Protestai Minske, archyvinė nuotrauka

Seimas nepripažįsta Lukašenkos palaikymas "demokratijai" ar perversmo rėmimas?

(atnaujinta 22:46 2020.08.24)
Dideliam "spalvotųjų revoliucijų" technologų džiaugsmui, rugpjūčio 18 dieną Seime buvo pareikšta, kad Lukašenkos prezidentavimas — neteisėtas, kad Baltarusijoje reikalingas faktinis valstybės perversmas. Tik reikėtų paklausti: ko tuo siekiama ir ką gi tai reiškia?

Šis pareiškimas įgavo oficialios Seimo rezoliucijos formą. Skelbiama, kad nei Lukašenka, nei mėnesio pradžioje įvykę Baltarusijos prezidento rinkimai nėra teisėti; na, ir, žinoma, iš kurios vidinės logikos galima spręsti, kad teisėtąja (bent jau laikinąja) Baltarusijos lydere turėtų būti pripažinta neseniai į Lietuvą pabėgusi Svetlana Tichanovskaja.

Rezoliucijai pritarta beveik vienbalsiai

Už minėtąją rezoliuciją nubalsavo 121 iš 123 tądien Seime buvusių parlamentarų; ir netgi tie 2, kurie nenubalsavo (bet susilaikė) — Povilas Urbšys ir Naglis Puteikis — šitaip padarė ne dėl to, kad kaip nors principingai būtų prieštaravę Seimo "generalinei linijai", bet dėl daugiau mažiau antrinių, sakykime, formalių nesutarimų, lietusių pačios rezoliucijos tekstą.

Taigi, rezoliucija priimta kone vienbalsiai — vienintele išimtimi tarp Seimo narių galėtume nurodyti nebent Zbignevą Jedinskį, kurį, išdrįsusį nors kažkaip sukritikuoti aukščiau minėtą "generalinę liniją", netruko pasmerkti nei kolegos parlamentarai, nei netgi kai kurie partiečiai.

Įsidėmėtina, kad tądien Seimo posėdžių salėje kabojo ne kokia kita, kaip būtent balta-raudonai-balta vėliava — ta pati vėliava, kurią naudoja Baltarusijos liberalinė ir nacionalistinė opozicija, žodžiu, baltarusiško "Maidano" šalininkai. Nekalbant apie tai, kad ši vėliava — 1941–1944 m. Baltarusijoje veikusių nacistinių kolaborantų ženklas (tai iliustruojančios vaizdinės medžiagos — tiek nuotraukų, tiek vaizdo įrašų pavidalu — tikrai netrūksta), reikia pažymėti elementarią tiesą: valstybė su tokia vėliava šiandien neegzistuoja, vadinasi, Seime buvo demonstruojama neaiški ir neaišku kieno vėliava. Ar kaip kitaip tai suprasti?..

Perversmo Baltarusijoje rėmimas — tarptautinės teisės pažeidimas

Iš tiesų, klausimas retorinis, nes už tokio gesto slypi labai aiškus motyvas, o būtent: toji vėliava — tai antikonstitucinio valstybės perversmo prieš teisėtą Baltarusijos prezidentą, prieš šalies valdžią ir politinę sistemą vykdytojų ženklas. Šiuo požiūriu galima vienareikšmiškai tvirtinti, kad Lietuvos Seimas atvirai remia perversmą kaimyninėje šalyje, tuo būdu ne šiaip kišdamasis į atitinkamos šalies vidaus reikalus, bet ir šiurkščiai pažeisdamas JTO mastu pripažįstamas tarptautinės teisės normas.

Negana to, Seime kalbėjęs URM vadovas Linas Linkevičius ne šiaip juodino Lukašenką ar Baltarusiją, bet pareiškė, kad neva baltarusių milicininkai "muša ir kankina" ne tik protestuojančius prieš "kruvinąjį režimą", bet — dar daugiau — neva pastarieji kankina (taip, būtent: "kankina"!) vaikus! Įsivaizduojate? Greta Lietuvos — ne tik diktatorius, kraugerys, bet ir vaikų kankintojas. Tai kodėl gi jo nenuvertus?

Kodėl Vakarai nenori Lukašenkos?

