Seimo posėdis, archyvinė nuotrauka

Krizė Baltarusijoje puiki proga pasireikšti. Kaip seimūnai ruošiasi rinkimams

(atnaujinta 15:51 2020.09.13)
Seimas jau įžengė į šios kadencijos paskutinę sesiją, seimūnai stengiasi spėti išspręsti kuo daugiau politinių klausimų bei pasiruošti artėjančių rinkimų kovai. Baltarusijos krizė šiems tikslams puikia tinka.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pareiškė, kad paskutinė šios kadencijos Seimo sesija — rinkimų šou.

Seimo pirmininko teigimu, šiai sesijai pateikta itin daug projektų. "Yra 700 projektų, plius lydintieji, taigi yra tikrai daug pateikta. <...> Galima pavadinti, kad siūlo darbotvarkę "į dangų", — "Žinių radijo" laidoje sakė Pranckietis.

Šios kadencijos Seimo sesija vyks iki lapkričio pradžios. Po spalio mėnesį įvyksiančių rinkimų bus kita dauguma, Vyriausybė, Vyriausybės programa. Todėl "šou projektai" liks stalčiuje arba bus perkelti į būsimos Vyriausybės programą.

Paskutinė šios kadencijos Seimo sesija prasidėjo rugsėjo 10 dieną "geopolitiniu šou".

"Geopolitinis šou", skirtas pirmiausia vietiniams žiūrovams, prasidėjo dar vasaros pabaigoje. Rugpjūčio 18 dieną Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, atsižvelgdamas į 49 Seimo narių prašymą, sušaukė neeilinę Seimo sesiją dėl situacijos Baltarusijoje.

Tuomet Lietuvos Respublikos Seimas priėmė rezoliuciją "Dėl padėties Baltarusijos Respublikoje po suklastotų Prezidento rinkimų", kurioje kreipėsi į Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos, Europos Parlamento vadovus, Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių nacionalinius parlamentus ir vyriausybes ragindamas nepripažinti 2020 metų rugpjūčio 9 dienos Baltarusijoje "suklastotų" rinkimų rezultatų, o Aleksandro Lukašenkos — teisėtu Baltarusijos vadovu. Lietuvos Seimas taip pat paragino reikalauti naujų, skaidrių ir demokratines procedūras atitinkančių Baltarusijos prezidento ir parlamento rinkimų.

Kaip žinia, ši neįpareigojanti rezoliucija tarptautinės bendruomenės institucijoms įspūdžio nepadarė.

Didelio efekto nebuvo ir Lietuvoje. Nors labai buvo stengiamasi suspėti priimti rezoliuciją iki rugpjūčio 23 dienos, kai Lietuvoje vyko Baltijos keliui skirti renginiai.

Nepavyko ir Andriui Tapinui, kuris pamėgino pasisavinti Baltijos kelią pervadindamas Laisvės keliu, skirtu "išlaisvinti baltarusių tautą". Toks politinis plagiatas šiapus Lietuvos–Baltarusijos sienos daugeliui paliko neskanų poskonį.

Kadangi Seimo rinkimai įsibėgėja, nesustoja ir pretendentai į Seimą. Juk krizė Baltarusijoje — puiki proga pasireikšti, atkreipti į save dėmesį. Pademonstruoti drąsą, ryžtą bei tarptautinių reikalų išmanymą. Ir pakonkuruoti dėl to, kam labiau rūpi Baltarusijos likimas.

Todėl Seimas rudens sesiją, pasak Seimo pirmininko — "šou sesiją", pradėjo priimdamas naują rezoliuciją — "Dėl neteisėtos ir primetamos Rusijos sąjungos Baltarusijai". Šia rezoliucija Lietuvos Seimas vėl ragina tarptautinę bendruomenę reaguoti į įvykius Baltarusijoje ir dar, prie viso to, tarptautinę bendruomenę ragina užkirsti Rusijai kelią lemti Baltarusijos Respublikos politikos kryptį.

Už rezoliuciją pasisakė 91 Seimo narys. Tarp jos teikėjų yra Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ir beveik visų Seimo parlamentinių frakcijų atstovai: Aušrinė Armonaitė, Juozas Bernatonis, Rasa Budbergytė, Jonas Jarutis, Viktorija Čmilytė-Nielsen, Gediminas Kirkilas, Gabrielius Landsbergis, Žygimantas Pavilionis, Valerijus Simulik, Ingrida Šimonytė, Gintaras Vaičekauskas, Emanuelis Zingeris.

Šia nauja rezoliucija Aleksandras Lukašenka vėl įvardijamas neteisėtu vadovu, o tarptautinė bendruomenė raginama bet kokius jo veiksmus siekiant sudaryti naujus susitarimus su Rusija vertinti kaip nusikaltimą prieš tautą, de facto šalies aneksiją. Rezoliucijoje reikalaujama Rusijos nesikišti į Baltarusijos vidaus ir užsienio politiką, o tuo atveju, jei bus bandoma "prieš baltarusių tautos valią apriboti šalies suverenitetą", taikyti papildomas sankcijas Rusijai bei Baltarusijos režimo atstovams.

Be kita ko, rezoliucijoje raginama "remti Baltarusijos žmonių išrinktos lyderės Svetlanos Tichanovskajos ir jos kvietimu sukurtos Koordinacinės tarybos kaip vienintelių teisėtų baltarusių tautos atstovų reikalavimą, kad šalyje būtų surengti nauji, skaidrūs ir demokratines procedūras atitinkantys parlamento ir prezidento rinkimai". Kitaip tariant, teisiškai neišprususiai publikai bandoma įteigti, kad Svetlana Tichanovskaja yra Baltarusijos Respublikos prezidentė de facto, o Koordinacinė taryba — mažų mažiausiai Baltarusijos Parlamentas de jure.

Tokia štai naujausios rezoliucijos autorių teisinė kompetencija. Ir visos 91 Seimo narių kompanijos. Bet juk vyksta rinkimų šou kampanija. Kaip čia neprisiminti "Queen" — "The Show Must Go On"... 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Baltarusija, Seimas
Temos:
Lietuvos Seimo rinkimai — 2020 (103)
Dar šia tema
Seimo rinkimų kampanija — Baltarusija vietoj Lietuvos
Seimas paragino tarptautinę bendruomenę įvertinti Rusijos ir Baltarusijos susitarimus
Valstybės Dūma pasmerkė Lietuvos Seimo nutarimą dėl Rusijos ir Baltarusijos susitarimų
Puškovas įvertino Tichanovskajos "Baltarusijos žmonių išrinktos lyderės" statusą Lietuvoje
Baltarusija sureagavo į Lietuvos Seimo rezoliuciją Tichanovskajos atžvilgiu
Lukašenkos inauguracija, archyvinė nuotrauka

Lukašenka inauguruotas darys Lietuva ir ES?

(atnaujinta 10:46 2020.09.27)
Vadinamosios Baltarusijos opozicijos protestams jau senokai atvėsus, o Aleksandrą Lukašenką pagaliau inauguravus naujai prezidento kadencijai, Lietuvos valdantieji sluoksniai nerimsta, kartu su Vakarais šaukdami apie tariamą Baltarusijos lyderio "nelegitimumą"

Iš viso to neabejotinai kyla konkrečios geoekonominės bei politinės pasekmės, tik klausimas — kokios?

Iš pradžių reikia suprasti, kad šių, 2020-ųjų metų rugpjūtį, ką tik pasibaigus Baltarusijos prezidento rinkimams, šalyje buvo mėginta — pasitelkiant toli gražu ne visuomenės daugumą sudarančią, bet aktyvią ir, atrodo, pakankamai organizuotą, mažumą — įžiebti baltarusišką "maidaną", kurio strateginis tikslas, galų gale, buvo toks: nuvertus teisėtą šalies lyderį, Lukašenką, pradėti masinį valstybinės nuosavybės privatizavimą, pramonės ir žemės ūkio bazės išardymą ir, išplėšus Baltarusiją iš Rusijos glėbio, keliais milijonais darbščių bei išsilavinusių baltarusių papildyti Vakarų Europai skirtos pigios darbo jėgos rezervą, o pačią šalį paversti dar vienu NATO kariuomenės atramos tašku bendrame antirusiškame placdarme, kuriuo Jungtinės Valstijos ir Lenkija daugiau mažiau sėkmingai yra pavertusios Rytų Europą.

