Pratybos, archyvinė nuotrauka

NATO net nesvajoja: kaip vyko neplaninė Rusijos kariuomenės kovinės parengties patikra

(atnaujinta 10:10 2020.07.27)
Rusijos Federacijoje įvyko didelio masto neplaninė kariuomenės ir flotilės kovinės parengties patikra

Įspūdingas neplaninės kelių operatyvinių ir strateginių Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų būrių, kuriuose yra apie 150 tūkstančių karių, 26 tūkstančiai ginklų ir įrangos, 400 orlaivių bei daugiau nei 100 laivų, parengties patikros mastas yra įtikinamas ketinimo ginti savo interesus signalas.

Liepos 17–21 dienomis įvyko Pietų ir Vakarų karinių apygardų būrių, atskiros centrinio pavaldumo rikiuotės, oro pajėgų, Šiaurės ir Ramiojo vandenyno laivynų neplaninis patikrinamas. Plane numatytos 56 taktinio lygio pratybos, 35 sausumos ir 17 Juodosios ir Kaspijos jūrų vandenų poligonuose, kuriose dalyvavo 149 755 kariškiai, 26 820 ginkluotės ir karinės technikos vienetų, 414 orlaivių, 106 laivai. Kariniai vienetai surengė žygį į susitelkimo rajonus, laivų grupės išplaukė į jūrą, aviacijos rikiuotės buvo perkeltos į operacinius aerodromus.

Tai buvo ginkluotųjų pajėgų sugebėjimo užtikrinti karinį saugumą Rusijos Federacijos pietvakariuose patikrinimas ir pasiruošimas strateginėms vadovybės štabo pratyboms "Kavkaz-2020", kurios rugsėjo mėnesį vyks kartu su Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (SCO) ir Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) kariuomenėmis. Rusijos Federacijos generalinio štabo ir Gynybos ministerijos inspektoriai apžiūrėjo Pietų ir Vakarų karinių apygardų vienetus, atskiras centrinio pavaldumo formuotes, Oro pajėgas ir Šiaurės bei Ramiojo vandenyno laivynų jūrų pėstininkus.

Vakarų generolai gali tik pasvajoti apie staigias panašaus dydžio karinių grupių pratybas. Tai patvirtina ir nesėkmingas bandymas pavasarį Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje surinkti pratyboms "Europos gynėjas" apie 30 tūkstančių karių iš JAV ir kitų NATO šalių.

"Porter" pasmerktas

Neplaninė patikra turi pastebimą pietinį akcentą, tačiau jis nėra susijęs su artėjančiomis NATO ir Ukrainos karinių jūrų pajėgų pratybomis Juodojoje jūroje, tuo labiau, nieko bendro su pablogėjusia padėtimi Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje. Panašios sąlygiškai netikėtos armijos ir karinio jūrų laivyno pratybos jau seniai praktikuojamos Rusijoje. Laivai ir orlaiviai greitai dislokuojami šimtu ir tūkstančiu kilometrų atstumu ir nedelsdami atlieka paskirtas užduotis nepažįstamuose rajonuose, jūroje ir sausumoje. Tai yra vienintelis būdas patikrinti tikrąjį kariuomenės kovinio pasirengimo laipsnį, technologines manevravimo galimybes, pajėgų sutelkimą ir panaudojimą konkrečiame regione. Karinių veiksmų sėkmė 80 % priklauso nuo išvystytos infrastruktūros (bazių, aerodromų, uostų) ir nepriekaištingos logistikos.

Kita vertus, visos Rusijos kariuomenės ir pajėgų pratybos (įskaitant neplaninius patikrinimus) yra ramus besąlyginio karinio pranašumo įrodymas, kuriuo siekiama užtikrinti taiką ir stabilumą Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje. Žinoma, amerikiečių raketų eskadrinis minininkas "Porter", kuris šią vasarą dažnai užsuka į Odesą, ir panašūs svečiai Juodojoje jūroje sąmoningai yra nepalankiomis RF ginkluotųjų pajėgų dominavimo sąlygomis ir tikro karo metu yra pasmerkti.

Atskiri pratybų epizodai leidžia geriau suprasti, kas tiksliai laukia teroristų ir agresorių Rusijos nacionalinių interesų zonoje ir jos sąjungininkų teritorijoje.

Mūšių dinamika

Neplaninėje Juodosios jūros laivyno patikroje dalyvavo daugiau kaip 3000 karių ir 300 įrangos vienetų, įskaitant karo laivus, orlaivius, taip pat Juodosios jūros laivyno armijos korpuso personalas ir įranga. Pasak pratybų legendos, būrys laivų vykdė artilerinius šaudymus jūroje, kai "priešo laivas" bandė sunaikinti Juodosios jūros laivyno didelius desantinius laivus, kurie ruošėsi išlaipinti desantininkus pakrantėje.

Kaspijos flotilės manevruose dalyvavo 35 laivai. Tuo pat metu buvo dislokuoti laivai ir jūrų pėstininkai, kurie išsilaipino Dagestano kalnuose ir "likvidavo" nelegalias ginkluotas grupes per pratybas Adanako treniruočių aikštelėje — užduotį atliko daugiau nei 700 kariškių, apie 30 ginklų ir karinės technikos vienetų, šarvuočių BTR-82AM, reaktyvinio sistemų "Grad", 122 mm haubicos D-30, 120 mm minosvaidis "Sani".

Daugiau nei 70 pratybų Pietų karinės apygardos (įskaitant Rusijos karines bazes Abchazijoje ir Pietų Osetijoje) motorizuotosios šautuvų, tankų ir artilerijos kariuomenės "kovojo" 20 poligonų. Operatyviniai (pakaitiniai) aerodromai užtikrino 150 orlaivių ir sraigtasparnių dislokavimą.

Pietų karinės apygardos "Iskander" raketų sistema užkirto "priešo" desantininkams kelią užgrobti Juodosios jūros pakrantę, sąlyginai sunaikino karinės technikos sankaupas išsilaipinimo metu.

Ingušijoje dislokuoti 58-osios kombinuotosios ginkluotosios armijos aukšto galingumo artilerijos vienetai, motorizuotieji šauliai ir daugiau nei 50 4-osios kartos oro pajėgų ir armijos atakos sraigtasparnių (Ka-52, Mi-28N ir Mi-35), jie atakavo "priešą". Vienu metu "dirbo" daugiapakopės raketų sistemos "Uragan" ir "Smerč", "Malka" savaeigiai 203 mm įrenginiai ir "Tiulpan" 240 mm minosvaidžiai. Atkreipkite dėmesį, kad be įprastų 230 kilogramų šaudmenų, "Tiulpan" 20 km atstumu gali išmesti dviejų kilogramų termobranduolines minas.

Pietų karinės apygardos 58-osios armijos motorizuotieji šauliai sunaikino priešą Pietų Osetijos kalnuose. Sėkmingai įvykdė gyvą šaudymą standartiniu apvalkalu iš tankų T-72A, pėstininkų kovos mašinų BMP-2, savaeigių artilerijos įrenginių "Gvozdika", minosvaidžių "Sani", automatinių bei rankinių granatsvaidžių AGS-17 ir RPG-7V.

Gudautos poligone (Abchazija) Rusijos specialistai treniravosi kovoti su sąlyginio "priešo" dronais, naudodamiesi elektroninio karo sistemomis "Žitel" ir "Krasucha". Jie taip pat iškraipė navigacijos lauką įprastinio priešo taktinių grupių sutelkimo srityje ir "užtemdė" tikslines ginklų nukreipimo priemones rengiant oro atakas. Elektroninio karo vienetai organizavo radijo bangomis valdomų sausumos minų signalų slopinimą, vykdė radijo ryšio linijų elektroninio naikinimo užduotis.

Net šie trumpi, atrankūs smūgiai leidžia suprasti bendrą neplaninio patikrinimo idėją ir kariuomenės kovinės parengties tikslą. Rusijos dangus, jūra, žemė ir jos sąjungininkai neprieinami teroristams ir nedraugiškai nusiteikusiems kaimynams.

Staigumas ir skaidrumas

NATO atstovė Oana Lungescu liepos 18 dieną teigė, kad Rusija nesilaiko skaidrumo per neplaninę kariuomenės patikrą, o NATO sąjungininkai atitinka ESBO Vienos dokumento raidę ir dvasią. Tačiau norint abejoti Maskvos priimamų sprendimų tikslingumu ir teisėtumu, reikia kompetencijos ir rimtos priežasties.

MiG-31, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Нина Падалко

2011 metų Vienos dokumentas (VD-2011) reglamentuoja Europos kaimynų informavimą apie karines pratybas, kuriose dalyvauja daugiau kaip 9 tūkst. žmonių, prieš 42 dienas (ar anksčiau) ir kiekvienos Europos šalies teisę vykdyti pratybas, kuriose yra daugiau nei 40 tūkst. dalyvių, ne dažniau kaip kartą per trejus metus. Tačiau neplaninės patikros Rusijos ginkluotosiose pajėgose, kuriose dalyvavo daugiau nei 40 tūkst. žmonių, neprieštarauja tarptautiniams įsipareigojimams. Kai žiniasklaida praneša apie 150 tūkstančių karių dalyvavimą, tai reiškia, kad neplaninėje patikroje dalyvauja ne tik įprastos ginkluotosios pajėgos (kaip suprantama Vienos dokumente), bet ir karinis jūrų laivynas, aviacijos ir oro pajėgos bei kiti komponentai. NATO atstovai vertindami turėtų naudoti oficialius (profesionalius) duomenis, naudojamus įgyvendinant VD-2011, o ne žiniasklaidos medžiagą ar savo idėjas apie kovinio rengimo skaidrumą.

Rusijos gynybos ministerija nekviečia užsienio karinių stebėtojų į staigius patikrinimus, trunkančius ilgiau nei 72 valandas, nes stebėjimo taisyklė galioja, jei viršijamas kariškių ir karinės įrangos skaičius (13 000 žmonių, 300 tankų, 500 šarvuočių) ir tik tuo laikotarpiu, kai išlaikomas nurodytas perteklius. Per visą neplaninių inspekcijų istoriją tokia situacija nesusiklostė nė karto — Rusijos kariuomenės veiksmai rengiamos tolygiai, pasirenkant tinkamas erdvę ir laiką.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
kariuomenė, Rusija
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 19:31 2020.09.20)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vytautas radžvilas, archyvinė nuotrauka

"Nacionalinis susivienijimas". Neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje

(atnaujinta 00:02 2020.09.21)
Radžvilas ir jo partiečiai iš "Nacionalinio susivienijimo" iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas

Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?

Alternatyva liberalizmui?

Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.

Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.

Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".

Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.

Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...

Blogybės ir jų priežastys

Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.

Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.

Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.

Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.

Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas

Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?

Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.

Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas

Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.

Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.

Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...

Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...

Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.

Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nacionalinis susivienijimas, Vytautas Radžvilas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Rinkimai-rinkimai...
Nenustatyti asmenys sugadino reklaminį stendą, kuriame pavaizduotas Skvernelis
Negalią turinti kandidatė į Seimo narius negalėjo patekti į diskusijų laidos filmavimą
Vyriausybė Seimo rinkimams papildomai skyrė apie 4 mln. eurų
Grybai ir politika. Ar įspūdingas grybų derlius padeda kandidatams į Seimą atsipalaiduoti?
COVID-19, archyvinė nuotrauka

Nauji COVID-19 atvejai: auga židiniai Radviliškyje, sporto klube ir šokių studijoje

Pirmadienio duomenimis, Lietuvoje iš viso patvirtinti 3814 COVID-19 ligos atvejai, sostenyje vakar nustatyta daugiau nei 30 naujų koronaviruso užsikrėtimų

VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinta 70 koronavirusinės infekcijos atvejų, praneša Nacionalinis visuomenės sveikatos centras.

Lietuvoje iš viso patvirtinti 3814 COVID-19 ligos atvejai, tebeserga 1511 asmenys, 2199 – pasveiko.

31 iš jų registruotas Vilniaus, 18 Šiaulių, 7 Kauno, 7 Telšių, 5 Panevėžio apskrityse. Dar po 1 atvejį vakarykštę parą patvirtinta Klaipėdos ir Marijampolės apskrityse.

Be to, per praėjusią Šiaulių apskrityje registruoti 5 įvežtiniai atvejai: 2 iš Šveicarijos, po 1 iš – Airijos, 1 Ispanijos ir Baltarusijos. Po kontakto su sergančiaisiais, epidemiologų vertinimu, užsikrėtė 56 asmenys. 9 asmenų užsikrėtimo aplinkybių specialistams nustatyti nepavyko. 

35 atvejai siejami su židiniais

Su židiniu Radviliškio ligoninėje siejami 6 atvejai, patvirtinti vakarykštę parą. Visi šie asmenys yra pacientai. Iš viso, šio ryto duomenimis, su židiniu siejami 63 koronaviruso atvejai, iš kurių 35 pacientai, 26 darbuotojai ir 2 antriniai.

8 vakarykštę parą Vilniuje registruoti atvejai siejami su šokių studija "City dance" Vilniuje. Vertinama, kad su protrūkiu susiję 10 koronaviruso atvejų. NVSC aktyviai dirba su šokių studijos administracija, aptariamos įvairios prevencinės priemonės ir kita.

Vilniuje vakar registruoti 6 atvejai, siejami su židiniu sporto klube "Gym Plius". Su šiuo protrūkiu dabar siejama 12 infekcijos atvejų. NVSC penktadienį organizavo nuotolinį susitikimą su sporto klubo atstovais, kurio metu aptarti tolimesni veiksmai, siekiant užkirsti kelią koronavirusinės infekcijos plitimui. Su klubo administracija ir toliau aktyviai bendraujama, aptariamos įvairios prevencinės priemonės.

3 atvejai Telšių apskrityje yra siejami su protrūkiu Mažeikių rajono savivaldybėje. Visi asmenys yra darbuotojai. Iš viso registruoti 9 su židiniu susiję atvejai. 

Vilniaus apskrityje registruotas 1 su Gabijos progimnazija susijęs su atvejis. Ten COVID-19 patvirtinta mokiniui, kuris dėl turėto sąlyčio buvo izoliacijoje. Iš viso iki šiol registruoti 22 susiję atvejai.

Taip pat Panevėžio apskrityje vakar registruotas 1 atvejis, susijęs su Rokiškio rajono Juodupės gimnazija. Koronavirusas patvirtintas mokiniui, kuris dėl turėto sąlyčio buvo izoliacijoje. Vertinama, kad su židiniu yra susiję 3 atvejai.

Vilniuje 1 koronavirusinės infekcijos atvejis registruotas SPA centre (Gedimino per. 49A). Asmuo dirba su klientais. NVSC specialistai bendradarbiauja su įmonės administracija, sąlytį turėję asmenys nustatinėjami.  

Taip pat vakarykštę parą fiksuoti atvejai židiniuose Šiauliuose, susiję su asmeninėmis šventėmis, teisėsaugos institucijomis, prekybos centru, siuvimo įmone, Kaune – su medicinos įstaiga prekiaujančia įmone, Vilniuje – su  mokėjimų apdorojimus vykdančia įmone.

Be to, dar 21 asmuo, epidemiologų vertinimu, užsikrėtė po kontakto su asmenimis, kuriems patvirtintas koronavirusas, tačiau atvejai, šiuo metu turimais duomenimis, nepriskiriami infekcijos židiniams.

Šiuo metu epidemiologams dar nepavyko nustatyti, kaip užsikrėtė 9 asmenys. Epidemiologinių tyrimų metu nustatyta, kad asmenys išvykę į užsienį nebuvo, su patvirtintais COVID-19 atvejais nebendravo.

Tegai:
COVID-19
Temos:
Saugokime save ir kitus šį rudenį: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
PSO paragino atsižvelgti į tai, kad COVID-19 nepriklauso nuo sezono
Skvernelis pažadėjo priimti naujus taktinius sprendimus dėl COVID-19 plitimo