Graikijos ir Jungtinių Arabų Emyratų karinės pratybos netoli Kretos salos

NATO sąjungininkai rengia Vokietijos ir JAV karą

(atnaujinta 11:23 2020.09.12)
Viduržemio jūros regione vyksta dviejų NATO valstybių susirėmimas, galintis peraugti į tikrą karinį konfliktą

Vakarų ekspertų bendruomenė dabar užsiėmusi koronaviruso krize, nesklandžių derybų dėl Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos problemos reaktualizavimu, bandymu visgi "paskandinti" dujotiekį "Nord Stream-2" netikrame "Novičioke" ir, žinoma, nerimu dėl JAV ateityje galimo pilietinio karo po lapkričio prezidento rinkimų.

Šiame kontekste vyksta procesas, neišvengiamai lydintis didžiųjų imperijų išnykimą: periferijose prasideda riaušės, o metropolis pasirodo esąs per silpnas, kad būtų galima nedelsiant atkurti tvarką. Štai ir dabar, visiškos netvarkos Vašingtone ir vangiai tekančios sisteminės krizės Europos Sąjungoje sąlygomis, Viduržemio jūros regione vyksta dviejų NATO valstybių susirėmimas, ir šie susirėmimai gali peraugti į tikrą karinį konfliktą, juolab, kad akivaizdžiai egzistuoja visos istorinės prielaidos kraujui pralieti.

Tikras karas Europoje ir realios problemos NATO viduje gali priversti Vašingtono ir Briuselio geriausius protus kardinaliai pakeisti darbotvarkę. Nauja krizė rizikuoja tapti ypač aktualia, atsižvelgiant į tai, kad ji gali išrikiuoti po priešingas barikadų puses ne tik Europos ir Amerikos politikus, bet ir karius.

Agentūra "Associated Press" praneša, jog Graikija ruošiasi radikaliai išplėsti savo karinius pajėgumus, kad atsispirtų Turkijai.

"Pirmadienį Vyriausybė pareiškė, kad Graikija sustiprins savo ginkluotąsias pajėgas naujais ginklais, didesniu darbuotojų skaičiumi ir šalies gynybos pramonės vystymusi, nes įtemptas pasipriešinimas su kaimynine Turkija sukėlė baimę dėl atviro konflikto tarp dviejų NATO sąjungininkų", — sakoma agentūros pranešime.

Ankara priešinasi Graikijai ir Kiprui dėl naftos ir dujų žvalgybos teisių Viduržemio jūros rytuose. Graikija ir Turkija dislokavo karines jūrų ir oro pajėgas, kad apgintų savo priešingas pretenzijas.

"Turkijos vadovybė beveik kiekvieną dieną grasina karu ir daro provokacinius pareiškimus prieš Graikiją", — pareiškė oficialus Graikijos vyriausybės atstovas Steliosas Petsas.

"Mes atsakome politiniu, diplomatiniu ir operatyviniu pasirengimu, esame pasiryžę daryti viską, kas būtina mūsų suverenioms teisėms apginti", — pažymėjo Petsas.

Be abejonės, matome tikrąjį pasirengimą karui, juolab, kad praėjusią savaitę Turkijos prezidentas Erdoganas paskelbė pareiškimą, jog Atėnai turėtų pradėti derybas su Ankara, nes Graikijos ginkluotosios pajėgos yra pusiau sužlugusios būklės. Nesunku pastebėti, kad tokiuose pareiškimuose slypi užuomina apie galimybę naudoti karinę jėgą tam, kad būtų pasiekti palankūs tų klausimų, dėl kurių siūlomos derybos, sprendimai.

Nesantaikos obuolys, dėl kurio Graikijos ir Turkijos karo laivai grasina vienas kitam Kipro vandenyse, — tai teisė eksploatuoti naftos ir dujų telkinius, į kurias pretenduoja Turkija, Graikija ir Kipras. Turkija jau tyrinėja šiuos telkinius ir akivaizdžiai ruošiasi jėga ginti savo naftos ir dujų ambicijas, kurios tikriausiai yra susijusios su strateginiu Redžepo Erdogano kursu — pasiekti maksimalią energetinę nepriklausomybę.

Kaip pažymi britų "The Telegraph", "stebėtojai baiminasi, kad klaida ar apsiskaičiavimas gali sukelti karinį konfliktą tarp NATO narių. <...> Ankara teigia, kad nustatant jūrų sienas neturėtų būti atsižvelgiama į daugelį mažų Graikijos salų, esančių prie Turkijos krantų, ir kaltina Atėnus bandymu nesąžiningai pasisavinti dalį nepanaudotų [angliavandenilių — Sputnik] išteklių.

