Rikša su kauke, archyvinė nuotrauka

Nuspręsta: Kiniją "smaugs" dešimt susirinkusių. Ar bus pakviesta Rusija?

(atnaujinta 14:54 2020.08.05)
Šaltojo karo su Kinija neišvengiamumo suvokimo, kuris greičiausiai apims sankcijas, ekonominių ryšių ribojimą, abipusį šnipinėjimą ir kitas konfrontacijos formas, fone, Vakarų ekspertai pradeda ieškoti kažkokio stebuklingo būdo nugalėti Pekiną

 Vienokiu ar kitokiu pavidalu, beveik visos Vašingtone, Londone ar Briuselyje aptariamos Kinijos drakono "nugalabijimo" galimybės reiškia tam tikros plačios antikinietiškos koalicijos sukūrimą, siekiant kolektyviai izoliuoti, neutralizuoti ir sugriauti Kiniją pagal maždaug tą patį modelį, kuris buvo sėkmingai naudojamas kovoje prieš TSRS.

Tačiau, jei kai kurių pagrindinių principų lygmeniu nėra įvairovės, tai konkrečių šių principų įgyvendinimo lygmenyje iškyla rimta problema, kurią bandant išsispręsti lūžta prezidentų, ministrų pirmininkų, diplomatų ir analitikų ietys.

Faktas yra tas, kad tiek kai kuriose Europos sostinėse, tiek JAV "minčių rinkiniuose" jau susidaro pagrįstas įspūdis, kad dėl tam tikrų priežasčių išsiskiria daugelis ES šalių (ypač šiuo klausimu išsiskiria Vokietija, Prancūzija ir Italija), taip pat kai kurios Azijos šalys, kurios nenori dalyvauti kaip JAV pėstininkai naujame Šaltajame kare prieš Kiniją.

Be to, jos nenori mokėti pinigų už JAV pergalę šiame kare (tai išreiškiama amžinuose skandaluose dėl Vokietijos ir Prancūzijos nenoro mokėti du procentus BVP už Amerikos teikiamą "karinę priedangą") ir jie net nėra pasirengę tuoj pat taikytis su visiškais apribojimais, pvz., tiekia Kinijos bendrovės "Huawei" 5G tinklams įrangą į Europos Sąjungą, kas neįtikėtinai pykdo "antikiniškus vanagus" Vašingtone ir Londone. Atsižvelgiant į europiečių pareiškimus apie realų savo armijos sukūrimą ir Makrono pareiškimus apie norą vykdyti nepriklausomą (tai yra ne "prorusišką", bet ne "proamerikietišką") užsienio politiką, kyla įtarimų, kad bus labai sunku ir brangu išplėsti aljansą prieš Kiniją. Šiuo metu tik suintensyvėjo šios problemos sprendimų paieška.

Autoritetingame žurnale "Foreign Affairs", kuris leidžiamas globojant įtakingos užsienio reikalų ministro tarybos, analizuojami du požiūriai į šią problemą, iš kurių vieną galima pavadinti "Donaldo Trampo požiūriu", o kitą — "Boriso Džonsono". Atsižvelgiant į didžiulę įtaką, kurią "Council on Foreign Relationsine" daro Amerikos elitui ir proamerikietiškam elitui Europoje, ("smegenų centras" yra kelių populiarių sąmokslo teorijų herojus, kuriuose jis laikomas vos ne "šešėline JAV vyriausybe), verta pasidomėti metodais, kurie siūlomi išspręsti į amerikiečius orientuotos pasaulio tvarkos krizę ir sėkmingai kovoti su "Kinijos problema", juo labiau kad jie yra tiesiogiai susiję su Rusija.

Nepaisant to, kad paskutinis straipsnis užsienio reikalų tema buvo paskelbtas antrašte "Demokratijų taryba gali išgelbėti daugiašališkumą (tarptautiniuose santykiuose. - Sputnik)", Siūlomi metodai vis dar yra sutelkti į faktinį Vašingtono dominavimo (bent Vakarų) pasaulyje išsaugojimą ir skirtumas slypi konkrečiuose Amerikos hegemonijos palaikymo būduose.

Kaip atspirties tašką argumentavimui, autoritetingo amerikiečių leidinio autoriai pradeda nuo teiginio, kad egzistuojanti pasaulio tvarka vos kvėpuoja, o pagrindinė grėsmė dabar yra ne koronavirusas, o Kinija ir Rusija.

