Andrius Tapinas, archyvinė nuotrauka

Baudžiami ne visi: Tapinui Lietuvoje atleidžiamas net neapykantos kurstymas

(atnaujinta 14:38 2020.09.08)
Artimas valdžiai žurnalistas Andrius Tapinas savo Facebook puslapyje atvirai paskelbė karą Valdemarui Tomaševskiui ir "Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai"

Šio pareiškimo priežastis buvo Tomaševskio išsakyta nuomonė, kad "Laisvės kelias", įvykęs rugpjūčio 23 dieną palaikant protestuotojus Minske, buvo asmeninė Andriaus Tapino savireklamos akcija.

Valdemaro Tomaševskio nuomone, akcijoje dalyvavo mažiau žmonių, nei buvo paskelbta. Paprasti matematiniai skaičiavimai rodo, kad atstumas nuo Katedros aikštės iki Medininkų yra 32 kilometrai, o jei žmonės stovėtų metro atstumu vienas nuo kito, tai 50 tūkstančių žmonių, kaip buvo skelbta, ten tiesiog netilptų. Optimalus skaičius yra 30 tūkst. Tai reiškia, kad akivaizdu, jog dalyvių buvo mažiau. Be to, grandinėje buvo spragų dėl kamščių ir pan. Pagrindinės masės susitelkė pasienyje su Baltarusija, Medininkų kontrolės punkto rajone, iš kur buvo padarytos visos nuotraukos — ir akivaizdu, kad jų nebuvo 50 tūkst.

Скриншот с Facebook журналиста Андрюса Тапинаса
Screenshot
Tapino įrašo Facebook"e nuotrauka.

Tačiau šį Tomaševskio pastebėjimą Tapinas, kuris save laiko visų reikšmingų politinių veiksmų Lietuvoje vėliava, įvertino kaip asmeninį įžeidimą. Jis Facebook'e paskelbė pareiškimą, kuriame tiesiai šviesiai paragino visus susivienyti prieš LLRA-KŠS artėjančiuose rinkimuose.

"Įbaugintų, atvežtomis malkomis suviliotų, Kremliaus televizijomis tikinčių ir Lietuvos politikų pamirštų LLRA rinkėjų mes per trumpą laiką neįtikinsim, o ir alternatyvos nėra pasiūlyta, čia jau politikų darbas kitai kadencijai, kad tautinei lenkų mažumai atstovautų progresyvūs, bendrą ateitį valstybėje matantys ir tautas vienyti, o ne kiršinti norintys lenkų politikai. Bet aktyvuoti žmones kertinėse apygardose dėl bendro tikslo atsikratyti pro-koloradiniais, korumpuotais, ant valstybės lojančiais, keliukų asfaltuose paskendusiais veikėjais galime pamėginti. Ruduo bus tikrai įdomus, patikėkit manim", — pagrasino jis.

Bet kokiai progai pasitaikius pats Tapinas tikina, kad niekada nedalyvauja politinėje kovoje, tačiau tuo pat metu aktyviai gina tam tikrą jį remiančių patriotų elektoratą. Be to, tarp jo aukštųjų mecenatų yra Dalia Grybauskaitė, kuri taip pat, atrodo, nedalyvauja politikoje, bet iš tikrųjų atlieka "pilkojo kardinolo" vaidmenį.

Jai tai pavyko net prezidentavimo metais, kai ji per elektroninį paštą tampė reikalingas politinių lėlių virveles Seime.

Kas sukėlė šį savireklamos veiksmą prieš LLRA-KŠS? Ar todėl, kad partija pasisako už mokesčių įvedimą Skandinavijos bankams, kuriuos Grybauskaitė, kaip prezidentė, globojo, skatindama veiksmus, skirtus "išvalyti" Lietuvos bankų sistemą nuo "neteisingų Snoro ir Ūkio bankų" — Vakarų naudai? O gal dėl to paties LLRA-KŠS sąrašo lyderio Zbignevo Jedinskio, kurį taip užpuolė Tapinas, noro išslaptinti KGB archyvus?

Galite nepaisyti madingo viešojo administravimo žmogaus teiginio, tačiau šiuo pareiškimu jis nustatė tam tikrą toną, išsakydamas savo nuomonę apie Lietuvos piliečius, kurie nesutinka su jo pažiūromis ir renkasi politines jėgas, kurios nėra įtrauktos į jo politinių preferencijų sąrašą. Po Tapino pranešimu paliktuose komentaruose šis tonas ne tik palaikomas, bet ir plėtojamas pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius dėl etninės neapykantos kurstymo, dėl garbės ir orumo apsaugos.

Скриншот комментария пользователя Audrius Bernatonis
Screenshot
Audriaus Bernatonio komentaro kopija.

Negana to, kad apie Europos parlamentarą ir partijos, turinčios frakciją parlamente, vadovą Valdemarą Tomaševskį paskelbė nepadorius ir įžeidžiamus komentarus, bet ten pat įžeidinėjami rusai ir Lietuvos lenkai, kurie išdrįsta balsuoti už jį.

"Kremliaus Trojos arklys", "Koloradai", "lagaminas — stotis — Rusija" — tai dažniausiai vartojami apibrėžimai. Atrodo, kad LLRA-KŠS elektoratas yra nemokšos, atsilikusi pilka masė, provincijos planktonas, neturintis potencialo ir valios. "Kodėl jie valdžioje?", "Kas apskritai leido lenkams balsuoti?", "Lenkas — ne žmogus" — panašių frazių pilna Tapino juosta.

Deja, kaip rodo praktika, už tokius pareiškimus pas mus nebaudžia. Kitas žinomas žurnalistas Algis Ramanauskas, taip pat ne kartą leidęs sau panašius pasisakymus, visiškai nebaudžiamas. Taigi, apie kokį "laisvės kelią" kalbame, jei pasirinkimo laisvė yra svarbi tik protestuotojams Minske, tačiau Lietuvoje gyvenantiems piliečiams atimta tokia teisė?

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), Valdemaras Tomaševskis, Andrius Tapinas
Ramūnas Karbauskis, archyvinė nuotrauka

Va dabar tai rinkimai Karbauskis smogė "neliečiamiesiems"

(atnaujinta 10:51 2020.09.28)
"Valstiečiai" pradėjo platinti rinkiminį leidinį, kuriame puolami konservatoriai ir "jų žmonės". Kaip jį vertinti?

Tiems, kas girdėjo apie "Neliečiamuosius" (kurie kaip nestandartinis žingsnis vienareikšmiškai paįvairino pakankamai nuobodžią rinkiminę kampaniją), bet dar galvoja, ar verta skaityti 30 puslapių, galima rekomenduoti tai padaryti. Argumentas gerai suformuluotas pačiame dokumente: "Visi šiame leidinyje minimi faktai yra surinkti viešoje erdvėje, tiesiog jie susisteminti ir pateikti parodant kas, kada ir kokius priiminėjo sprendimus, kokia galima žala valstybei padaryta".

Akcentuojami keli Lietuvos gyvenimo epizodai. Pirma, "Mažeikių naftos" pardavimas. Antra, valdančiųjų veiksmai ("naktinė reforma", brangus skolinimasis ir taip toliau) 2008–2009 metų krizės metu. Trečia, lietuviškos atominės elektrinės projektas. Ketvirta, SGD terminalo projektas. Penkta, "MG Baltic" skandalas.

"Raudona linija" visose šiose istorijose — konservatorių ir/ar jų "agentų" vaidmuo. Pagrindinė mintis — "Tėvynės sąjunga" ir artimi jai žmonės sąmoningai priima žalingus valstybei sprendimus. Kaltinimai pagrindžiami konkrečiais įrodymais, kuriuos nuginčyti sunku.