Turėkime omeny, kad šiam, o būtent Baltarusijos lyderio nuvertimo tikslui, nei pinigų, nei kitų išteklių Europos Sąjunga negaili. Kaip aptarėme ankstesniame straipsnyje, pastarajai tikrai nepatrukdytų (greta Ukrainos) dar vienas pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos iš Rytų Europos rezervas, žodžiu — Baltarusija, kurios išlikęs savarankiškas pramoninis ir žemės ūkio potencialas iki šiol Vakarams yra lyg rakštis pasturgalyje.

Vieningai tokios "europietiškos" pozicijos laikosi ir Lietuvos Seimas, ir Vyriausybė, ir Prezidentūra, kaip ir anksčiau (pavyzdžiui, Rusijos, NATO karinių bazių ir kt. klausimais), taip ir dabar uoliai vykdydama Vakarams, ypač Jungtinėms Valstijoms, palankią politiką Rytų Europos regione, siekiant atsikratyti paskutine savarankiška valstybe, užkertančia kelią į tolimesnį pačios Rusijos "maidanizavimą" ir užgrobimą.

Vis dėlto, yra rimto pagrindo abejoti, ar mūsiškių landsberginių "demokratų", "patriotų" ir fašistėlių kėslai Baltarusijos atžvilgiu "išdegs": be to, kad taip vadinami opoziciniai mitingai šią savaitę, atrodo, pradeda išsisemti, po visą Baltarusiją jau rengiami daugiatūkstantiniai atsakomieji mitingai, į kuriuos renkasi sąmoningi, patriotiškai nusiteikę piliečiai savosios šalies nepriklausomybės ir ją įkūnijančio žmogaus — Aleksandro Lukašenkos — palaikyti.

Ir tai rodo ne tik, kad Lukašenka turi plačią ir visiškai realią (nors ir pradžioje pasyvią, nuo politikos atsitraukusią gyventojų masę) palaikymo bazę, bet ir kad nei jis, nei jo komanda nesiruošia niekur trauktis — nei šiaip, nei, juo labiau, be rimtos kovos. Žodžiu, Lukašenka — ne Janukovočius (ne tik savo politikos ir nuopelnų savajai šaliai, bet ir grynai savo asmeninės tvirtybės prasme).

Aišku, mūsų lietuviai-"maidanų" mylėtojai su Andriumi Tapinu ir "Laisvės TV" priešakyje tikisi, kad, sekmadienį (rugpjūčio 23 d.), padarę savo "gyvą grandinę", jie sugebės nuversti Lukašenką, įvesti Baltarusijoje vadinamąją "demokratiją" ir tada įgyvendinti atitinkamą ekonomikos liberalizavimo (manykite — valstybinio turto išvogimo, krašto depopuliacijos ir dehumanizacijos) planą. Tačiau faktai leidžia tokiomis viltimis suabejoti.

Kas laukia ateityje?

Ir, jei Lukašenka išsilaikys — o tai yra visiškai galimas scenarijus — ką tada jam pasakys Lietuva, o tiksliau, Lietuvos valdantysis elitas? Juk iš esmės baltarusišku importu remiasi Klaipėdos uosto gyvavimas, o Baltarusija kuo laisviausiai galėtų nukreipti savo produkciją nors ir į Kaliningradą, žodžiu — į baisiąją, putinistinę, "nedemokratinę" Rusiją — ir palikti Lietuvos "demokratus" su taukuota špyga (ką bekalbėti apie tai, kokia humanitarinė katastrofa grėstų Baltarusijoje pilietinio karo atveju ir, be to, ką ir kiek šitai kaštuotų tai pačiai Lietuvai)...

Taigi, Lietuvos Seimas nepripažįsta Lukašenkos — ir tikrai ne dėl to, kad remtų "demokratiją", bet būtent dėl to, kad vykdo Vakarų imperialistinius interesus atitinkančią politiką. Ir šiuo požiūriu mūsų seimūnams, deja, yra visiškai nusispjauti, kad šitaip jie remia iš esmės tiesiog nusikalstamą perversmą kaimyninėje valstybėje: gi reikia, jų manymu, pakartoti Ukrainos scenarijų...

Bet ar šito norės patys baltarusiai? Ar jie leis šitam įvykti? Atsakymą į šį klausimą parodys netolima ateitis. Tikėkimės, kad baltarusiai apsispręs teisingai. Na, o po to "Batka" galės pravesti atitinkamas reformas ir sukti ne kieno kito, o būtent Rusijos link, ir mūsų "patriotai" tada galės verkti, galės klykti, bet šunys, kaip sakoma, los — karavanas eis.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų (359)
Dar šia tema
Vilniuje, prie Baltarusijos ambasados, vyko Lukašenkos palaikymo akcija
Teisininkė: Lietuvos valdžia nori "įgelti" asmeniškai Lukašenkai
Latvija uždarys kontrolės punktą pasienyje su Baltarusija
Visarionas

Visarionijos šalis. Kaip buvęs milicininkas pasiskelbė Kristumi

(atnaujinta 17:47 2020.09.26)
Krasnojarsko krašte sulaikytas religinės organizacijos "Paskutinio Testamento bažnyčia" vadovas Sergejus Toropas, geriau žinomas kaip Visarionas. Beveik 30 metų jis save vadino "Dievo Sūnumi" ir "naujuoju Kristumi" ir pranašavo pasaulio pabaigą

Faktiškai jis taigoje sukūrė valstybę valstybėje — su mokesčių sistema, saugumu ir ištikimais pavaldiniais. Bendruomenės nariai daugelį metų atsisakė medicinos pagalbos ir gyveno pagal savo įstatymus, rašo Anastasija Gnedinskaja RIA Novosti medžiagoje.

Pasaulio pabaiga atidedama

Jeleną Melnikovą pas Visarioną atvedė jos vyras fizikas. Prieš persikeldami pas "teisiuosius", Melnikovai pardavė butą Novosibirsko akademiniame miestelyje. Jelenos vyras ketvirtadalį nuo gautos sumos paaukojo bendruomenei. Tačiau buvo ir tų, kurie atsižadėjo visko, ką turėjo.

"Atvirai Toropas ir jo bendražygiai nereikalavo pinigų, — prisimena moteris. — Tačiau pamoksluose sakė: "Jūs atvažiavote čia duoti be mato, nieko nereikalaudami mainais". Ir žmonės, ištikimybės pagauti, nešė viską. Įtaiga tikrai buvo naudojama — tai galiu pasakyti kaip diplomuota psichologė".

Община Виссариона в Красноярском крае
© Sputnik / Александр Кряжев
"Visariono bendruomenė" Krasnojarsko krašte

Visa bendruomenė gyvena laukdama pasaulio pabaigos, kurios data nuolat keičiasi. Jelena ir jos vyras sektoje praleido dvylika metų — ir jiems teismo diena "atėjo" du kartus.

"Iš pradžių Visarionas pagrasino, kad 1996 metais planetoje neliks nė vieno netikinčio žmogaus, — sako Melnikova. — Tik bendruomenės nariai turėjo šansą išsigelbėti. Po to pasaulio pabaiga buvo atidėta 2003 metams — laukė sprogimo Nevadoje. Eilinė teorija — visus nusidėjėlius sunaikins prie Žemės skriejanti planeta Nibiru".

"Paskutinio Testamento bažnyčia", dar vadinama "Visariono sekta", pasirodė devintojo dešimtmečio pradžioje, kai buvęs Kelių policijos pareigūnas iš Minusinsko Sergejus Toropas pasiskelbė naujuoju mesiju. "Išganytojas" gana greitai subūrė bendraminčius, nuvedė juos ant Suchajos kalno (Krasnojarsko krašto pietuose), kur nusprendė pastatyti "Aušros vienuolyną". Žiniasklaidoje ši vieta dar vadinama "Saulės miestu".

Tabu ir pamokslai

Laikui bėgant adeptų skaičius daugėjo, jie įsikūrė aplinkiniuose kaimuose. Dabar Krasnojarsko krašte yra apie trys tūkstančiai Toropo pasekėjų — visose Kuraginsko ir Karatuzo rajonų gyvenvietėse. "Aušros vienuolyne" liko tik patikėtiniai — apie keturiasdešimt šeimų.

Виссарион
© Sputnik / Александр Кряжев
Visarionas

Pirmaisiais metais bendruomenėje veikė griežti apribojimai, pavyzdžiui, medicinos pagalbai. Visarionas sakė: "Tikinčiojo nebereikia gydyti, o netikinčiam žmogui niekas nepadės". Pasak Jelenos, buvo daug mirčių, įskaitant kūdikių gimdymo metu.

Dėl to 2000 metais rajono ligoninės medicinos darbuotojai ir mokytojai inicijavo teismo procesą bendruomenės atžvilgiu. Po pačių pirmųjų posėdžių Visariono pasekėjų spaudos organe — laikraštyje "Pažadėtoji žemė" — pasirodė užrašai su raginimais gimdyti ligoninėje. Medicininė pagalba nustojo būti "nuodėme".

Buvo griežčiausi maisto draudimai. Visariono bendražygiai ėjo iš namų į namus ir pareiškė, kad nuo šios dienos cukrus ir mėsa yra nuodai. Žmonės negėrė pieno, nevalgė kiaušinių. Buvo uždrausta arbata ir aliejus — net augalinis.

Община Виссариона в Красноярском крае
© Sputnik / Александр Кряжев
Visariono bndruomenė Krasnojarsko krašte

Maisto tabu pasklido ir vaikams. Raciono "karpymas" sukėlė anemiją vyresniajam Jelenos sūnui. Tuo metu vaikui buvo maždaug treji metai, jam reikėjo sustiprintos mitybos. Moteris prisipažįsta, kad nepritarė tokiam "pasninkui", ji ginčijosi su vyru, tačiau tas buvo atkaklus. Galiausiai iki dvylikos metų berniuko kraujospūdis nepakilo virš 70–40.

Iš dešinės į kairę

Toropas vadino save mokytoju ir visur pasirašė kaip VSChS — Visariono-Kristaus trumpinys. Bendruomenėje jis leido poligamiją — vadinamuosius trikampius.

"Tik vyrai turėjo tokią privilegiją, — pažymi Melnikova. — Moterys visa tai išgyveno labai sunkiai: buvo nervų sutrikimų ir psichozių".

Dabar, pasak jos, taisyklės pastebimai sušvelnėjo. Pavyzdžiui, vaikai lanko bendrojo lavinimo mokyklas — anksčiau tai buvo draudžiama. Tiems, kas vedė savo vaikus į gyvenvietėje esančią mokyklą, buvo daromas stiprus spaudimas. Užtikrinti prieigą prie privalomos mokymo programos Visariono pasekėjus privertė teismas. Taigi, sekta dviejuose kaimuose pastatė savo mokyklas, likusiuose vaikai ėjo į paprastas.

Pastaraisiais metais bendruomenė pastebimai pasikeitė. Tačiau jos įkūrėjų siekis izoliuotis niekur nedingo. "Pavyzdžiui, "Aušros vienuolyne" netgi yra apsauga. Iš gatvės ten negalima patekti. Nors oficialiai tai yra gana atvira gyvenvietė".

Išsaugota ten ir dešimtinė — savotiškas pajamų mokestis, kurį Visariono pasekėjai reguliariai moka į bendruomenės biudžetą.

Valstybė valstybėje

Antradienį Sergejų Toropą ir du artimiausius jo bendražygius — Vadimą Redkiną ir Vladimirą Vedernikovą — sulaikė Rusijos tardymo komiteto ir Rusijos FSB operatyvininkai. Tyrimo duomenimis, trijulė naudojosi bendruomenės narių pinigais ir naudojo psichologinį smurtą prieš žmones.

Один из руководителей Церкви последнего завета Сергей Тороп (Виссарион) после заседания Центрального районного суда Новосибирска
© Sputnik / Александр Кряжев
Vienas iš "Paskutinio Testamento bažnyčios" lyderių Sergejus Toropas (Visarionas) po Novosibirsko centrinio apygardos teismo posėdžio

Pasak sektų tyrinėtojo, Rusijos religijų ir sektų tyrimo centrų asociacijos prezidento Aleksandro Dvorkino, sulaikymas yra gana laukiamas. Vienintelis dalykas, kurio jis negali suprasti, — kodėl taip ilgai delsė. Mažiausiai 20 metų. Pasak Dvorkino, "skundai su labai rimta įrodymų baze" buvo reguliariai gaunami.

"Krasnojarsko krašto teritorijoje faktiškai egzistavo nepriklausoma valstybė, sutartiniai vadinama "Visarionija", — paaiškina ekspertas. — Keli rajonai, kur gyveno sektos pasekėjai, pagal plotą užima du trečdalius Belgijos ploto. Ten buvo kontrolės punktai, per kuriuos praleido tik tuos, kuriuos norėjo praleisti, vietos policija net bijojo ten vykti".

"Pas mus viskas ramu"

Kaip pažymi sektų tyrinėtojas, kiekvieną kartą Visariono pasekėjams pavykdavo išvengti teisingumo, dėl to jie vis labiau įsitikino nebaudžiamumu, "tapo įžūlūs ir daugino tragedijas".