Tačiau šis scenarijus, kuriuo buvo suinteresuoti Vakarų kapitalo rykliai, nepasiteisino: netrukus po pirmųjų opozicijos išstojimų, Lukašenka sėkmingai mobilizavo savąjį elektoratą, kuris, tiek Minske, tiek Gardine, tiek Gomelyje, tiek Vitebske, tiek kituose šalies miestuose bei miesteliuose išėjęs į masinius mitingus, pademonstravo, kad tariami Baltarusijos "demokratizatoriai" iš tikrųjų atstovauja tik mažumai šalies gyventojų.

Nei tariamai "laisvosios" mūsų žiniasklaidos taikytas ignoravimas, nei garsūs Nausėdos ar Linkevičiaus svaičiojimai apie neva "autoritarinį Baltarusijos diktatorių Lukašenką", šio Baltarusijos liaudies valios pasireiškimo negalėjo — ir negali — paneigti.

Ir visgi šie tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje sėdintys Baltarusijos "penktosios kolonos" (kurios veidu ir atitinkamų šeimininkų marionete yra Svetlana Tichanovskaja) "geradariai" dar nenuleidžia rankų, nes jie juk dirba ne šiaip sau, o vykdo platesnį, iš esmės Vakarų imperialistinius interesus remiantį politinį užsakymą.

Tiek ekonominę, tiek strateginę šių interesų logiką aukščiau apibrėžę, dabar, po rugpjūčio 23 d. įvykusios A. Lukašenkos inauguracijos, matome ir daugiau mažiau atvirą jos pasireiškimą: kadangi ne tik Lietuva, Lenkija ar, sakykime, Latvija, bet ir pati ES, ir Jungtinės Valstijos pareiškė nepripažįstančios Lukašenkos teisėtu Baltarusijos vadovu.

Taigi, aiškėja, kad ir Baltarusijos "demokratizatoriai" Vilniuje ir Varšuvoje, ir pastarųjų šeimininkai Vakaruose vienaip ar kitaip, bet faktiškai yra paskelbę Šaltąjį karą prieš Baltarusiją ir Lukašenką, kuriuo jie sieks atsikratyti kaip, pavyzdžiui, jiems taipogi neparankaus Venesuelos lyderio, socialisto Hugo Čaveso įpėdinio ir darbų tęsėjo Nikolo Maduro.

Ar Lukašenkos laukia venesuelietiško stiliaus, CŽV laiminami pučai bei atentatai — klausimas atviras. Galbūt, ne. Tačiau neabejotina, kad "baltarusiško maidano" bandymas nesibaigia ir įgyja kiek kitokį, iš esmės nekonvencinį, ilgalaikį pobūdį: juk antivalstybinio perversmo bandymai, žodžiu, neva "demokratiniai protestai", anot Lietuvos rūmų politologo Vytauto Jurkonio, "gali tęstis ne tik savaitgaliais ar mėnesiais, bet metus".

Šiame kontekste nereikėtų stebėtis nei Lukašenkos kalbomis dėl sienų su Lietuva ir Lenkija uždarymo, nei juo labiau vis stiprėjančiu Baltarusijos ir Rusijos suartėjimu, kurio išraiška tapo visai neseniai įvykęs A. Lukašenkos ir Vladimiro Putino susitikimas Sočyje bei pastarojo sprendimas suteikti Baltarusijos valstybei 1,5 mlrd. dolerių vertės paskolą; kad šitai paskatino patys Vakarai, nepalikdami šiaip į oportunizmą Rusijos atžvilgiu linkusiam Lukašenkai jokių kitų išeičių, tėra tiktai likimo ironija.

Be to, šia suartėjimo su Rusija sąjunginės valstybės pagrindu ir, atitinkamai, atsimetimo nuo Vakarų prasme didžiulė reikšmė tenka ir Lukašenkos iškeltai naujos Baltarusijos Konstitucijos idėjai: tiek dabarties įvykių, tiek naujosios V. Putino Rusijos Konstitucijos kontekste, labai tikėtina, kad naujoji baltarusiška Konstitucija bus skirta būtent šios krypties — prorusiškos orientacijos ir valstybės suvereniteto įtvirtinimo — užtikrinimui.

Ar ši naujoji Konstitucija praeis lengvai? Ar Baltarusijos visuomenėje nebus vidaus kovos, žodžiu — susipriešinimo, susiskaldymo? Iš tiesų, sunkumai ir prieštara čia visiškai neišvengiami. Tačiau nereikia pamiršti, kad už Lukašenkos — kad ir kokio netobulo, sunkaus ir Vakarams neparankaus — vis dėlto stovi didžioji Baltarusijos piliečių dauguma.

Belieka paklausti: kaip šiame kontekste elgsis Lietuva, Lenkija ir galiausiai pati ES? Yra momentas, kad didžiosios Europos valstybės, tarp jų ir Vokietija, linkusios žvelgti pragmatiškai, t. y. iš ekonominės naudos pozicijų (šiuo požiūriu, ilgalaikę pigios bei kvalifikuotos darbo jėgos injekciją trumpalaikėje perspektyvoje nusveria ekonominių ryšių su Baltarusija reikšmė logistikai ir apskritai ekonomikai), bet visgi turime faktą, kad ir Vokietija, ir apskritai ES jau atvirai stoja prieš Lukašenką kaip Baltarusijos vadovą.

Ir nereikia stebėtis: juk ne kas kitas, kaip ES dar rugpjūčio mėnesį skyrė 53 mln. eurų streikų Baltarusijos valstybinėse įmonėse organizavimui. Taigi, čia tęsiama toji pati linija: Baltarusijos "maidanizavimo", žodžiu — valstybinio perversmo linija.

Ir galime būti tikri, kad ši linija nesikeis, kadangi Vakarai trokšta Lukašenkos pražūties. Ir šiuo požiūriu, Lukašenka "įsipaišo" į panašų kontekstą, kaip S. Huseinas, M. Kadafis ir B. al Asadas, žodžiu — kaip Jungtinių Valstijų taikiklyje atsidūrę antiimperialistiniai arabų šalių lyderiai, iš kurių tiktai paskutinįjį išgelbėjo, šiaip ar taip, būtent Rusijos įsikišimas tiek vietiniu, tiek tarptautiniu lygmeniu.

Žinoma, šiuo atveju tokių konflikto formų, tikėkimės, bus išvengta. Bet prieš akis — ilga ir sunki politinė kova, kuri vienodai svarbi tiek Baltarusijos, tiek, be to, ir Rusijos valstybei ir piliečiams, nes būtent šiame, sakykime, baltarusiškame fronte, sprendžiasi klausimas: kas laimės — "maidanizatoriai" ar visgi patriotinės jėgos?

Į šį klausimą teatsakys laikas, žodžiu, artimiausi XXI amžiaus pirmosios pusės istoriniai įvykiai, bet viena yra aišku: kad ir dabar, ir numatomoje ateityje, tiek Lietuvos, tiek ES lyderiai tęs vieną ir tą pačią "maidaninę" politiką. Belieka tikėtis, kad šiuos jų kėslus telydės visokeriopa nesėkmė ir pralaimėjimas.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Aleksandras Lukašenka, ES, Rusija, Lietuva, Baltarusija
Temos:
Baltarusijos prezidento rinkimai ir įvykiai po jų
Dar šia tema
Rusijos Valstybės Dūma įvardijo padėtį Baltarusijoje destabilizuojančias šalis
Lukašenka pasiūlė pastatyti Baltarusijos terminalą Ust Lugos uoste
Pranckietis: krizė Baltarusijoje patvirtina NATO atgrasymo būtinybę
Baltarusijos krovinių išėjimas iš Klaipėdos gali smarkiai paveikti Lietuvos įmones
Frydrichas Mercas

Kodėl "įpėdinis Frydrichas" meluoja vokiečiams apie Putiną

(atnaujinta 10:31 2020.09.27)
Vėl kalta Rusija. Ne, ne dėl Navalno apnuodijimo (bet, žinoma, ir dėl jo), o dėl migrantų krizės Europoje. Na, dėl tos, kuri kilo 2015 metais. Ir tai pareiškė ne koks nors eilinis rusofobas, o žmogus, turintis labai gerus šansus ateinančius metus vadovauti Vokietijai

Kandidatas į Krikščionių demokratų sąjungos lyderio (taigi, ir būsimo kanclerio) postą Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) sekmadienį davė interviu "Bild". Natūralu, kad buvo kalbama ir apie Navalną, ir apie "Nord Stream-2".

"Iki šiol aš buvau už dujotiekio statybos tęsimą, nepaisant tam tikro susirūpinimo. <...> Tačiau po Navalno apnuodijimo Europa turi nedelsdama sureaguoti. Aš siūlau sustabdyti statybą dvejiems metams, tai yra, įvesti moratoriumą. Deja, Putinas supranta tik tokią kalbą".

Tikrai, kaip kitaip kalbėtis su Kremliumi, juk šiuo metu įtampos aštrumas dvišaliuose santykiuose kyla ne iš Vokietijos ar Europos, o iš Rusijos, pridūrė Mercas. Matyt, norėdamas patvirtinti šią tezę, politikas pareiškė, kad pabėgėlių antplūdį į Europą daugiausia lėmė "barbariški Rusijos kariuomenės kariniai veiksmai, už kuriuos atsakingas Putinas. <...> Šis žmogus ir jo armija bombarduoja ligonines, darželius, mokyklas ir slaugos namus".

Prie pabėgėlių dar grįšime — pirmiausia turime priminti, kas yra Frydrichas Mercas. Jis panašus į Merkel tik pirmomis trimis pavardės raidėmis, na, dar jie praktiškai bendraamžiai. Jei Merkel kilo iš Vokietijos lenkų, tai Merzas — iš vokiečių ir prancūzų šeimos, ir apskritai jis jau seniai turėjo būti Merkel vietoje.

Prieš dvidešimt metų Mercas buvo CDU/CSU frakcijos Bundestage lyderis. Šiame poste jis pakeitė Volfgangą Šaublę (Wolfgang Schäuble), kuris derino partijos vadovo ir frakcijos vadovo postus. Partija atiteko Angelai Merkel, tačiau kadangi krikščionys demokratai buvo opozicijoje, kanclerio kėdė nederėjo kartu su postu. Apskritai Angela tuo metu nebuvo partijos šeimininkė, o ir Mercą į priekį "stūmė" "stiprus žmogus" Šaublė. Tačiau po dvejų metų Merkel pergalėjo konkurentą į frakcijos vadovo postą, o po trejų metų, laimėjusi rinkimus, tapo kanclere. Skirtingai nei Šaublė, Mercas ne tik nėjo į Merkel biurą, bet ir po dvejų metų paskelbė apie savo politinės karjeros pabaigą: jis išėjo kaip korporatyvinis advokatas (manyk — lobistas) į didžiausias Vokietijos įmones.

Merkel era užsitęsė, bet kai prieš dvejus metus kanclerė paskelbė apie atsistatydinimą, Mercas paskelbė apie savo sugrįžimą. Jam pritarė tas pats Šaublė, kuris, vadovavęs Vidaus reikalų ir Finansų ministerijoms, tapo Bundestago pirmininku. Tada Šaublė sugebėjo pasiekti Merkel oponento į CDU-CSU frakcijos vadovo postą išrinkimą, ir kitas žingsnis turėjo buti partijos perėmimas. Mercas buvo populiarus CDU, tačiau Angela sugebėjo stoti į paskutinę kovą ir užtikrinti, nors ir su labai nedideliu pranašumu, pergalę savo globotinei Anegretai Kramp-Karenbauer (Annegret Kramp-Karrenbauer). Tačiau pamainininkė neišlaikė ir pernai paprašė atsistatydinimo. Jos pakaitalą turėjo pasirinkti partijos suvažiavimas, tačiau dėl koronaviruso jis dar neįvyko. Dabar CDU susitiks gruodį — ir šį kartą Frydrichas Mercas turi labai geras galimybes laimėti. Žinoma, jei Merkel per aparatinius žaidimus nesugebės užtikrinti Šiaurės Reino-Vestfalijos ministro pirmininko Armino Lašeto (Armin Laschet), kuris nėra marionetė, kaip dabartinė pirmininkė, bet daugiau ar mažiau politiškai artimas kanclerei, pergalę.

Naujasis CDU vadovas ves partiją į rinkimus (jie vyks 2021 metų rugsėjį) ir, jei pasiseks, taps naujuoju kancleriu. Tada Rusijai teks dirbti su juo — su tokiu Mercu, koks jis yra.

Mercas yra ne tik katalikas ir konservatorius, bet visų pirma jis yra užkietėjęs atlantistas. Taip gerai patikrintas, kad netgi buvo "Atlanto tilto" asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, kurią po Antrojo pasaulinio karo sukūrė amerikiečiai, siekdami išauginti "teisingą" vokiečių elitą, pirmininkas. Taip, nuolat stiprėjančios antiamerikietiškos nuotaikos Vokietijos visuomenėje privers visus būti atsargius reiškiant simpatijas JAV, tačiau būdamas kancleriu Mercas neabejotinai bus ištikimas Atlanto solidarumui. O tai bus ypač įdomu antrosios Trampo kadencijos ir JAV problemų fone. Ir jei Obama nesėkmingai siūlė Merkel tapti formalia Vakarų pasaulio vadove Trumpo prezidentavimo metu, tai Mercas jau gali savarankiškai pabandyti pasimatuoti šią karūną.

Kalbant apie Rusiją, anksčiau Mercas nebuvo ypatingas "vanagas", tačiau pastaraisiais metais jis vis dažniau kritikavo Vladimirą Putiną, kartu pripažindamas, kad be Rusijos ar jai prieštaraujant pasiekti politinį stabilumą Europoje bus neįmanoma. Tačiau interviu "Bild" Mercas įveikė naują aukštumą — nors teisingiau būtų kalbėti apie dugno gylį.

Nuo pat pabėgėlių krizės pradžios Mercas kritikavo Merkel politiką, ir tai (kartu su jo atsargiu požiūriu į migrantus apskritai) buvo viena iš svarbių jo populiarumo CDU priežasčių, kai jis vėliau nusprendė grįžti į politiką. Bet dabar dėl pabėgėlių krizės jis kaltina Rusiją ir Putiną — ir niekas Vokietijoje jam nesako, kad tai akivaizdus melas. Nors taip ir yra — net neliečiant jo samprotavimų apie Rusijos "ligoninių ir darželių" bombardavimą.

Pabėgėlių krizė Europoje prasidėjo 2015 metų pavasarį, kai Viduržemio jūroje pradėjo masiškai skęsti nelegalius migrantus gabenę laivai (iš viso tais metais žuvo daugiau nei 2,5 tūkst.). Vis dar nėra tikslių duomenų apie bendrą pabėgėlių, patekusių į Europos Sąjungą tais metais, skaičių, tačiau arčiausiai tiesos yra 1,5 mln. žmonių. Daugumą jų priėmė Vokietija — Angelos Merkel, ignoravusios didelės dalies savo piliečių nuotaikas, sprendimo dėka.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.

Tegai:
Vladimiras Putinas, Vokietija, Rusija
Nevėžio upė

Aplinkosaugininkai atlieka tyrimą dėl Nevėžyje nugaišusių karšių

(atnaujinta 15:15 2020.09.27)
Departamente pabrėžiama, kad paimti upės vandens mėginiai, renkamos nugaišusios žuvys ir skaičiuojama žala aplinkai

VILNIUS, rugsėjo 27 — Sputnik. Panevėžyje, Nevėžio upėje, atliekamas tyrimas dėl pastebėtų negyvų karšių, apie tai pranešė Aplinkos apsaugos departamentas savo Facebook paskyroje.

Pranešimas apie įvykį gautas sekmadienio rytą. Pranešta, kad Nevėžio atkarpoje nuo J. Janonio g. iki Panevėžio rajono ribos pastebėtos negyvos žuvys.

Departamente pabrėžiama, kad išgaišo tik karšiai.

Paimti upės vandens mėginiai, renkamos nugaišusios žuvys ir skaičiuojama žala aplinkai. Daugiau informacijos žadama pateikti pirmadienį po tyrimų rezultatų.

Tegai:
Panevėžys, Nevėžio upė, tyrimas, Aplinkos apsaugos departamentas
Dar šia tema
Bus griežtinami reikalavimai dėl laukinių gyvūnų laikymo nelaisvėje
Šiais metais pažeidėjai valstybei sumokėjo daugiau nei milijoną eurų
Medžiotojai su nelegaliais ginklais Radviliškio rajone patraukė pareigūnų dėmesį