Taškus ant "i" šiame kontekste, kaip teisingai pabrėžiama leidinyje, galėtų sudėti teisėsaugos institucijos. Tačiau jos, kaip rodo praktika, paprastai ignoruoja tokius atgarsį visuomenėje sukeliančius epizodus, kol duodamas nurodymas "iš viršaus". Pavyzdžiui, "Mažeikių naftos" pardavimo ir SGD terminalo nuomos atvejai labai gerai parodo, kaip elitas nepaiso socialinių interesų. Ypač įdomiai rašoma apie "Roko Masiulio draugų grupę" ir galimas Landsbergių šeimos finansines nuodėmes. Tačiau įstatymo sergėtojai tyli.

Įdomu tai, kad "Tėvynės sąjunga" taip pat tyli, turbūt suprasdama, kad viskas, ką ji padarys ar pasakys toje provokacinėje situacijoje, bus panaudota prieš ją. Tik LRT (tie, kurių atžvilgiu buvo atliktas daug ką parodęs tyrimas ir kurie didžiąja dalimi yra konservatorių ruporai) pateikė tokią buvusio "valstiečių" patarėjo, komunikacijos eksperto Liutauro Ulevičiaus nuomonę apie jų iniciatyvą: "Turinys yra manipuliatyvus, kai kurie faktai yra tiesiog nukabinti iš dangaus, pritraukti prie realybės".

Galbūt, iš dalies tokia pozicija teisinga, bet apskritai savo leidiniu "valstiečiai" dar kartą — tik su papildomomis detalėmis — parodė, kad Lietuva yra kyšių ir ryšių šalis, kurioje politika (tiek nacionalinė, tiek regioninė), verslas bei žiniasklaida susipina ir kaip parazitas siurbia valstybės kraują. Žinoma, negalima sakyti, kad "visi jie vienodi" — yra sąžiningų politikų, verslininkų ir žurnalistų. Tačiau, kaip sakoma, gerų žmonių dauguma, bet blogiukai geriau organizuoti.

Kiti ekspertai kelia klausimą, kodėl "valstiečiai" puola konservatorius, o ne socdemus ar "darbiečius", nes būtent su pastarosiomis partijomis jie pirmiausia kovoja dėl neapsisprendusio rinkėjo.

Kaip paaiškino komunikacijos specialistas Arijus Katauskas, valdantieji, matyt, nusprendė, kad geriausia strategija — girti save ir pulti konservatorius (akcentuojant — panašiai kaip Donaldas Trampas Amerikoje — egzistencinį pasirinkimą tarp senos korumpuotos ir naujos pažangios Lietuvos).

Tačiau svarbiausias momentas kitas. Tai, kad Lietuvoje daug neteisybės, — faktas. Tai, kad "valstiečiai" bando ieškoti tiesos, — gerai. Bet iki galo neaišku, kodėl jie tai daro.

Viena vertus, norisi tikėti, kad jie iš tiesų siekia kažką pakeisti. Kita vertus, nepalieka nerimas, kad nori tik performuoti interesų sistemą savo naudai pagal principą — anksčiau valdė ir lobo konservatoriai bei socdemai, dabar mūsų eilė, traukitės iš kelio.

Galutinį atsakymą šiuo atveju kol kas pateikti sunku, bet manytina, kad dabartiniai valdantieji nusipelno antro šanso, nes su konservatoriais viskas aišku, o "valstiečiai" bent jau nesugalvojo savo "Mažeikių", atominių elektrinių ar SGD terminalų (nepragmatiška pozicija Baltarusijos atžvilgiu nesiskaito, nes užsienio politikoje Lietuva nėra savarankiška).

Galiausiai, jeigu Landsbergius Ramūnas Karbauskis baisiai nervina, vadinasi, daro kažką teisingai...

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Tėvynės sajunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), Austėja Landsbergienė, Vytautas Landsbergis, Ramūnas Karbauskis
Dar šia tema
VMI paskelbė turto deklaracijas: Karbauskis — turtingiausias Seimo narys
Karalienės Mortos mokykla įtariama asmens duomenų vagyste
Niekas nesitikėjo. Lietuvos prezidentas parodė diktatoriškas manieras
Pardavėjai laiko 1969 metų plakatą su buvusio Kinijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu antikvariniame turguje Pekine, Kinija

Kultūrinė revoliucija kinų ir amerikiečių

(atnaujinta 10:50 2020.09.27)
JAV ir kitose šalyse vyksta tai, kas Kinijoje savo laiku vadinosi "kultūrine revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas

Kinijos propaganda dar neišmoko ignoruoti klastočių srauto prieš savo šalį — kartais ji laiko savo pareiga juos paneigti. Nors tai daro jau atlaidžiai, lyg išvargusi. Naujas toks paneigimas pasirodė į užsienio skaitytojus orientuotame anglų kalbos leidinyje "Global Times" dėl, tarytum, menkos dingsties — dėl to, kad niekas naujuose mokykliniuose vadovėliuose (manykite — Pekine) neperžiūrėjo negailestingų 1966–1976 metų "didžiosios proletarinės kultūros revoliucijos" vertinimų. Kaip ji buvo vadinama nelaime, taip ir vadinama iki šiol. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.

Donaldas Trampas
© AP Photo / Carolyn Kaster

Ši istorija labiau vakarietiška nei kiniška. Teigimai dėl vadovėlių keitimo (kurie, kaip mums praneša, priklauso "kai kurioms Vakarų žiniasklaidos priemonėms") — tai, panašu, įprastos nekompetencijos, padaugintos iš noro bet kokiu būdu pakenkti Pekinui, rezultatas.

"Global Times" paaiškina: kaip bebūtų keista, šalis turėjo ir vis dar turi keletą mokyklinių vadovėlių apie gimtąją istoriją variantų. 2016 metais buvo nuspręsta sutvarkyti reikalus šiame chaose, lygiai prieš metus mokyklos pradėjo gauti naujas knygas, nors visiškas vadovėlių pakeitimas bus baigtas tik 2022 metais. Supainioti skirtingų knygų formulėse — "klaida", "sunkus išbandymas" ar "vidinis chaosas" — kokiam nors amerikiečiui labai lengva: kodėl viename leidinyje buvo viena formuluotė, o kitame — naujame — pasirodė kita? Koks skirtumas? Iš tikrųjų viskas paprasta. Oficialų nuosprendį dėl tos chaoso eros priėmė dar Kinijos komunistinės partijos centrinis komitetas 1978 metų gruodį vykusiame plenume. O būtent — kad čia nebuvo jokios revoliucijos ir socialinės pažangos, o tik valstybės vadovo klaida, kuria pasinaudojo kontrrevoliucinė klika; o ši klaida sukėlė "vidinį chaosą", sukėlusį partijos, šalies, visos tautos katastrofą. Nuo tada niekas nepanaikino ir neredagavo plenumo nuosprendžio. Tuo vadovaujamasi ir sudarant naujus vadovėlius.

Ir tuo būtų galima užbaigti pokalbį, jei jis netilptų į bendrą pašėliškos neapykantos Kinijai tendenciją, kurią skleidžia JAV ir kitų Vakarų visuomenių dešinysis flangas. Pažvelkime į vieną iš daugelio amerikiečių medžiagų šia tema, paskelbtą gana pakaltinamame leidinyje "Daily Signal". Vadinasi aiškiai — "Posūkis į tamsą" — ir mintis išreiškia aiškiai. O būtent: visi buvę JAV prezidentai gyrė Kiniją už precedento neturinčią sėkmę kovojant su skurdu, už klestinčios kapitalistinės visuomenės kūrimą, tačiau staiga Pekine įvyko tas pats posūkis į tamsą. Atėjo naujas lyderis Si Dzinpingas, pasmaugė žodžio ir interneto laisvę, surengė platų tautinių mažumų persekiojimą... Ir toliau — pažodžiui: "Šiandien Kinija vėl tapo grėsminga komunistų diktatūra".