Graikija įsiuto ir pareiškė, kad Turkijos flotilė įsiveržė į jos vandenis ir jos išskirtinę ekonominę zoną. Rugpjūčio 14 dieną konfrontacija galėjo paaštrėti, kai Graikijos fregata susidūrė su Turkijos karo laivu vandenyse tarp Kretos ir Kipro".

Graikijos ir Turkijos konfliktas — milžiniška problema tiek JAV, tiek Europos Sąjungai. Paryžiaus ir Berlyno interesų požiūriu Turkijos veiksmai negali būti toleruojami, nes jei Ankara iš tikrųjų sugebės kontroliuoti Viduržemio jūros rytinės dalies naftos ir dujų išteklius, paaiškės, kad visos saugumo ir geopolitinės globos garantijos, kurias Europos Sąjunga suteikia savo narėms, yra tik fikcija, o tai labai kenkia visos Europos Sąjungos perspektyvoms.

Be to, šiuo atveju paaiškės, jog norint atimti iš dviejų Europos Sąjungos narių — Kipro ir Graikijos — itin vertingus energetinius išteklius, net nereikia turėti kažkokios supergalingos armijos ar branduolinių ginklų, ir visiškai pažeminti dvi Europos Sąjungos nares gali tiesiog stipri regioninė valstybė — o tai Europos Sąjungos užsienio politikos ambicijų požiūriu visiškai neįeina į jokius vartus. Kaip vyšnia ant geopolitinio pyrago Graikijos ir Turkijos konflikte taip pat yra Prancūzijos, kaip rimto geopolitinio žaidėjo Artimuosiuose Rytuose ir Viduržemio jūros rytuose, statusas, juolab, kad Kipras spėjo parduoti Prancūzijos (ir Italijos) įmonėms angliavandenilių gavybos teises kai kuriuose telkiniuose, į kuriuos pretenduoja Turkija.

Dėl viso to Europos Sąjunga, nors ir vangiai, ir Paryžius (gana garsiai) yra Graikijos pusėje. Kaip savo ketinimų rimtumo demonstravimą Prancūzija ir Italija rugpjūčio pabaigoje pasiuntė savo karo laivus dalyvauti bendrose pratybose su Graikijos ir Kipro laivynais, tai oficialiai Ankarai sukėlė ypatingo nepasitenkinimo priepuolį.

Kita vertus, "CNN" su nuoroda į Turkijos karius pranešė, kad jie taip pat surengė pratybas šiame "karštame taške". Pratybos buvo surengtos "dalyvaujant Amerikos laivui", o tai suteikia daugiau pikantiškumo šiam konfliktui.

Apskritai Vašingtonas neturi geros išeities iš susiklosčiusios situacijos, kurią geriausiu atveju bus galima tik laikinai užšaldyti. Jei jis stos į Turkijos pusę ir išspręs Kipro klausimą jos naudai, tai sukels milžiniškas problemas JAV diplomatinėms pastangoms Europos kryptimi, o jei JAV stos į Graikijos ir Kipro pusę, dar ir palaikys Europos Sąjungos poziciją, tada, pirma, tai sukurs dar rimtesnes problemas NATO vienybei (kur Turkija yra labai reikalinga įtakai Artimuosiuose Rytuose), antra, tai sustiprins Europos Sąjungos, kaip nepriklausomo "geopolitinio stogo" Viduržemio jūroje, pozicijas, kas Vašingtone negali būti suvokiama teigiamai.

Europos Sąjunga taip pat turi nedaug gerų išeičių iš šios situacijos. Bandymai diplomatiškai išspręsti šį klausimą, kurių ėmėsi Vokietijos užsienio reikalų ministras Masas, nesėkmingai žlugo, o galimybė prispausti Turkiją jėgos būdu — tai visgi variantas kraštutiniu atveju, nes Paryžius ir Berlynas akivaizdžiai nėra pasirengę visaverčiam kariniam konfliktui politiniu požiūriu. Ir tuo labiau Paryžius ir Berlynas dabar akivaizdžiai nenori priimti iš Turkijos eilinės Artimųjų Rytų pabėgėlių bangos, kuri galėtų pribaigti koronaviruso nualintą Europos ekonomiką ir susprogdinti Vokietijos politinį kraštovaizdį, kur iki šiol jaučiamos praėjusios "migrantų krizės" pasekmės.

