Победивший на выборах президент Польши Анджей Дуда

Naujas Lenkijos padalijimas. Šį kartą Rusija jame nedalyvauja

(atnaujinta 15:34 2020.07.14)
Tai buvo ilgiausi, nenuspėjamiausi, keisčiausi, nešvariausi rinkimai. Ir atrodo, kad jie dar nesibaigė.

Kalba eina apie ilgai kenčiančius Lenkijos prezidento rinkimus, kurie turėjo būti surengti dar gegužę. Priminsime, kad jei jie būtų surengti per įstatymų nustatytą terminą, dabartinis prezidentas Andžejus Duda būtų turėjęs visas galimybes laimėti pirmajame ture, nes, remiantis daugybe apklausų, jo reitingas tada viršijo 60 procentų. Štai kodėl liberali opozicija, kurią aktyviai remia Vakarų politikai ir žiniasklaida, padarė viską, kas įmanoma, kad pandemijos pretekstu būtų nutrauktas balsavimas. Ir jiems pavyko.

Rinkimų atidėjimas vasaros viduriui iš tikrųjų tapo savotišku "trečiuoju turu" (jei pateiksime analogiją su 2004 metų Ukrainos "oranžine revoliucija"), nenumatytu šalies Konstitucijoje. Kai kurių savo šalininkų akivaizdoje Duda išseko, parodė silpnybę, todėl jo reitingas po gegužės mėnesio balsavimo atšaukimo iš pradžių nukrito beveik perpus. Opozicija pasinaudojo momentu ir iš rinkimų atsiėmė atvirai pražūtingą statytinę, kurią bandė priešpriešinti Dudai pavasarį, — buvusią Seimo pirmininkę Malgožatą Kidavą-Blonską.

Remiantis pirmojo turo rezultatais, atrodė, kad Duda užsitikrina gana patogų 13 % atotrūkį, tačiau iki balsavimo dienos apklausos parodė, kad oponentai žengia koja kojon, su beveik vienodais rodikliais. Tiesą sakant, būtent taip ir baigėsi rinkimai. Iškart po apygardų uždarymo buvo paskelbti pirminių apklausų rezultatai: dabartinis prezidentas laimi tik su 0,8 % persvara. Galutinis rezultatas buvo šiek tiek didesnis Dudos naudai: 51,2 %, tuo tarpu Tšakovskis gavo 48,8 %.

Ko gero, Lenkijos vienybei toks rezultatas yra pats rizikingiausias. Labai emocingos kampanijos metu abi stovyklos viena kitai išsakė daug įžeidimų, įtarimų ir kaltinimų. Esant tokiam minimaliam dabartinio prezidento atotrūkiui nuo konkurento, labai lengva suabejoti jo pergalės teisėtumu, atsižvelgiant į nešvarius metodus, kurie buvo naudojami kampanijos metu. Tiesą sakant, Tšaskovskio šalininkai iškart pradėjo tai daryti.

Lenkijos visuomenė yra susiskaldžiusi geografiškai: septynios rytų vaivadijos balsavo už dabartinį prezidentą, devynios vakarų balsavo už jo konkurentą. Vyksta aštri kartų stratifikacija. Taigi, už Dudą savo balsus atidavė 62 % vyresnių nei 60 metų rinkėjų, o už Tšaskovskį — 64 % jaunų žmonių iki 29 metų. Dabartinį valstybės vadovą palaikė didžioji dauguma patriarchalinio Lenkijos kaimo, jo oponentą — dideli miestai, žvelgiantys į Vakarų Europą.

Jei anksčiau Lenkijos elitas susivienydavo bent jau aplink išgalvotą "Rusijos grėsmės" idėją, dabar šios temos lyg ir nebuvo. Ne, žinoma, be jos neapsieita. Ir šia prasme neįvyko jokių esminių pokyčių: ir Duda, ir Tšaskovskis nesiskiria vienas nuo kito, kai aptaria užsienio politikos darbotvarkę, išreikšdami antirusiškas, proamerikietiškas ir pro-NATO idėjas.

Įdomus momentas: pagrindinė "pop" tema, kad ir kaip paradoksalu gali atrodyti tiems, kurie laikė Lenkiją katalikiška tradicijas palaikančia valstybe, buvo LGBT bendruomenės ir tos pačios lyties asmenų santuokų aptarimas. Artėjant rinkimams Duda suintensyvino savo antigėjišką retoriką ir netgi prisikalbėjo, kad "LGBT ideologija yra labiau griaunanti nei komunizmas", o tai Vakaruose sukėlė nepaprastai piktą reakciją.

Reikėtų pažymėti, kad į kampaniją ne kartą įsikišdavo Europos struktūros, kurios, sustiprėjus konservatyviai Dudos retorikai, padidino savo pareiškimų, aiškiai palankių prezidento oponentui, aštrumą. Pavyzdžiui, valdančiosios partijos kontroliuojamų regionų valdžios institucijoms bandžius pasiskelbti "nuo LGBT laisvomis" zonomis, Europos Komisija akimirksniu smogė į silpnąją lenkų vietą: pagrasino, kad už tai atims iš vietos valdžios institucijų finansavimą. Taigi, jei kas nors bus apkaltintas kišimusi į Lenkijos rinkimus, tai šį kartą vargu, kad Rusija.

Tiesą sakant, antrojo turo išvakarėse Vokietija už tai jau gavo pylos. Lenkijos užsienio reikalų ministerija iškvietė Vokietijos įgaliotinį po "Die Welt" straipsnio, kuriame atvirai raginta balsuoti už Tšaskovskį. Žibalo į ugnį pripylė ir lenkų bulvarinis leidinys "Fakt", kuris apkaltino Dudą dangstant pedofilą. Duda iškart atkreipė dėmesį į vokiečių laikraščio savininkus ir apkaltino Vokietiją norint išrinkti Lenkijos prezidentą.

Dudos komanda, kurią iš visų pusių apsupo Briuselis ir liberali Europos žiniasklaida, galiausiai ėmėsi kurso, kuris XXI amžiui atrodė visiškai laukinis. Nuspręsta sulošti antisemitizmo korta. Tai buvo padaryta valstybinio Lenkijos televizijos kanalo TVP, kuris iš esmės buvo prezidento žiniasklaidos būstinė (97 % naujienų apie Dudą buvo teigiamos, trys procentai — neutralių istorijų, o 87 % pranešimų apie Tšaskovskį buvo neigiami, 13 % — neutralūs), rankomis.

Šis kanalas pastatė Tšaskovskį į keblią padėtį klausimu, ar jis ketina mokėti žydams kompensaciją už Holokaustą Lenkijoje. Tada jis reguliariai skleidė tezę, kad opozicijos kandidato atsisakymas diskutuoti šiuo klausimu yra jo sąmokslo su kažkokiomis "žydų organizacijomis" užkulisiuose, kartais tiesiogiai nurodant Džordžą Sorošą, apraiška. Šis žingsnis taip sukrėtė Vakarų ir Izraelio žiniasklaidą, kad, matyt, Varšuvai teks dar ilgai aiškintis dėl tokių originalių šiuolaikinei Europos valstybei rinkimų technologijų.

Apskritai Briuselio ir Dudos tarpusavio pretenzijų kampanija šioje įnirtingoje kovoje sukaupė labai daug. Sudėtingi pastarųjų metų santykiai tikrai nepagerės po tokio audringo apsikeitimo nuomonėmis. Taigi, pagrindinis tokių nešvarių rinkimų-2020 rezultatas buvo politinio susiskaldymo Lenkijoje paaštrėjimas ir ryškus jos santykių su sąjungininkais Europoje pablogėjimas.

Varšuva turėtų užfiksuoti, kad Rusija su tuo neturėjo nieko bendro.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Andrzejus Duda, rinkimai, Lenkija
Dar šia tema
Paaiškėjo paskutinės sociologinės apklausos prieš Lenkijos vadovo rinkimus rezultatai
Lietuvos lenkai balsų dauguma palaikė Dudos varžovą
Ekspertas pakomentavo JAV ir Lenkijos santykių ateitį
JAV karinis konvojus ir vietiniai gyventojai netoli Qamishli miesto Sirijoje

Kaip Šaltojo karo laikais kodėl Amerikai naudinga peržiūrėti santykius su Rusija?

(atnaujinta 15:11 2020.08.15)
Didelė grupė įtakingų JAV ekspertų pasirašė straipsnį apie būtinybę permąstyti Amerikos santykius su Rusija. Lūžio pradžia ar eilinė amerikietiškoji gudrybė?

Retkarčiais Vakaruose pasirodo tyrimai, kuriuose ekspertai — blaiviai mąstantys realistai — atsargiai pasisako už dialogo su Rusija normalizavimą. Tačiau tai epizodinis reiškinys. Pagrindinė tendencija — nulinės sumos žaidimas su Maskva visose srityse.

Ir štai šiame fone jau didelė grupė gerai žinomų JAV ekspertų paskelbė straipsnį, kuris vadinasi "Laikas permąstyti mūsų politiką Rusijos atžvilgiu". Ar galima sakyti, kad Amerika pagaliau suprato, jog su Maskva reikia kalbėtis ir ieškoti kompromisų, o ne konfliktuoti? Nevisai taip.

Jeigu hipotetinis JAV prezidentas nuspręstų vadovautis pateiktais savo ekspertų pasiūlymais kaip vadovėlio tiesomis, Rusija galėtų pasakyti — pagaliau. Pagrindinė šių patarimų esmė — konkurencijos ir bendradarbiavimo, sulaikymo ir įtampos mažinimo derinimas JAV politikoje Rusijos atžvilgiu. O jeigu bus tęsiamas dabartinis kursas, kyla grėsmė Amerikos nacionaliniams interesams, ir kaina per didelė — tuo labiau, kad Rusijos, kaip teigiama straipsnyje, amerikiečiai nepakeis, ir reikia vesti dialogą ne su Rusija, kurios nori JAV, o su Rusija, kuri yra.

Esminė straipsnio frazė, kuri geriausiai apibūdina aukščiau minėtą prieigą: "Mūsų strateginė poza turėtų būti ta, kuri gerai mums tarnavo Šaltojo karo laikais". Kitaip tariant, sutariame dėl ko nesutariame, padaliname įtakos sferas ir konstruktyviai sugyvename, pripažindami vieni kitų interesus.

Regis, labai prasmingas požiūris. Bet velnias, kaip sakoma, slypi detalėse. Rusijos atveju, galimai, labai norėtųsi patikėti tokios pozicijos nuoširdumu, bet, matyt, nelabai išeitų, nes priežastys, kodėl JAV ekspertai staiga pasidarė tokie konstruktyvūs, pakankamai aiškios.

Jie, pavyzdžiui, siūlo stiprinti ginklų (taip pat branduolinių) kontrolės režimą. Atrodytų, gera mintis. Bet viskas, greičiausiai, dėl to, kad Rusija pralenkė JAV viršgarsinės ginkluotės srityje, ir dabar reikia pasirašyti tokią sutartį, kuri panaikintų arba apribotų šį Maskvos pranašumą. O kai situacija pasikeis JAV naudai, šios sutarties galima bus atsisakyti.

Arba kita gudrybė. JAV strategai siūlo stiprinti trišalį Amerikos, Rusijos ir Kinijos dialogą. Teoriškai ir vėl gera idėja. Tačiau viskas ne dėl įtampos mažinimo pasaulyje, o dėl Rusijos atplėšimo nuo Kinijos Vašingtono konflikte su Pekinu, nes kovoti iš karto su dviem, kurie dar ir draugauja, Amerikai sunku. O kai galios balansas pasikeis JAV naudai (Kinijos grėsmė bus neutralizuota), tada vėl galima bus imtis Rusijos.

Tuo tarpu amerikiečiai supranta, kad Maskvai bus sunku patikėti jų nuoširdumu. Tad, kaip "morka" siūloma lankstesnė sankcijų politika — operatyvus jų sušvelninimas už reikiamus Rusijos žingsnius. Tačiau akivaizdu, kad tai labai silpnas stimulas. Gorbačiovo ir Jelcino laikai, kai Maskva galėjo patikėti gražiais žodiniais Vašingtono pažadais liko tolimoje praeityje (jau nekalbant apie tai, kad Vakarų sankcijos net skatina Rusijos raidą). Šiandien Kremlius supranta, kad Amerika visada staiga pradeda kalbėti apie "paliaubas", kai atsiduria nepalankioje padėtyje.

Tokiu būdu, visi tokie "rašinėliai" yra verti dėmesio tik rimtų praktinių žingsnių, patvirtinančių jų realumą, kontekste. O ką mes matome praktikoje — Ukrainoje žlugdomas Minsko procesas; dedamos visos įmanomos pastangos, kad būtų sustabdytas "Šiaurės srauto-2" projektas; NATO vis kariauja su mitine "rusiška grėsme"; Amerika išeina iš sutarčių bei štampuoja sankcijas Rusijos atžvilgiu ir taip toliau.

Kitaip tariant, nereikia iš karto išmesti aptariamo straipsnio į šiukšlių dėžę, bet ir vertinti jį reikia labai santūriai, nes praktika kol kas yra visiškai priešinga. Atitinkamai, palaukime, kas bus toliau — galbūt, po prezidento rinkimų Amerika iš tiesų pakeis savo poziciją santykiuose su Rusija. Tačiau patikėti tuo labai sunku.

Šventas, kas tiki...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
tarptautiniai santykiai, JAV, Rusija
Dar šia tema
Kieno tiesa, tas ir stipresnis — kodėl JAV bijo rusiškos "propagandos"?
Trampas paskelbė, kad nori pakviesti Putiną į G7 susitikimą  
Politologas: Rytų Europa bijo neįvykdyti "JAV rusofobijos normų"
Rusijos URM įvertino situaciją dėl "Nord Stream-2"  
Minskas protestai, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos įvykiai: kas stovi siekių nuversti Lukašenką?

(atnaujinta 20:35 2020.08.14)
Jau kelinta diena, kaip Baltarusijos prezidento rinkimus eilinį kartą laimėjus Aleksandrui Lukašenkai, Minske bei kituose šalies miestuose tęsiasi neramumai

Sisteminei žiniasklaidai piešiant tariamos "kovos prieš diktatorių" įvaizdį, akivaizdu, kad Lukašenką siekiama nuversti. Atitinkamai reikėtų paklausti: kas už šių siekių stovi? Kokios jėgos? Kokie interesai?

Prieš atsakydami į šiuos esminius klausimus, vis dėlto truputėlį stabtelėkime ir pažymėkime, kokia, bendrai paėmus, yra Baltarusijos socialinė-istorinė situacija...

Baltarusijos situacija

Taigi: Baltarusijoje, kur nuo 1994 metų šeimininkauja Lukašenka — priešingai nei kitose buvusiose TSRS respublikose — neįvyko nei privatizacijų, nei tarybinio paveldo naikinimo vajus. Todėl šalyje liko nemaža socializmo liekanų, kurios dar XXI amžiaus pradžioje laidavo išskirtinį Baltarusijos socialinį stabilumą.

Vis dėlto, nieko nėra amžino: šios liekanos išgyvena eroziją. Be to, daug reiškė — ir iki šiol reiškia — Rusijos teikiama materialinė bei finansinė parama. Pagaliau, pati 26-erius metus gyvuojanti Lukašenkos sistema, spėjusi įgyti ir tam tikrų feodalinių požymių, spėjo gerokai perpūti bei išsigimti — šitai atsispindi ir biurokratiniame aparate, ir, tiesą pasakius, paties Lukašenkos laikysenoje.

Pagaliau, paskutinį dešimtmetį Baltarusijoje laipsniškai kyla ir maisto, ir kitų pragyvenimo reikmių kainos, tuo tarpu daugumos atlyginimai stovi vietoje: atitinkamai krenta gyventojų perkamoji galia, blogėja jų materialinė padėtis.

Ir ką gi? Būdami tokioje situacijoje, jie girdi pasakas apie klestėjimą ir gerovę Vakaruose. Dalis natūraliai šito trokšta: juk, pažvelgus iš paprasto miesčionio pozicijų, Vakarų imperialistinio kapitalizmo sirenų giesmė — iš tikrųjų gundanti...

Baltarusiško "Maidano" grėsmė

Panašiais pažadais patikėjo nemaža dalis Ukrainos žmonių: nusivylę Viktoro Janukovyčiaus administruotu kriminaliniu kapitalizmu, jie įsigeidė "kelio į Europą" — tiktai tam, kad papildytų ES pigios darbo jėgos rezervus, o pati Ukraina, tuo tarpu — toliau skurstų, vietos bei užsienio oligarchų plėšiama.

Žinodama tai, didžiulė dalis baltarusių supranta, kokias "šviesias perspektyvas" jiems atvertų baltarusiškas Maidano varianytas — ir todėl, koks ydingas bebūtų Lukašenka, vis dėlto renkasi remti "Batką". Ir šią paramą, kaip matyti, išreiškė per įvykusius rinkimus.

Tačiau, kaip ten bebūtų (ar 80% nubalsavo, ar mažiau), toji Baltarusijos piliečių dauguma — o ji YRA dauguma — vis dėlto pasyviai sėdi namuose. Tuo tarpu kol mažumoje esantys opozicionieriai (kurių spektras — nuo liberalų iki neonacių) ryžtingai mobilizuojasi ir tiesiog siautėte siautėja gatvėse, Lukašenkai priešiškoms jėgoms padėdami sudaryti kone visuotinės "tautos kovos prieš diktatorių" įvaizdį.

Kodėl Lukašenkos rėmėjai tyli?

Šioje situacijoje, Baltarusijoje "klausimas numeris vienas" — kaip dalyką taikliai įvardijo Sergejus Kurginianas, yra Lukašenką parėmusios sociumo dalies, žodžiu, "Batkos" elektorato, mobilizavimo klausimas (pavyzdžiui, 2012 metų vasarį Rusijos visuomenė panašiai mobilizavosi prieš "spalvotos revoliucijos" iniciatorius; panašiai mobilizuojasi Venesueloje Maduro šalininkai prieš JAV penktosios kolonos veikėjus ir pan.). Bet kodėl tai nevyksta?

Iš tiesų, reikia pripažinti — pirma — kad Lukašenkos elektoratas yra iš esmės pasyvus, apolitiškas ir, šiuo požiūriu, sunkiai mobilizuotinas; ir — antra — kad pats Lukašenka savo veiksmais tiek vidaus, tiek išorės politikos požiūriu, smarkiai susilpnino savo autoritetą jų akyse. Vidaus problemas žinome: jas jau nurodėme aukščiau.

Lukašenkos nuodėmės

Tuo tarpu užsienio politikos požiūriu pakanka prisiminti palyginti šviežią skandalą apie trisdešimties Rusijos piliečių, siejamu su vadinamąja "Vagnerio" kompanija, areštą Baltarusijoje: pats Lukašenka tada pradėjo skalambyti apie tariamą "Kremliaus sąmokslą" jį nuversti...

Žinoma, nei Vladimiras Putinas, nei Kremlius apskritai, tokių ketinimų neturi: tiek Rusijos valdantysis elitas, tiek Rusija apskritai neabejotinai suinteresuota Baltarusijos stabilumu ir tokių tikslų neturi bei turėti negali.

Todėl nenuostabu, kad kyla versijos, jog šį incidentą iš užkulisių organizavo Ukrainos banderinio režimo specialiosios tarnybos. Tuo tarpu Lukašenka, panašu, šituo akiplėšišku žygiu tikriausiai siekė padaryti reveransą Vakarams, savotiškai jiems įsiteigti, pasisiūlyti jiems "savu" — bet akivaizdu, kad Vakarai jo priimti nesiruošia...

Taigi, Lukašenka lieka ant savotiško "ledo". Ir dabar yra priverstas — su daugiau mažiau patikima (o kiek — pamatysime greitu metu...) Baltarusijos represinių struktūrų pagalba — kautis prieš baltarusiškojo "Maidano" organizatorius bei vykdytojus...

JAV ir Vakarai — tikrieji baltarusiškojo "Maidano" šeimininkai!

Kaip žinia, jau ne pirmą ir ne antrą dieną besitęsiančius neramumus aktyviai remia bei kuruoja ir Lietuva, ir Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje bei Lenkijoje besibazuojantys "demokratijos ir laisvės" eksportuotojai... Na, o dabar, į Lietuvą pabėgus rinkimus prieš Lukašenką pralaimėjusiai Svetlanai Tichanovskajai, iškyla bent teorinė tikimybė, kad pastaroji bus paskelbta "tikrąja" Baltarusijos prezidente...

Ir, žinoma — dėl nemažos dalies susiklosčiusios situacijos yra kaltas pats Lukašenka. Šiuo požiūriu nereikia turėti jokių iliuzijų: nei dėl Baltarusijos vidaus padėties, nei dėl oportunistinio, netgi šlykštaus pastarojo elgesio Rusijos atžvilgiu. Ir vis dėlto — vienintelė alternatyva Lukašenkai — tai Ukrainos scenarijaus pasikartojimas, Baltarusijos valstybės išparceliavimas ir baltarusių išsiuntimas į ES pigios darbo jėgos forma.

Taigi, tokią alternatyvą ir siūlo vadinamosios "orumo" revoliucijos autoriai. Ir kas gi jie tokie? Na, šitai aiškiai pasakė neseniai per LRT eterį su Žmonių partijos patriarchu Vytautu Landsbergiu šnekučiavęsis eksministras Petras Vaitiekūnas, paraginęs Lietuvos valdžią nedelsiant kreiptis į "partnerius" nurodymų, ką gi daryti su Tichanovskaja, kaip gi "laisvinti" Baltarusiją...

Į kokius būtent "partnerius"? Ogi — visų pirma — į Vašingtoną, paskiau į Briuselį ir, galų gale — į Varšuvą! Taip, būtent čia — ir tai juk parodo aiškiai, kad už to, kas šiandien vyksta Baltarusijoje, be pagrįsto dalies žmonių nusivylimo Lukašenka, stovi ne kas kita, kaip Vakarų, o būtent, Amerikos imperijos interesai.

Kokie interesai? Interesai turėti dar vieną bananinę respubliką ant Rusijos slenksčio, kurioje galėtų būti dislokuotos dar didesnės NATO pajėgos galimai karinei avantiūrai prieš Rusiją — šalį, kuri, šiaip ar taip, bet nekapituliuoja prieš JAV terorą.

Šitokiame fone, aišku, reikia mąstyti realistiškai, o būtent: suprasti, kad koks Lukašenka bebūtų, vis dėlto, jis ir tiktai jis gali išgelbėti Baltarusiją nuo pražūties, jis ir tiktai jis gali atkurti tvarką bei stabilumą šalyje. Būtent šito ir jam, ir baltarusių tautai ir vertėtų palinkėti!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
prezidento rinkimai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Protestai Minske, archyvinė nuotrauka

Baltijos šalių premjerai ragina organizuoti Baltarusijoje "sąžiningus prezidento rinkimus"

(atnaujinta 15:15 2020.08.15)
Be to, ministrai pirmininkai ragina ES rasti galimybių įvesti ribojančias priemones pareigūnams, atsakingiems už smurtą, bet tuo tarpu nebausti Baltarusijos žmonių už jų vadovybės veiksmus

VILNIUS, rugpjūčio 15 — Sputnik. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai pirmininkai Saulius Skvernelis, Krišjanis Karinš ir Jüri Ratas ragina Baltarusiją organizuoti "skaidrius ir laisvus bei sąžiningus" prezidento rinkimus, kuriuose dalyvautų tarptautiniai stebėtojai.

Pranešimas skelbiamas Lietuvos ministro pirmininko svetainėje.

Savo susitikimą su kolegomis Facebook pakomentavo ir Saulius Skvernelis. Pasak jo, visų premjerų požiūris į įvykius Baltarusijoje identiškas: "prezidento rinkimai ten nebuvo nei laisvi, nei sąžiningi".

"Baltarusijos valdžios institucijos privalo nutraukti (regis, tą pagaliau padarė) ir ateityje susilaikyti nuo smurto prieš taikius protestų dalyvius, paleisti visus politinius kalinius ir tuos, kurie buvo sulaikyti protestų metu. Svarbiausia — mes raginame Baltarusiją suorganizuoti skaidrius, laisvus bei sąžiningus prezidento rinkimus, kuriuose dalyvautų tarptautiniai stebėtojai", — rašo Skvernelis.

Be to, pranešime pabrėžiama, kad ministrai pirmininkai taip pat paragino ES rasti galimybių įvesti ribojančias priemones pareigūnams, atsakingiems už smurtą, bet tuo tarpu nebausti Baltarusijos žmonių už jų vadovybės veiksmus. Ministrai pirmininkai pabrėžė būtinybę ES rasti būdų ir priemonių, kurios "padėtų Baltarusijos pilietinei visuomenei, siekiančiai atviros ir laisvos visuomenės".

Protestai Minske
© Sputnik / Виктор Толочко

Sekmadienį Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Galutiniais duomenimis, kuriuos CRK paskelbė penktadienį, dabartinis prezidentas Aleksandras Lukašenka surinko 80,1 procento balsų, o 10,12 procento rinkėjų savo balsus atidavė Svetlanai Tichanovskajai.

Sekmadienį prasidėjo nesankcionuotos akcijos, pirmosiomis dienomis jas griežtai slopino saugumo pajėgos, teisėsaugos pareigūnai prieš protestuotojus naudojo ašarines dujas, vandens patrankas, garsines granatas, gumines kulkas.

Kaip šeštadienį Lukašenka pareiškė, kad "iš esmės pagal scenarijų vyksta agresija prieš Baltarusiją", vėliau jis aptarė padėtį savo valstybėje su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Tegai:
protestai, Baltijos šalys, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų