Minsko gamyklų darbuotojų akcija, archyvinė nuotrauka

Lietuva prieš Lukašenką ekonominis šūvis į koją?

(atnaujinta 09:30 2020.08.25)
Vakarų kurstoma revoliucija Baltarusijoje turi svarbių ekonominių aspektų. Šiandien krizės Baltarusijoje kontekste pirmiausia analizuojami politiniai ir saugumo klausimai

Tačiau ne mažiau svarbi yra ekonominė situacijos dimensija, turinti nacionalinį ir tarptautinį aspektą. Pradėti galima nuo baltarusiško.

Vakarų "gerumas" — kelias į pragarą

Baltarusijos valdžios veiksmai po prezidento rinkimų paskatino protestus ir didelėse šalies gamyklose, kuriuos entuziastingai ėmė remti bei skatinti opozicija, ragindama surengti nacionalinį streiką. Galima suprasti, kas papiktino net tuos, kurie visada rėmė Lukašenką, bet palaipsniui žmonės suvokia, kuo jiems gali baigtis masinis ilgalaikis streikas.

O tiems, kas nesuvokia, reikia dar kartą priminti, kas atsitiko Rusijoje po TSRS subyrėjimo — vadinamoji "prichvatizacija" ir visuotinis skurdas. O jeigu to pavyzdžio neužtenka, tegul pažiūri į Ukrainą, kur nugalėjo "orumo revoliucija", po kurios šalies ekonomika faktiškai žlugo ir tapo visiškai priklausoma nuo TVF malonės.

Šiame kontekste stebina nuomonė tų baltarusių, kurie naiviai tiki, kad pas juos bus kitaip — kad tiesiog pasikeis vadovas, o panaši į sovietinę ekonomikos struktūra ir jų padėtis joje nepasikeis, arba kad ekonominė liberalizacija greitai pagerins jų gyvenimą. Revoliucijos ir liberali ekonominė "šoko terapija", kurios neišvengiamai imsis Baltarusijos demokratai, jeigu gaus valdžią, dar niekur neatnešė greitos ir didelės laimės visiems, priešingai — įstumdavo šalį į chaosą ir "išgyvenimo" režimą.

Ačiū Dievui, baltarusiai, atrodo, pradeda tai suprasti, ir protesto impulsas gamyklose gęsta. Tačiau opozicija nerimsta, žadėdama streiko dalyviams, kurie nukentės dėl savo pozicijos, finansinę paramą — taip pat iš Vakarų.

Tačiau jeigu kas nors tiki, kad Vakarai, kur pinigai yra viena iš didžiausių vertybių, ir veltui jie jų niekam nedalina, nuoširdžiai siekia paremti paprastą Baltarusijos darbininką, jis smarkiai klysta. Visi žino, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, ir skirdama grašius šiandien, rytoj Europa tikisi gauti milijonus arba net milijardus Baltarusijos ekonomikos "reformų" metu.

Panašių lūkesčių ji turėjo tada, kai primesdavo Asociacijos sutartį Ukrainai. O kai situacija pasisuko taip, kad Kijevą dar reikia išlaikyti, jam "užlaužinėjamos rankos", naudojant TVF, kuris už kreditus iškelia drakoniškas ekonomines sąlygas.

Taigi, po daugybės istorinių analogijų tik paskutinis kvailys gali patikėti, kad opozicijos ir jos vakarietiškų rėmėjų pergalė Baltarusijoje atneš pastarajai visuotinę gerovę. Tačiau tai neneigia fakto, kad dabartinė šalies valdžia turi aktyviau vykdyti ekonomines reformas, kad valstybė struktūriškai neužstrigtų praeityje.

Iš pradžių darau, po to galvoju

Na, o dar vienas ekonominis momentas susijęs su Lietuvos pozicija. Vilnius remia Baltarusijos opoziciją, kuri ragina šalies darbininkus nedirbti. Tačiau, jeigu rimtas streikas prasidėtų trąšų gamykloje "Belaruskalij", galėtų labai nukentėti Klaipėdos uostas, per kurį eksportuojama didelė šios įmonės produkcijos dalis.

Anot uosto rinkodaros ir bendrųjų reikalų direktoriaus Artūro Drungilo: "Mus situacija labai neramina. Kokią tai iš tikrųjų gali turėti įtaką, mes negalime pasakyti, galime tik pasakyti, jog tai gali turėti ir turės, jeigu sustos eksportas". O pastarasis yra pavojuje ne tik dėl streiko.

Jau seniai kalbama, kad dėl agresyvios politinės Vilniaus pozicijos Baltarusijos atžvilgiu Lukašenka gali pakeisti šalies eksporto/importo vartus ir vietoj Lietuvos pasirinkti Latviją (kuri, beje, stengiasi reaguoti į situaciją maksimaliai atsargiai, kiek tai leidžia vakarietiškas solidarumas) ir/ar Rusiją. Ligi šiol ekonominis argumentas sulaikydavo jį nuo permainų, ir Lietuvos valdžia tikisi, kad taip bus ir toliau. Bet šiandien Vilniaus vaidmuo Baltarusijos "demokratizacijoje" pasidarė ypač didelis, ir Lukašenkos kantrybė gali pasibaigti. Ir viso gero didžiuliai pinigai?

Ar Lietuvai to reikia? Žinoma, ne. Tačiau ir pigi baltarusiška elektra jai būtų naudinga, o ji dėl politinių priežasčių jos atsisako. Tokiu būdu, Vilnius tradiciškai vykdo politiką, kuri prieštarauja šalies ekonominiams interesams. Ir tai dar galima būtų suprasti, jeigu dideli Vakarų partneriai ją kaip nors kompensuotų. Tačiau jie ne tik to nedaro, bet dar ir patys elgiasi kur kas pragmatiškiau (pavyzdžiui, Vokietija "Šiaurės srauto 2" atveju, nepaisydama amerikiečių spaudimo).

Tikėtis, kad Lietuva gaus ką nors reikšmingo Baltarusijos demokratizacijos/liberalizacijos atveju irgi neverta, nes ten greitai atsiras žymiai stipresnių žaidėjų, kurie nustums į šalį tokius kaip ji: "Padėjote? Ačiū. Dabar jau mes be jūsų". Tokiu būdu, Baltarusijos krizės kontekste dar kartą iškyla klausimas: kieno interesus gina Lietuvos valdžia — savo ar tų, kurie bando plėsti įtaką posovietinėje erdvėje svetimomis rankomis?

Šiuo metu situacija kaimyninėje šalyje lyg ir aprimsta, revoliucinė banga atslūgsta, žmonės ima suprasti, kad opozicijos su Vakarais užnugaryje rūpinimasis jų "gerove" yra apgaulingas ir kad Lukašenką yra už ką kritikuoti, bet jo nuvertimo atveju šalis gali virsti antrąja Ukraina. Tad reikia tikėtis, kad ekonominiuose Lietuvos santykiuose su Baltarusija niekas nepasikeis. Tačiau, kai Lukašenka galutinai stabilizuos padėtį, jis gali juos pakoreguoti, ir Lietuvai tai gali labai nepatikti (net alternatyvi nafta, galimai, keliaus į Baltarusiją ne per Klaipėdą). Bet nukentės, kaip visada, ne kažkieno užsakymą vykdantis elitas, o verslas ir paprasti piliečiai.

Tad gal jau metas pradėti pirma galvoti, o po to daryti?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
streikas, protestai, Aleksandras Lukašenka, Baltarusija
Temos:
Situacija Baltarusijoje po prezidento rinkimų (583)
Dar šia tema
Cepkala: opozicija nepasiekė Tichanovskajos pripažinimo prezidente
Latvija uždarys kontrolės punktą pasienyje su Baltarusija
Lukašenka pažadėjo "artimiausiomis dienomis" išspręsti situaciją Baltarusijoje
JAV diplomatas ketina atvykti į Rusiją ir Lietuvą Baltarusijos aptarti
Lukašenka padėkojo Putinui už žodžius "Ko tu tyli?"
Konstitucijos prospektas, archyvinė nuotrauka

O pasiūlys? Lietuva ir jos "ekonominė diplomatija"

(atnaujinta 15:30 2021.03.05)
Lietuvos ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė pasisako už biudžeto užpildymą ir paskelbia kelionę į tolimus kraštus ieškant naujų prekybos sutarčių

Ekonomikos forume Vilniuje Lietuvos ekonomikos vadovė garsiai pareiškė apie "ekonominės diplomatijos" plėtrą. Ambicinguose planuose yra siekis pritraukti užsienyje gyvenančius lietuvius reklamuoti lietuvišką produkciją tolimiausiose rinkose.

"Ne visada tai buvo prioritetas, bet mes turime būti matomesni. Mūsų ekonomikos variklis yra eksportas, o atstovybių, tinklų galėtume, mūsų požiūriu, turėti ir daugiau", — Lietuvos verslo forume sakė Armonaitė.

Bet to, ką ir kaip reklamuoti pasaulinėse parodose ir ekonomikos forumuose, Armonaitė neatskleidė. Ministrės reikalas yra šaukti šūkį ir leisti pačiam verslui vystyti garsias politikų idėjas. Šalis, kurioje gyvena tiek, kiek vieno didžiausių pasaulio miestų mikrorajone, ketina konkuruoti su pasaulio magnatais? Kaip? Dempingu? Juk juokinga!

Anksčiau bent jau pieno gamintojai galėjo tiekti savo produktus didžiulei Rusijos rinkai. Kaimynystėje. Nereikia važiuoti toli, transporto išlaidos geležinkeliu yra minimalios, o tai reiškia, kad lengviau konkuruoti kainų segmente. Bet jei lietuviškus sūrius pristatytume į Paryžių, Londoną ar Niujorką, tuomet patys galite įsivaizduoti, kokiomis kainomis juos reiktų įdėti į prekybos centrų lentynas, kad jie būtų parduoti. Dirbti nuostolingai tik dėl paprasto prancūzo, kuris perskaitytų "Made in Lithuania" etiketę ir paklaustų: "Kur tai?" Ir visa Lietuvos tauta nušvis iš pasididžiavimo.

Tačiau verslas, kaip žinote, nesupranta sentimentalumo. Patys verslininkai žino, kas, kur ir kiek pasaulyje yra ne blogiau ir net geriau nei politikai. O pinigai, kaip žinia, mėgsta tylą ir netoleruoja propagandistų ir politikų kišimosi, kai jiems į ratus kaišiojami pagaliai.

Ryškiausias tokių "pagalių" pavyzdys yra aistros dėl "Nord Stream-2" dujotiekio. Aplinkui lūžta supervalstybių ietys. Bet Lietuva taip pat bando į šį mūšį įterpti trigrašį, broliškai siekdama, kad Ukraina ir toliau parazituotų dėl Rusijos dujų tranzito į Europą. O kokia nauda paprastam lietuviui iš to, kad ukrainiečiai uždirba pinigus? Atsakymas — daina apie demokratiją, žmogaus teises, Krymo okupaciją ir Navalno laisvę.

Tiesa, Vilniaus nuomonė šioje pasaulinėje akistatoje pernelyg nevargina pagrindinių žaidėjų. Tačiau Lietuva vis dėlto užėmė savo sektorių pertvarkant Europos energetiką. Būtent Vilnius kelia politines aistras aplink Baltarusijos atominę elektrinę. Ir jis taip užsidega, kad yra pasirengęs nušalti ausis ir šildyti krosnis malkomis, tačiau neįleisti į savo energetinę sistemą nė kilovato baltarusiškos elektros energijos.

Kovodami dėl elektros tinklų švaros jie yra pasirengę mokėti tikruosius pinigus iš valstybės iždo. Tuo pačiu pamiršdamas, kad bet koks euro centas biudžete yra mokesčiai iš jų pačių verslininkų ir visų Lietuvos gyventojų kišenių.

Ryškus pavyzdys. Konkursas dėl elektros energijos grupės "Ignitis grupė" valstybinės įmonės — "Energijos skirstymo operatorius" (ESO) — transformatorių pirkimo. Pagal visas pasaulio ekonomikos taisykles, konkurenciją laimi įmonė, kuri už mažiau pinigų siūlo kliento nurodyto lygio ir kokybės prekes ar paslaugas. Bet tai pagal pasaulio ekonomikos, o ne Lietuvos taisykles. Čia galioja savo taisyklės.

Iš pradžių konkurso nugalėtoja buvo paskelbta "Ekobana", kuri pasiūlė tiekti Lietuvos energetikams Minsko elektrotechnikos gamyklos pagamintus transformatorius už penkis milijonus eurų. Bet tada įsikišo aukšta politika. Kaipgi tai?! Mes čia, Lietuvoje, maitiname, gerbiame pagrindinį Lukašenkos priešą — "prezidentę" Svetlaną Tichanovskają, o mes patys mokėsime pinigus vienai didžiausių valstybinių įmonių Baltarusijoje, kur "ypač aktyviai buvo slopinami darbininkų protestai prieš Lukašenką"?! Jokiu būdu! Geriau sumokėti beveik puse milijono daugiau įmonei SLO Lithuania, kuri pasiūlė tiekti Bulgarijos gamintojo transformatorius už 5,429 milijono eurų.