Štai ir išeina, kad NATO viduje ir prie Europos Sąjungos sienų ir toliau rusens bei bręs konfliktas, kuris gali rimtai pakenkti Europos Sąjungos bei JAV planams ir ambicijoms. Ši situacija yra besąlygiškas simptomas, kad buvusi tarptautinio saugumo sistema nebeveikia, o Vašingtonas ir Briuselis pamažu praranda galimybes tinkamai paveikti net regionines valstybes, ir šis procesas ateityje tik sustiprės.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija

Tegai:
Turkija, Graikija, Viduržemio jūra, karas, JAV, Vokietija, NATO
Aleksejus Navalnas

Rezoliucija dėl Navalno Europos Parlamentas pripažino "ateities Rusiją"

(atnaujinta 19:31 2020.09.20)
Europos Parlamentui atsiranda negera tradicija — kiekvienų metų rugsėjo viduryje priimti antirusišką rezoliuciją

Prieš dvi dienas buvo priimta "Padėtis Rusijoje ir Aleksejaus Navalno apnuodijimas", o prieš metus, 2019 metų rugsėjo 19 dieną, deputatai balsavo už rezoliuciją "Dėl Europos atminimo svarbos Europos ateičiai", kurioje paskelbta, kad Antrasis pasaulinis karas buvo "tiesioginis Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų, kuriais du totalitariniai režimai, turėję bendrą tikslą užkariauti visą pasaulį, padalijo Europą į įtakos zonas, rezultatas", rašo Piotras Akopovas straipsnyje RIA Novosti.

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© AP Photo / Dmitry Serebryakov

Tačiau praėjusių metų rezoliucija nebuvo susijusi tik su istorija — joje taip pat buvo tiesioginių kaltinimų Rusijos vadovybei ir Rusijai, kurios pažanga demokratijos link "bus sutramdoma tol, kol vyriausybė, politinis elitas ir politinė propaganda ir toliau pateisins komunistinius nusikaltimus ir šlovins sovietų totalitarinį režimą". Kremlius taip pat buvo apkaltintas "istorinių faktų iškraipymu ir sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimų pateisinimu", šie veiksmai buvo įvertinami kaip "informacinio karo prieš demokratinę Europą su tikslu ją suskaldyti" dalis. Tai yra, jau tada buvo pasakyta, kad Rusija kariauja prieš Europą — iš esmės, mes buvome paskelbti agresoriumi. Dabartinė rezoliucija remiasi praėjusių metų principais — dabar siūloma smogti priešui. Taip, būtent priešui.

Už rezoliuciją dėl Navalno balsavo 532 parlamentarai — trimis mažiau nei už priimtą prieš metus. Tai yra absoliuti Europos Parlamento dauguma: balsavo prieš ir susilaikė tik pusantro šimto. Žinoma, Europos Sąjungą valdo ne Europos Parlamentas ir net ne Europos Komisija (tai yra Europos vyriausybė), bet Europos Vadovų Taryba, į kurią įeina visų 27 ES valstybių vadovai. Tačiau Europos Parlamento pozicija taip pat yra svarbi, nes ji atspindi aktyviausios Europos politinės klasės, Europos integracija užsiimančio elito, nuomonę. Kažkokia dalis, ar net dauguma nacionalinių elitų, tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, gali turėti savo nuomonę tuo ar kitu klausimu, kuri labai skiriasi nuo Europos Parlamento nuomonės, tačiau kolektyvinio agitatoriaus ir organizatoriaus balsas turi didelę ideologinę ir propagandinę reikšmę.

Rezoliucija dėl Navalno skirta santykių su Rusija peržiūrai — todėl mes teisingai galime sakyti apie tai, kad Europa statoma priešais istorinį pasirinkimą. Kas tiksliai tai daro? Ta Europos elito dalis, kuri paprastai vadinama Atlanto, tačiau šiuo atveju apibrėžimą galima supaprastinti iki "rusofobiškos". Europai siūloma galutinai ir tvirtai grįžti prie įprasto istorinio kelio — Rusijos demonizavimo ir atviros konfrontacijos su šalimi. Ir nors nemaža dalis daugumos Europos valstybių (taip pat ir didžiausių) nacionalinių elitų akivaizdžiai nėra pasirengusi rinktis ir priešintis spaudimui, Rusija turi su visu rimtumu priimti Europos Parlamento išreikštą poziciją. Taip, dabar šie pasiūlymai nebus priimti, tačiau pats formulavimo faktas rodo, kokia kieta kova aplink Rusijos temą ateinančiais metais vyks Europos elituose.

