Smulkūs pinigai, archyvinė nuotrauka

Europos laukia "didžiulė tragedija"

(atnaujinta 14:38 2020.06.10)
Nuomonės svyruoja nuo optimistinių lūkesčių, kad Europos valiuta taps dominuojančia būsimojoje žaliojoje ekonomikoje, iki euro žlugimo prognozių

Pastebimas ryškus kontrastas tarp perspektyvų, kurias Amerikos ir Didžiosios Britanijos žiniasklaidos atstovai prognozuoja dėl Europos Sąjungos ir Europos valiutos. Galbūt svarbu ne konkretaus leidinio geografinė padėtis, o jo ideologinė orientacija, tačiau faktas lieka tas pats: nuomonių apie tai, kas laukia euro ir ko tikėtis iš euro, diapazonas yra labai platus.

Nuomonės svyruoja nuo optimistinių lūkesčių, kad Europos valiuta taps dominuojančia būsimojoje žaliojoje ekonomikoje (ir tarp lydinčių žaliųjų finansinių priemonių), ir iki euro žlugimo prognozių, patiriamų dėl pačios euro zonos struktūrinių problemų ir neįveikiamų politinių skirtumų, kurie užklupo ES po pirmosios 2008–2009 metų pasaulinės finansų krizės.

Pranašo, kuris prognozuoja būsimą Europos tragediją ir teisingai nurodo į jau pastebimas neigiamo scenarijaus realizavimo prielaidas, vaidmenį atlieka konservatyvus britų finansų apžvalgininkas ir autoritetingas Londono leidinio "The Telegraph" žurnalistas Ambrose'as Evansas-Pritchard'as, kuris nepritaria finansų rinkų entuziazmu dėl naujausių Europos Komisijos ir Europos centrinio banko veiksmų.

"Vokiečiai baiminasi, kad ECB seka paskui Veimaro Reichsbanką į infliacijos spąstus. Dėl Christine Lagarde (Europos centrinio banko vadovės) dosnumo didėja įtampa santykiuose su Vokietija. Ši įtampa gali sudraskyti eurą į gabalus. Christine Lagarde prisiima didelę ekonominę riziką, padvigubindama paskatas, o euro zonos pinigų pasiūla jau auga tokiu greičiu, kokio nebuvo pastebėta nuo euro įvedimo, ir ji prisiima dar didesnę politinę riziką po to, kai Vokietijos Aukščiausiasis Teismas priėmė sprendimą, kad Europos centrinis bankas anksčiau piktnaudžiavo savo galia perkant (vyriausybės — Sputnik) obligacijas, atsisakant pinigų reguliavimo, kai imamasi plataus masto ekonominių priemonių, neturint atitinkamų teisių, įtvirtintų susitarime (dėl Europos Sąjungos sukūrimo — Sputnik)", — rašo Evans'as-Prichard'as.

"Telegraph" medžiagoje yra daugybė įvairių Vokietijos ekspertų nuomonių, kad ECB veiksmai, kuriais iš esmės vien dėl spaustuvės gelbėjamos kitos ES šalys, pirmiausia Italija, sukels rimtų problemų dėl euro.

Ekspertų nuomonių, išsakytų prieš Europos Komisijos ir ECB veiksmus arba prieš euro valiutos egzistavimą, spektras vėlgi yra labai platus — pradedant nuo vieno iš ECB įkūrėjų (ir jo buvusio vyriausiojo ekonomisto) Otmar'o Issing'o ir baigiant pagrindiniais didžiųjų pasaulio bankų, tokių kaip "Deutsche Bank" ir "American Goldman Sachs" ekonomistais.

Profesorius Thomas Meyer'is, Frankfurto tyrimų instituto Finansų studijų centro tyrėjas ir buvęs "Deutsche Bank" vyriausiasis ekonomistas, pabrėžia, kad ECB veiksmai turės pasekmių, kurias turės apmokėti Vokietijos mokesčių mokėtojai. Ir jie nebus patenkinti, kai tai atsitiks.

Vilnius, archyvinė nuotrauka
© Sputnik/ Владислав Адамовский.