Paskambinome į Čeremšanskos kaimo tarybą — būtent jos teritorijoje pastatytas vadinamasis "Saulės miestas". Tačiau savivaldybės vadovas Viačeslavas Osipovas apsimetė nesuprantantis, apie ką kalbama: "Taip, gyvena pas mus žmonės — kiekvienas turi savo namą, daržą. Nėra jokių uždarų teritorijų, galite bet kur ramiai nueiti. Vienintelis draudimas — šiose gyvenvietėse negalima keiktis ir rūkyti. Bet ar tai blogai?"

Vykstant dialogui paaiškėja: pats kaimo tarybos vadovas gana glaudžiai bendrauja su Visariono pasekėjais, todėl visais būdais juos gina. Pavyzdžiui, paklaustas, ar į bendruomenę atvažiuoja giminaičiai, kad gelbėtų savo artimuosius, Osipovas atsakė: "Ką jūs sakote, priešingai, čia atveža savo motinas ir tėvus. Viskas taikiai — jokio spaudimo".

Į RIA Novosti apžvalgininko tiesioginį klausimą, ar jis pats yra bendruomenės adeptas, kaimo tarybos vadovas kategoriškai atsisakė atsakyti. Keli bendruomenės nariai į korespondento prašymą duoti interviu parašė, kad pirmiausia jie turėtų "gauti Valdovo palaiminimą". Be šito Visariono pasekėjai negali "nieko sukurti". Pats "valdovas" tuo metu buvo teisme — jam buvo parenkama kardomoji priemonė. Sergejus Toropas visus kaltinimus pavadino fikcija.

Tegai:
religija
Dar šia tema
"Žiaurūs žmonės!" Neįprasčiausios egzorcistų paslaptys
"Tai pati uždariausia bendruomenė". Kur dabar gyvena Kristaus palikuonys
Vasilijus Šulginas. Kadras iš dokumentinio filmo Prieš istorijos teismą

Vasilijus Šulginas. Monarchistas, fašistas ir SSKP XXII suvažiavimo svečias

(atnaujinta 17:47 2020.09.26)
Vasilijus Šulginas, 1, 2, 3 ir 4 sušaukimų ikirevoliucinės Valstybės Dūmos deputatas — viena prieštaringiausių figūrų praėjusio amžiaus Rusijos istorijoje: visi vienareikšmiški vertinimai čia neišvengiamai netikslūs ir jiems reikia išlygų

Monarchistas? Aišku. Tačiau būtent šis monarchistas kartu su Aleksandru Gučkovu važiavo pas Nikolajų II, kad tas atsisakytų sosto, o po to buvo tarp tų, kurie įtikino Michailą Romanovą atsisakyti sosto. Pagalvojo, kad tuometinėje situacijoje tai buvo mažesnė blogybė. Tai Šulginas carą pavadino "visko, ko šaliai reikia kaip oro, priešininku", rašo Piotras Romanovas RIA Novosti medžiagoje.

Daugelis laiko Šulginą rusų "protofašistu", tai yra tuo, kas stovėjo prie šios ideologijos ištakų Rusijoje, tačiau jis nuoširdžiai nekentė Hitlerio ir buvo įsitikinęs, kad tarp Musolinio fašizmo ir hitlerizmo yra "didelis skirtumas". 1944 metų vasarą, būdamas Jugoslavijoje, vokiečių okupuotoje teritorijoje, Šulginas turėjo galimybę persikelti į neutralią šalį — dokumentuose jam tereikėjo parašyti "Heil Hitler!" ("Šlovė Hitleriui!"), tačiau jis atsisakė "iš principo". Todėl 1945 metais jis atsidūrė kalėjime Rusijoje. Taip sugrįžo į gimtinę.

Фото В. В. Шульгина из следственного дела
© Photo : Public Domain
Šulgino nuotrauka iš tardymo bylos

Ir pateko Šulginas "ne į tą stepę" — pas nacius — tik todėl, kad ieškojo išeities iš aklavietės, kurioje atsidūrė baltoji emigracija. Jis manė, kad jei dėl kokio stebuklo emigrantai ateitų į valdžią Rusijoje, jie nežinotų, ką daryti. Emigracija (pasak Šulgino) degradavo ne tik dėl rietenų tarp skirtingų grupių, bet ir dėl to, kad jai labai trūko naujų idėjų. Jų — idėjų Baltajam judėjimui — jis atkakliai ir ieškojo, patekdamas į vienus ar kitus spąstus.

