos sektorių pokyčių. Mes jau aptarėme, kad nepaisant daugybės pareiškimų apie atsidavimą ekologiškai energijai ir pasirengimą pakeisti energiją, naftos ir dujų įmonės iš tikrųjų tik apie tris procentus savo kapitalo investuoja į atsinaujinančią energiją. Tačiau ateinančiais metais, 2020–2021 metais, remiantis "Goldmano Sachso" vertinimais, ši dalis staigiai padidės iki dešimties-penkiolikos procentų.

Antra ir svarbiausia. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prognozė rodo, kad 2020 metais rinkoje vis dar trūks naftos ir suskystintų gamtinių dujų. Tai atrodytų paradoksas? Tačiau turime atsiminti, kad deficito laikotarpis (ir atitinkamai aukštos kainos) negali trukti dvidešimt metų, o investicijų į didelius projektus grąža užtrunka būtent tiek.

Savo ruožtu pažymime, kad didelis SGD deficitas kelia klausimus (per daug norinčių dalyvauti: tai Kataras su ypač pigiomis dujomis ir JAV, kur vis dar priimami ne iki galo rinkos sprendimai). Naftos sektoriuje deficitas, palyginti su dabartinėmis žemomis kainomis ir nepakankamomis investicijomis, yra gana realus.

Amerikos ТНК, "ExxonMobil" ir "Chevron" nusprendė gudrauti ir pakeisti dalį savo tradicinės gamybos visame pasaulyje skalūnų gavyba. Čia yra trumpas investavimo ciklas, lengviau reaguoti į galimą paklausos kritimą ateityje. Tačiau dabartinėmis kainomis šis sprendimas taip pat neatrodo puikiai.

Apibendrinant. Nėra paprastų atsakymų — kuris energijos šaltinis pigesnis. Viskas priklauso nuo reikalaujamos investicijų grąžos, ir tai gali skirtis kiekvienam projektui, net atsižvelgiant į vieno tipo energijos šaltinius. Ir skiriasi kartais, kai lyginama nafta ir dujos bei nauja energija. Paprasčiausiu variantu tai yra priešpriešinimas, kai naujam atsinaujinančios energijos projektui gali būti suteiktas pigus kreditas, o naujam anglių projektui nebus suteikta jokia paskola — kai kurie bankai jau atsisako finansuoti anglies projektus. Savo ruožtu pelningumas bet kokiu atveju priklauso nuo kainų ateityje, kurios yra tik prognozė. Dėl to savikaina yra savotiškai suprantamas dalykas.

Jei staiga skaitytojui susidarė įspūdis, kad aukščiau aptartos aplinkybės paskatino jį blogai prognozuoti pasaulio energijos ateitį, tai taip ir turėtų būti. Daugybė neaiškumų, su kuriais dabar susiduria energetikos sektorius, yra nauja norma. Ir iš dalies paradoksalios išvados iš aprašytų finansinių aspektų tik pabrėžia šį netikrumą.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
SGD, dujos, nafta, vėjo energija, energetika, energija
Dar šia tema
Skalūnų kolapsas: JAV taps naftos gavybos mažėjimo rekordininkėmis
Pasakos apie Baltarusijos jūrą. Latvija įvertino BelAE taip, kaip nesugebėjo Lietuva
Į Lietuvą pristatytas pirmas liepą SGD krovinys iš Norvegijos