"Mes galime pereiti prie infliacijos, vadovaudamiesi aštuntojo dešimtmečio modeliu. ECB sukuria visus šiuos pinigus, tačiau tuo pačiu metu (prekių ir paslaugų — Sputnik) pasiūla ekonomikoje yra ribota. Jei Vokietijos žmonės pabus esant penkių procentų infliacijai, jie padarys išvadą, kad euras tapo nebekontroliuojamas", — pabrėžia jis.

Profesoriaus nepasitenkinimą verta paaiškinti. Jei pinigai būtų skirti ne Italijai ir kitoms panašioms šalims išgelbėti nuo bankroto, o plėtoti eksporto gamybą, tada ECB veiksmai galėtų būti bent kiek pateisinami.

Tačiau prekybos karų (ir visiškai skirtingų Europos Komisijos prioritetų) kontekste tai neįvyks, o tai reiškia, kad pinigai pateks į vidaus rinką su numatomomis neigiamomis pasekmėmis. Anksčiau Europos Sąjunga gelbėjosi nuo panašių infliacijos padarinių nuolat atpigindama Kinijos importą (kuris vis dėlto atėmė iš europiečių darbo vietas, tačiau tiekė pigių prekių), tačiau dabar Europos Komisija ketina kovoti su Kinijos ir Amerikos importu, įveda "anglies tarifus" kitoms šalims ir apskritai daro viską, kad gyventi Europos Sąjungoje būtų brangu ir nemalonu visiems, išskyrus nelegalius migrantus ir pašalpų gavėjus.

Bet galima pažvelgti į visą šią situaciją kitu kampu, kuriame ECB pinigų pumpavimas yra aiškinamas kaip tam tikras būdas išgelbėti euro zoną, siekiant vėliau užtikrinti dominavimą pasaulyje.

Pavyzdžiui, "Bloomberg" praneša, kad "euro kelias link pasaulinės reikšmės yra ekologiškas finansavimas" ir aprašomos šviesios perspektyvos:

"Euras dominavo sparčiai augančioje finansavimo ekologiškomis obligacijomis rinkoje (tai yra obligacijomis, kurios naudojamos finansuoti ekonominę veiklą, padedančią sumažinti žalą aplinkai ar sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą — Sputnik), ir šia valiuta, Europos centrinio banko duomenimis, išleista beveik pusė visų naujų žaliųjų obligacijų emisijų, o tai atitinka Europos Sąjungos siekius iki 2050 metų padaryti žemyną pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu planetos regionu. <...> Euro įvedimas kaip pagrindinės valiutos kovai su klimato kaita galiausiai galėtų padidinti jos, kaip tarptautinės atsargos valiutos, galimybes".

Apskritai, investuotojai yra kviečiami pasirinkti tarp dviejų minčių, kurios bus svarbesnės ateityje: vidinių politinių konfliktų Europos Sąjungoje ir to, kad dabar (bent jau pasak kai kurių Vokietijos ekspertų) bankrutuojančių šalių biudžetai finansuojami iš Europos centrinio banko, arba tai, kad finansinėms priemonėms, kurios išleidžiamos siekiant išsaugoti klimatą, plėtoti ekonomiką be anglies ir kitus ekologiškus idealus (taip pat ir visas su tuo susijusias skolas), naudojama Europos Sąjungos valiuta. Jei manote, kad galų gale svarbi realioji ekonomika, tada tikriausiai yra teisingi Londono ir Frankfurto pesimistai, kurie euro zonai nepranašauja nieko gero. Ir jei tie, kurie nuoširdžiai tiki, kad ateityje ekonomika bus pagrįsta "vėjo malūnais" ir elektromobiliais, yra teisūs, nepaisant dabartinių sunkumų, euras greičiausiai turės šviesią ateitį.

Eurooptimistai vis dar dominuoja žiniasklaidos srityje, tačiau įvertinus tai, kad pagrindiniai pasaulio bankai neskuba keisti dolerių ir aukso į "žaliuosius" eurus, skeptikai greičiausiai yra šiek tiek arčiau tiesos.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
infiliacija, euras, Europa
Dar šia tema
Europos Komisijos narys įvertino nedarbą ES šalyse
Natūralizacija Europoje: Baltijos šalys vėl atsilieka
Vilnius įtrauktas į pačių saugiausių miestų Europoje sąrašą pandemijos fone
Город Вильнюс и башня Гедиминаса над ним

Su pliažu Lukiškių aikštėje ir be Vyčio: kokia Lietuva mini Valstybės dieną

(atnaujinta 14:14 2020.07.06)
Esame labai jautrūs istorijai. Ypač naujausiai Lietuvos istorijai. Ją ginam. Tai patriotizmo išraiška. Ir akivaizdi veidmainystės iliustracija

"Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia".

Tai žodžiai iš "Tautiškos giesmės" — Lietuvos himno. Tautos išrinktieji Seimo nariai sugiedojo himną ir išėjo į "neatostogas". Kodėl į "neatostogas"? Todėl, kad per 30 Nepriklausomybės metų šiai nacionalinei įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai taip ir nepavyko įteisinti Seimo narių atostogų. Taip pat kaip ir susimažinti nei iki 121, nei iki 99. Tradiciškai "mažinsis" jau kitos kadencijos Seimai. Tokia naujausia Lietuvos Seimo istorija.

Seimas neišėjo atostogauti — Seimas išėjo vasaroti. Baigiantis Seimo pavasario sesijai, Parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis tarp darbų, kurių nepavyko nuveikti, išskyrė būtent šį, kad nepriimtas Seimo narių teisių ir pareigų įstatymas.

Pasak Pranckiečio, šiame įstatymo projekte numatytos ne tik Seimo narių atostogos, bet ir nuobaudos posėdžių nelankantiems parlamentarams. "Tai yra didelis kompleksinis darbas, kuris nepadarytas", — pabrėžė Seimo pirmininkas. Tačiau politikai mano, kad ir per likusius šio Seimo darbo mėnesius to padaryti nepavyks. Be to, nemažai jų mano, kad įteisinti Seimo narių atostogų ir nereikia.

Už vasarojančio Seimo langų ne tik vasara, bet ir saulės išblukinta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK).

"Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia".

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė — XIII–XVIII a. gyvavusi feodalinė valstybė. Nuo XIII a. vidurio apėmė beveik visą dabartinę Lietuvą ir dalį dabartinės Baltarusijos, nuo XIV a. vid. — beveik visą dabartinę Lietuvą ir visą dabartinę Baltarusiją, nuo XIV a. II pusės iki 1569 m. — didžiąją dabartinę Ukrainos dalį, taip pat dalį dabartinės Rusijos (Smolenskas, Brianskas, Kurskas), dabartinės Lenkijos (Palenkė), po 1561 m. — dalį dabartinės Latvijos ir Estijos. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė.

Yra kuo didžiuotis. Taip buvo. Yra tvirtai įsitikinusių ir tvirtinančių, kad LDK tiesiog užkoduota kiekvieno lietuvio genuose. Gal ir ne kiekvieno. Netgi ne kiekvieno Seimo nario. Bet tai genetikų ir antropologų tyrinėjimo objektas.

Kokia Lietuva buvo 1392–1430 ar 1920–1923 metais? Lankantis Nepriklausomybės aikštėje, prie Seimo, ir žvelgiant į žemėlapiais padengtą fontaną, į klausimą atsakyti sunku. Žemėlapiai visiškai išbluko. Atnaujinti jų, kaip ir fontano, niekas neskuba. Visas dėmesys sutelktas į Lukiškių aikštę, į pliažą joje. Dar į šarvuotą raitelį su kalaviju ir skydu — Vytį.

Vytis yra Lietuvos Respublikos herbas. Vytis galbūt bus Lukiškių aikštėje, "Šimašiaus pliažo" vietoje. Taip prieš išeidamas vasaroti nusprendė Lietuvos respublikos Seimas. Kaip bus, galutinai nuspręs Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Prieš tai — Jo Ekscelencija Gitanas Nausėda.

Priimant įstatymą, kuriuo nustatoma, kad Lukiškių aikštė turi būti tvarkoma užtikrinant rimtį bei deramą pagarbą kovotojams bei sukilėliams, o jos naudojimas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir moralei, paskutinę akimirką buvo pritarta grupės parlamentarų pataisoms, kad pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas yra valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis su įrengtu memorialu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti. Tačiau dėl Lukiškių aikštės memorialo vis dar vyksta teisminis procesas.

Dėl įstatymo dar turės apsispręsti ir prezidentas Gitanas Nausėda. Tuo tarpu pono Šimašiaus Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė jau kreipėsi į prezidentą su prašymu vetuoti Lukiškių aikštės įstatymą. Kreipimesi nurodoma, kad įstatymo projektas savo turiniu neatitinka esminių įstatymo požymių ir negali būti įstatymo reguliavimo objektu. Be kita ko kreipimesi pažymima, kad įstatymo projektas galimai prieštarauja savivaldos autonomijos principui.

"Valstiečiai" prieš priimant įstatymą viešai irgi kritikavo siūlymą įstatymu įteisinti Vyčio skulptūros įrengimą, kol vyksta teisminis procesas. Tačiau galiausiai valdantieji bei beveik pusė opozicinių konservatorių ir Mišrios Seimo narių grupės atstovų priėmė įstatymą, kuris būtent tai ir numato.

Ramūnas Karbauskis nemano, kad veto atveju dėl šio įstatymo būtų šaukiama neeilinė Seimo sesija. Ir dar vasarą. O jeigu patriotizmo priepuolis? Ką gali žinoti. Taip pat ponas Karbauskis mano, kad sostinės savivaldybė pliažui galėjo pasirinkti apleistą ir neveikiantį fontaną prie Seimo. Fontaną, padengtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiais.

"Prie Seimo yra toks fontanas uždengtas tokiu trikampiu. Tai yra patyčia iš Vilniaus savivaldybės, nes ten Vilniaus savivaldybės teritorija. Tai mes sakėme, kad geriau tame "katlavane" (rus. duobėje) būtų pripylę smėlio vietoj to fontano, kuris kažkada buvo, ir ten būtų tas pliažas ir tegul žmonės ilsisi. Bet tai nebūtų ta vieta, kur žuvo, buvo nužudyta tiek žmonių", — "Žinių radijui" sakė Karbauskis.

Tai, kad pliažą būtų galima įrengti aikštėje prie Seimo, sakė ir parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis. "Prie Seimo, turbūt niekas neabejotų, kad ten, kur buvęs fontanas <...> kur dabar yra pievelė, jei ten žmonės imtų degintis, abejoju ar ten kas nors imtų dėl to pergyventi ir tapatintis su kokiais nors negerais dalykais", — LRT radijui sakė Pranckietis.

"Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!" — bus giedama liepos 6 dieną — Valstybės dieną. Ar Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną himnas vieningai skambės visose Vilniaus miesto aikštėse, greitai išgirsime. Rinktis tikrai yra iš ko. Nuo "Open Beach" Lukiškių aikštėje iki LDK "katlavano" Nepriklausomybės aikštėje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis

Seimo rinkimų belaukiant. Kas laimės partinių sąrašų dvikovą?

(atnaujinta 14:50 2020.07.05)
Didžioji partijų dauguma paskelbė sąrašus rinkimams, kurie skirti į respublikos Seimą. Ką jie rodo?

Jeigu lyginti Lietuvos partijas su krepšinio komandomis, "Valstiečiai" (kurie oficialiai dar nepasakė, kas juos ves į rinkimus, bet kurių lyderiai nuspėjami) primena ekipą iš NBA, kur kolektyvai dažniausiai formuojami pagal principą — žvaigždė (viena arba kelios) ir likusieji, kurių užduotis ją "aptarnauti".

Kitaip tariant, partijos priešakyje turėtų būti du "flagmanai" — Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis, ir galima sakyti, jog "Valstiečiams" labai pasisekė, kad premjeras, greičiausiai, taps jų pagrindiniu rinkiminiu veidu. Kažkur šalia bus Aurelijus Veryga, ir čia irgi sėkmė — jeigu ne koronavirusas, jo kaip sveikatos apsaugos ministro populiarumas, turbūt, neišaugtų iki dabartinio lygio.

Likusieji du "pagrindinės sudėties žaidėjai" — Agnė Širinskienė ir, galbūt, Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė. O toliau didžiąja dalimi "pilkoji masė", kuri buvo, yra ir bus nežinoma didesnei Lietuvos rinkėjų daliai.

Tačiau, jeigu NBA žvaigždės sugeba laimėti sau ir komandai čempionų žiedus, kodėl "Valstiečių" lyderiai negalėtų garantuoti partijai gero rezultato? Žinoma, pakartoti praeitų rinkimų triumfą nerealu, bet solidų mandatų skaičių gauti įmanoma. O toliau jau koalicija.

Konservatoriai — jauni veidai, sena ideologija

Pirma mintis, pažiūrėjus į pirmąjį konservatorių dešimtuką — daug jaunimo: Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė, Agnė Bilotaitė ir net Žygimantas Pavilionis, kuriam tik 48-neri.

Tačiau tuo pat metu ekspertai pastebi, jog priekyje surinkti skirtingiems partijos flangams atstovaujantys politikai. Kaip pažymėjo vienas politologas, Kasčiūno pažiūros yra "pakankamai konservatyvios, ir man sunku būtų jas suderinti su Gabrieliaus Landsbergio ar Ingridos Šimonytės pažiūromis".

Bet didžiausia konservatorių problema ta, kad jauni veidai nereiškia naujos ideologijos. Taip, partijos viduje gali būti diskusija dėl tam tikrų dalykų, bet kol kas nesimato, kad jos programoje atsirastų kokia nors fundamentaliai nauja kryptis.

O būtent ji reikalinga rinkėjų bazės praplėtimui, ir būtent todėl pirmu numeriu tapo Šimonytė. Tačiau garantijos, kad šitas ėjimas suveiks, nėra. Įdomiausia tai, kad jaunieji konservatoriai atrodo konservatyvesni už senuosius, ir kaip tik jie ima dominuoti partijoje. O reiškia, jokio proveržio, greičiausiai, nebus.

Kažkas gali pasakyti, kad geriau branginti tai, ką turi. Tame yra tiesos, bet tai neatneša valdžios. Todėl "Tėvynės sąjungai" tikrai atėjo metas drąsiau eksperimentuoti, net rizikuoti prarasti dalį tradicinių rinkėjų, kad atsirastų nauji. Kitaip ji užstrigs opozicijoje ilgam kaip krepšinio komanda su pasenusia žaidimo filosofija.

Tarp viršaus ir apačios

Toliau reikėtų pasakyti keletą žodžių apie Gintauto Palucko socdemus, liberalus ir "Darbo partiją". Apie pirmus todėl, kad jie tarp lyderių. Apie antrus todėl, kad pas juos atėjo ir iš karto tapo trečiu numeriu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie trečią todėl, kad gali grįžti į Seimą.

Grįžtant prie paralelių su krepšiniu, galima teigti, kad socdemai — tvirti vidutiniokai, kurie po skilimo sugebėjo išsaugoti tradicinės partijos bagažą ir neiškristi į "antrą lygą". Dabar reikia galvoti, kaip grįžti į aukštumas, bet žmonių tam realiai kol kas nėra.

NBA sakoma — nori laimėti, pirk žvaigždę. "Valstiečiai" jų turi ir todėl varžosi dėl aukščiausių vietų. Tuo tarpu socdemai išsilaiko pirmiausiai sisteminio resurso (partinės struktūros) dėka, o su lyderiais problema. Todėl jų trečioji vieta rinkimuose būtų logiška — per silpni, kad pakiltų aukščiau, ir per stiprūs, kad nukristų žemiau, bet jeigu per kitus keturis metus nesuras (neišugdys) ryškių asmenybių — nukris.

Liberalai priešingai gali pakilti (tik ne iš vidurinio aukšto į paskutinį, o iš rūsio į pirmą). Po daugybės įvaizdžio smūgių ir atsisveikinimų jie, atrodo, atsigauna ir pasipildė keliais svarbiais "žaidėjais" —pirmiausiai, solidžiu Lietuvos politologu Raimondu Lopata ir, žinoma, Pranckiečiu.

Pastarojo logika suprantama (nuėjo ten, kur paėmė ir kur gali būti tarp lyderių), bet liberalų sprendimas jo atžvilgiu kelia tam tikrų abejonių, nes pakvietė politiką, kuris buvo partijoje su visiškai kitokia ideologija (o "Liberalų sąjūdis" — viena iš ideologiškai nuosekliausių politinių jėgų Lietuvoje), jau nekalbant apie konfliktinį Pranckiečio elgesį, būnant "Valstiečių" nariu.

Kita vertus, blogiau nebus, o geriau būti gali, nes liberalių rinkėjų, dėl kurių šalyje vyksta aštri konkurencija (dar yra Artūras Zuokas ir Remigijus Šimašius), nėra daug, ir Pranckietis, galimai, privilios tuos, kurie anksčiau už liberalus nebalsavo, taip padėdamas pastariesiems patekti į Seimą, kas šiandien jiems yra svajonių viršūnė.

Krepšinyje būna komandos, kurios negali sau leisti brangių pirkinių, ir todėl, norėdamos pasiekti sąlyginai gerą rezultatą trumpoje perspektyvoje, surenka visus, kas galėtų atnešti bent kažkokią naudą. Kažką tokio padarė "Darbo partija", prie kurios vairo sugrįžo Viktoras Uspaskichas ir kuri į pirmą dešimtuką surinko daugiau ar mažiau vertingus "politinius likučius" — Artūrą Skardžių, Mindaugą Puidoką, Vytautą Gapšį ir panašiai.

Kita vertus, kaip pažymėjo politologė Rima Urbonaitė: "Darbo partija dabar reitingų sąrašuose atrodo silpnokai, bet mes puikiai žinome, kad tai nieko nereiškia. Klausimas, ar ji nebus ta, kuri pasiims "Valstiečių", socialdemokratų balsų? Istorija rodo, kad jie sugeba prisikelti".

Apibendrinant, galima teigti, kad Lietuvos partijų paskelbti rinkiminiai sąrašai parodo jų raidos tendencijas. Kai kurios turi asmenybių, bet neturi sistemos, kitos priešingai. Konservatoriai turi abu dalykus, bet neatnaujina ideologijos, kas riboja jų galimybes. Bendrai paėmus, Lietuva dar negali pasigirti tuo, kad jos politinėje sistemoje įvyko kartų kaita ir atsirado daug naujų "didelių" figūrų su inovatyviu mąstymu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, dvikova, Seimas
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Karbauskis ragina atsakyti už "Sąjūdžio prieš Astravo AE" "neskaidrius veiksmus"
Širinskienė pateikė skundą ET dėl Žalimo ir konservatorių santykių

Sudėtingiausias elementas: nufilmuotas IL-76MD kilimas ir nusileidimas

(atnaujinta 22:58 2020.07.06)
Pratybos vyko Tverės regione. Pilotai turėjo savarankiškai apskaičiuoti orlaivio svorio, greičio ir aukščio išlyginimo santykį

Rusijoje vyko karinės transporto aviacijos įgulų pratybos, kurių metu buvo rengiamas kilimas ir nusileidimas ant žemės. Šis elementas laikomas vienu sunkiausių mokymų metu.

Filmuotoje medžiagoje parodyta, kaip lėktuvas pakyla betoninio kilimo ir tūpimo tako, po to sėkmingai nusileidžia. 

Pratybos vyko Tverės regione. Manevrus pilotai atliko su dešimčia lėktuvų Il-76MD.

Pastebima, kad dirvožemio paviršiaus tankis skiriasi nuo aerodromo betoninės dangos, todėl šis elementas yra pavojingas. Vykdydami pratybas, pilotai, rinkdamiesi nepadengtos juostos lietimo tašką, turėjo savarankiškai apskaičiuoti orlaivio svorio, greičio ir išlyginamojo aukščio santykį.

Tegai:
skrydžiai
Dar šia tema
Videofaktas: išriedėjo pirmasis karinis transporto lėktuvas IL-112V
Internete pasirodė Rusijos IL-38 ekstremalaus skrydžio vaizdo įrašas