Jis buvo antisemitas, bet, kaip jis pats pabrėžė, tik politiniais sumetimais, todėl ir čia keitė savo požiūrį. 1905 m., gindamas monarchiją, jis tapo juodašimčiu. Bet jis kategoriškai priešinosi pogromams ir ryžtingai stojo į žydų pusę gerai žinomoje Beiliso byloje. Todėl ir su juodašimčiais jis pagaliau išsiskyrė.

Jis gyveno ilgai: nuo 1878 iki 1976, tai yra, beveik šimtmetį. Pasaulis keitėsi, keitėsi ir Šulginas, bandydamas suvokti šiuos pokyčius. Niekada nebuvo konjunktūrininkas, siekiantis asmeninės naudos, tačiau jis manė, kad yra visiškai natūralu nuolat koreguoti savo požiūrį kintančiame pasaulyje. Ir atvirkščiai, jis manė, kad absurdas, jei žmogus atkakliai gina tam tikrą poziciją, nors pats gyvenimas įrodė jos klaidingumą. Kai Šulginą bandė apkaltinti, kad jis kažkada pasakė ar parašė vieną, o dabar — kitą, jam visai nebuvo gėda. "Taip, — atsakė jis, — aš būtent taip ir galvojau anksčiau. Aš klydau".

Василий Витальевич Шульгин, член IV Государственной думы от Волынской губернии
© Photo : Public Domain
Vasilijus Šulginas, IV Valstybės Dūmos narys iš Volynės gubernijos

Pagal kilmę — bajoras iš Volynės, tai yra, iš Ukrainos. Tačiau pats Šulginas tikrai būtų pasakęs kitaip: "Iš Mažosios Rusios", nes viena iš nedaugelio idėjų, kurių jis per visą gyvenimą nepakeitė, buvo "didžioji, vieninga ir nedaloma Rusija". Todėl laikui bėgant palaipsniui švelnėjo jo pozicija Sovietų Šalies atžvilgiu — jis atidžiai stebėjo, kaip bolševikai grąžina Rusiją į buvusios imperijos sienas ir kuria stiprią valstybę. Jis teigiamai vertino ir tai, kad Raudonoji armija (tuo jis sutiko su Denikinu) kuriama pagal buvusios carinės kariuomenės lekalus. Išskyrus, žinoma, ideologiją.

Tai Šulginui priklauso žodžiai, kurie pateko į Rusijos istoriją: kad kai kurios "baltosios idėjos peršliaužė raudoną frontą". Būdamas rusų nacionalistu, jis negalėjo pakęsti ukrainiečių nacionalizmo ir ten gyvavusių separatistų siekių. Todėl net žodį "Ukraina" būtinai rašė kabutėse. Mažoji Rusia, manė Šulginas, ir tik taip.

Į Dūmą jis buvo išrinktas būtent iš Volynės gubernijos. Per metus, praleistus Dūmoje, jo pozicija pasikeitė iš kraštutinės dešiniosios į gana nuosaikios. Monarchistas Šulginas netgi suartėjo su kadetais, nes, kaip ir jie, manė, kad Rusijai svarbu pergalingai užbaigti karą.

Jis visapusiškai palaikė Stolypiną — tiek reformose, tiek revoliucinio judėjimo slopinime. Pasak liudininkų, jis buvo puikus oratorius ir niekada, net karščiausių ginčų metu, neprarado savitvardos. Jis oponentams atsakydavo labai mandagiai, bet ironiškai ir taip pagrįstai, kad kartais juos įniršindavo. Jis skausmingai įgeldavo, už tai iš oponentų ir gavo "akiniuotos gyvatės" pravardę. Nuo 1905 m. jis daug rašė ir greitai išgarsėjo kaip žinomas publicistas.

Члены Временного комитета Государственной думы
Valstybės Dūmos Laikinojo komiteto nariai

Nors jis dalyvavo imperatoriaus atsisakyme, pačią Vasario revoliuciją (1917 m.) jis suvokė su pasibjaurėjimu. Tomis dienomis Šulginas parašė žodžius, kuriuos daugelis kartojo.

"Kulkosvaidžių — štai ko man ir norėjosi. Nes jaučiau, kad gatvės miniai suprantama tik kulkosvaidžių kalba ir kad tik jis, švinas, gali į laisvę pabėgusį baisų žvėrelį įvaryti atgal į jo urvą... Deja — šis žvėris buvo... jos didenybė rusų tauta", — parašė Šulginas.

Iš pradžių jis bendradarbiavo su Laikinąja vyriausybe, o po to ja nusivylė.

Po Spalio revoliucijos jis išvyko į Novočerkaską ir tapo vienu iš Baltojo judėjimo "tėvų-pradininkų". Pirminiame generolo Michailo Aleksejevo sukurtame "Aleksejevo organizacijos" sąraše jis buvo įtrauktas 29 numeriu. Jis buvo kone pagrindinis Baltosios armijos propaguotojas ir nuvyko į emigraciją tik tada, kai Raudonosios kariuomenės padaliniai įžengė į Kijevo gatves.

Kol pateko į ČK (garsioji operacija "Trestas") pastatytus tinklus, jis turėjo didelę įtaką emigracijoje. Dzeržinskio pareigūnų pradėtas žaidimas išsprendė daugybę užduočių: suklaidinti baltuosius emigrantus dėl stipraus antisovietinio pogrindžio buvimo Rusijoje, suimti aktyviausius oponentus ir parodyti emigrantams, kaip stiprėja sovietinė valstybė. Čia ir prireikė Šulgino. Vadovavosi jo sąžiningumu, suprasdami: ką pamatys, tą ir parašys. Reikėjo padaryti nedaug — sumaniai organizuoti nelegalaus svečio viešnagę Rusijoje, tai yra, pateikti Šulginui reikalingus pašnekovus, parodyti tai, kas naudinga, ir paslėpti nuo jo akių tai, kas nenaudinga. Darbas filigraniškas, tačiau čekistai jį atliko puikiai.

1925–1926 metais Šulginas lankėsi Kijeve, Maskvoje ir Leningrade. Tai buvo Nepo (naujosios ekonominės politikos) laikas, ekonomika atsigavo ir apskritai daugelis, ką jis pamatė (arba, tiksliau, jam parodė), padarė jam palankų įspūdį. Apie tai jis, sugrįžęs į užsienį, parašė knygoje "Trys sostinės". Susitarus su Šulginu, knyga buvo redaguota, kaip jis tikėjo, "Treste", bet iš tikrųjų, žinoma, ČK. Ir vėl reikia deramai įvertinti tuometinius čekistus: rankraštis grįžo į Šulgino rankas praktiškai be redagavimo, net aštrūs išpuoliai prieš Leniną nebuvo pašalinti. ČK iškeltas uždavinys buvo sėkmingai išspręstas. Knyga įnešė nemažą painiavą į emigracijos gretas. O po to, paaiškėjus tiesai apie operaciją "Trestas", ji padarė nepataisomą žalą autoriaus reputacijai.

1947 m. jis buvo nuteistas 25 metams "už antisovietinę veiklą". Galima pasakyti, kad dar pasisekė, buvo nuteistas per tą trumpą laikotarpį, kai SSRS buvo panaikinta mirties bausmė. Kalėjo Vladimiro centrale. Po paleidimo jis buvo paguldytas į slaugos namus, tačiau vėliau, nusprendę vėl panaudoti senolį savo tikslams, jam davė vieno kambario butą Vladimire, kur jis gyveno prižiūrimas KGB. Per Chruščiovo atlydžio metus jį vėl ėmė vežti po šalį ir rodyti jam SSRS pasiekimus, o kaip svečias Šulginas netgi dalyvavo SSKP XXII suvažiavime.

Василий Витальевич Шульгин и историк Сергей Свистунов, кадр из документально-постановочного фильма Перед судом истории
© Sputnik / Киностудия "Ленфильм", 1965 год
Vasilijus Šulginas ir istorikas Sergejus Svistunovas. Scena iš dokumentinio filmo "Prieš istorijos teismą"

1965 m. buvo išleistas dokumentinis filmas "Prieš istorijos teismą". Ten Šulginas dalijasi prisiminimais. Tačiau filmą iš nuomos teko pašalinti po trijų dienų, nes su pavėlavimu, tačiau visgi suprasta, kad šį kartą Šulginui pavyko atsirevanšuoti už apgaulę su operacija "Trestas". Šalia pašnekovo veidmainiško propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotojo — neva istoriko (KGB pareigūno) — Šulginas laikėsi oriai, neatsisakė savo požiūrio, buvo tiesus ir natūralus.

Мемориальная доска на доме № 1 по улице Фейгина во Владимире
Atminimo lenta ant namo Nr. 1 Feiginos gatvėje, Vladimire

Po SSRS žlugimo pažiūrėti šią juostą yra ne tik pamokoma, bet netgi, ko gero, įdomu — kiek absurdiškai atrodo Šulgino oponento, kuris atliko neginčijamo istorinio nugalėtojo vaidmenį, pozicija. Tačiau istorija — lenktynės be konkretaus finišo, todėl kiekviena pergalė — laikinas reiškinys. Nereikia to pamiršti.

2001 metas Šulginas buvo reabilituotas. Visiškai.

Tegai:
istorija, Rusija
Turistai

Kokia šiandien diena: rugsėjo 27-osios šventės

(atnaujinta 23:41 2020.09.26)
Nuo rugsėjo 27 dienos iki metų galo lieka 95 dienos; savo vardadienius švenčia Damijonas, Daugilė, Kęstgaila, Kęstgailė, Kovaldas, Vicentas

Rugsėjo 27 yra 270-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių, šiais keliamaisiais metais — 271-a. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 95 dienos.

2020 metų rugsėjo 27 dieną saulė teka 07:11, leidžiasi 19:09, dienos ilgis — 11 val. 58 min.

Šią dieną minima Pasaulinė turizmo diena

Tarptautinė turizmo organizacija paskelbė rugsėjo 27 dieną Pasauline turizmo diena 1979 metais.

Ši diena švenčiama siekiant visame pasaulyje paskatinti turizmą, užmegzti kultūrinius ryšius. Įvairiose šalyse šią dieną rengiami festivaliai, organizuojami turistiniai maršrutai.

Taip pat minima Pasaulinė kurčiųjų diena

1951 metais Tarptautinė kurčiųjų federacija paskelbė paskutinį rugsėjo sekmadienį Pasauline kurčiųjų diena. Šią dieną skatinama spręsti kurčiųjų integracijos į visuomenę problemas.

Daug reikšmės kurčiųjų gyvenimui, jų bendravimui ne tik vienas su kitu, bet ir su visa visuomene, turėjo bendravimo gestais atradimas. 1760 metais buvo įkurtas Paryžiaus kurčiųjų institutas, kuris ir padėjo pagrindus šiai kurčiųjų kalbai. Prie to daugiausiai prisidėjo instituto steigėjas Šarlis Mišelis L'Epė. Pirmasis gestų kalbos žodynas išleistas tik 1965 metais. Jį sudarė 300 simbolių.

Lietuvos socialinių darbuotojų diena

Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 metų kasmet rugsėjo 27 dieną šalyje oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena.

Šventės data pasirinkta atsižvelgus į tai, kad rugsėjo mėnesį 1993 metais įvyko pirmasis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos suvažiavimas.

Lietuvoje socialinį darbą dirba apie 6 tūkst. žmonių. Socialiniai darbuotojai dirba sveikatos priežiūros įstaigose, švietimo įstaigose, teisėsaugos institucijose.

Socialinio darbo pradžia Lietuvoje laikomi 1990–1991 metai. Tuo metu šalyje pradėjo lankytis pirmieji socialiniai darbuotojai iš užsienio. Jie rengė seminarus socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo sistemų darbuotojams. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos interneto svetainė

Savo vardadienius šiandien švenčia Damijonas, Daugilė, Kęstgaila, Kęstgailė, Kovaldas, Vicentas.

Ši diena istorijoje

Šią dieną 1540 metais popiežius įteisino Jėzaus draugiją.

1601 metais gimė vienas galingiausių monarchų Europoje — Prancūzijos karalius Liudvikas XIII.

1825 — Anglijoje pradėjo veikti pirmasis pasaulyje geležinkelis.

1854 metais įvyko pirmoji didelė katastrofa Atlanto vandenyne — nuskendo garlaivis "Arctic" su 300 keleivių ir įgulos narių.

Šią dieną 1939 metais po 19 dienų trukusio pasipriešinimo Lenkija pasidavė Vokietijai.

1922 metais po pirmojo steigiamojo susirinkimo įkurtas Lietuvos bankas.

1927 — pasirašytas Lietuvos konkordatas su Vatikanu.

1940 metais Vokietija, Italija ir Japonija pasirašė 10-ties metų karinį ir ekonominį paktą.

1993 — Abchazijos sukilėliai Gruzijoje užėmė Suchumį.

1996 metais Talibano sukilėliai užėmė Afganistano sostinę Kabulą.

Šią dieną 1997 metais pirmą kartą pasibaigus karo veiksmams Bosnijoje ir Hercegovinoje atnaujintos televizijos transliacijos.

Tegai:
šventės
Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai