Naujausių priešlėktuvinių raketų sistemų S-400 kovos ekipažai, archyvinė nuotrauka

"Triumfas" visiems laikams. NATO šalis tikrina Rusijos oro gynybos sistemas JAV lėktuvais

(atnaujinta 12:30 2020.07.13)
Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, tuomet pamatytume kokybinį Turkijos gynybinių pajėgumų išaugimą

Su nauju priešlėktuvinių raketų sistemos S-400 "Triumf" bandymu Ankara parodo tvirtą poziciją stiprinti šalies gynybinius pajėgumus ir tikrąjį suverenitetą — be alternatyvos perparduoti geriausius pasaulyje Rusijos pagamintus ginklus ar juos iškeisti į kai kurias JAV nuolaidas karinio-techninio bendradarbiavimo srityje.

Nuo liepos 4 dienos Turkija vykdo naujus Rusijos priešlėktuvinių raketų S-400 bandymus prieš F-16 ir F-4 naikintuvus, skraidančius skirtingu aukščiu ir atstumu Miurtedo oro bazėje. Ankara nepaisė daugybės Vašingtono perspėjimų dėl Rusijos oro gynybos sistemų veikimo.

"Triumfo" bandymai su JAV gamintais naikintuvais F-16 "Viper" ir F-4 "Phantom II" atrodo neatsitiktiniai. Praėjusiais metais, nepaisant JAV susirūpinimo, Turkijos ekspertai taip pat išbandė S-400 su amerikiečių naikintuvais F-16 virš Ankaros, įvairiuose aukščiuose. Daugiapakopiai "Triumf" bandymai truks iki 2020 metų lapkričio mėnesio.

S-400 dislokavimas prasidėjo praėjusią vasarą ir sukėlė įtampą tarp Ankaros ir Vašingtono. Amerikiečiai reikalavo Turkijos atsisakyti susitarimo ir įsigyti "Patriot" sistemas, grasino išbraukti Turkiją iš bendros naikintuvų F-35 programos. Ankara atlaikė karinį ir politinį spaudimą, atsisakė nusileisti ir kelis kartus pabrėžė, kad "Triumf" nekelia grėsmės aljansui.

Pirmąją keturių S-400 padalinių tiekimo Turkijai sutartį Rusija sudarė už 2,5 milijardo JAV dolerių. 2020 metų birželio mėnesį Ankara ir Maskva pasiekė principinį susitarimą dėl antrojo "Triumf" komplekso tiekimo. Tuo pačiu metu Turkijos gynybos pramonės sekretoriato vadovas Ismailas Demiras sakė: "S-400 sistema perkama naudojimui. Taškas." Ir JAV vis dar ieško būdo, kaip pašalinti "Triumf" iš Turkijos žemės: Jungtinės Valstijos siūlo jį išpirkti, pakeisti amerikietiškais kompleksais ir grasina naujomis sankcijomis.

"Triumfas" amžinai

S-400 bandymai Turkijoje atliekami siekiant išsiaiškinti aptikimo diapazoną, sekimo stabilumą, sunaikinimo efektyvumą ir kitus kovinius parametrus. Netoli Ankaros esančioje Miurtedo oro bazėje dislokuotos rusiškos priešlėktuvinės raketų sistemos yra pakartotinai tikrinamos, kad būtų testuojamos tikroms aerodinaminėms kliūtims įveikti, įskaitant F-35 ir F-22 lėktuvus. Yra žinoma, kad slapti ir tariamai radaro nematomi penktosios kartos amerikiečių naikintuvai tris kartus pasirodė "Triumf" aptikimo spinduliu. Rotacijos ir perkėlimo per Juodąją jūrą ir Turkijos teritoriją į Vidurio Rytų šalis metu JAV oro pajėgų maršrutai F-35 ir F-22 driekiasi maždaug 200 kilometrų nuo Miurtedo oro bazės.

Anot "Fighter Jets World", Turkijos oro gynybos specialistai išbando radaro galimybes skirtinguose režimuose ir skirtinguose aukščiuose. Turkija neatskleidžia bandymų su Rusijos penktosios kartos S-400 detalių. Tačiau, pasak karo eksperto Viktoro Baranco, vienas iš šių bandymų dalyvių, kalbėdamas su "Rosoboronexport" atstovu, sakė: "Amerikos lėktuvai matomi radaro ekranuose kaip musės ant lubų". Atsižvelgiant į skundų nebuvimą ir naujų pristatymų perspektyvas, logiška manyti, kad Ankara yra visiškai patenkinta kompleksais.

Anksčiau Turkijos gynybos ministerija pranešė, kad S-400 dislokacija buvo sėkminga, Rusijos sistema radaro aprėpties zonos paribiuose aptiko naikintuvą F-16 "Fighting Falcon" — per 600 kilometrų, visi taikiniai buvo rasti labai mažame aukštyje. "Triumf" ne tik aptinka maksimaliame nuotolyje esantį pasaulinėje ginklų rinkoje populiariausią ketvirtosios kartos naikintuvą-bombonešį, bet ir nuolat yra pasirengusi siųsti raketas į taikinį, iki jam patenkant į smūgio zoną. Tai yra, kovinio budėjimo režimu, F-16 "Fighting Falcon" lėktuvai bus sunaikinti automatiškai 400 kilometrų atstumu. Primenu, kad vieno lengvojo naikintuvo F-16 kaina siekia 50 milijonų dolerių, o F-35 "nematomumas" yra dvigubai brangesnis.

Laikas naujoms galimybėms

"Triumf" bandymai Miurtedo oro bazėje sudavė triuškinamą smūgį amerikiečių naikintuvų reputacijai. Vis dėlto pernelyg didelis ginčijimasis su Ankara neatitinka Vašingtono interesų. Indžirliko oro bazė, kurioje laikomi amerikiečių branduoliniai ginklai, yra Turkijos teritorijoje, tai yra pagrindinė JAV oro pajėgų tvirtovė karštame regione. Geopolitiniu požiūriu Turkija yra labai svarbi JAV ir NATO, todėl ji gali be didesnės rizikos paveikti žaidimo taisykles aljanse. Paradoksalus suartėjimas su Maskva daro Ankarą dar mažiau pažeidžiamą Vakarų partnerių diktatūros ir spaudimo iš išorės.

Įsigijęs S-400 Vašingtonas užšaldė Turkijos dalyvavimą F-35 programoje (Ankara yra "nubausta", tačiau ji nėra pašalinta iš programos). Po šio apribojimo Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu paskelbė apie galimybę nusipirkti naujausius naikintuvus Su-35 ir Su-57 iš Rusijos. Aviacijos parodoje "MAKS-2019" tokio "istorijos posūkio" realumą patvirtino Rusijos federalinės karinio-techninio bendradarbiavimo tarnybos direktorius Dmitrijus Šugajevas. Intriga mezgasi, tačiau šiandien galima apibendrinti preliminarius rezultatus.

Jei objektyviai įvertintume Turkijos įsigijimo kovinį potencialą, tuomet pamatytume kokybinį Turkijos gynybinių pajėgumų išaugimą: viena "Triumf" baterija turi iki 72 nutaikytų raketų ir vienu metu gali apšaudyti iki 36 taikinių. Skirtingų tipų raketų diapazonas leidžia S-400 efektyviai ir skirtingai numušti naikintuvus-bombonešius, dronus, sparnuotąsias, taktines ir balistines raketas, esančias nuo 5 metrų iki 30 kilometrų aukštyje (atstumu nuo 2 iki 400 kilometrų). "Triumf" sistema sugeba integruoti įvairaus diapazono priešlėktuvines sistemas ir valdyti reikšmingą oro gynybos sistemų tinklą (Turkijos ekspertai turėtų atidžiau pažvelgti į Rusijos oro gynybos sistemas "Pantsir-S1", "Tor-M1"). Nepramušamas oro gynybos kupolas leidžia Turkijai kompensuoti tam tikrą oro pajėgų vystymosi vėlavimą.

Turėdamas neginčijamą technologinį pažangumą ir karinę galią, Rusijos "Triumf" Turkijoje ir keliose kitose šalyse sustiprina daugiapolį pasaulį, neiššaudamas nė vieno šūvio, pakeičia pasenusį karinį bloką ir jo paties paskirtus hegemonus. Tuo tarpu ateina laikas naujoms galimybėms, o Ankara svarsto įsigyti Rusijos priešlėktuvinių raketų sistemų S-500 "Prometėj". Rusijos tolimojo nuotolio oro gynybos sistemos ir toliau išstumia ne tokius tobulus Vakarų analogus tarptautinėje rinkoje ir kovinėse pozicijose.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
JAV, Turkija, Rusija, NATO, zenitinių raketų sistema S-400 "Triumf"
Dar šia tema
Lietuva neatsisakys plano iki 2030 metų skirti 2,5 % BVP karinėms išlaidoms
"Sumanė blogybę": kodėl NATO didina kariuomenę prie Rusijos sienų
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 20:35 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus Aleksandrui Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
JAV kariškiai, archyvinė nuotrauka

Pradėti karą Irake ir prarasti Ameriką: kaip tai atsitiko

(atnaujinta 15:24 2020.08.13)
Baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį

VILNIUS, rugpjūčio 13 — Sputnik. Dabartinę JAV nacionalinę katastrofą visų pirma sukėlė (arba išprovokavo) nesėkminga avantiūra Irake: dabar tai akivaizdu. Ir knyga, ką tik išleista Amerikoje, yra gera ne tik todėl, kad joje išsamiai analizuojama, kaip ir kas priėmė sprendimus pradėti intervenciją Irake 2003 metų kovo mėnesį. Ji taip pat provokuoja diskusiją šia tema, kad esmė yra ne tik tuometinės valdančiosios komandos — Džordžo Bušo ir kitų — neadekvatumas. Yra gilesnių priežasčių, tokių kaip "o iš kur atsiranda neadekvatumas?", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Kalbama apie Roberto Dreiperio kūrinį "Pradėti karą. Kaip Bušo administracija pastūmėjo Ameriką į Iraką" (To Start a War, by Robert Draper). Autorius palaikė draugiškus santykius su Bušo šeima — iki to momento, kai pradėjo rašyti šią knygą: čia buvęs prezidentas atsisakė su juo kalbėtiы. Kiti neatsisakė. Dreiperis rinko interviu su šimtais to meto valdininkų, todėl tekstas ne visada skaitomas, bet labai naudingas.

Pažvelkime į šio klausimo kainą savo laikmečio žmogaus — ir nebūtinai amerikiečio — akimis. Prie ko Irako karas atvedė Ameriką ir pasaulį?

Akivaizdžiausia: baigėsi devintojo dešimtmečio iliuzijos, kad dabar pasaulyje yra vienintelė supervalstybė, valdanti šį pasaulį. Nes supervalstybė visiems parodė, kad gali laimėti karą su akivaizdžiai silpnu priešininku (ne taip, kaip Indokinijoje praėjusio amžiaus 60–70 dešimtmečiuose), tačiau tokia pergalė naikina ir nugalėtoją.

Be to, paaiškėjo, kad tiek artimiausi sąjungininkai (Vokietija ir Prancūzija), tiek ir tuomet geranoriški partneriai (Rusija) tokioje situacijoje gali turėti savo požiūrį ir prireikus ignoruoti Ameriką.

Paaiškėjo, kad okupavusi šalį (tai yra Iraką), Amerika, turėdama visas savo finansines ir kitas galias, nesugebėjo padaryti šios šalies laiminga ir klestinčia. Tai reiškia, kad JAV (ir Vakarų) politinė sistema ir vertybių sistema netinka eksportui, o tai lemia dešimčių dešimčių valstybių visame pasaulyje mintis ir veiksmus. Tai yra, paaiškėjo, kad be Amerikos tai ne tik įmanoma, bet ir reikia padaryti.

Ir dar nėra labai ištirtas klausimas apie dabartinį Amerikos visuomenės, visos valdžios sistemos suskaidymą ir ideologinį žlugimą, jau nekalbant apie finansus — ir ar ši katastrofa būtų nutikusi šalyje, jei ne avantiūra Irake. Bet kokiu atveju Irakas čia padarė reikšmingą indėlį.

Dreiperio knyga pirmiausia parodo mums, regis, visiškai atsitiktinį siužetą: Amerikos intelekto degradaciją. Pasirodo, kad 90-ųjų pabaigoje CŽV turėjo problemų su Bilo Klintono administracija, iki galimybės padalyti agentūrą į keletą dalių. Bet tada 2001 metų rugsėjo 11 dieną įvyko teroristinis išpuolis, o tuometinis departamento vadovas Džordžas Tenetas tikėjosi, kad bus įmanoma atgaivinti įtaką.

Beje, CŽV nesėkmės 90-aisiais turėjo savo, ir labai skirtingas priežastis, tačiau tada susiklostė juokinga situacija — būtent Artimuosiuose Rytuose (kaip paaiškėjo remiantis visos Irako istorijos rezultatais) pritrūko sumanių ir pajėgių specialistų. Tada Tenetas turėjo įrodyti, kad tai yra neįtikėtina — kad Irako lyderis Sadamas Huseinas sudaręs slaptą aljansą su "Al-Qaeda" *, kuris surengė rugsėjo 11 dienos teroristinį išpuolį, ir kad jis rengia masinio naikinimo ginklus prieš JAV.

Ir kaip tokiais atvejais elgiasi blogas žvalgyba? Ji kuria klastotes ir prašo jomis patikėti. Beje, palyginti su 2003 metais, situacija beveik nepasikeitė, apgailėtina "Rusijos kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija taip pat buvo paremta atvirai nenaudinga medžiaga. Apskritai išmintinga žvalgyba sutaupo valstybei daug pinigų, kvaila sukuria milžiniškų problemų.

Tačiau vieno skyriaus nesėkmė — tik proceso dalis. Irako katastrofos nebūtų, jei Džordžas Bušas asmeniškai ir žmonės, kuriuos jis paskyrė į svarbiausias pareigas, nereikalautų iš CŽV tos labai melagingos informacijos. Taip, Tenetas savo biurą pavertė agentūra, "parduodančia visuomenei" idėją, kad Sadamas kelia grėsmę JAV. Bet jį tiesiogine prasme privertė visi pagrindiniai to laikmečio veikėjai — gynybos sekretoriaus pavaduotojas Paulius Wolfowitzas ir jo viršininkas Donaldas Rumsfeldas, viceprezidentas Dickas Cheney ir, svarbiausia, pats prezidentas.

Kodėl jie tai padarė? Nes jie buvo globalizmo, tai yra nevaržomos Amerikos lyderystės visame pasaulyje, ideologai. Net savo ankstesnėse pozicijose, devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie pasiekė, kad Kongresas priimtų "Irako išvadavimo aktą", sukūrė komisijas, kurios iš tikrųjų kaltino CŽV nepastebėjus "Irako (ir tuo pačiu Irano ir Šiaurės Korėjos) grėsmės". 

Na, kai teroristai smogė į Niujorką, šalyje kilo nekontroliuojama isterija, kuria visi šie žmonės paprasčiausiai negalėjo nepasinaudoti.

Kalbant apie Bušą, jam, pasak knygos autoriaus, Sadamas nebuvo tik pabaisa, bet ir toks, kad palikti jį valdžioje buvo neįsivaizduojama. Ir kiti neteisingi užsienio lyderiai — taip pat: pagaliau atėjo valanda Amerikai parodyti, kad dabar ji yra vienintelė supervalstybė.

Rezultatas: Anot Dreiperio, administracijoje nebuvo nė vienos diskusijos, ar pradėti karą Irake. Pokalbiai buvo tik apie tai, kada ir kaip.
O kokia situacija, kai valdžioje yra žmonės, turintys paruoštas idėjas, o jų pavaldiniai privalo tik parinkti tuos — ir tik tuos — faktus, kurie atitinka šias iš anksto numatytas idėjas? (Beje, tas pats vyksta ir šiandien Jungtinėse Valstijose, bet daugiausia Kinijos atžvilgiu; vakar tas pats buvo prieš Rusiją.)

Taigi, kai idėjos išdėstomos iš anksto, o faktai turi jas atitikti, tai vadinama valstybės valdančiosios klasės nekompetencija ir degradavimu. Taip pat ir visos jos išsilavinusios klasės degradacija. Ir jei prezidentus, ministrus pirmininkus ar karalius galima kažkaip pakeisti, tai visą tautą — sudėtingiau.

Ši idėja mirga reakcijose į Draperio knygą: "Mūsų visuomenė yra be intelekto", "mokyklos, kurios apsimeta dėstančios istoriją, sociologiją, kultūrą", dažniausiai tik renka pinigus ir suteikia švietimo iliuziją ...

Apie švietimo pablogėjimą JAV ir jos giminingose ​​šalyse nuoširdžiai pradėta diskutuoti devintajame dešimtmetyje, iš kur, kaip matome, auga Irako ir  kitų problemų šaknys. Ir šios kalbos baigsis negreitai.

* Rusijoje uždrausta teroristų organizacija.

Tegai:
karas, Irakas, JAV
Dar šia tema
Iranas išpuolį prieš bazes Irake pavadino "antausiu JAV"
Linkevičius nubrėžė ES veikimo gaires malšinant įtampą Irake
Irano apšaudytoje bazėje Irake tarnavę Lietuvos kariai perdislokuoti į Kuveitą
Žolinė, archyvinė nuotrauka

Kokia šiandien diena: rugpjūčio 15-osios šventės

(atnaujinta 18:51 2020.08.14)
Rugpjūčio 15-ąją Lietuvoje minima Žolinė, o dar ir Zarasų gimtadienis

Rugpjūčio 15 yra 227-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 228-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 138 dienos.

Žolinė, Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė

Rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti. Žolinė (Dzūkijoje — Kopūstinė) — tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima — kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai — Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado — karste buvo tik daugybė gražių gėlių.„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas" (Apr 12, 1). Taip apaštalas Jonas aprašo regėjimuose matytą Saulėtąją moterį — bažnyčios, kovojančios prieš žemės blogį, biblinį slibiną, simbolį. Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Dzūkės nuo seno į gėlių puokštę įdėdavo morką, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų. Merginos nusipindavo ir pašventindavo devynis skirtingų augalų vainikėlius. Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.

Taip pat šią dieną gimtadienį švenčia Zarasai.

Zarasai — miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje (49 km į šiaurės rytus nuo Utenos) prie Zaraso ežero. Zarasų gimtadieniu laikomi 1506 metų rugpjūčio 15 diena. Iki tol šioje vietoje gyveno sėliai.

Manoma, kad 1506 metais metu čia buvo įkurtas Zarasų dvaras, o Zaraso ežero saloje — vienuolynas su mūrine bažnyčia. Salą su ežero krantu jungė 200 metrų ilgio medinis tiltas. 1530 metais vienuolynas perkeltas į Antalieptę, o bažnyčia į dabartinę jos vietą krante.

Savo vardadienius šią dieną švenčia Napalys, Napoleonas, Visvilas, Visvilė, Visvyda, Visvydas, Visvydė.

Tegai:
šventės, šventė