Paplūdimys Lukiškių aikštėje

Paplūdimys Lukiškių aikštėje rinkiminė istorija?

(atnaujinta 22:12 2020.06.29)
Vilniaus centre, Lukiškių aikštėje, prie pat Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, atsirado dirbtinis paplūdimys. Kilo skandalas. Ar yra problema?

Vasara. Karšta. Artėja Seimo rinkimai. Naujas skandalas. Esmė — Vilniaus savivaldybė sostinės širdyje (Lukiškių aikštėje) įrengė paplūdimį. Problema ta, kad šalia yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, kurio tikslas — sovietinės okupacijos aukų atminimo puoselėjimas. Lietuva labai vertina šį savo istorijos aspektą (jau nekalbant apie pačią aikštę), ir čia staiga toks dviprasmiškas reiškinys "šventoje vietoje".

Kaip pasakė Seimo narys Petras Gražulis: "Daugiau kaip 30 metų praėjo nuo Nepriklausomybės, pažiūrėkite, kas darosi Lukiškių aikštėje. Sovietai, kada okupavo, pastatė Lenino paminklą, kad išniekintų 1863 metų sukilėlius, ten nužudytus ir pakartus. Šiandien Šimašius pripylė smėlio, kad galėtų tie bekiaušiai homoseksualai ten maudytis. Ir vėl niekiname Lietuvą ir nepriklausomybę. Baisu!"

Parlamentaras lazdą, žinoma, perlenkė, bet jo pasisakymas geriausiai apibūdina triukšmo, kuris kilo dėl "Šimašiaus paplūdimio", lygį.

"Valstiečių" vadovas Ramūnas Karbauskis pažadėjo, kad įstatymo projektas dėl Lukiškių aikštės bus svarstomas skubos tvarka ir priimtas dar šią sesiją, tad sostinės savivaldybės įrengto paplūdimio šioje aikštėje neliks. Jo teigimu, Vilniaus valdžia savo žingsniu pažeidė "bet kokius pagarbos mūsų istorijai principus".

Vilniuje sudaryta Šimašiaus politinės jėgos ir konservatorių valdančioji koalicija, ir pastarieji nepalaiko paplūdimio idėjos, sakydami, kad šie planai nebuvo suderinti. Pasak Seimo konservatorių Audroniaus Ažubalio ir Lauryno Kasčiūno, pliažas Lukiškių aikštėje nesuderinamas su pagarba kovojusiems už laisvę.

Vilniaus meras, priešingai, aiškina, kad paplūdimys įrengtas, kad būtų galima džiaugtis iškovota laisve. "Tai, kad šitas paplūdimys yra įrengtas šioje vietoje, tai bent jau man ir daug kam yra asociacija, kad mes pagaliau galime džiaugtis savo iškovota laisve. Nes šioje vietoje buvo daug ko, buvo ir vieno, ir kito totalitarinio režimo manifestacijų, buvo tikrai bandoma daryti blogų dalykų, bet šiandien mes matome laimingus žmones ir galime švęsti tai, kad esame laimėtojai savo laisvės kovoje", — sakė sostinės vadovas.

Tad kaip vertinti šią situaciją? Ji turi keletą svarbių aspektų (apskritai, dažnai būna taip, kad kažkoks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas epizodas paskatina diskusiją apie fundamentalius dalykus).

Pirma, yra pozicija, kad kilusi diskusija — audra stiklinėje dėl sąlyginai nesvarbaus įvykio, ypač turint omenyje sisteminių problemų, su kuriomis dabar susiduria Lietuva, kiekį. Šalis ligi šiol neturi pastovaus ekonomikos ir inovacijų ministro, o čia iečių laužymas dėl kažkokio laikino paplūdimio. Tačiau manytina, kad apie valstybės istorijai svarbius dalykus reikia kalbėti — tik daryti tai ramiai ir nuosekliai. Jeigu visai nereaguotume, vieną dieną gali išnykti bet kokios moralinės ribos.

Antra, politinius sprendimus, susijusius su jautriais istoriniais klausimais, reikia priiminėti maksimaliai atsargiai ir derinti su visuomene bei kompetentingomis institucijomis — kad nebūtų kaip dabar, kai Valstybinė kultūros paveldo komisija pareiškė, jog Vilniaus Lukiškių aikštėje įrengtas paplūdimys nedera su jos istorine ir memorialine reikšme. O Šimašius turėtų būti dvigubai atidus, nes jo istoriniai sprendimai Vilniuje dažnai baigiasi skandalais.

Žinoma, nereikia daryti "šventos karvės" iš bet kokio istorinio dalyko. Kaip pagrįstai kalbėjo žmonės (kuriems paplūdimio idėja, beje, visai patiko), tada gal ir čiuožyklos žiemą Lukiškių aikštėje negalima įrenginėti, Kaziuko mugės palapinių šioje vietoje statyti, rengti koncertų. Tačiau paplūdimys šiuo atveju, galbūt, iš tikrųjų turi perteklinį pramoginį krūvį. Be to, visai netoli yra Neries krantinė, kuri tiesiog ideali vieta tokiam sprendimui, bet meras kažkodėl pasirinko būtent Lukiškių aikštę.

Trečia, visa šita istorija turi nemalonų rinkiminį atspalvį. Galimai, pradinis Šimašiaus sumanymas buvo tiesiog už savivaldybės pinigus padaryti sostinės gyventojams kokį nors išskirtinį patrauklų dalyką. Dabar, kai prasidėjo valstybinio lygio triukšmas, politinė reklama dar didesnė, ir nesvarbu, kad ji dalinai neigiama — svarbiausia ažiotažas. "Valstiečių" nuoširdumas šiuo atveju irgi abejotinas — susidaro įspūdis, kad jie ne tiek rūpinasi Lietuvos istorija, kiek nori atrodyti kaip jos gynėjai prieš tuos pačius rinkimus.

Apibendrinant ir nepriklausomai nuo to, kuo viskas baigsis, reikėtų užfiksuoti keletą momentų. Pirma, žmonės turi nustatyti sau moralines ribas, kurių nevalia peržengti. Ar galima teigti, kad paplūdimio atveju lietuviai parodė, jog yra istoriniai cinikai? Turbūt, ne. Bet akivaizdu, kad šiuolaikinėje visuomenėje (taip pat Lietuvos) liberalizmo ir tolerancijos idėja pradeda žlugdyti tradicijos pamatus, ir dabartinė diskusija — gera proga susimąstyti, kur yra raudonosios vertybinės linijos.

Antra, tiek valstybės, tiek vietinė valdžia turi labai atsakingai priiminėti sprendimus, kurie turi įtaką istorinei ir moralinei tautos savimonei, ir, žinoma, vengti rinkiminių žaidimų šioje srityje, kas dabar, atrodo, kaip tik ir vyksta.

Praeis vasara, ateis ruduo, vėjas nupūs "Šimašiaus paplūdimio" smėlį, įvyks rinkimai... Svarbesnis klausimas, ar šalies istorija ir tradicija gyvuos lietuvių atmintyje kaip nepaminama vertybė?  

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
paplūdimys, Lukiškių aikštė
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (279)
Dar šia tema
Vilniaus Lukiškių aikštėje bus įrengtas paplūdimys su vaizdu į jūrą
VKI: Vilniaus savivaldybė pažeidžia įstatymą dėl angliškų užrašų Lukiškių aikštėje
Apie Lukiškių aikštėje įrengtą paplūdimį prakalbo ir užsienio žiniasklaida
Sostinės Lukiškių aikštė — paplūdimys ar šventa vieta?
Degalinė Vokietijoje

Nuostabus rytojus. Kas yra ne taip ES vandenilio strategijoje ir bendro su tuo turi RF

(atnaujinta 15:17 2021.04.14)
Per dešimt metų, praėjusių nuo energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo paaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties ir kiek užtruks parengti "kelių žemėlapį". Vandenilio strategiją galima tik spėti

Nuo 2020 metų vasaros vandenilio energijos tema tapo viena populiariausių žiniasklaidoje, nes liepos 8 dieną Europos Komisija oficialiai paskelbė galutinę ES vandenilio strategijos versiją. Pagrindinė tema: ES turi sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir iki 2050 metų pasiekti neutralų anglies dioksido lygį.

Europos energetikos komisaras Kadri Simsonas, komentuodamas leidinį, teigė: "Klimato neutralumo iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti".

Tai skamba, žinoma, įspūdingai, bet pabandykime išanalizuoti, ką tai reiškia. Per ateinančius 30 metų ES ketina visiškai panaikinti savo teritorijoje visas transporto priemones, kurios naftos produktus ar gamtines dujas naudoja kaip variklių kurą - suspaustą metaną, propano-butano mišinį ir SGD.

Tas pats pasakytina apie geležinkelių ir oro transportą, jūrų ir upių laivus, visą šilumos ir elektros energijos gamybos sistemą, skirtą pramonės ir žemės ūkio sektoriams, visam viešajam ir komerciniam nekilnojamam turtui bei gyvenamajam sektoriui. Visos minėtos sritys iki 2050 metų turėtų pereiti tik prie kuro vandenilio pagrindu ir elektros naudojimą, kuriuos gaminti turėtų tik atsinaujinantys energijos šaltiniai - įvairių rūšių biokuras, rūšiuotų komunalinių atliekų deginimas ir, galbūt, branduolinė energijas (apie pastarąją vis dar diskutuojama).

ES politikų iškeltos užduoties apimtys prilygsta, o gal net didesnės nei pirmųjų TSRS penkmečių planai, ypač atsižvelgiant į tai, kad, šių damų ir ponų nuomone, saulės ir vėjo jėgainės turėtų tapti naujos ES energetikos sistemos "šerdimi", o visas nutrūkstančios, netolygiai gaminamos elektros energijos problemas teks spręsti vadinamojo žaliosios vandenilio sąskaita. Tačiau pačiame strategijos tekste nėra naudojama "žaliojo vandenilio" sąvoka, taip pat nėra jokio kito "spalvoto" vandenilio tipo. Vietoj to naudojami šie terminai:

- "elektrolizinis vandenilis" (electricity-based hydrogen)

- "atsinaujinantis vandenilis" arba  "grynas vandenilis" (renewable hydrogen)

- "iškastinis vandenilis" (fosilinis vandenilis);(fossil-based hydrogen)

- "iškastinis vandenilis su anglies sąranka". (fossil-based hydrogen with carbon capture).

Tačiau su painiava, kurią sukelia ši terminologija, mes susitvarkysime šiek tiek vėliau, pirmiausia svarbu suprasti, kas tai yra. Būtų keista manyti, kad ES vandenilio strategija yra vienintelis dalykas, kuris dabar lemia šios ekonominės asociacijos energetikos sektoriaus plėtrą. Be strategijos, yra ir 2009 metais priimta direktyva dėl atsinaujinančių išteklių, pakeista ir pataisyta 2018 metais.

Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, 2030 metais visos ES pagaminamos elektros energijos 32 proc. turi būti pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Šios AEI pataisos prieštarauja 2014 metais priimtai ES klimato ir energetikos sistemai iki 2030 metų, pagal kurią atsinaujinanti energija iki 2030 metų turėtų sudaryti 27 proc. visos energijos. Be to, 2011 metais ES priėmė Energetikos strategiją iki 2050 metų (ES 2050 m. energetikos strategija), kurioje buvo nurodytas tikslas - iki 2050 metų - iki to laiko atsinaujinančios energijos dalis turėtų siekti 70 proc.

Net šio ES strateginių dokumentų išvardijimo, mūsų nuomone, visiškai pakanka suprasti, kad Europos Sąjungoje dar nėra suformuotas vieningas požiūris į energetikos plėtrą, pagrįstą subalansuota esamos padėties analize. 27 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2030 metų ar 32 proc.? 70 proc. atsinaujinančios elektros energijos ar visiškai neutralus klimatas iki 2050 metų?

Atsakymų į šiuos klausimus nėra, lygiai taip pat nėra nė vieno iš išvardytų variantų galimybių studijos ženklų. Vienintelis dalykas, kuris yra  - prognozuojamos investicijų į naujos ES elektros energijos tinklo infrastruktūros formavimą energetikos strategijos tikslams pasiekti apimtys - nuo 1,5 iki 2,2 trln. eurų. 50 procentų tikslumo įvertinimas yra viskas, ką šiandien sugebėjo Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas.

Jei pati Europos Komisija sąlyginai laikoma "Europos Sąjungos vyriausybe", tai šis direktoratas yra analogiškas Energetikos ministerijai. Kaip įvertinti šios "ministerijos" darbą? Atsižvelgiant į tai, kad vandenilio strategija jau patvirtinta ir tik dabar Europos Sąjungos energetikos įmonės pradėjo tirti vandenilio transportavimo naudojant magistralines ir skirstomąsias dujotiekio sistemas bei technines galimybes, ji neveiks - net dvejetas penkių balų sistemoje neišeis. Jei per dešimt metų, praėjusių nuo oficialaus energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo išaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties, tai mes galime tik spėlioti, kiek užtruks vandenilio plėtros strategijos planas.

ES vandenilio strategija tarptautinių santykių fone

Akivaizdu, kad tam prireiks daug laiko. Štai citata iš vandenilio strategijos: "Tik vandenilis, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra ilgalaikis ir tvarus. Mūsų tikslas yra naudoti atsinaujinantį vandenilį, palaikyti greitą jo rinkos augimą ir sukurti tinkamas vertės grandines." Verta paminėti, kas šioje citatoje "paslėpta tarp eilučių" - šio dokumento autoriai pasirodė labai drovūs.

Nuo pat to momento, kai buvo priimta 2009 metų atsinaujinančių išteklių energijos direktyva, daugelis pramonės ekspertų ne kartą įspėjo, kad "vežimas pastatytas prieš arklį": žmonija neturi technologijos, leidžiančios reguliuoti debesuotumą ir vėją, masinis įvedimas iš esmės pertraukiamo generavimo SPP ir WPP neišvengiamai destabilizuos sujungtas energijos sistemas, vienintelis būdas to išvengti yra ne mažiau masinis pramoninių energijos kaupimo technologijų vystymas.

Būtent saugojimo įrenginių technologijas - pigiausias, saugiausias ir tuo pačiu talpiausias - pirmiausia reikėjo sukurti ir įsisavinti, o tik po to imtis pertraukiamos alternatyvios kartos. Europos politikai nieko nenorėjo girdėti, Europos Komisija ir ES valstybių narių vyriausybės masiškai rėmė saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybas, tuo pačiu demonstruodamos neįtikėtiną pasitikėjimą, kad kaupimo problemos bus sprendžiamos be didelių pastangų. Taip, daugelio šalių laboratorijos bandė išrasti naujus cheminius ir mechaninius energijos kaupimo įtaisus, tačiau iki šiol nebuvo pasiekta jokių pastebimų ir ekonomiškai pagrįstų rezultatų.

"Vandenilis, gaminamas remiantis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip vienintelė tvari perspektyva", ES strategijoje yra tam tikras "pasidavimo aktas", pripažįstant, kad energijos kaupimo technologijos liko nepasiekiamos. Tačiau Europos politikai ketina kapituliuoti savo pačių sąlygomis - ne plėtodami branduolinę energiją, tobulindami nuolatinės srovės elektros perdavimo technologijas, sinchronizuodami Europoje veikiančias skirtingas sujungtas energetikos sistemas (priminkime, kad šiandien yra šešios tokios IES), integracijos projektai tarp Europos BES ir buvusių TSRS šalių BES ir aptartos Vandenilio strategijos sąskaita.

Priežastys, kodėl ES pasirinko būtent tokį pasirinkimą, yra skaidrios, ir jas nurodė Europos energetikos komisaras: "Visi partneriai, tiekiantys mums tokio tipo kurą, turėtų į tai atsižvelgti". Europos politikai, pasirinkdami konfrontacinį požiūrį į santykius su Rusija, bando atsisakyti iškastinių energijos išteklių importo iš mūsų šalies derindami "atsinaujinančius energijos šaltinius ir atsinaujinantį vandenilį".

Akylai stebima JAV Europos Sąjunga pradeda vis labiau nutraukti santykius su Kinija - šalimi, kurios branduolinės korporacijos pastaraisiais metais padidino savo kompetenciją statant 3+ kartos atomines elektrines, kurios atitinka Fukušimos saugos reikalavimus ir tapo tikrais "Rosatom" konkurentais, jie ir toliau aktyviai bendradarbiauja siekdami bendrai kurti naujausias technologijas.

Tuo tarpu Europos valstybės ir įmonės dėl savo neteisingų skaičiavimų prarado kompetenciją statant reaktorius, o proatlantinių Europolitikų antirusiški ir antikiniški siekiai atima iš ES galimybę siekti anglies neutralumo pasitelkiant atominių elektrinių naudojimą. Tos pačios aplinkybės taikomos ir bet kokiems bandymams sukurti cheminio elektros energijos kaupimo technologijas - bet kuriam iš jų reikia naudoti retųjų žemių metalus, kurių gamyboje Kinija yra beveik 100% monopolija.

Jei trumpai: dėl Europos politikų veiksmų po pagarsėjusio Atlanto solidarumo kurso, Europos energetikos pramonė pateko į situaciją, kai galimų jos plėtros būdų pasirinkimas buvo dirbtinai susiaurintas iki ribos - tai neišvengiama atsisakant lygiateisiško bendradarbiavimo, kuris visada buvo ir tebėra naudingas abiem pusėms. Politikai pasisako ne už technologijų plėtrą, o už negailestingą išnaudojimą ir bandymus išlaikyti esamą status quo - Europos rinka išlieka likvidžiausia, mokiausia.

Bet ar tokia padėtis išliks ilgą laiką, priklauso ne tik nuo Europos Sąjungos ir jos užjūrio siužeto, bet ir nuo to, kaip reaguos visų kitų pasaulio regionų šalys. Per daug žmonių netenkina Žemės rutulys, kuriame egzistuoja tik Europa ir Šiaurės Amerika.

Žinoma, Europos Sąjungos vandenilio strategijos analizė čia negali pasibaigti, jos tęsimo pagrindas bus paprastas faktas: 2020 metais tarp viso vandenilio gamybos ES kiekio atsinaujinantis vandenilis sudarė 0,1 proc.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
ES, Rusija
Turistai Turkijoje

Erdoganai, laikykis, Lietuva skrenda į pagalbą. Rusus Turkijoje pakeis lietuviai

(atnaujinta 17:53 2021.04.15)
Skrydžių tarp Rusijos ir Turkijos nutraukimo kontekste Lietuva pradėjo galvoti, kaip padėti ne tik Turkijos, bet ir savo turizmo pramonei. Buvo net siūlymas leisti Rusijos turistams, paskiepytiems vakcina "Sputnik V", patekti į Lietuvos teritoriją

Lietuva vėl kiša nosį į Rusijos reikalus. Žinia apie vėl kilusią įtampą tarp Ankaros ir Maskvos ir skrydžių tarp Rusijos ir Turkijos atšaukimą sukėlė Lietuvos politikų optimizmo bangą. Vilnius net pažadėjo Turkijos kurortams kompensuoti daugiau nei pusės milijono Rusijos turistų, užsisakiusių keliones į Turkijos kurortus, nuostolius šį pavasarį.

"Rusijai atšaukus skrydžius į Turkiją, laimės kitos valstybės, tarp jų ir Lietuva. Viešbučiai mažins kainas, o Turkija dar labiau stengsis dėl turistų. Jau sulaukėm pasiūlymų bendradarbiauti ir su naujais viešbučių tinklais", — Lietuvos žiniasklaida cituoja "Tiketa Tour" bendrovės vadovą Gvidą Aukštuolį.

Rusijos valdžia skrydžių su Turkija uždarymą paaiškina COVID-19 paplitimo šioje populiarioje turistų šalyje padidėjimu. Tačiau kai kurie stebėtojai teigia, kad šiuo draudimu Maskva dar kartą nusprendė "pamokyti" Redžepą Erdoganą, kuris, paaštrėjus padėčiai Ukrainos pietryčiuose, nusprendė Ukrainos armijai parduoti bepiločius orlaivius. Prisiminkime, kad būtent Turkijos bepiločiai atliko lemiamą vaidmenį Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte Kalnų Karabache.

Ir jei taip, tai Vilnius tikrai yra Ankaros pusėje. Juk mano priešo priešas automatiškai tampa mano draugu. Ypač kalbant apie artimiausią politinę draugę — Ukrainą. Taigi, Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis skuba į Kijevą dar kartą patikinti Ukrainą, kad "Lietuva nepalieka bėdoje partnerių ir draugų". Prieš vizitą jis net paragino NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą atidžiai stebėti padėtį Ukrainos ir Rusijos pasienyje ir nusiųsti aiškų signalą Kremliui apie galimas pasekmes. Antirusiška politika šiandien yra pagrindinis dalykas valdantiesiems liberaliesiems konservatoriams, o vidinės problemos lauks, net nepaisant katastrofiško Ingridos Šimonytės vyriausybės reitingo kritimo.

Net vyriausybę palaikančios ir konservatorių kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės prakalbo apie tai. Užuot sutelkę visas pastangas ekonomikai stabilizuoti, valdantieji rūpinasi tik užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio įvaizdžiu tarptautinėje arenoje ir seksualinių mažumų teisėmis.

Tuo tarpu vidutinis ir smulkusis verslas yra ties bankroto riba. O vienas iš svarbių ekonomikos sektorių — turizmas, pasak ekspertų, neišgyvens antrojo "tuščio" sezono. Buvo net gundantis pasiūlymas leisti patekti į šalies teritoriją "Sputnik V" pasiskiepijusiems užsieniečiams. Ir tai tuo metu, kai premjerė Ingrida Šimonytė ir kiti konservatorių lyderiai kategoriškai pareiškė, kad "Sputnik V" yra hibridinis Kremliaus ginklas.

"Leidimas atvykti pasiskiepijusiems "Sputnik" vakcina būtų naudingas mūsų turizmo sektoriui, nes toks turistas prieš vykdamas į Turkiją ar grįždamas iš jos vieną ar kelias dienas praleistų ir Lietuvoje <...> Manau, anksčiau ar vėliau mes būsime priversti Europos vaistų agentūros sprendimu priimti pasiskiepijusius šia vakcina. Mes galime neskiepyti savo žmonių šia vakcina, bet negalima diskriminuoti žmonių, kurie yra paskiepyti kita vakcina", — teigė kelionių organizatorės "Estravel" vadovė Žydrė Gavelienė.

Net vangūs estai, nelaukdami Europos vaistų agentūros užsakymo, paskelbė, kad priims turistus, paskiepytus rusiška vakcina. O ką, Lietuva imsis pozos ir toliau "draus ir neleis" atvykti užsieniečiams su palydoviniais antikūnais, pasirengusiems papildyti Lietuvos iždą?

"Prieš kelerius metus Rusijai nutraukus turistinius skrydžius į Turkiją, nemažai Rusijos piliečių poilsiauti į šią šalį vyko per Lietuvą. Manau, kad tie Rusijos gyventojai, kurie turi galimybę atvykti į Europą, turės galimybę ir nuvykti į Turkiją, tačiau savo kelionėms jie rinksis tas šalis, į kurias bus leidžiama atvykti pasiskiepijus "Sputnik" vakcina", — sakė Gavelienė.

Kalbate nepadorius dalykus, ponia Gaveliene. Kad tik nepatektumėte į juoduosius specialiųjų tarnybų sąrašus, skiltyje "nepatikimi piliečiai". Neduok Dieve, Jūsų žodžius išgirs vyriausiasis Lietuvos saugumo sergėtojas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (KNDC) vadovas Laurynas Kasčiūnas arba, dar blogiau, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Turkija, Rusija
Seimo narys Aurelijus Veryga

Veryga buvo nufotografuotas kuriant įrašą socialiniame tinkle apie Dulkį

(atnaujinta 17:47 2021.04.15)
Nuotraukose matyti, kaip politikas redaguoja iliustraciją, kurioje pavaizduotas Sveikatos apsaugos ministerijos vadovas

VILNIUS, balandžio 15 — Sputnik. Seime fotografas užfiksavo Seimo narį Aurelijų Verygą tuo metu, kai jis rengė nuotrauką įrašui socialiniuose tinkluose apie sveikatos apsaugos ministrą Arūną Dulkį.

"Seime niekas neprasprūsta pro fotografų akis", — rašė politikas savo Facebook paskyroje ir pridėjo kelias nuotraukas.

Anksčiau Veryga paskelbė nuotrauką su Dulkio karikatūra, kurioje pastarasis vaizduojamas miegantis visas savaitės dienas, išskyrus trečiadienį, kai vyksta vyriausybės posėdis. Įraše Seimo narys pakomentavo Sveikatos apsaugos ministerijos vadovo kalbą.

"Ministras pareiškė, kad nebuvo nieko, nei laboratorijų galimybių, nei darbuotojų, nei testų, nei metodikų... nieko... ir vadovų nebuvo... gal net ir ministerijos nebuvo. Kaupinių metodo įteisinimas buvo užsakytas mūsų ir mokslininkai jį atliko. Dėl greitųjų antigenų testų patys ir užsispyrėt pirkti ilgai ir vargti su sudėtingomis procedūromis, nors testus galėjote turėti per savaitę", — rašė jis.

Lietuvoje karantinas pratęstas iki vasaros pradžios. Naujausiais duomenimis, nustatyta daugiau kaip 230 tūkstančių koronaviruso atvejų, mirė daugiau nei 3,7 tūkstančiai žmonių.

Tegai:
Arūnas Dulkys, Sveikatos apsaugos ministerija, Aurelijus Veryga, Seimas
Dar šia tema
Dulkys pripažino, kad "Korona STOP" programėlė nebuvo geriausias sprendimas
Nausėda: kiti mokslo metai turi būti kontaktiniai ir saugūs
Šiugždinienė papasakojo, nuo ko priklausys grįžimas į kontaktinį ugdymą mokyklose