JAV valstybės departamento pastatas, archyvinė nuotrauka

Kaip JAV atskleidė Rusijos "propagandos ir dezinformacijos ekosistemos" paslaptis

(atnaujinta 13:56 2020.08.09)
Amerikiečiai atskleidė Rusijos taktiką vykdyti pasaulinę dezinformacijos kampaniją. Iš tiesų atskleidimas yra Valstybės departamento bandymas dezinformuoti Amerikos gyventojus ir tuo pačiu išpešti iš vyriausybės daugiau pinigų

Staigmena staigmenoje

Neseniai Visuotinio įsitraukimo centras prie JAV valstybės departamento paskelbė pranešimą "Rusijos propagandos ir dezinformacijos ekosistemos pagrindai" Šio darbo autoriai laikė savo tikslu "atskleisti Rusijos taktiką, kad mūsų partneriai, sąjungininkų vyriausybės, pilietinės visuomenės organizacijos, mokslininkai, spauda ir viso pasaulio visuomenė galėtų atlikti tolimesnę analizę ir sustiprinti kolektyvinį atsaką į dezinformaciją ir propagandą".

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo solidu — 75 puslapiai teksto, 313 nuorodų, grafikos ir lentelės. Aš sąžiningai sugaišau laiką, kad perskaityčiau šį tyrimą.

Ir jis iš tiesų turintis proveržį. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Rusijos valdžia bando pasitelkti žiniasklaidą, kad pareikštų savo požiūrį (!) — žinoma, tai genialus Kremliaus išradimas, kitos šalys turėtų pasimokyti iš to.

Dar vienas "atradimas" yra tas, kad Rusijos valstybinės žiniasklaidos skelbiama informacija (pavyzdžiui, tos pačios  "Zvezda") pasigaunama daugybės kitų leidinių ir toliau platinama tinkle. Autoriai, matyt, dar tik pradeda atrasti interneto ir dabartinės informacijos perdavimo terpės ypatybes (per kurias būtina ne reflektuoti ir tikrinti jos patikimumą, bet greitai perpasidalinti naujienomis ir įgyti peržiūrų).

Ataskaitoje pateikti svarbiausių Rusijos žiniasklaidos ir jų savininkų aprašymai taip pat turi kolosalią vertę bet kuriam analitikui — galų gale, dėl tam tikrų priežasčių paaiškėja, kad provalstybiniams kanalams, leidiniams ir interneto svetainėms vadovauja žmonės, besivadovaujantys provalstybine ideologija. Tik pamanyk!

Be to, nustebau sužinojęs, kad angliškuose "Rusijos propagandos ekosistemos" elementuose skelbiami užsienio autoriai, kurie dalijasi Rusijos pažiūrą apie Vakarų užsienio politikos strategijos trūkumus. Tai tiesiog nuostabu!

Na ir, pagaliau, pagrindinę vertę tyrėjams suteikia centrinė visos ataskaitos idėja: bet koks Maskvos požiūris į pasaulio problemas, bet kokia šio požiūrio publikacija yra nėra žodžio laisvės pasireiškimas, o klastingas Rusijos propagandos ir melo pavyzdys, apniaukiantys dievobaimingų vakariečių sąmonę.

Galima, žinoma, būtų pasakyti, kad vien ši mintis nuvertina mokslinę pranešimo vertę — vis dėlto ji tiesiog neturi šios vertės.

Iš esmės šie 75 puslapiai — minčių srautas ir banalumų išvardijimas. Kurių tikslas yra ne atskleisti, o iš esmės sustiprinti valstybės sekretoriaus Maiko Pompėjaus prašymą dvigubai padidinti Visuotinio įsitraukimo centro finansavimą. Kaip tik kovai su Rusijos ir kitų šalių dezinformacija.

Piniguose laimė

Nenuostabu, kad Rusijos politikų ir ekspertų reakcija į šią ataskaitą buvo kažkas tarp pasityčiojimo ir paniekos. Joje  pateikti argumentai nebuvo vertinami rimtai, pavadino eiline rusofobine rašliava. Tačiau tuo tarpu pripažinta, kad ataskaitos autoriai turėjo gana pagrįstą pagrindą ją publikuoti.

"Nauja antirusiškų sapaliojimų porcija, pateikta valstybinio departamento rusofobų pranešime, aiškiai demonstruoja panišką amerikietiškų politikų baimę prieš alternatyvų požiūrį į tai, kas vyksta šalies viduje ir pasaulyje", — sako, pavyzdžiui, Rusijos Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas. RT ir Sputnik turi mažiau pinigų nei didžiausios Vakarų žiniasklaidos — tačiau jos turi tą patį alternatyvų požiūrį.

Kai kuriems vis dar gali atrodyti, kad Vakaruose egzistuoja žodžio laisvė, tačiau taip nėra. Dėl daugelių klausimų (pirmiausia ideologinio pobūdžio) Amerikos žiniasklaida primena sovietinius laikraščius — jie transliuoja vieningą, politiškai korektišką požiūrį.

Ir šis požiūris - į juodaodžių ir kairiųjų rengiamus pogromus JAV, apie Amerikos istorinio paveldo sunaikinimo teisingumą, apie nekaltumo prezumpcijos panieką (prisimink daugybės garsių žmonių persekiojimus dėl kaltinimų priekabiavimu), taip pat apie Rusijos demonizavimą — pradeda blaškyti Vakarų skaitytojus. Jie ieško alternatyvaus požiūrio — ir randa jį rusiškoje anglų kalbos žiniasklaidoje.

Ir tai jau yra rimta problema JAV, nes pasaulinės informacinės sferos kontrolė yra Amerikos dominavimo pagrindas. Štai kodėl, kaip pažymėta Rusijos užsienio reikalų ministerijoje, "Vašingtonas kritikuoja bet kokius informacijos šaltinius, skleidžiančius jiems alternatyvius požiūrius, bando užtildyti bet kokį balsą, prieštaraujantį Amerikos požiūriams ir nuostatoms". Ir kai kritika nepadeda, įvedamos sankcijas ir (kaip Kinijos "TikTok" atveju) bandoma jas perimti per reiderių technologijas.

Toks persekiojimas iš tikrųjų silpnina JAV geopolitinę galią. Pavyzdžiui, apie Rusijos naudojimą Kinijos nulaikyme, taip pat sprendžiant kitas globalias problemas. Vis daugiau Amerikos ekspertų ragina Vašingtoną laikytis pragmatiškesnio požiūrio į dialogą su Maskva. To pavyzdys — atviras 103 garsių Amerikos ekspertų, įskaitant buvusius diplomatus ir politikus, laiškas, paskelbtas "Politiko".

"Tačiau tokiais už vandenyno oponentų dokumentais, kaip Visuotinio įsitraukimo centro ataskaita, galima pasiekti tik vieną tikslą — įkalti galutinį pleištą Rusijos ir Amerikos dialoge globaliais klausimais ir atmesti galimybę per ateinančius metus įveikti mūsų šalių nepasitikėjimo krize", — sako Železniakas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
dezinformacija, propaganda, Rusija, JAV
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones

Savanore vakcinos nuo COVID-19 tyrimams tapo 81-erių Maskvos gyventoja

(atnaujinta 15:45 2020.09.27)
Moteris 40 metų dirbo slaugytoja, o dabar ji nusprendė padėti gydytojams surinkti išsamesnę informaciją apie vaisto poveikį vyresnio amžiaus žmonėms

Savanore vakcinos nuo COVID-19 tyrimams tapo 81-erių Maskvos gyventoja Zinaida Pasečnik.

Pensininkė pasidalino, kad 40 metų dirbo slaugytoja. Moteris pasakojo, kad 1960 m. jai teko masiškai skiepyti Maskvos gyventojus ir kovoti su raupų protrūkiu mieste.

Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Pasečnik nusprendė savanoriauti ir padėti gydytojams rinkti išsamesnę informaciją apie vaisto poveikį vyresnio amžiaus žmonėms.

Pati pensininkė niekada nebijojo skiepų, net vaikystėje. Dabar ji nori savo pavyzdžiu parodyti, kad čia nėra nieko blogo. Pasečnik paragino pasiskiepyti ir nieko nebijoti.

Rusija užregistravo pirmąją pasaulyje vakciną COVID-19 prevencijai, kurią kartu su Rusijos tiesioginių investicijų fondu sukūrė Gamalėjaus nacionalinis epidemiologijos ir mikrobiologijos tyrimų centras.

Šią savaitę pirmoji vaisto partija buvo išleista į civilinę apyvartą, prasidėjo trečiasis klinikinių tyrimų etapas. Pasak Rusijos sveikatos apsaugos ministro Michailo Muraškos, jau surinkta daugiau nei 30 tūkstančių savanorių. Jų stebėjimui sukurtas naujas formatas, įskaitant mobilią programą, leidžiančią tiesiogiai kontaktuoti pacientui ir vakcinos kūrėjui.

Platesnė vakcinacija nuo COVID-19 prasidės didėjant gamybai ir kaupiant poregistracinių saugumo tyrimų metu gautą informaciją, pranešė Sveikatos apsaugos ministerija.

Tegai:
vakcina, koronavirusas, Rusija
Dar šia tema
Lingienė iškritikavo Raseinių renginio, kuriame kilo COVID-19 židinys, organizatorius
Kuriant vakciną Gamalėjaus centre įvyko kibernetinės atakos  
Lietuvoje patvirtinta 90 naujų koronaviruso atvejų