Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis

Seimo rinkimų belaukiant. Kas laimės partinių sąrašų dvikovą?

(atnaujinta 22:30 2020.07.08)
Didžioji partijų dauguma paskelbė sąrašus rinkimams, kurie skirti į respublikos Seimą. Ką jie rodo?

Jeigu lygintume Lietuvos partijas su krepšinio komandomis, "valstiečiai" (kurie oficialiai dar nepasakė, kas juos ves į rinkimus, bet kurių lyderiai nuspėjami) primena ekipą iš NBA, kur kolektyvai dažniausiai formuojami pagal principą — žvaigždė (viena arba kelios) ir likusieji, kurių užduotis — ją "aptarnauti".

Kitaip tariant, partijos priešakyje turėtų būti du "flagmanai" — Saulius Skvernelis ir Ramūnas Karbauskis, ir galima sakyti, jog "valstiečiams" labai pasisekė, kad premjeras greičiausiai taps jų pagrindiniu rinkiminiu veidu. Kažkur šalia bus Aurelijus Veryga, ir čia irgi sėkmė — jeigu ne koronavirusas, jo kaip sveikatos apsaugos ministro populiarumas, turbūt, neišaugtų iki dabartinio lygio.

Likusieji du "pagrindinės sudėties žaidėjai" — Agnė Širinskienė ir, galbūt, Seimo vicepirmininkė Rima Baškienė. O toliau didžiąja dalimi "pilkoji masė", kuri buvo, yra ir bus nežinoma didžiajai Lietuvos rinkėjų daliai.

Tačiau, jeigu NBA žvaigždės sugeba laimėti sau ir komandai čempionų žiedus, kodėl "valstiečių" lyderiai negalėtų garantuoti partijai gero rezultato? Žinoma, pakartoti praeitų rinkimų triumfą nerealu, bet solidų mandatų skaičių gauti įmanoma. O toliau jau koalicija.

Konservatoriai — jauni veidai, sena ideologija

Pirma mintis, pažiūrėjus į pirmąjį konservatorių dešimtuką — daug jaunimo: Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė, Agnė Bilotaitė ir net Žygimantas Pavilionis, kuriam tik 48-eri.

Tačiau tuo pat metu ekspertai pastebi, jog priekyje surinkti skirtingiems partijos flangams atstovaujantys politikai. Kaip pažymėjo vienas politologas, Kasčiūno pažiūros yra "pakankamai konservatyvios, ir man sunku būtų jas suderinti su Gabrieliaus Landsbergio ar Ingridos Šimonytės pažiūromis".

Bet didžiausia konservatorių problema ta, kad jauni veidai nereiškia naujos ideologijos. Taip, partijos viduje gali būti diskusija dėl tam tikrų dalykų, bet kol kas nematyti, kad jos programoje atsirastų kokia nors fundamentaliai nauja kryptis.

O būtent ji reikalinga rinkėjų bazei praplėsti, ir būtent todėl pirmu numeriu tapo Šimonytė. Tačiau garantijos, kad šitas ėjimas suveiks, nėra. Įdomiausia tai, kad jaunieji konservatoriai atrodo konservatyvesni už senuosius, ir kaip tik jie ima dominuoti partijoje. Vadinasi, jokio proveržio greičiausiai nebus.

Kažkas gali pasakyti, kad geriau branginti tai, ką turi. Čia yra tiesos, bet tai neatneša valdžios. Todėl "Tėvynės sąjungai" tikrai atėjo metas drąsiau eksperimentuoti, net rizikuoti prarasti dalį tradicinių rinkėjų, kad atsirastų nauji. Kitaip ji užstrigs opozicijoje ilgam kaip krepšinio komanda su pasenusia žaidimo filosofija.

Tarp viršaus ir apačios

Toliau reikėtų pasakyti keletą žodžių apie Gintauto Palucko socdemus, liberalus ir "Darbo partiją". Apie pirmus todėl, kad jie tarp lyderių. Apie antrus todėl, kad pas juos atėjo ir iš karto tapo trečiu numeriu Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Apie trečią todėl, kad gali grįžti į Seimą.

Grįžtant prie paralelių su krepšiniu, galima teigti, kad socdemai — tvirti vidutiniokai, kurie po skilimo sugebėjo išsaugoti tradicinės partijos bagažą ir neiškristi į "antrą lygą". Dabar reikia galvoti, kaip grįžti į aukštumas, bet žmonių tam realiai kol kas nėra.

NBA sakoma — nori laimėti, pirk žvaigždę. "Valstiečiai" jų turi ir todėl varžosi dėl aukščiausių vietų. Tuo tarpu socdemai išsilaiko pirmiausia dėl sisteminio resurso (partinės struktūros), o su lyderiais problema. Todėl jų trečioji vieta rinkimuose būtų logiška — per silpni, kad pakiltų aukščiau, ir per stiprūs, kad nukristų žemiau, bet jeigu per kitus ketverius metus nesuras (neišugdys) ryškių asmenybių — nukris.

Liberalai — priešingai — gali pakilti (tik ne iš vidurinio aukšto į paskutinį, o iš rūsio į pirmą). Po daugybės įvaizdžio smūgių ir atsisveikinimų jie, atrodo, atsigauna ir pasipildė keliais svarbiais "žaidėjais" — pirmiausia, solidžiu Lietuvos politologu Raimondu Lopata ir, žinoma, Pranckiečiu.

Pastarojo logika suprantama (nuėjo ten, kur paėmė ir kur gali būti tarp lyderių), bet liberalų sprendimas jo atžvilgiu kelia tam tikrų abejonių, nes pakvietė politiką, kuris buvo partijoje su visiškai kitokia ideologija (o "Liberalų sąjūdis" — viena iš ideologiškai nuosekliausių politinių jėgų Lietuvoje), jau nekalbant apie konfliktinį Pranckiečio elgesį, būnant "valstiečių" nariu.

Kita vertus, blogiau nebus, o geriau būti gali, nes liberalių rinkėjų, dėl kurių šalyje vyksta aštri konkurencija (dar yra Artūras Zuokas ir Remigijus Šimašius), nėra daug, ir Pranckietis, galbūt, privilios tuos, kurie anksčiau už liberalus nebalsavo, taip padėdamas pastariesiems patekti į Seimą, kas šiandien jiems yra svajonių viršūnė.

Krepšinyje būna komandų, kurios negali sau leisti brangių pirkinių, ir todėl, norėdamos pasiekti sąlyginai gerą rezultatą trumpoje perspektyvoje, surenka visus, kas galėtų atnešti bent kažkokią naudą. Kažką tokio padarė "Darbo partija", prie kurios vairo sugrįžo Viktoras Uspaskichas ir kuri į pirmą dešimtuką surinko daugiau ar mažiau vertingus "politinius likučius" — Artūrą Skardžių, Mindaugą Puidoką, Vytautą Gapšį ir panašiai.

Kita vertus, kaip pažymėjo politologė Rima Urbonaitė: "Darbo partija dabar reitingų sąrašuose atrodo silpnokai, bet mes puikiai žinome, kad tai nieko nereiškia. Klausimas, ar ji nebus ta, kuri pasiims "Valstiečių", socialdemokratų balsų? Istorija rodo, kad jie sugeba prisikelti".

Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos partijų paskelbti rinkiminiai sąrašai parodo jų raidos tendencijas. Kai kurios turi asmenybių, bet neturi sistemos, kitos priešingai. Konservatoriai turi abu dalykus, bet neatnaujina ideologijos, kas riboja jų galimybes. Apskritai Lietuva dar negali pasigirti tuo, kad jos politinėje sistemoje įvyko kartų kaita ir atsirado daug naujų "didelių" figūrų su nauju mąstymu.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rinkimai, dvikova, Seimas
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (53)
Dar šia tema
Karbauskis ragina atsakyti už "Sąjūdžio prieš Astravo AE" "neskaidrius veiksmus"
Širinskienė pateikė skundą ET dėl Žalimo ir konservatorių santykių
JAV karinis konvojus ir vietiniai gyventojai netoli Qamishli miesto Sirijoje

Kaip Šaltojo karo laikais kodėl Amerikai naudinga peržiūrėti santykius su Rusija?