"Bet dar prieš koronaviruso pandemiją daugiašalė sistema, kurią JAV padėjo sukurti po Antrojo pasaulinio karo, buvo vos pajėgi išspręsti aktualiausias pasaulio problemas. COVID-19 parodė, kad karalius — nuogas, tačiau iš tikrųjų karalius kurį laiką buvo netinkamai apsirengęs. 

Visuotiniam ekonominio svorio centrui persikėlus į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, struktūroms, turinčioms pasaulinių ambicijų, tapo neįmanoma reikalauti patikimos lyderystės be reikšmingo atstovavimo šiame regione.

Tačiau G7, atsiradęs po 1973 metų naftos šoko, vis dar turi tik vieną narė —Japoniją — už euroatlantinio regiono ribų. G20, kuris buvo suformuotas po 1997 metų Azijos finansų krizės ir parodė savo vertę per 2008 metų pasaulinę finansų krizę, pasirodė esąs per daug nesuderinamas politiniu požiūriu ir pagal savo galimybes patikimai išspręsti tarptautines problemas. Tuo tarpu JT saugumo taryba buvo pažeista "agresyvaus autoritarizmo atgimimo Kinijoje ir Rusijoje".

Tai labai drąsi diagnozė, kurią galima sumažinti iki šios tezės: "Viskas pražuvo ir niekas neveikia!"

Atitinkamai, siūlomi du sprendimai: vienas — Trampo, kitas — Džonsono. Džonsonas pirmasis sugalvojo naujos struktūros idėją. Gegužės mėnesį jis pasiūlė sukurti dešimties didžiausių demokratijų aljansą, sudarytą iš G7 šalių bei Australijos, Indijos ir Pietų Korėjos, pavadintą D10, kad būtų galima koordinuoti telekomunikacijų politiką ir plėtrą.

Alternatyva Kinijos rinkos lyderei "Huawei", kurios dominavimas 5G technologijoje sukėlė plataus masto susirūpinimą dėl saugumo. Netrukus po to, kai Trampas atšaukė G7 susitikimą birželio mėnesį ir pasiūlė G11 formatą rudenį vyksiančiame viršūnių susitikime. Įveikusi Džonsono pasiūlymą, naujoji Trampo grupė apims tas pačias šalis kaip D10, bet čia taip pat numatoma įtraukti ir Rusiją.

Rusijos ir Kinijos vėliavos, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Алексей Никольский

Užsienio reikalų ekspertai nerekomenduoja kviesti Rusijos į šį klubą ir jie renkasi "D10 variantą", tai yra, Džonsono schemą, tačiau tai nėra svarbiausias dalykas. Šios rekomendacijos motyvacija kelia didelį susidomėjimą, ir ji slypi tame, kad net jei Rusiją bus galima kažkaip įtikinti dalyvauti kovoje prieš Kiniją, Trampo schema vis tiek atrodys labai prastai ir ilgainiui taps beviltiška dėl to, kad pirmiausia turi būti pastatyta antikiniška darbotvarkė, tačiau iš Džonsono schemos tariamai galima išgauti tam tikrą pozityvią kryptį, tai yra, tam tikrą vienijančią idėją, kuri leis sukurti ne "sąjungą prieš Kiniją", bet tam tikrą "aljansą visų labui".

Teigiama darbotvarkė, be abejo, apima tuščių šūkių rinkinį — "Demokratija", "Laisvė" ir "Žmogaus teisės".

Ypač smagu, kad tokios pozityvios darbotvarkės atsiradimas yra priešpastatomas dabartinei užsienio politikai Vašingtone: "JAV gali priešintis Kinijos vadovaujamam Azijos infrastruktūros investicijų bankui, "Belt and Road" iniciatyvai ir Rusijos tiesiamam dujotiekiui "Nord Stream-2"i, tačiau bus sunku įtikinti kitas šalis padaryti tą patį, nebent jos sugalvos įtikinamų alternatyvų. Vašingtonas negali ką nors įveikti niekuo nepasinaudodamas."

Šio požiūrio problema yra ta, kad mažai tikėtina, kad "Demokratija" ir "Laisvė" su užrašu "Pagaminta JAV" pakeis Rusijos dujas Vokietijai arba Kinijos investicijas Italijai. Čia galėtų dirbti amerikiečių pinigai, tačiau Vašingtonui tokių santykių nereikia nepriklausomai nuo konkretaus būsimojo prezidento vardo: tiek Baidenui, tiek Trampui reikia kolonijų, tačiau mažai tikėtina, kad pavyks grąžinti Europos Sąjungą į šią poziciją, ir nesvarbu, D10 ar G11 formatu, o apie Rusiją neverta net kalbėti.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
šaltasis karas, Kinija
Dar šia tema
Supainiojo NATO su prekyba. Kodėl Rusija nenori grįžti į G7
Politologas: G7 negali išspręsti problemų su kitomis šalimis be Rusijos
JAV įvedė sankcijas Kinijai
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones

Ruduo TSRS: kaip pasitikdavo merginos 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose

(atnaujinta 13:26 2020.09.27)
Kokie drabužiai buvo madingi TSRS 1960–1970 metais? Ką dėvėjo sovietinės merginos, kai pradėdavo šalti? Plačiau apie tų laikų madą — Sputnik nuotraukose

Žvelgiant į šias nuotraukas galima pasakyti, kad mada yra cikliška ir visada grįžta. Galbūt kai kuriuos iš šių drabužių, kurie buvo madingi TSRS 1960–1970 metais, lengva išvysti gatvėse šiandien.

Apie tai, kas buvo madinga tais laikais, rašo Sputnik Latvija.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Rudens–žiemos 1968–1969 m. kailinių kolekcija.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Viršutinių drabužių demonstravimas, 1968 metų rudens–žiemos sezonas. Modelis demonstruoja avikailio paltą.

  • © Sputnik / L.Bardukov

    1964 metų rudens–žiemos kolekcija. Vilnos paltas, šilko imitacijos suknelė, veltinio skrybėlė.

  • © Sputnik / Alexey Sverdlov

    Paroda "Tėvynė meninėse nuotraukose". Fotografo Jurijaus Belinskio darbas "Ruduo vasaros sode".

  • © Sputnik / Vasily Malyshev

    Visasąjunginiai modelių namai. Iš 1965 metų rudens–žiemos kolekcijos.

  • © Sputnik / Vasily Malyshev

    Visasąjunginiai modelių namai. Iš 1965 metų rudens–žiemos kolekcijos.

  • © Sputnik / I. Kuksov

    Visasąjunginiai modelių namai. Iš 1965 metų rudens–žiemos kolekcijos.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Visasąjunginių modelių namų modelis demonstruoja komplektą iš naujos kolekcijos "Ruduo 1966".

  • © Sputnik / Mikhail Ozerskiy

    Rudens–žiemos kolekcijos drabužių demonstravimas, 1964 metai. Verslo kostiumas.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Visasąjunginių modelių namų modelis demonstruoja elegantišką kostiumą iš naujos rudens kolekcijos, 1966 metai.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Mados rudens–žiemos kolekcija, 1971 metai.

  • © Sputnik / Mikhail Ozerskiy

    Tarptautinis mados kongresas Maskvoje. Rudens–žiemos kolekcijos demonstravimas, 1964 metai.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Moteriškų viršutinių drabužių modelių demonstravimas, rudens–žiemos sezonas, 1968 metai.

  • © Sputnik / Vasily Malyshev

    Visasąjunginiai modelių namai. Iš 1965 metų pavasario–rudens kolekcijos.

  • © Sputnik / Vasily Malyshev

    Maskvos modelių namai. Iš 1965 metų rudens–žiemos kolekcijos.

  • © Sputnik / Rudolf Alfimov

    Maskvos batų fabrikas "Paryžiaus komuna". Naujos rudens–žiemos kolekcijos demonstravimas.

  • © Sputnik / Vasily Malyshev

    Maskvos modelių namai. Iš 1965 m. rudens–žiemos kolekcijos.

  • © Sputnik / Alexander Makarov

    Moteriškų viršutinių drabužių modelių demonstravimas iš 1968 metų rudens–žiemos kolekcijos. Visasąjunginių modelių namų modelis demonstruoja kailinius.

Tegai:
mada, ruduo, SSRS
Dar šia tema
Kai kurios sostinės senamiesčio kavinės pavirto mados vitrinomis
Italijos žurnalas "Vogue" pirmą kartą bus išleistas su tuščiu viršeliu
Šiuolaikinė Pelenė: grožio ir sveikatos paroda PELENĖ-2020 Vilniuje