Jie grįžo prie Mao Dzedongo: štai į kokią logiką turi laisvai ar priverstinai įsikomponuoti beprotiška idėja, kad Pekinas peržiūri "kultūros revoliucijos" vertinimą, staiga pripažinęs tai naudingu dalyku.

Iš tikrųjų Kinija išlieka tokia, kokia buvo pastaruosius 40 metų. Kažkas, kaip ir visur kitur, ten keičiasi, tačiau ten nėra sugrįžimo prie maoizmo — ir jokio posūkio į tamsą. Pasisukimas įvyko Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jis yra tiesiogiai susijęs su grandioziniu ir baisiu įvykiu pasaulio istorijoje — su ta pačia "kultūrine revoliucija", kuri dabar vyksta jau pačiose JAV ir bet kur kitur (tik ne Kinijoje).

Sovietų propaganda šią "revoliuciją" pirmiausia vaizdavo kaip kovą dėl valdžios su ideologine kinų specifika. O būtent: Mao Dzedongas, mėgstantis radikalias visuomenės pertvarkymo priemones, pasitraukė iš valdžios, šaliai pradėjo vadovauti to paties tipo žmonės, kurie ją valdo pastaruosius 40 metų, ir pradėjo atkurti normalų gyvenimą po ankstesnių komunistų (maoistų) eksperimentų. Tačiau Mao su savo sąjungininkais-radikalais ("klika") sugebėjo nustumti prie revoliucijos moksleivius ir studentus, kurie nuniokojo šalį ir nuvertė Mao Dzedongui nemalonią vadovybę, grąžinę jam vadovavimą. Po to — kadangi Kinija nuo to nusirito į badą ir suirutę — Mao kontrolę perdavė kariams, jie nusiuntė į kaimą perauklėjimui jaunus "raudongvardiečius" ir maištininkus ir kažkaip laikėsi iki Mao mirties, 1976 m., po to Kinija ėmė atsigauti ir transformuotis į tai, kas ji yra dabar.

Ir tai tiesa, bet čia maksimumas vienas tik dramblio straublys, o pats dramblys yra didesnis ir sudėtingesnis. Šiandien, po "spalvotųjų" ir kitų revoliucijų, paplitusių po visą pasaulį, patirties, visi labiau domisi kažkuo kitu: o kas paaiškins apie milijonus eilinių "kultūrinės revoliucijos" kovotojų — "raudongvardiečius" ir maištininkus? Gal tai buvo "dvejetukininkų revoliucija", kurie pavydėjo sėkmingesniems mokslo draugams ir apskritai suaugusiųjų pasauliui? Gal ši visuomenė su dideliu malonumu sureagavo į idėjas, kad maždaug 750 milijonų kinų kultūrą ir gyvenimo būdą galima ir reikia stipriai ir visam laikui pakeisti, nors ir sunaikinus tuo metu savo šalį?

Taigi, galų gale tai yra maždaug tas pats, kas buvo ir vyksta dabar visų pirma JAV, bet ir daugelyje kitų šalių. Ir Honkonge — ypatingoje Kinijos teritorijoje, Vakarų likutinėje dalyje. Skirtumas tik tas, kad Kinija iki 1949 metų (kai Mao atėjo į valdžią) apsiėjo be visuotinio išsilavinimo, o štai jis pasirodė ir paaiškėjo, kad tai sunkus dalykas, reikalaujantis pastangų — ir ką daryti su tuo metu skleidžiama proletariato lygybės ir dominavimo, o ne išsilavinusios klasės ideologija? Štai Vakaruose šis procesas buvo kiek kitoks — švietimo lygio ir kokybės sumažėjimas, kurį apsunkino socialinių tinklų idiotizmas. Tuo metu rezultatas buvo tas pats: būtent besimokančioje (ir kažkaip išmokytoje) aplinkoje pasklinda totalinių pokyčių, neapykantos kultūrai, istorijai ir praeičiai, taip pat staigaus ir smurtinio "teisingos" visuomenės kūrimosi idėjos.

Tiesą sakant, tai visai nėra atradimas, jau seniai buvo pastebėta ir pasakyta, kad JAV, o dabar ir kitose šalyse, vyksta būtent ta pati, labai kiniška "kultūrinė revoliucija". Panašumas yra visiškas — paminklų griovimas, literatūros naikinimas, "pavyzdinių filmų" platinimas (žiūrėk naujas "Oskarų" skyrimo taisykles). Ir būtent "dvejetukininkai" dideliais kiekiais tampa buku demokratų (dvasinių Mao brolių) instrumentu, sutriuškinančiu visuomenes ir valstybes. Kas tada nutinka dvejetukininkams — žiūrėk aukščiau, į mažamečių kinų radikalų likimus. Bet tai nesvarbu ir niekas nesigaili.

Ir jei iki galo perskaitytume primityvų agitacinį kūrinį iš "Daily Signal", greitai paaiškės, kad jis skirtas ne Kinijai, o savo "kultūros revoliucionieriams". Tiesiog kažkam Jungtinėse Valstijose atrodo, kad paprastiems žmonėms reikia sukurti dabartinį kairiųjų radikalizmo siaubo įsikūnijimą — ir čia kartu paaiškėja, kad nuo maoizmo išsigydžiusi Kinija visiškai sustiprėjo. Ir reikia ją sustabdyti, apkaltinus bet kuo (grįžimu prie Mao) ir įvedus sankcijas. Tai primityvu ir nekelia pagarbos, bet ką daryti, jei tėvynei kyla pavojus — ji užsikrėtė kinų liga iš 1966 metų.

Tegai:
JAV, Kinija
Ruduo

Lietuvoje savaitgalį pasiektas naujas paros temperatūros rekordas

(atnaujinta 10:56 2020.09.28)
Rekordinė temperatūra šeštadienį buvo užfiksuota Alytuje, ankstesnis rekordas užfiksuotas 1974 metais Biržuose

VILNIUS, rugsėjo 28 — Sputnik. Šeštadienį, rugsėjo 26 dieną, pasiektas naujas paros aukščiausios oro temperatūros rekordas Lietuvoje, apie tai pranešė Respublikos hidrometeorologijos tarnyba.

Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, Alytuje šią dieną termometras rodė 26,2 laipsnio šilumos. Pažymima, kad iki šiol buvęs rekordas fiksuotas 1974 metais Biržuose — tada oras sušilo iki 25,1 laipsnio šilumos.

Beje, rekordai buvo viršijami pavienėse stotyse šešias dienas iš eilės — nuo 22 iki 27 d., o 26 dieną "atsilaikė" tik Biržai ir Laukuva.

27 dieną taip pat daugumoje meteorologijos stočių buvo viršyti rekordai, tačiau dar 1947 metais Vilniuje registruotų 25,1 laipsnio šilumos pasiekti nepavyko — temperatūra aukščiausiai pakilo "tik" iki 24,5 laipsnio šilumos (Alytus, Kybartai, Šilutė, Tauragė).

Anksčiau Sputnik Lietuva rašė, kad rugsėjo 16 dieną beveik visose meteorologinėse stotyse, išskyrus Klaipėdoje, Nidoje, Ukmergėje ir Utenoje, buvo viršytas 1964 metų rekordas. Oro temperatūra tą dieną viršijo 27 laipsnius šilumos.

Rugsėjo orai Lietuvoje ir Vilniuje
© Sputnik /
Rugsėjo orai Lietuvoje ir Vilniuje
Tegai:
rekordas, Lietuva