(atnaujinta 15:11 2020.08.15)
Didelė grupė įtakingų JAV ekspertų pasirašė straipsnį apie būtinybę permąstyti Amerikos santykius su Rusija. Lūžio pradžia ar eilinė amerikietiškoji gudrybė?

Retkarčiais Vakaruose pasirodo tyrimai, kuriuose ekspertai — blaiviai mąstantys realistai — atsargiai pasisako už dialogo su Rusija normalizavimą. Tačiau tai epizodinis reiškinys. Pagrindinė tendencija — nulinės sumos žaidimas su Maskva visose srityse.

Ir štai šiame fone jau didelė grupė gerai žinomų JAV ekspertų paskelbė straipsnį, kuris vadinasi "Laikas permąstyti mūsų politiką Rusijos atžvilgiu". Ar galima sakyti, kad Amerika pagaliau suprato, jog su Maskva reikia kalbėtis ir ieškoti kompromisų, o ne konfliktuoti? Nevisai taip.

Jeigu hipotetinis JAV prezidentas nuspręstų vadovautis pateiktais savo ekspertų pasiūlymais kaip vadovėlio tiesomis, Rusija galėtų pasakyti — pagaliau. Pagrindinė šių patarimų esmė — konkurencijos ir bendradarbiavimo, sulaikymo ir įtampos mažinimo derinimas JAV politikoje Rusijos atžvilgiu. O jeigu bus tęsiamas dabartinis kursas, kyla grėsmė Amerikos nacionaliniams interesams, ir kaina per didelė — tuo labiau, kad Rusijos, kaip teigiama straipsnyje, amerikiečiai nepakeis, ir reikia vesti dialogą ne su Rusija, kurios nori JAV, o su Rusija, kuri yra.

Esminė straipsnio frazė, kuri geriausiai apibūdina aukščiau minėtą prieigą: "Mūsų strateginė poza turėtų būti ta, kuri gerai mums tarnavo Šaltojo karo laikais". Kitaip tariant, sutariame dėl ko nesutariame, padaliname įtakos sferas ir konstruktyviai sugyvename, pripažindami vieni kitų interesus.

Regis, labai prasmingas požiūris. Bet velnias, kaip sakoma, slypi detalėse. Rusijos atveju, galimai, labai norėtųsi patikėti tokios pozicijos nuoširdumu, bet, matyt, nelabai išeitų, nes priežastys, kodėl JAV ekspertai staiga pasidarė tokie konstruktyvūs, pakankamai aiškios.

Jie, pavyzdžiui, siūlo stiprinti ginklų (taip pat branduolinių) kontrolės režimą. Atrodytų, gera mintis. Bet viskas, greičiausiai, dėl to, kad Rusija pralenkė JAV viršgarsinės ginkluotės srityje, ir dabar reikia pasirašyti tokią sutartį, kuri panaikintų arba apribotų šį Maskvos pranašumą. O kai situacija pasikeis JAV naudai, šios sutarties galima bus atsisakyti.

Arba kita gudrybė. JAV strategai siūlo stiprinti trišalį Amerikos, Rusijos ir Kinijos dialogą. Teoriškai ir vėl gera idėja. Tačiau viskas ne dėl įtampos mažinimo pasaulyje, o dėl Rusijos atplėšimo nuo Kinijos Vašingtono konflikte su Pekinu, nes kovoti iš karto su dviem, kurie dar ir draugauja, Amerikai sunku. O kai galios balansas pasikeis JAV naudai (Kinijos grėsmė bus neutralizuota), tada vėl galima bus imtis Rusijos.

Tuo tarpu amerikiečiai supranta, kad Maskvai bus sunku patikėti jų nuoširdumu. Tad, kaip "morka" siūloma lankstesnė sankcijų politika — operatyvus jų sušvelninimas už reikiamus Rusijos žingsnius. Tačiau akivaizdu, kad tai labai silpnas stimulas. Gorbačiovo ir Jelcino laikai, kai Maskva galėjo patikėti gražiais žodiniais Vašingtono pažadais liko tolimoje praeityje (jau nekalbant apie tai, kad Vakarų sankcijos net skatina Rusijos raidą). Šiandien Kremlius supranta, kad Amerika visada staiga pradeda kalbėti apie "paliaubas", kai atsiduria nepalankioje padėtyje.

Tokiu būdu, visi tokie "rašinėliai" yra verti dėmesio tik rimtų praktinių žingsnių, patvirtinančių jų realumą, kontekste. O ką mes matome praktikoje — Ukrainoje žlugdomas Minsko procesas; dedamos visos įmanomos pastangos, kad būtų sustabdytas "Šiaurės srauto-2" projektas; NATO vis kariauja su mitine "rusiška grėsme"; Amerika išeina iš sutarčių bei štampuoja sankcijas Rusijos atžvilgiu ir taip toliau.

Kitaip tariant, nereikia iš karto išmesti aptariamo straipsnio į šiukšlių dėžę, bet ir vertinti jį reikia labai santūriai, nes praktika kol kas yra visiškai priešinga. Atitinkamai, palaukime, kas bus toliau — galbūt, po prezidento rinkimų Amerika iš tiesų pakeis savo poziciją santykiuose su Rusija. Tačiau patikėti tuo labai sunku.

Šventas, kas tiki...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tarptautiniai santykiai, JAV, Rusija
Dar šia tema
Kieno tiesa, tas ir stipresnis — kodėl JAV bijo rusiškos "propagandos"?
Trampas paskelbė, kad nori pakviesti Putiną į G7 susitikimą  
Politologas: Rytų Europa bijo neįvykdyti "JAV rusofobijos normų"
Rusijos URM įvertino situaciją dėl "Nord Stream-2"  
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 20:35 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus Aleksandrui Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Protestai Minske, archyvinė nuotrauka

Atskleistos ES sankcijų Baltarusijai detalės

(atnaujinta 16:22 2020.08.15)
Varšuvoje šiuo metu besilankysiantis Maikas Pompėjas aptarė su Lenkijos užsienio reikalų ministru ES sankcijas Baltarusijai

VILNIUS, rugpjūčio 15 — Sputnik. ES sankcijos Baltarusijai bus tik asmeninės, spaudos konferencijoje po šeštadienio Varšuvoje vykusio susitikimo su JAV valstybės sekretoriumi Maiku Pompėju sakė Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius.

Jis priminė, kad penktadienį ES užsienio reikalų ministrai nusprendė, kad Baltarusijai bus įvestos sankcijos, ir pradėjo formuoti sankcijų sąrašą.

"Diskutavome, kaip užtikrinti, kad sankcijos nepakenktų paprastiems žmonėms. Nutarėme to vengti. Sankcijas turėtų apimti asmenis, kurie eina vadovaujančias pareigas", — cituoja jį RIA Novosti.

Savo ruožtu Pompėjas taip pat paragino Baltarusijos valdžios institucijas užmegzti dialogą su protestuotojais.

"Kalbėjome, kad rinkimai nebuvo laisvi ir sąžiningi", — sakė jis.

JAV valstybės sekretorius taip pat paskelbė, kad toliau kalbės apie situaciją Baltarusijoje su ES atstovais.

Masinės protesto akcijos visoje Baltarusijoje prasidėjo rugpjūčio 9 dieną, po prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo dabartinis valstybės vadovas Aleksandras Lukašenka — CRK duomenimis, jis surinko 80,1% balsų. Nuo sekmadienio šalyje tęsiasi protesto akcijos. Pirmosiomis dienomis valstybės saugumo pajėgos žiauriai slopino nesankcionuotas akcijas.

Teisėsaugininkai prieš protestuotojus naudojo ašarines dujas, vandens patrankas, garsines granatas ir gumines kulkas. Oficialiais duomenimis, buvo sulaikyta daugiau kaip 6,5 tūkst. Kaip pranešė respublikos vidaus reikalų ministerija, riaušių metu buvo sužeista šimtai žmonių, įskaitant 121 teisėsaugos pareigūnus. Vienas protestuotojas, pasak Vidaus reikalų ministerijos, mirė bandydamas mesti į pareigūnus sprogstamąjį įtaisą.

Tegai:
sankcijos, protestai, Lenkija, JAV, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų