Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, archyvinė nuotrauka

Baltarusijos "revoliucionieriai" bėga į Lietuvą. Jie čia nėra labai laukiami

(atnaujinta 23:03 2020.08.28)
Daugiau nei 30 Baltarusijos opozicijos atstovų, kurie aktyviai dalyvavo protestuose, jau paprašė prieglobsčio Lietuvoje. Valdžia jiems pažadėjo "pastogę ir stalą" biudžeto sąskaita

O paprasti gyventojai yra suglumę — už kokias paslaugas Lietuvai šie baltarusiai turi tokias privilegijas?

Migracijos departamentas prie Lietuvos vidaus reikalų ministerijos beveik kiekvieną dieną informuoja apie naujai atvykusius Baltarusijos piliečius, kurie buvo persekiojami tėvynėje.

"Šiuo metu, po tų įvykių, po rinkimų, Lietuvoje prieglobsčio pasiprašė 11 Baltarusijos piliečių. Atsižvelgiant į tai, kas šiuo metu vyksta Baltarusijoje, sakyčiau, kad tai yra labai nedaug", — žiniasklaida cituoja Migracijos departamento vadovę Eveliną Gudzinskaitę.

Ir prieš porą dienų buvo pranešta, kad į Lietuvą atvyko dar 20 Baltarusijos piliečių, pasinaudodami "humanitarine išimtimi".

Pasirodo, kad iš Lietuvos biudžeto jiems bus suteiktas ne tik būstas, bet ir apsauga. O jauniems aktyvistams buvo pažadėtas nemokamas mokslas Vilniaus universitete.

Žinoma, sąlygos šiems politiniams pabėgėliams apgyvendinti, matyt, bus šiek tiek blogesnės nei sutektos jų vadovei Svetlanai Tichanovskajai, kuri pabėgo į Lietuvą per pirmąsias masinių protestų valandas. Bet net šie pranešimai apie pirmuosius atvykusius Baltarusijos aktyvistus sukėlė paprastų Lietuvos gyventojų nepritarimą. Socialiniuose tinkluose jie išreiškia pasipiktinimą valdininkų dosnumu ir svetingumu.

Čia yra tik keletas komentarų socialinėje žiniasklaidoje. Komentatorių saugumui Sputnik Lietuva autorių nenurodo.

"Kodėl jie nesukuria savo laimingo rytojaus namuose ...?" "Kodėl gi negyvenant už dyką? Visi atvarykite čia! Jie visus pamaitins, sušildys, suteiks laisvės. "Absurdas! Mūsų studentai yra priversti išvykti į užsienį mokėti už studijas, o čia tokios privilegijos! O saugumas?! Aišku, kad mokesčių mokėtojų sąskaita! Tegul l išlaikytiniai važiuoja į Lenkiją dirbti laukuose !!!"

Ir tai yra švelniausi ir labiausiai cenzūrą atitinkantys komentarai. Ir tokių neigiamų komentarų yra daugiau nei 90 procentų. Taigi, ne visi lietuviai džiaugiasi "Lukašenkos režimo" aukų atvykimu į Lietuvą.

O entuziastingi Vakarų žiniasklaidos pranešimai apie rugpjūčio 23 dieną Lietuvoje vykusią akciją "Laisvės kelias" yra tik gražus kvalifikuotų fotografų sukurtas paveikslas. Pranešama, kad "dešimtys tūkstančių" lietuvių prisijungė prie 1989 metų rugpjūčio 23 dienos "Baltijos kelio" principu surengtos žmonių grandinės. Tačiau liudininkai sako, kad žmonių grandinė, kurioje stovėjo dabartiniai ir buvę Lietuvos prezidentai Gitanas Nausėda ir Dalia Grybauskaitė, buvo sukurta tik keli kilometrai nuo Medininkų kontrolės punkto Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.

Net kai kurie vaizdo įrašai iš Vakarų žiniasklaidos pranešimų rodo, kad 34 kilometrų "gyva grandinė" yra profanacija. O masinį akcijos pobūdį, kuriame, pasak organizatorių, tariamai dalyvavo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, sukūrė tik pora dabartinės opozicijos partijų. Kaip sakė valdančiosios "Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos" (LLRA-KŠS) lyderis Valdemaras Tomaševskis, "Laisvės kelias" buvo tiesiog visuomenės veikėjo ir šou dalyvio Andriaus Tapino viešųjų ryšių kampanija.

"Laisvės kelias", aišku, tam tikra prasme nepasisekė, kadangi nepavyko šitos grandinės sudaryt gyvos, buvo prošvaisčių, kaip mes matėm. Manau, kad čia didelė klaida buvo padaryta organizatorių, kadangi nepakvietė visų partijų, visuomeninių organizacijų, kad bendrai būtų galima akciją organizuot, o buvo bandymas padaryt savo viešųjų ryšių akciją pono Tapino ir kompanijos, bet matėm, kad nelabai pasisekė", — tvirtino LLRA-KŠS lyderis. 

Taryboje kaip tik buvo aptariamas klausimas, kad LLRA-KŠS lyderiai tariamai palaikė žiaurius Baltarusijos teisėsaugos pareigūnų veiksmus prieš taikius protestuotojus. Viename savo interviu Tomaševskis sakė, kad Aleksandras Lukašenka vis dar naudojasi daugumos Baltarusijos gyventojų palaikymu. LLRA-KŠS vadovas taip pat sukritikavo Lietuvos užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių už kategoriškas pastabas apie Baltarusijos valdžią. Tokie teiginiai "už diplomatijos ribų" neva užkirto kelią civilizuotam oficialiojo Minsko ir Vilniaus dialogui.

"Lietuvos lenkų rinkimų akcija vienareikšmiai palaiko bendrą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos. Tos interpretacijos, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija turi kitą nuomonę dėl Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu, yra neteisinga", — ketvirtadienį po Koalicinės tarybos posėdžio žurnalistams sakė Ramūnas Karbauskis.

Taigi, likus pusantro mėnesio iki Lietuvos Seimo rinkimų, buvo aiškiai pažymėta fronto linija, kurioje spalio 11 dieną prasidės bendras mūšis. Iš vienos pusės yra valdančiosios koalicijos partijos, iš kitos — opozicija, kurią kartu su jos dalyvavimu "Laisvės kelio" grandyje rems tariamai nepriklausomas prezidentas Gitanas Nausėda.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltarusija, Lietuva
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų (363)
Dar šia tema
Ekspertas: Linkevičius nusprendė, kad su Minsku galima bendrauti "tiesiai šviesiai"
Pulokas: ES ambasadorių susitikimas su Baltarusijos URM praėjo gerai
Landsbergis pasiūlė Tichanovskajai įsteigti "Baltarusijos atstovybę" Vilniuje
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų (363)
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Ruduo

Atmosferos frontas į Lietuvą atneš labiau rudeniui būdingą šilumą

(atnaujinta 10:36 2020.09.28)
Pranešama, kad šią savaitę temperatūra pakils iki 20 laipsnių šilumos, numatomas trumpas lietus

VILNIUS, rugsėjo 28 — Sputnik. Per Lietuvą praslinks šaltasis atmosferos frontas, kuris į šalį atneš labiau rudeniui būdingą šilumą, praneša Hidrometeorologijos tarnyba.

Pirmadienį šiauriniuose rajonuose kai kur trumpai palis. Vėjas pietinių krypčių, 4–9 metrų per sekundę. Oro temperatūra sieks 13–18 laipsnių šilumos.

Antradienį kai kur truputį palis. Vėjas pietryčių, rytų, 5–10 metrų per sekundę. Temperatūra naktį 5–10, Kuršių nerijoje apie 12, dieną 17–21 laipsnis šilumos.

Trečiadienį žymesnio lietaus nenumatoma. Vėjas rytų, šiaurės rytų, 6–11 metrų per sekundę. Temperatūra naktį 7–12, Kuršių nerijoje iki 14, dieną 17–21 laipsnis šilumos.

Ketvirtadienį numatomas rytų, šiaurės rytų vėjas nuo 6 iki 11 metrų per sekundę. Oro temperatūra naktį sieks nuo 8 iki 13, dieną 16–20 laipsnių.

Penktadienį vietomis numatomas trumpas lietus. Rytų vėjas nuo septynių iki 12 metrų per sekundę. Oro temperatūra naktį nuo aštuonių iki 13 laipsnių, dieną 15–19 laipsnių.

Tegai:
orai, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba
Dar šia tema
Lietuvoje viršytas 1964 metų šilumos rekordas
Nepaisant rudeniškai šiltų orų, Lietuvoje pasirodė pirmosios šalnos
Lietuvoje vis dar tęsiasi hidrologinė sausra