Elektros tiekimo linija, archyvinė nuotrauka

Nemokslinė fantastika: Baltijos šalys nori išduoti "pasus" elektronams BelAE

(atnaujinta 17:56 2020.09.04)
Baltijos šalių politikai paskelbė vienašališkas diskriminacines priemones Baltarusijos atominės elektrinės energijai ir kariauja su konkurentais naudodamiesi ne rinkos metodais

Estijos ekonomikos ir ryšių ministerijos pareiškimas, kad už Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetikos sektorių atsakingos ministerijos susitarė dėl naujų prekybos su trečiosiomis šalimis taisyklių, kurios numato atsisakyti pirkti elektrą iš Baltarusijos po Baltarusijos AE paleidimo, nuskambėjo garsiai, bet nebuvo iki galo suprastas... Žiūrint į pirminį šaltinį, Estijos ministerijos svetainę, pranešimo tekstas kelia daug klausimų.

"Pagal susitarimą prekyba elektra su Baltarusija bus nutraukta po to, kai ten bus paleista atominė elektrinė, ir tam bus įvesta elektros kilmės sertifikatų sistema. Tarp Kaliningrado ir Lietuvos prekyba tęsis dabartiniu mastu. Vėliau šią savaitę energijos rinkos reguliavimo institucijoms (Estijos atveju — Konkurencijos tarnybai) bus pateikta nauja trišalė prekybos pajėgumų skaičiavimo metodika, kurią galės taikyti ir Baltijos šalių elektros rinkos dalyviai. Sutartis galioja iki Baltijos energetikos sistemų sinchronizavimo 2025 metų pabaigoje".

Europos Komisija — ištikima Kaliningrado sąjungininkė

"Įkvepiantis" tekstas, kurį nepaprastai sunku suprasti bet kuria kalba. "Elektros kilmės sertifikatas" yra viliojantis bandymas išduoti pasus elektronams, nustatyti jų pilietybę ir išduoti vizas, tai yra tipiška nemokslinė fantastika, romano apie "laisvės molekules" JAV gamybos suskystintose gamtinėse dujose (SGD) tęsinys.

Kita, ne tokia juokinga žinia — "Prekyba tarp Kaliningrado ir Lietuvos tęsis dabartiniu mastu". Šia fraze už energetiką atsakingi Baltijos šalių ministrai yra priversti pripažinti savo pasidavimo faktą, kol Rusija neišsprendė visų Kaliningrado srities energetikos problemų. Kaip atskaitos taškas buvo paimta FIFA pasaulio taurės data: jei pažvelgsite į trijų naujų dujų jėgainių statybos projektų Kaliningrado srityje loginį pagrindą, tai skamba taip: "Nieko asmeniško, tiesiog treniruočių ir žaidimų metu šviesa stadione turi būti". Dingstis, leidžianti "ignoruoti" bet kokius galimus Lietuvos veiksmus — juk prieš statant naujas jėgaines Kaliningrado sritis buvo labai priklausoma nuo elektros tranzito per šios šalies teritoriją.

Kadangi Pasaulio futbolo čempionatas yra tarptautinis renginys, elektrinių statyba buvo patikėta "InterRAO". Vėlgi, "nieko panašaus, pavadinimas neįpareigoja". Bet būtent valstybės valdoma bendrovė "InterRAO" monopolizuoja elektros energijos eksportą, ir tai ji pradėjo daryti vos pradėjus eksploatuoti elektrines. 2009 metais uždarius Ignalinos AE, Lietuvos priklausomybė nuo elektros importo sudaro apie 70 proc., tuo tarpu 65 proc. visos importo apimties tiekiama per BRELL elektros žiedą (Baltarusija–Rusija–Estija–Latvija–Lietuva).

Iki 2019 metų didžioji šio importo dalis buvo iš Estijos, kuri, skirtingai nei Lietuva, ne tik neuždarė Narvoje esančių elektrinių, kurioms šios šalies šiaurės rytuose kasyklose ir atvirose kasyklose kasama naftos skalūnai, bet ir sugebėjo pastatyti dar vieną. Tačiau 2019 metais Europos Komisijos prašymu Estija buvo priversta uždaryti seniausius Narvos šiluminių elektrinių blokus, dėl "skalūnų deginimo pavojus aplinkai". Estija liko be 25 procentų įdiegtų pajėgumų — apskritai tai yra arčiau technologinės katastrofos.

Beje, tai buvo priežastis, dėl kurios nebuvo atliktas bandomasis izoliuoto ELL veikimo be BR bandymas, numatytas 2019 metais, Estijos energetikai nebuvo tokie eksperimentai, visos jų pastangos buvo skirtos stabiliam respublikos bendros energetikos sistemos veikimui palaikyti. Latvija taip pat "automatiškai" atsisakė dalyvauti teste ir tokiu pačiu būdu šiame sprendime nebuvo jokios politikos. Uždarius paskutinį pagrindinį elektros vartotoją — Liepojos metalurgijos gamyklą, Latvija pateko į nedidelį šalių, pasiekusių energijos balansą, sąrašą: ji pagamina tiksliai tiek elektros, kiek reikia visiems vartotojams.

Bet ši gerovė turi savų niuansų: mažiausiai 60 procentų elektros Latvijoje pagaminama prie Dauguvoje pastatytų hidroelektrinių kaskados.

Hidroelektrinės neabejotinai yra stabilus elektros energijos šaltinis, tačiau motina gamta neleidžia išsisukti nuo kasmetinių sezoninių gamybos apimčių svyravimų: žiemą reikia kaupti vandenį rezervuaruose, tačiau pavasario–vasaros laikotarpiu, priešingai, susidaro gamybos pikas. Dėl šios priežasties Latvijos energetikos sistema buvo maksimaliai sujungta su Estijos energetikos sistema: elektros energijos tiekimas iš Narvos ŠE užtikrino pusiausvyrą žiemos metu, vasarą Latvija, kiek perdėjusi, su savo kaimyne atsiskaitė "vandens" kilovatvalandėmis.

Žiemą uždarius 25 procentus Estijos pajėgumų, Latvija pasirodė esanti energijos stygiaus šalis, kuria įmonė "InterRAO" nepasinaudojo. Ji turi gerą, draugišką partnerį Lietuvoje — įmonę sudėtingu lietuvišku pavadinimu "InterRAO Lietuva", kuri 2019-aisiais sėkmingai įsigijo 2,5 milijardo kilovatvalandžių daugiau nei 2018-aisiais.

Todėl, jei kažkas staiga nusprendė, kad "InterRAO Lietuva" užsiima tik prekyba elektra, tai yra klaidinga nuomonė, nes pagrindinė įmonės verslo kryptis yra jai priklausančio vėjo jėgainių parko operatyvus valdymas Lietuvoje, o prekyba yra hobis. Taip atrodo šios Estijos ekonomikos ir infrastruktūros ministerijos pareiškimo dalies "iššifravimas": "Mes reiškiame nepasitenkinimą BelAE, tačiau prašome jūsų nenutraukti "totalitarinės" elektros energijos tiekimo iš Kaliningrado srities — be jo energijos balansas nesueina".

Baltijos ministrų pareiškimas ir biurokratinė tikrovė

Belieka laukti, ką reiškia dar viena Estijos ministerijos pranešimo spaudai frazė: "Naujoji trišalė prekybos pajėgumų skaičiavimo metodika bus pristatyta energijos rinkos reguliavimo institucijoms (Estijos atveju — Konkurencijos tarnybai) šios savaitės pabaigoje, kuria taip pat galės naudotis Baltijos šalių elektros rinkos dalyviai".

Estijos, Latvijos ir Lietuvos energetikos pramonė yra neatsiejama "Nord Pool" energijos rinkos dalis, kurios būstinė yra Norvegijoje, todėl visi prekybos taisyklių pakeitimai turi būti derinami su visais kitais rinkos dalyviais, energetikos kompanijomis iš 14 Europos šalių. Taigi, ponų ministrų susitarimas turėtų būti traktuojamas kaip ketinimų pareiškimas, kuris turėtų virsti dokumentų rinkiniu — naujos skaičiavimo metodikos projektą pirmiausia turėtų apsvarstyti ir patvirtinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos reguliavimo institucijos, tada tą pačią procedūrą atliks reguliavimo institucija "Nord Pool". 

Tik po šios biurokratinės procedūros galime tikėtis pamatyti ir išgirsti oficialią Baltarusijos ir Rusijos arba, ko negalima atmesti, ir Sąjunginės valstybės reakciją. Koks gali būti atsakymas, kol kas galima tik spėlioti, ir aš leisiu sau priminti, kad kažkas panašaus jau įvyko Rusijos ir Baltijos respublikų santykių istorijoje, ir visai neseniai.

Prekyba elektra pagal Estijos ir Latvijos taisykles — naujas sezonas

2019 metais Latvijos ir Estijos sistemos operatoriai (atitinkamai "Augstsprieguma tikls" ir "Elering") sukūrė ir patvirtino naują pralaidumo tarp LRI ir LRE prekybos zonų, tai yra elektros prekybos tarp Rusijos ir Latvijos bei tarp Rusijos ir Estijos, galios apskaičiavimo metodiką. Metodika perėjo visus patikrinimus abiejų respublikų ir "Nord Pool" reguliavimo institucijose, viskas gerai. Nebuvo jokių pareiškimų, protesto notų ar kitokio ažiotažo iš Rusijos pusės — visiška tyla, taika ir tvarka.

Elektros energijos tiekimas iš Rusijos į Estiją 2019 metų pabaigoje buvo 0,00 (nulis taškas nulis taškas nulis) kilovatvalandės, iš Rusijos į Latviją tuo pačiu laikotarpiu — 0,00 (nulis taškas nulis taškas nulis) kilovatvalandės. "Ar manote, kad galite mums vienašališkai diktuoti prekybos elektros energija sąlygas? Jokių problemų — diktuokite, bet prekybos nebus."

Tarpvalstybinės elektros linijos yra įrengtos, visiškai techniškai tvarkingos, budėjimo režimu tiekiama energija, tačiau tiekimas neatvyksta. 2020 metų birželio 9 dieną 160 tūkstančių Rygos ir sostinės priemiesčių gyventojų kelioms valandoms liko be elektros: sugadintas vienos Rygos dujų jėgainės kabelis, o BRELL taisyklėse numatyta neatidėliotina pagalba iš Rusijos nebuvo suteikta.

Rusijos veiksmų logika yra paprasta kaip kirvis: jei ponai mano, kad naujos taisyklės "Nord Pool" viduje yra svarbesnės nei susitarimai BRELL viduje, ponai turėtų šypsotis bet kokioje situacijoje. Taigi, Rusija turi patirties, todėl negalima atmesti galimybės, kad atsakas į dabartinius Estijos, Latvijos ir Lietuvos veiksmus bus labai panašus į ankstesnį. Kaip matome, Baltijos šalių politikai visiškai nesidomi Baltarusijos atsakymu — paskelbtos vienašališkos diskriminacinės priemonės, karas su konkurencija ne rinkos metodais. 

Kokios bus BRELL elektros energijos žiedo veikimo perspektyvos, pabandysime išsiaiškinti kitame straipsnyje.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
elektra, Lietuva, Astravo AE
Temos:
Astravo atominės elektrinės statybos (408)
Dar šia tema
Valstybės gynimo taryba aptarė Astravo AE
Lietuva vėl ragina Baltarusiją nepradėti Astravo AE eksploatacijos
Lietuva prašo JAV dalyvauti sprendžiant Astravo AE klausimą
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 19:31 2020.09.20)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vytautas radžvilas, archyvinė nuotrauka

"Nacionalinis susivienijimas". Neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje

(atnaujinta 00:02 2020.09.21)
Radžvilas ir jo partiečiai iš "Nacionalinio susivienijimo" iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas

Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?

Alternatyva liberalizmui?

Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.

Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.

Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".

Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.

Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...

Blogybės ir jų priežastys

Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.

Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.

Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.

Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.

Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas

Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?

Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.

Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas

Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.

Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.

Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...

Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...

Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.

Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nacionalinis susivienijimas, Vytautas Radžvilas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Rinkimai-rinkimai...
Nenustatyti asmenys sugadino reklaminį stendą, kuriame pavaizduotas Skvernelis
Negalią turinti kandidatė į Seimo narius negalėjo patekti į diskusijų laidos filmavimą
Vyriausybė Seimo rinkimams papildomai skyrė apie 4 mln. eurų
Grybai ir politika. Ar įspūdingas grybų derlius padeda kandidatams į Seimą atsipalaiduoti?
Eilės Baltarusijos pasienyje

Baltarusijos į Lietuvą negali patekti šimtai sunkvežimių

(atnaujinta 09:30 2020.09.21)
Latvijos ir Lenkijos kryptimis yra mažiau eilių nei Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kontrolės punktuose

VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje susidarė sunkvežimių eilė. Tai liudija Baltarusijos Respublikos valstybės sienos komiteto stebėjimo kamerų duomenys.

8:00 val. duomenimis Iš Baltarusijos į Lietuvą negali įvažiuoti daugiau nei 350 sunkvežimių.

Dauguma jų susikaupė Benyakoni patikros punkte, kur savo eilės laukia daugiau nei 150 sunkvežimių. "Privalkoje" yra virš 130 sunkvežimių, o "Kamenny Log" — daugiau nei 70 sunkvežimių.

Kotlovkoje eilių nėra.

Latvijos ir Lenkijos kryptimis yra mažiau eilių. Daugiau nei 20 sunkvežimių negali įvažiuoti į Latviją, o daugiau nei 150 sunkvežimių — į Lenkiją.

Anksčiau Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka sakė, kad šalis "priversta uždaryti valstybės sieną iš vakarų". Tačiau praėjusią savaitę Lietuvoje buvo pranešta, kad kontrolės punktai veikia be pokyčių.

Tegai:
pasienis, Baltarusija, Lietuva