Šešių puslapių dokumento esmė yra jo paskutinėje dalyje — ten, kur po penkių puslapių pasmerkimų ir kaltinimų Rusijai prasideda konkrečios rekomendacijos. Tačiau ir situacijos Rusijoje supratimas yra daugiau nei keistas: pavyzdžiui, visiškai rimtai sakoma, kad "pasikėsinimas į Navalną buvo sisteminių pastangų nutildyti disidentų balsus Rusijoje dalis, ypač siekiant paveikti vietos ir regioninius rinkimus Rusijoje rugsėjo 11–13 dienomis". Na, taip, kad sužlugdytų "protingą Navalno balsavimą", buvo nuspręstą nusiųsti anapilin "pagrindinį Rusijos opozicijos politiką" — ir nepaisant to, kad ir taip visiems buvo aišku: absoliuti dauguma jo palaikomų kandidatų vis tiek pralaimės. Nors kodėl visiems?

Алексей Навальный
© REUTERS / Evgenia Novozhenina

Lygiagrečioje realybėje, kurioje gyvena Europos Parlamentas, "miestuose, kuriuose prieš bandymą apnuodyti buvo Aleksejus Navalnas (Novosibirskas ir Tomskas), jo "protingo balsavimo" sistema įrodė savo efektyvumą ir padėjo nugalėti Putino kandidatus". Kokia gi tai didelė pergalė tame pačiame Tomske? Į miesto dūmą, kurią sudaro 37 deputatai, buvo išrinkti du Navalno atstovai, tarp jų jo vietos būstinės koordinatorė Ksenija Fadejeva. Ji surinko 1171 balsą — trimis šimtais daugiau nei "Vieningos Rusijos" kandidatas. Akivaizdu, kad tai yra Putino valdymo pabaigos pradžia. Taip, o dar pažymima, kad "Aleksejus Navalnas išreiškė tvirtą paramą protestuotojams Chabarovske ir Baltarusijoje ir pokyčius Baltarusijoje laikė įkvėpimu Rusijos žmonėms" — žinoma, taip viskas ir buvo, nusprendė sustabdyti artėjančią revoliuciją Rusijoje žiauriu nužudymu!

Europai nepriprasti turėti reikalų su išgalvota Rusija — ši tradicija gyvuoja daugelį amžių. Kaip ir anksčiau, su tokia Rusija negalima kalbėtis vienodomis sąlygomis. Geriausiu atveju, iš viršaus į apačią, kaip su lengvapėdžiu vaiku, bet dažniau kaip su pavojingu recedyvistu, kuris nesugeba būti perauklėtas ir tik apsimeta esąs toks pat kaip jūs. Navalno byla naudojama pagal antrąjį scenarijų.

"Aleksejaus Navalno byla yra vienas iš elementų platesnės Rusijos politikos, kuri orientuojasi į represinę vidaus politiką ir agresyvius veiksmus visame pasaulyje, nestabilumo ir chaoso skleidimą, jo įtakos ir dominavimo sferos atkūrimą bei taisyklėmis paremtos tarptautinės tvarkos žlugimą".

Natūralu, kad Europai ne pakeliui su tokia Rusija: "Europos Parlamentas oficialiai padarė išvadą, kad Rusija nebegali būti laikoma "strategine partnere", taip pat atsižvelgiant į antagonistinę užsienio politiką, įskaitant karinį kišimąsi ir neteisėtą okupaciją trečiosiose šalyse".

Ir štai čia prasideda rekomendacijos, kurias Europos Parlamentas teikia Europos Komisijai ir Europos Vadovų Tarybai. Čia yra šeši punktai — visi jie kilę iš to, kad "būtina pradėti nuodugniai ir strategiškai iš naujo įvertinti ES santykius su Rusija".

Pirmame punkte — raginimas peržiūrėti Europos politiką Rusijos atžvilgiu ir penkis pagrindinius bendradarbiavimo su Rusija principus ir "sukurti naują išsamią strategiją, kuri priklausys nuo tolesnių pokyčių demokratijos, teisinės valstybės ir Rusijos vadovybės bei valdžios institucijų pagarbos žmogaus teisėms srityje".

Tai yra, santykius su Rusija padaryti priklausomais nuo to, kaip ES įvertins vidinę situaciją mūsų šalyje, — tai ir yra tiesioginis kišimais į valstybės vidaus reikalus. Įsivaizduokite, kas gi būtų, jei Rusijos sutarčių su Europa sąlyga būtų tenykščio gyvenimo būdo įvertinimas, kai iš tiesų nuo pat pradžių jis laikomas neteisingu? Bet tai dar žiedeliai, smagiausias dalykas buvo paliktas pabaigai.

Antrasis punktas susijęs su raginimu ES šalims "ir toliau izoliuoti Rusiją tarptautiniuose forumuose (pavyzdžiui, Didžiojo septyneto ir kituose formatuose) ir kritiškai analizuoti bendradarbiavimą su Rusija per įvairias užsienio politikos platformas".

Čia viskas juokinga. Pirma, jau seniai nekalbama apie jokią Rusijos izoliaciją, net pats šis bandymas padarė daugiau žalos Vakarams nei šaliai (nes tai pakėlė Rusijos autoritetą visame pasaulyje ir parodė tikrąjį pasaulio dydį amerikietišku stiliumi). Antra, G8 sustabdė Vakarai, Rusija negali į jį grįžti. Trečia, pačios Vakarų šalys nuolat užsimena, kad būtų neblogai sugrįžti prie G8 (Italija, Prancūzija) arba atnaujinti bendradarbiavimą dabartinio Vakarų G7, išplėsto iki G11, rėmuose (tai jau Trampas). Ir svarbiausias dalykas: būtent Europai dabar kategoriškai reikia sąveikos su Rusija pasaulinėje arenoje. Be to, tiek įvairiomis regioninėmis temomis (Irano sandoris, Libija, Sirija, Palestinos ir Izraelio konfliktas), tiek apskritai pasaulio tvarkos atkūrimo procese (Europa juk ketina stiprinti savo savarankiškumą?). Atsisakyti partnerystės pasaulio arenoje Europai reiškia tą patį, kaip šaudyti sau į kojas.

Tiesą sakant, ją verčia to siekti trečioji ir ketvirtoji rezoliucijos pastraipos. Trečiuoju punktu reikalaujama įvesti Europos sankcijų mechanizmą rusams, dalyvaujantiems žmogaus teisių pažeidimuose — Amerikos "Magnickio sąrašo" stiliumi. Europos Parlamente buvo siūlymų taikyti sankcijas "korumpuotiems pareigūnams, atsižvelgiant į Kovos su korupcija fondo tyrimų rezultatus", ir akivaizdu, kad ši tema ir toliau bus kaitinama. Ir pati rezoliucija kalba apie naujų "sektorinių sankcijų, nukreiptų prieš Rusijos režimą", pageidautinumą, tai yra, apie papildomą smūgį į ir taip apribotus prekybinius santykius. Jų simboliu tapo "Nord Stream-2"; jam skirtas atskiras ketvirtasis punktas, kuriame Europos Parlamentas "dar kartą patvirtina savo ankstesnę poziciją dėl jo veiklos nutraukimo".

Tačiau akivaizdžiausi yra du paskutiniai punktai. Viename iš jų Europos Taryba Europos šalių prezidentus ir ministrus pirmininkus ragina priimti "ES strategiją, skirtą paremti Rusijos disidentus, nevyriausybines organizacijas ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat nepriklausomą žiniasklaidą". Kokiu būdu? Pavyzdžiui, "visapusiškai išnaudoti žmogaus teisių gynėjų mechanizmus, sukurti papildomas galimybes mokytis jauniems rusams ES, taip pat padėti atidaryti svetur esantį Rusijos universitetą vienoje iš valstybių narių". Puiku, universitetas svetur, kuris ką rengs? Kadrus "Vyriausybei išeivijoje"? Tai Rusijai, kuri tinka Europai? Ne, niekas nekalba apie "okupacinę administraciją" — tai juk puiki ateities Rusija. Su kuria reikia dabar turėti reikalą, priešingai nei su dabartine baisia Rusija.

Štai kodėl šeštas punktas ragina "nedelsiant pradėti pasirengimą ir priimti ES strategiją, atsižvelgiant į būsimus santykius su demokratine Rusija, įskaitant įvairias paskatas ir sąlygas stiprinti vidaus tendencijas laisvės ir demokratijos link".

Aleksejus Navalnas, archyvinė nuotrauka
© Sputnik / Валерий Мельников

Tai yra blogiau nei net rezoliucijoje pateiktos rekomendacijos "nuolat reikalauti iš Rusijos panaikinti ar pakeisti visus įstatymus, nesuderinamus su tarptautiniais standartais, įskaitant neteisėtai neseniai priimtas Rusijos Konstitucijos pataisas ir jos teisinę rinkimų sistemą bei teisės aktus dėl užsienio agentų", — čia tiesiai sakoma, kad Europa turėtų ne tik ruoštis santykiams su būsima demokratine Rusija, bet ir sukurti "paskatas stiprinti vidaus tendencijas". Europos deputatai nenori turėti reikalų su dabartine Rusija, jiems reikia kitos Rusijos, kurios kūrime jie nesislėpdami ketina dalyvauti. Tai jau ne atviras kišimasis į šalies vidaus reikalus, tai pareiškimas apie ketinimą dėti visas pastangas, kad būtų pakeista valstybės santvarka, apie norą priderinti Rusiją "europiniams standartams".

Įdomu, kokio atsakymo europarlamentarai laukia iš Rusijos? Rusija, kurią jie nuolat kaltina kišimusi į savo šalių vidaus reikalus, tačiau kuri nedeklaravo ir nedarė ir šimtosios to dalies, kas yra rugsėjo 17 d. priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje? Ko jie sieka — nutraukti ES ir Rusijos santykius?

Iš tikrųjų mums net nereikia atsakyti į dabartinę rezoliuciją, mes tiesiog toliau stebėsime kovą, kuri vyksta pačioje Europoje. Kova už savo ateitį, kurios Europos Sąjunga paprasčiausiai neturės, jei realūs Europos lyderiai kada nors priims Europos Parlamento rekomendacijas. Nebus ne todėl, kad Rusija smogs baisų atsakomąjį smūgį ir sunaikins Europą iš vidaus, o todėl, kad neadekvatumas ir kenkimas savo interesams pražudys Europos projektą.

Tegai:
ES, Rusija, Europos Parlamentas, Aleksejus Navalnas
Vytautas radžvilas, archyvinė nuotrauka

"Nacionalinis susivienijimas". Neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje

(atnaujinta 00:02 2020.09.21)
Radžvilas ir jo partiečiai iš "Nacionalinio susivienijimo" iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas

Tarp vadinamajam "nesisteminės opozicijos" spektrui priskiriamų ir ant slenksčio esančiuose 2020-ųjų Seimo rinkimuose dalyvauti besiruošiančių jėgų, viena ryškiausių — tai VU profesoriaus Vytauto Radžvilo vadovaujamas "Nacionalinis susivienijimas", partija, kurią kai kurie laiko alternatyva nusistovėjusiai liberaliai pelkei. Tačiau ar tikrai yra taip?

Alternatyva liberalizmui?

Pradėkime tuo, kad Radžvilas ir jo partiečiai iš tikrųjų kelia opias Lietuvos problemas: jie šneka ne šiaip apie socialinę atskirtį, bet apie tiesiog besiveriančią prarają tarp sėkmingai biznį varančių ir ES pinigus įsisavinančių ir didmiesčiuose susikoncentravusių Lietuvos "viršūnių" bei apgailėtinai skurstančioje provincijoje besikoncentruojančių "apačių"; jie, be to, kritikuoja ir ES federalizmą, ir iš Vakarų skleidžiamą, liaudies nemėgstamą, bet valdančiųjų sluoksnių priimamą (ir propaguojamą) "vaivorykštinę" politiką: multikultūralizmą, juvenalinę justiciją, LGBT judėjimą, "politinį korektiškumą" ir šiaip vadinamosios "tolerancijos" ideologiją.

Dar daugiau: "Nacionalinis susivienijimas" šiame kontekste kelia ir svarbias apibendrinančias išvadas: kad dėl aukščiau minėtų faktorių (ir, aišku, ne tik jų), Lietuvai ir lietuvių tautai gresia, nors ir "minkšta", nors ir "šliaužianti", bet vis dėlto reali, nepaneigiama egzistencinė grėsmė, kurią — nori ar nenori — arba teks įveikti, arba tiesiog pasitraukti iš istorinės scenos.

Be abejo, apie visa tai "sisteminės" partijos nekalba ir kalbėti nenori, nes jos ir yra šio nacionalinio nuosmukio uolios vykdytojos (užsakovų ir šeimininkų reiktų ieškoti gerokai aukščiau ir, be to, už Lietuvos ir apskritai Rytų Europos ribų). Ir todėl, bent iš pirmo žvilgsnio, Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" pakankamai stipriai kontrastuoja tiek TS-LKD, tiek LSDP, tiek LVŽS, ką jau bekalbėti apie vadinamąją "Laisvės partiją".

Ir savo dalyvavimą 2020-ųjų Seimo rinkimuose Radžvilas motyvuoja labai aiškiu "Nacionalinio susivienijimo" priešpastatymu tiek minėtosioms partijoms, tiek valdantiesiems sluoksniams, kuriuos jis pagrįstai kaltina nacionaline išdavyste. Ir šiuo požiūriu tikrai atrodytų, kad "Nacionalinio susivienijimo" pavidalu formuojasi, nors dar ir ne stipriausia, nors ir ne masiškiausia, bet visgi reali alternatyva vyraujančiai liberalistinei politikai.

Bet jei "atrodo" — tai dar nebūtinai "yra"...

Blogybės ir jų priežastys

Iš tiesų, juk visos Radžvilo ir kompanijos kritikuojamos blogybės, šiaip ar taip, kyla iš dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma: iš Tarybų Sąjungos ir apskritai socializmo žlugimo, o būtent — iš 90-aisiais įsigalėjusio kriminalinio kapitalizmo, reiškusio ligi tol buvusios liaudies nuosavybės ir apskritai liaudies ūkio pagrindų privatizavimą, išgrobstymą ir sužlugdymą, dėl kurio šimtai tūkstančiai (jei ne ištisas milijonas...) lietuvių, savo krašte tapę "nereikalingais žmonėmis", buvo priversti pabėgti į Vakarus geresnių ponų ieškotis.

Ir, antra — iš Lietuvos orientacijos į Vakarus, žodžiu, iš jos keliaklupsčiavimo JAV-NATO-ES imperijai, kuri ne tik ir Lietuvą, ir šiaip Rytų Europą telaiko pigios bei darbščios ir kvalifikuotos darbo jėgos Vakarų Europai rezervu (o ne lygiaverčiu "partneriu"), bet iš kurios šiandien ir skleidžiamos vadinamosios "vertybės" — juvenalinė justicija, multikultūralizmas, LGBT ir visa kita, prieš ką kovoti kviečia Radžvilas ir ką tuo pačiu atmeta būtent Vakarų demonizuojama Rusija.

Tarp šių dviejų priežasčių neabejotinai esama simbiozės: pirmoji vedė prie antrosios; viena sąlygoja kitą. Ir tiek vienos, tiek kitos priežasties ne šiaip pateisinimas, bet išaukštinimas, įvardinimas didžiausiu gėriu sudaro vieną iš esminių vyraujančio ideologinio konsensuso, kurį liaudiškai pavadinsime landsbergizmu, momentų.

Šiuo požiūriu, nesistemine alternatyva gali būti tik politinė jėga, radikaliai ir drąsiai atmetanti landsbergizmą, o, vadinasi, ir pripažįstanti, ir kritikuojanti minėtąsias dvi priežastis, ir, atitinkamai, ieškanti išeičių iš jų.

Radžvilas — antitarybininkas ir rusofobas

Tačiau kaipgi šiame kontekste atrodo Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas"? Kaipgi jis žvelgia į minėtąsias dvi priežastis?

Į pirmąją — kad bėda ne desovietizacija ar privatizacija, bet tai, kad, girdi, susiformavusį valdantįjį sluoksnį sudaro buvę LKP nomenklatūros veikėjai — iš to, o ne iš pačios santvarkos, jų supratimu, ir kyla pagrindinės krašto bėdos. Dar daugiau: Radžvilas ir "Nacionalinis susivienijimas" tiesiog niekina Tarybų Lietuvą, laikydami šį laikotarpį juodžiausiu mūsų istorijoje, nes Radžvilo kompanija — tai grynų gryniausi antitarybininkai ir antikomunistai.

Na, o antrosios jie apskritai nelaiko problema: anot Radžvilo, Lietuvai jungtis į ES ir NATO buvo absoliučiai būtina; bėda čia tik ta, kad valdantysis sluoksnis santykyje su šiomis struktūromis — aišku, dėl savo neva "komunistinės" prigimties — bendrauja ne iš Lietuvos nacionalinių interesų, bet verčiau savo paties trumpalaikės naudos, pozicijų. Tačiau tereikia pakoreguoti šį momentą, žodžiu — suformuoti ir į valdžią iškelti tikrai nacionalinį elitą — ir Lietuva galės su ES ir NATO žengti į šviesią ateitį kovodama prieš Vladimiro Putino Rusiją kaip neva didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui.

Radžvilo partija: ne alternatyva, o neolandsberginis surogatas

Atrodytų, kad su tokiu nusistatymu Radžvilo pasekėjai lyg ir kritikuoja landsbergizmo pasekmes (liaudies skurdą, liberalizmą, "vaivorykštinę" politiką, nacionalinį nuosmukį ir t. t.), bet kartu, būdamas antitarybininkas ir rusofobas, ne tik pateisina, bet tiesiog aukština landsbergizmo gilumines priežastis.

Šią poziciją tiksliausia būtų įvardyti neolandsbergizmu, o būtent — požiūriu, kai pripažįstamos neigiamos landsbergizmo pasekmės, bet pačios jo ištakos mažų mažiausiai ignoruojamos ar netgi pateisinamos.

Ir toks mąstymas, žodžiu, neolandsbergizmas, būdingas ne vien Radžvilo "Nacionaliniam susivienijimui", bet ir didžiajai daliai vadinamųjų "nesisteminių" Lietuvos politikierių: ir Arvydui Juozaičiui, ir Nagliui Puteikiui, ir Rūtai Janutienei, ir dar daugeliui kitų panašaus ideologinio profilio veikėjų, pretenduojančių tikrai ar tariamai kovoti "prieš sistemą", "už tautą" ir "paprastą žmogų"...

Radžvilo "Nacionalinis susivienijimas" čia išsiskiria nebent solidesniu ideologiniu pasirengimu ir tuo, kad kai kurie landsbergistai, o būtent TS-LKD veikėjai Algis Ramanauskas "Greitai" ir Audrius Bačiulis, negailėdami laiko bei jėgų, padeda jiems sau darytis politinę reklamą, žodžiu — kolegiškai pagelbsti...

Taigi, Radžvilo ir jo partijos pavidalu turime ne kokią nors alternatyvą esamai sistemai (taigi, landsbergizmui), bet neolandsberginį surogatą, žodžiu: "Nacionalinio susivienijimo" tikroji esmė — neolandsbergizmas "nesisteminės opozicijos" kailyje.

Ar tokios "nesisteminės" opozicinės jėgos mums, Lietuvos patriotinei visuomenei, iš tikrųjų reikia, ar vis dėlto reikėtų ieškoti kitokių kelių — telieka atviru klausimu skaitytojui.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Nacionalinis susivienijimas, Vytautas Radžvilas, Seimo rinkimai
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020
Dar šia tema
Rinkimai-rinkimai...
Nenustatyti asmenys sugadino reklaminį stendą, kuriame pavaizduotas Skvernelis
Negalią turinti kandidatė į Seimo narius negalėjo patekti į diskusijų laidos filmavimą
Vyriausybė Seimo rinkimams papildomai skyrė apie 4 mln. eurų
Grybai ir politika. Ar įspūdingas grybų derlius padeda kandidatams į Seimą atsipalaiduoti?
Koronaviruso tyrimai

Lietuvoje nustatyta 70 naujų koronaviruso atvejų

(atnaujinta 11:23 2020.09.21)
Mirčių skaičius nepasikeitė — nuo pandemijos pradžios šalyje mirė 87 pacientai su patvirtinta diagnoze

VILNIUS, rugsėjo 21 — Sputnik. Lietuvoje per pastarąją parą patvirtinta 70 koronaviruso atvejų. Apie tai pranešė Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos spaudos tarnyba.

Naujausiais duomenimis, šalyje iš viso nustatyta 3814 koronaviruso atvejų. Šiuo metu serga 1511 žmonių, pasveiko 2199 žmonės. Mirčių skaičius nepasikeitė — nuo pandemijos pradžios Lietuvoje mirė 87 pacientai su patvirtinta diagnoze.

Izoliacijoje šiuo metu yra 13 927 žmonės.

Nuo birželio 1 dienos nustatyti 249 įvežtiniai koronaviruso atvejai.

Per praėjusią dieną buvo ištirta 1369 COVID-19 ėminiai. Iš viso buvo ištirti 726496 mėginiai, iš jų 197747 mobiliuosiuose punktuose.

Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė naujos koronavirusinės infekcijos COVID-19 protrūkį pandemija. Naujausiais PSO duomenimis, pasaulyje nustatyta daugiau kaip 30,6 milijono infekcijos atvejų, daugiau nei 954 tūkstančiai žmonių mirė.

Rekomendacijos, kaip saugotis nuo koronaviruso infekcijos
© Sputnik /
Rekomendacijos, kaip saugotis nuo koronaviruso infekcijos
Tegai:
koronavirusas, Lietuva
Temos:
Saugokime save ir kitus šį rudenį: koronavirusas Lietuvoje ir pasaulyje
Dar šia tema
Mokslininkas įvertino duomenis apie koronavirusą neutralizuojančią priemonę
Koronavirusu užsikrėtusi moteris sudalyvavo anūko vestuvėse ir mirė
Apskaičiuota koronaviruso žala pasaulio ekonomikai