Pusė milijono — ne pinigai turtingai Lietuvai kalbant apie europines vertybes ir žmogaus teises kaimyninėje Baltarusijoje. O vyriausybės ministrai šių nuostolių nekompensuos iš savo kišenės. Jų atlyginimai išliks dideli, kaip ir buvo. O gal net išrašys premiją už nedidelę pergalę Baltarusijos fronte.

Bet ar naujieji "ekonominės diplomatijos" dirigentai visame pasaulyje kalbės apie tokias Lietuvos ekonomikos žaidimo taisykles ? Štai kur klausimas.

Ministrė Armonaitė skundėsi, kad prekybos atašė pareigybės Lietuvos ambasadose iki šiol buvo sukurtos trylikoje šalių — Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Izraelyje, JAV, Suomijoje ir bendroje diplomatinėje misijoje Kinijoje, Pietų Korėjoje, Mongolijoje ir Vietname. Ministerija planuoja stiprinti ekonominę diplomatiją JAV, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, taip pat Europoje — Vokietijoje ar Danijoje.

Kokie yra komercinių atašė atlyginimai ir pagal kokius rodiklius vertinamas jų darbas? Apie tai niekur neminima. Matyt, paprastam mokesčių mokėtojui nereikia žinoti, kur išleidžiami jo pinigai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuva, Aušrinė Armonaitė, diplomatas, ekonomika
Bellingcat įkūrėjas Eliotas Higinsas, archyvinė nuotrauka

Melagienų fabrikas ir tikri jo savininkai

(atnaujinta 20:14 2021.03.04)
"Bellingcat" pastaruoju metu vėl atsidūrė naujienose. Personažas, kurį žiniasklaida reklamuoja kaip jo kūrėją, "Eliotas Higinsas" išleido knygą

Jo kolega "Christo Grozev", dar žinomas kaip "Morisas Rakušickis", pažadėjo naujų "apreiškimų". Šių "apreiškimų" kaina jau seniai žinoma — klastotės apie Donbase numuštą "Boeing", apie cheminę ataką Gutoje, apie Skripalių ir Navalno apnuodijimą niekada nesivargino patikimumu.

Apie šiuos prasimanymus rimtai kalbėti neįmanoma — jie tiesiog kompromituoja tiriamosios žurnalistikos žanrą. Daug įdomesnis yra paties "Bellingcat" pagrindas. Kaip atsirado šis netikras fabrikas?

2010 metų pradžioje JAV karinės žvalgybos Afganistane vadovas Maiklas Flinas (Michael Flynn) paskelbė įdomų pranešimą "Fixing Intel".

Partizaninis karas kėlė iššūkius, su kuriais nerangios žvalgybos struktūros negalėjo susidoroti. Flinas ir jo bendraautoriai paragino kolegas imti informaciją iš visų, kurie buvo pasirengę ja dalytis: vietinių gyventojų, žurnalistų, NVO ir moterų organizacijų atstovų, JT darbuotojų, pilietinių aktyvistų.

Reikėjo informacijos ne tik apie kariuomenę, bet apie viską, kas vyko šalyje. Kartu išslaptinti viską, kas įmanoma, gausiai pateikiant surinktą informaciją NATO sąjungininkams, žurnalistams, NVO, apskritai visiems.

Teisingai suformuota ir paduota informacija tapo ginklu. Ji vietos gyventojams parodė, kaip okupantai jais rūpinasi, atplėšdami gyventojus nuo partizanų. Iš išorės tai leido pademonstruoti ryškų Amerikos demokratijos įvaizdį, kuris atnešė teisėtvarką į Vidurio Rytus. Specialiai atrinkti analitikai turėjo rūšiuoti informaciją — Flinas patarė išrinkti "talentingiausius ir alkaniausius". Jie turėjo pastebėti visas smulkmenas, mokėti dirbti su geolokacija ir su atviraisiais šaltiniais. Apibendrindami autoriai citavo amerikiečių žvalgybos veteraną Samuelį Vilsoną: "90 % informacijos, — manė buvęs JAV gynybos žvalgybos agentūros vadovas, — gaunama iš atvirų šaltinių. <...> Tikrasis žvalgybos herojus yra Šerlokas Holmsas, ne Džeimsas Bondas".

Maždaug tuo metu britų armijos karininkas Bobas Sylis (Bob Seely) tarnavo Afganistane. Anglijos laikraščiai jį vadina skautu, tačiau jokių įrodymų nepateikiama. Galbūt nuo 2008 iki 2017 metų Irake, Afganistane, Libijoje ir Sirijoje Bobas Sylis tikrai buvo užsiėmęs kuo nors kitu.

Nors ir dabar, tapęs viešoju politiku, Sylis elgiasi kaip Štirlicas. Jis nepaskelbė nė vienos nuotraukos, kurioje būtų įamžinti jo artimieji, tėvai ar paslaptingoji žmona. Jo žmona įvardinta kaip "Nata Rasimas", tačiau informaciniame lauke jos pėdsakų nėra. Sylis visur pasirodo vienas ir, beje, aktyviai kovoja už homoseksualų teises.

Jo biografija savaip įdomi. Sylis kilęs iš kilmingos šeimos, kuri prieš šimtmetį buvo viena turtingiausių Anglijoje. Jo kilmė skamba kaip eilėraštis — ten vien baronai, baronetai, valdytojai, ministrai, parlamentarai. Visi sūnūs mokėsi Harou mieste, kartais Vinstonas Čerčilis ar princas Filipas tapdavo krikštatėviais. Neseniai Sylis tapo susijęs su aktoriumi Benediktu Kumberbaču (Benedict Cumberbatch), taip pat garsiu aristokratu. Kaip didžiausią Vaito salos žemės savininką, vietiniai 2017 metais Sylį išrinko į Parlamentą pagal šeimos tradiciją. Ten konservatorių parlamentaras propaguoja agresyviai antirusišką darbotvarkę.

Baigęs Harou, 1990-ųjų pradžioje Bobas Sylis dirbo stringeriu posovietinėje erdvėje. Jis rašė pranešimus iš Kijevo, Tiraspolio, Čečėnijos. Pagrindinis jo darbdavys buvo "The Times".

2012 metų pradžioje internete pasirodė tinklaraštis "Juodukas Mozė". Tai Frenko Zapos (Frank Zappa) dainos pavadinimas. Sylis mėgsta roko muziką, kurį laiką netgi dirbo Didžiosios Britanijos "MTV" ir gražiai groja gitara.

Vėliau žiniasklaida "Juoduką Mozę" pavadins "puikiu tinklaraštininku", tačiau iš tikrųjų jo skaityti yra absoliučiai neįmanoma. Tai tik laikraščių straipsnių rinkinys — nuobodus, monotoniškas, nejuokingas.

Pirmą kartą "Mozė" aptarė asmens duomenų vagystės iš Ruperto Murdocho (Rupert Murdoch) skandalą. Tada visuomenei kilo rimtų įtarimų, kad Australijos žiniasklaidos magnatui dirba korumpuoti žvalgybos pareigūnai. Tinklaraštis "Mozė" stropiai nukreipė skaitytojus nuo šios temos, visas rodykles nukreipęs į Skotland Jardą. Tačiau niekas jo neskaitė. Vienas ar du komentarai — maksimumas, kurio sulaukdavo "puikus tinklaraštininkas" iš savo auditorijos.

Po kurio laiko "Mozė" pereina prie Sirijos temos. Neatrastas tinklaraštininkas, matyt, daro tai, ką turėjo padaryti "gabus ir alkanas" analitikas Flinas ataskaitoje. Jis peržiūri į YouTube įkeliamus vaizdo įrašus iš Sirijos ir juos įrėmina tinkamais pavadinimais. Pvz.: "Apie tuziną negyvų kūdikių su žaizdomis nuo šrapnelių!"

Tačiau tinklaraštininkas neanalizuoja informacijos, bet iškart viską pritaiko prie atsakymo. Jis vienareikšmiškai kaltina Sirijos valdžią dėl Hulos tragedijos, nors tolesnis tyrimas parodė, kad žudynes įvykdė kovotojai. Tai visai ne intelektas, o gryna, distiliuota propaganda.

Tada jį "surado" ir pristatė visuomenei "The New York Times" karo korespondentas, buvęs jūrų pėstininkas, kuris vienu metu vadovavo laikraščio Maskvos biurui "CJ Chivers". Jis skelbia ginklų eksporto iš Kroatijos į Siriją tyrimą. Jo straipsnyje teigiama, kad medžiagą pateikia tinklaraštininkas, rašantis slapyvardžiu "Juodukas Mozė". Iš tikrųjų jo vardas yra "Eliotas Higinsas".

Didžiosios Britanijos ir Amerikos žiniasklaida pradeda reklamuoti Eliotą Higinsą. "Kuklus akiniuotas žmogus", "inteligentiškas botanikas", "geek'as" — ir tuo pačiu jis atskleidžia Sirijos režimo "nusikaltimus". Šis vardas nurodo į garsųjį poetą, pavardė panaši į "Pigmaliono" šou herojų — labai lengva įsiminti. Tačiau, nepaisant to, kad Higinsas aštuonerius metus pozavo žiniasklaidoje, apie jo tėvus nieko nežinoma. Taigi, jo vardą ir pavardę galima lengvai sugalvoti — "highly likely", kaip mėgsta sakyti mūsų partneriai.

Nėra duomenų, kad jis iš tikrųjų gyvena Lesteryje su žmona turke ir dviem vaikais. Visiškai nesuprantama, kaip jis uždirbo pinigus, jei tiesiogine to žodžio prasme ištisas paras leisdavo YouTube. Kas sumokėjo už jo būstą ir pragyvenimo išlaidas — nejaugi ne visą darbo dieną pašte dirbanti žmona?

Ir kaip bakalauro studentas, kuris buvo išmestas iš visų darbų, nemokėjo jokių užsienio kalbų, netarnavo armijoje ir, jo paties pripažinimu, "susigaudo ginkluose ne geriau nei bet kuris "X-Box" žaidėjas" staiga virto profesionaliu karo analitiku?

Buvo daug dalykų, kurių pats Higinsas negalėjo paaiškinti. 2013 metais jam simpatizuojantis "New Yorker" korespondentas paklausė, kodėl jis pasirinko šį vardą savo tinklaraščiui. "Netyčia", — atsakė tinklaraštininkas.

"Bellingcat" buvo įrašytas Higinso vardu, o jame ėmė rodytis nauji antirusiški "apreiškimai". Nė vienas iš jų nebuvo patvirtintas įrodymais. Tačiau kiekvienas tapo pretekstu vykdyti informacinius išpuolius prieš Rusiją ir paskesnes sankcijas.

Per šį laiką Bobas Sylis tapo visuomenės politiku ir gerbiamu karo analitiku. Parlamentaras kuria vis daugiau karingų tekstų. Po "Brexit" Didžioji Britanija pagal jo planą turėtų tapti "globali" — tai yra, primesti savo valdymą visiems "partneriams". Sylis paskyrė Rusijai savo pagrindinio priešo vaidmenį. Jis susiedavo visas savo baimes su Rusija — tai Rusija siunčia savo šnipus, tai užsiima dezinformacija, tai apskritai "veda prieš mus trečią pasaulinį karą ir laimi!".

"Dešimt būdų apsisaugoti nuo agresyvios Rusijos", "Penkiasdešimt Rusijos instrumentų hibridiniame kare prieš Vakarus" — Sylis akivaizdžiai turi kažkokią nesveiką poziciją Rusijos tema. Kažkas jam tikriausiai nutiko 90-aisiais posovietinėje erdvėje.

Kaip karo analitikas, jis plėtoja "netradicinio karo" temą — tai yra dezinformaciją, propagandą, provokacijas, aktyvius įvykius socialiniuose tinkluose. Būtent tai daro "Bellingcat".

Sylis padarė politinį pasirodymą 2018 metais. Jis surengė "Bellingcat" spaudos konferenciją parlamente apie Skripalių istoriją. "Štai mūsų šiuolaikinis Šerlokas Holmsas, — supažindino kolegas su Higinsu ir Grozevu, — jų skaitmeniniai detektyviniai tyrimai yra tiesiog unikalūs".

Nuo tada parlamentaras atvirai tarnavo "Bellingcat". Jis supažindino Eliotą Higinsą su "Atlantic Council" ir Kembridžo Henrio Džeksono draugija — agresyviausiais rusofobiškų idėjų centrais. Dievas žino, kokius santykius palaiko "geek'as iš Lesterio" ir aristokratas iš Vaito salos, tačiau labiausiai juos jungia neapykanta Rusijai.

Įdomu tai, kad vienas ryškiausių Bobo Sylio protėvių, generolas Džonas Sylis (John Seely), pirmasis Motistono baronas, visą gyvenimą draugavo su Čerčiliu, užėmė aukštus postus šalyje ir tuo pat metu, nuvykęs į Vokietiją, buvo visiškai sužavėtas fiurerio: "Ponas Hitleris, — sakė jis grįžęs pas Anglijos perus, — yra visiškai sąžiningas, nuoširdus ir nesavanaudiškas". Tikriausiai Hitlerio "Drang nach Osten" idėją paveldėjo Sylis.

Jo kolegos "Bellingcat", paslaptingojo žiniasklaidos vadovo Christo Grozevo, globėjas taip pat neturi gerų jausmų mūsų šaliai. Karlas iš Habsburgų-Lotaringijos, su kuriuo Grozevas draugavo visą gyvenimą, iki šiol traumuotas dėl savo protėvių turto praradimo. Tapęs Habsburgų namų vadovu, jis, skirtingai nei tėvas, neatsisakė savo teisių į imperijos žemes. Jam posovietinė erdvė yra prarasta tėvonija. Beje, Habsburgo žmona Frančeska Taisen (Francesca Thyssen) yra legendinio vokiečių pramonininko, kuris dosniai rėmė Hitlerio atėjimą į valdžią ir jo ginklus, anūkė.

Elito šeimoms klanams Vakaruose limitrofų teritorijos aplink Rusiją yra tiesiog niekieno žemė, medžioklės plotai. Vietiniai gyventojai, nepaisant jų progresyvumo ar atsilikimo, yra tik augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Tokie įrankiai kaip "Bellingcat" yra puikus ginklas hibridiniam karui.

Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
rusofobija, Rusija, žiniasklaida, melagingas pranešimas
kovo 6-osios šventės

Kokia šiandien diena: kovo 6-osios šventės

(atnaujinta 23:49 2021.03.05)
Kovo 6 yra 66-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Nuo šios dienos iki metų galo lieka 300 dienų

Šiandien saulė teka 6:55, leidžiasi 18:05, dienos ilgumas 11:10.

Savo vardadienį šiandien švenčia Gerasimas, Karigailė, Koletė, Norvilas, Perpetua, Raminta, Rožė.

Kovo 6-oji Lietuvos istorijoje

1706 – Švedų kariuomenė užėmė Vilnių;

1920 metais gimė Julius Viktoras Kaupas, Lietuvos rašytojas, urbanistinės pasakos pradininkas lietuvių literatūroje, eseistas, literatūros kritikas (m. 1964 m.).

1933 metais gimė Henrikas Algis Čigriejus, Lietuvos rašytojas;

1960 metais gimė Lietuvos dailininkas dizaineris Giedrius Šiukščius;

1963 metais gimė Lijana Simonaitytė, Lietuvos ir Klaipėdos rajono politinė bei visuomenės veikėja;

1973 metais mirė Vaclovas Muraška,lietuvių teatro ir kino aktorius (g. 1914 m.);

2013 — eidamas 93 metus Vokietijoje mirė rašytojas, poetas, publicistas ir lietuvių literatūros vertėjas, visuomenės veikėjas, evangelikų pastorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Alfredas Franckaitis.

Kovo 6-oji pasaulio istorijoje

1521 metais Ferdinandas Magelanas atrado Guamo salą;

1911 metais gimė Ronaldas Vilsonas Reiganas, 40-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1981–1989 metais) ir 33-asis Kalifornijos gubernatorius (1967–1975 metais) (m. 2004 m.).

1946 metais gimė Deividas Gilmoras, anglų gitaristas ir vokalistas, kompozitorius, progresyviojo roko grupės Pink Floyd narys. 

1969 — gimė režisierius, scenografas Oskaras Koršunovas;

1972 metais gimė Šakilas Onilas, garsus JAV krepšininkas, daugkartinis NBA čempionas, buvęs Svajonių komandos narys. Vienas brangiausiai apmokamų pasaulio krepšininkų.

Temos:
Svarbios istorinės datos ir šventės Lietuvoje: kalendorius kiekvienai dienai