Klaipėdos uostas, archyvinė nuotrauka

Lietuva pagaliau taps nepriklausoma. Nuo Baltarusijos krovinių ir milijonų eurų 

(atnaujinta 18:07 2020.09.03)
Lukašenkos grasinimai nukreipti krovinių srautus iš Klaipėdos uosto į Ust Lugą ar kitus Baltijos uostus sujaukė Lietuvos politinio elito mintis. Ekonomistai jau pataria Klaipėdai persiorientuoti iš Rytų į Vakarus. Tiesa, jie nenurodo, kokiu būdu

Lietuva pastaruosius dešimt metų siekia tokios griežtos Minsko ir Maskvos reakcijos. Nuo pat masinių protestų 2010 metais. Tuomet, kaip ir šiandien, Baltarusijos opozicijos lyderiai rado prieglobstį Vilniuje ir iš Lietuvos sostinės ilgą laiką toliau drumstė savo bendrapiliečių mintis prieš Lukašenką nukreiptais šūkiais.

Tada taip pat siautė ekonominė krizė, o net ir nedidelių pinigų praradimas iš prekių tranzito per Klaipėdos uostą buvo skausmingas Baltarusijos biudžetui. O tai pačiai bendrovei "Belaruskalij" nebuvo jokios ypatingos alternatyvos. Nebent kaimyniniai Latvijos ir Estijos uostai, kurie taip pat negalėjo pasigirti draugiškumu Lukašenkai.

Šiandien pasirodė tikra alternatyva tranzitui į Europą ne tik baltarusių, bet ir tos pačios Kinijos prekėms bei prekėms iš Centrinės Azijos. Susipažinkite su didžiuliu Ust Lugos uostu. Baltarusijos kalio trąšų kelias iki jo kiek ilgesnis nei iki Klaipėdos? Nuo šiol tai nesvarbu.

Pasak Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos, Baltarusijos vyriausybė susitars dėl mažesnių tarifų su rusais. Atsižvelgiant į viską, ką oficialus Vilnius šiandien daro pasaulio arenoje, remdamas opozicijos veikėjus ir įvesdamas sankcijas Baltarusijos Respublikos aukščiausiajai vadovybei ir net pačiam Lukašenkai.

Ieškokite ir rasite

Taigi, iki šių metų pabaigos Lietuva įgis visišką nepriklausomybę nuo baltarusiškų ir rusiškų krovinių ir atitinkamai nuo milijonų eurų įplaukų į biudžetą už logistikos paslaugas. Už ką kovojo, tą ir gavo.

Tuo tarpu svarbiausi Lietuvos politikai ir ekonomistai ramina Klaipėdos uosto darbuotojus, sako, nieko baisaus, rasime naujų krovinių tiekėjų.

"Jūs neturėtumėte įdėti visų investicinių lėšų į šią (Baltarusijos) kortelę. Galbūt tai bus gera paskata Klaipėdos uostui galvoti apie jo ateitį ir konkurencingumo užtikrinimą kitais būdais", — Lietuvos žiniasklaida cituoja ekonomistą Žygimantą Mauricą. Primename, kad anksčiau Lietuvos ekonomikos pranašu būdavo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda, dabar — Jo Ekscelencija Lietuvos prezidentas.

Gitanas ir Linas vadovauja frontui prieš Lukašenką

Būtent Nausėda kartu su savo užsienio politikos grandu — Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi — tapo pagrindiniais Baltarusijos laisvės nuo Lukašenkos gynėjais pasaulyje. Buvusi kandidatė į prezidentus Svetlana Tichanovskaja taip pat rado prieglobstį Lietuvoje. Kalbas jai rašo Lietuvos politiniai strategai, kurie, kaip jie patys galvoja, puikiai išmano paprasto "bulbašo" psichologiją.

Linkevičius ir Nausėda ragina visas šalis ir jų lyderius įvesti griežtas sankcijas Baltarusijos valdžios institucijoms. Bet paramą jie randa ne visur, o tik Baltijos limitrofų — Latvijos, Estijos ir mylimosios Lenkijos — stovykloje. Linkevičius kone ašarojo po ES užsienio reikalų ministrų viršūnių susitikimo, kuriame jo reikalavimai buvo ignoruoti.

"Lietuva tikėjosi, kad ES sankcijos Baltarusijos pareigūnams bus ambicingesnės. <...> Sunku pasakyti, koks bus šis sąrašas, bet panašu, kad pirmajame etape jis nebus toks, kokio tikėjausi", — Linas Linkevičius apgailestavo prieš žiniasklaidos mikrofonus.

Pats valstybės vadovas atskubėjo į pagalbą Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovui. Telefoniniame pokalbyje su Suomijos prezidentu Sauli Niinisto Nausėda aptarė ne Lietuvos ir Suomijos santykius, o Baltarusijos vidaus reikalus.

"Prezidentas paragino Suomiją paremti regionines ir Europos Sąjungos (ES) sankcijas Baltarusijos pareigūnams", — sakoma Prezidentūros pranešime.

Savo ruožtu Suomijos lyderis teigė, kad šią problemą jis jau aptarė su rimtesniais pašnekovais — Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir Vokietijos kanclere Angela Merkel. Nėra pranešta, kad Niinisto atsakė į Nausėdos pasiūlymą pasmerkti Lukašenką ir įvesti sankcijas. Matyt, Suomijos vadovas diplomatiškai atsakė, kad pagalvos... laisvalaikiu.

Kur eiti? Kur pasukti?

Tačiau grįžkime prie vietinių ekonomikos ir politologų rekomendacijų ir pabandykime apibūdinti artimiausias Vilniaus ir Minsko tranzito ir transporto ryšių nutrūkimo perspektyvas.

Ekonomistai ir politikai pataria Klaipėdos uosto darbuotojams ieškoti naujų krovinių tiekėjų? Kokių? Kinų, kuriems Lietuvos dešinieji yra atšiaurūs visais lygiais ir priima Dalai Lamą kaip garbingą svečią. Nepamirškite, kad pirmasis pasveikino Lukašenką su pergale rinkimuose buvo Dangiškosios imperijos vadovas Si Dzinpingas.

Taip pat primename, kad Lietuvos valstybės saugumo departamentas įtraukė Kiniją ir "Huawei" į pagrindinių grėsmių nacionaliniam saugumui sąrašą. Tai reiškia, kad Pekinas tikrai negelbės Lietuvos ekonomikos nuo bankroto. Ir jis lengvai nukreips savo konteinerius su kiniškomis prekėmis į tą patį Ust Lugos uostą. Laimei, uostas plečiasi šuoliais. Jei netikite, nuvažiuokite patikrinti.

O taip! Lietuva turi geriausią draugę — Ukrainą! Štai kas savo kroviniais išgelbės Klaipėdos uostą. Tiesa, prekių, pažymėtų "Pagaminta Ukrainoje", kiekis Europos rinkoje jau yra labai ribotas. Juk kol kas tai tik "asociacija", o ne visateisė narystė ES. O kroviniai, kuriuos Ukraina gali siųsti per Klaipėdą, taip pat turi būti pristatyti į uostą... per Baltarusijos teritoriją. Ech, kokia nesėkmė. Lukašenka vėl pastojo kelią.

Lenkija padės visiems... už zlotus

Taip pat yra bendra Lietuvos ir Ukrainos draugė — turtingoji Lenkija. Neseniai net prieš Rusiją nukreiptą "Liublino trikampį" sukūrė ir ruošėsi į jį privilioti Baltarusiją. Varšuva tikrai padės lietuviams! Ypač gabenant gyvybiškai svarbias Amerikos SGD (suskystintas gamtines dujas) iš "Independence" terminalo triumų — tiesiai į Ukrainos prezidento administracijos katilinę.

Varšuva taip pat padės lietuviams su elektros energija, kai Vilnius bus atjungtas nuo BRELL energijos žiedo, o iš naujosios Baltarusijos atominės elektrinės, esančios 50 kilometrų nuo Vilniaus, jis nepirks nė vato elektros energijos. Lietuviai yra išdidūs žmonės.

Varšuvoje tokie planai netgi yra sveikintini. Tiesa, jie patys gali tiekti SGD ukrainiečiams iš terminalo Gdanske. Ir jie mielai parduos elektrą lietuviams. Žinoma, su nauda sau. O jei nepakaks pinigų sumokėti už lenkišką elektrą, jie bus pasirengę ją pasiimti mainais — susigrąžinti... Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Rojaus prieglobstis baltarusių intelektualams

Išmintingi lietuviai porą dienų mąstė ir sugalvojo, kaip suduoti atsakomąjį "smūgį iš dešinės" Lukašenkos grasinimams. Jau kuriamas planas, kaip visus "režimu" nepatenkintus baltarusius atvilioti į Lietuvą.

Protestai Baltarusijoje
© Sputnik / Евгений Одиноков

Lietuvos vyriausybė ketina įsteigti stipendijas studentams iš Baltarusijos. Svarbiausia yra pakviesti Baltarusijos IT įmones ir šio sektoriaus specialistus persikelti į Lietuvą. Čia, pasak Lietuvos pareigūnų, jiems bus sukurtos tokios lengvatos, kurių visi pavydės. Vienu metu tokie saldūs pažadai buvo duoti pasaulio milžinei IBM. Jie patikėjo lietuviais, net atidarė atstovybę Vilniuje, o vėliau tyliai, angliškai... pasišalino.

Lietuvos valdžia taip pat žada supaprastinti vizų išdavimą Baltarusijos piliečiams ir suteikti visišką išlaikymą (viskas įskaičiuota) visiems, kuriems bent kartą per neteisėtas demonstracijas Minske ir kituose Baltarusijos miestuose Baltarusijos policija sudavė lazda. Lietuva yra turtinga šalis. Ji visus pamaitins. Ar ne tiesa, paprasti lietuviai?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

 

Tegai:
Klaipėdos uostas, Baltarusija, Lietuva
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Ruduo

Atmosferos frontas į Lietuvą atneš labiau rudeniui būdingą šilumą

(atnaujinta 10:36 2020.09.28)
Pranešama, kad šią savaitę temperatūra pakils iki 20 laipsnių šilumos, numatomas trumpas lietus

VILNIUS, rugsėjo 28 — Sputnik. Per Lietuvą praslinks šaltasis atmosferos frontas, kuris į šalį atneš labiau rudeniui būdingą šilumą, praneša Hidrometeorologijos tarnyba.

Pirmadienį šiauriniuose rajonuose kai kur trumpai palis. Vėjas pietinių krypčių, 4–9 metrų per sekundę. Oro temperatūra sieks 13–18 laipsnių šilumos.

Antradienį kai kur truputį palis. Vėjas pietryčių, rytų, 5–10 metrų per sekundę. Temperatūra naktį 5–10, Kuršių nerijoje apie 12, dieną 17–21 laipsnis šilumos.

Trečiadienį žymesnio lietaus nenumatoma. Vėjas rytų, šiaurės rytų, 6–11 metrų per sekundę. Temperatūra naktį 7–12, Kuršių nerijoje iki 14, dieną 17–21 laipsnis šilumos.

Ketvirtadienį numatomas rytų, šiaurės rytų vėjas nuo 6 iki 11 metrų per sekundę. Oro temperatūra naktį sieks nuo 8 iki 13, dieną 16–20 laipsnių.

Penktadienį vietomis numatomas trumpas lietus. Rytų vėjas nuo septynių iki 12 metrų per sekundę. Oro temperatūra naktį nuo aštuonių iki 13 laipsnių, dieną 15–19 laipsnių.

Tegai:
orai, Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba
Dar šia tema
Lietuvoje viršytas 1964 metų šilumos rekordas
Nepaisant rudeniškai šiltų orų, Lietuvoje pasirodė pirmosios šalnos
Lietuvoje vis dar tęsiasi hidrologinė sausra